Bet kuris vystymasis negali tęstis be galo. Anksčiau ar vėliau jis baigiasi krize. Žmonija dabar yra būtent tokioje situacijoje. Spartus gyventojų skaičiaus ir vartojimo augimas bei technologinė pažanga atvedė prie kapitalizmo plėtros galimybės ribos. Žemės planeta yra visiškai įsisavinta. Būtų galima plėstis į kosmosą, bet to neleidžia dabartinių technologijų lygis. Vystymasis baigėsi. Prasidėjo krizės periodas.
Bet ir krizės nebūna amžinos. Dabartinė globali civilizacijos krizė gali užtrukti apie tris dešimtmečius. Joje teks (ir jau tenka) susidurti su Apokalipsės raiteliais: epidemija, karu, badu.
Epidemija jau buvo. Ji sugrįš dar ne kartą įvairiais pavidalais. Bet į ją jau nebebus kreipiama tiek daug dėmesio, nors mirtingumas gal bus ir didesnis nei nuo koronaviruso.
Karas jau vyksta ir jis plis po pasaulį. Jo intensyvumas didės. Karas Ukrainoje - tik pradžia.
Badas neišvengiamai artinasi dideliais žingsniais. Mineralinių trąšų tiekimo sutrikimas - vienas artėjančio bado pranašų.
Galimi „žmogiški“ (palankūs žmogui ir žmogiškumui) ir „nežmogiški“ (nepalankūs žmogui ir žmogiškumui) išėjimo iš krizės būdai.
Nežmogiški: 1) Žemės planetos, kaip turinčio „teises“ subjekto koncepcija (su iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis žmogaus teisėms); 2) Totalinis suskaitmeninimas ir dirbtinis intelektas; 3) Transhumanizmas; 4) Globalios informacinės sistemos.
Žmogiškam išėjimui iš krizės būtinos dvi sąlygos: 1) Naujas pasaulėvaizdis (bet jo dar nėra); 2) Nauja erdvė (kosmoso kolonizacijos pradžia).
Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „PressJazz TV“ kanale.