Garsaus gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės filmo „Atgaila“ pabaigoje matome keliu einančią ryšuliais apsikrovusią senučiukę, kuri klausia: „Ar šitas kelias veda į šventovę?” Jai atsako, kad ne. Senutė nusistebi: „Kam reikalingas kelias, kuris neveda į šventovę?”
Pačioje 2013-ųjų pabaigoje Tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ paskelbė vaizdo pranešimą apie Sočio rajono Achštyrio kaimą, kurio gyventojai nukentėjo dėl grandiozinių olimpinių statybų:
Kalnuose esantis Achštyrio kaimelis jau penkerius metus neturi pastovaus geriamojo vandens tiekimo ir yra atkirstas nuo visuomeninio transporto bei kitų komunalinių paslaugų.
Tokiam vegetavimui gyvenvietė buvo pasmerkta statant greitkelį nuo olimpinių objektų, išsidėsčiusių Juodosios jūros pakrantėje, iki esančių kalnuose. Achštyris yra už kelių kilometrų nuo naujosios magistralės:
Prie pat greitkelio esančio kaimelio gyventojams nebuvo įrengtas nei įvažiavimas į magistralę, nei saugus praėjimas, kad žmonės galėtų pasiekti visuomeninį transportą.
„Mes likome izoliuoti nuo viso civilizuoto pasaulio”, – „Human Rights Watch“ paskelbtame reportaže teigė Achštyrio gyventoja Tatjana Velikaja. Anot jos, anksčiau iki mokyklinio autobuso ir autobuso į miestą buvo galima nusigauti per 25 minutes, o dabar tai trunka beveik 2 valandas.
Be to, kalnuose virš Achštyrio buvo įrengti karjerai ir sąvartynas, į kurį statybines atliekas sunkvežimiai veža tiesiog kaimo keliuku. „Dulkės virš karjerų tvyro kaip dūmai, ir visu tuo kvėpuojame mes, įskaitant vaikus ir senukus”, – pasakojo T. Velikaja.
Persikus, churmą ir kitus vaisius nuo seno pardavinėję kaimelio gyventojai niekam nebedrįsta siūlyti savo derliaus – vaisiai padengti cemento luoba.
Dar daugiau, statybų metu buvo visiškai sunaikinti šuliniai, iš kurių kaimas gaudavo geriamąjį vandenį, o kitų vandens šaltinių čia nėra. Kartą per savaitę valdžios nurodymu vandens atveža sunkvežimiai, bet jo nepakanka.
„Jeigu jau jums reikėjo mūsų žemės, tai perkelkite mus kur nors į miestą, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą, o senukai pasiektų gydytoją. O dabar paliko visus likimo valiai”, – piktinosi Achštyrio gyventojas.
Tačiau šis kaimas – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kokią kainą už olimpines statybas moka vietiniai žmonės.
Prieš tokį valdžios elgesį ne kartą protestavo Sočio ekologinės ir visuomeninės organizacijos, už tai susilaukusios represijų. 2013-iais persekiojimą patyrė grupė žinomų ekologų ir visuomenės veikėjų, tarp jų Kubanės universiteto profesorius Michailas Savva, žmogaus teisių gynėjas, politologas ir politinis veikėjas Andrejus Rudomachas, „Šiaurės Kaukazo ekologinės sargybos” nariai Dmitrijus Ševčenka ir Jevgenijus Vitiška, keliasdešimt kitų. Visi šie žmonės patyrė kratas, teismus, vienokius ar kitokius laisvės suvaržymus.
O štai prieš dešimt dienų kelių statybos direkcija „Černomorje“ paskelbė, kad Sočyje baigė statyti kelią, dubliuojantį prospektą Kurortnij. Sočio gyventojai piktinasi, kad daugelyje vietų sunaikinti šaligatviai ir žaliosios zonos, valdžia nesumokėjo kompensacijų už per statybas sugadintą kanalizaciją, elektros tiekimą ir aptrupėjusius gyvenamuosius namus, kuriuos kai kur nuo intensyvaus eismo prospekto skiria tik tvora...
Visų laikų brangiausias olimpinis objektas kainavo daugiau nei 5 milijardus dolerių, kurių trečdalis, kaip spėjama, nukeliavo „otkatui”. Tai yra – Kremliaus gatvelėms ir jų gyventojams. Keliams, kurie veda į niekur.
Parengė Alicija Žukauskaitė
Šaltiniai: http://www.hrw.org/news/2013/12/29/russia-olympic-construction-devastates-sochi-village
http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/235358/
http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/236360/