Kuo Z. Vaišvila išgąsdino konservatorius

Po šeštadienį TS-LKD taryboje nuskambėjusių Vytauto Landsbergio ir Andriaus Kubiliaus pasipiktinimų dėl vieno iš Sąjūdžio kūrėjų Zigmo Vaišvilos kalbos Sausio 13-osios minėjime bei pažadų ginti Dalią Grybauskaitę nuo tolesnių jos puolimų, galima daryti išvadą, kad D. Grybauskaitė jau yra vienintelė TS-LKD kandidatė po pusantrų metų vyksiančiuose Prezidento rinkimuose. Labai tikėtina, kad ją taip pat savo kandidate paskelbs ir Liberalų sąjūdis, tad mums belieka laukti, kaip pasielgs socialdemokratai.

Visa tai nėra kažkokia ypatinga žinia. Ne naujiena ir tai, kad konservatorių vadai kaip Sąjūdžio laikais vis dar skirsto Lietuvą tik į dvi stovyklas – už Lietuvą ir prieš ją. Svarbiau gal tai, kad Z. Vaišvilos pasisakymas buvo priimtas kaip ypatingo karo Lietuvai ir visuotinei konservatorių mobilizacijai paskelbimas: „aš tame matau tolesnio puolimo plano dalis“ (A. Kubilius), „tai dalis valstybės užvaldymo“ (V. Landsbergis). 

Tačiau kas konkrečiai konservatorius papiktino Z. Vaišvilos kalboje? Kodėl jie, apžvalgininkai ar žurnalistai, užuot užginčiję Z. Vaišvilos žodžius, puolė aiškintis, kas ir už ką jam, buvusiam garsiam sąjūdininkui, signatarui, vicepremjerui ir pirmajam atkurtos Lietuvos saugumo departamento vadovui, suteikė žodį iškilmingame minėjime?

Kur konkrečiai Z. Vaišvilos lūpose slypi netiesa: kad aukštoji partinė mokykla buvo Mykolo Burokevičiaus vadovaujamų komunistų citadelė iki rugpjūčio pučo žlugimo? Bet juk tai visiems gerai žinomas faktas, kurį ir perskaitė iš daugiatomės prokuratūros bylos Z. Vaišvila.

Ar netiesa, kad per 22 metus taip ir nebaigta svarbiausia valstybei byla, kad ji suskaidyta į smulkius epizodus, neapima viso sąmokslo prieš atkurtą valstybę konteksto – su „autonomijų“ Vilniaus ir Klaipėdos krašte kūrėjais, su visomis alternatyviomis valstybei institucijomis – okupacine šešėline vyriausybe?

Ar netiesa, kad visi tie veikėjai liko pamiršti mūsų tyrėjų, pasitenkinus tik keliais nukriošusiais idėjiniais komunistais ir Lietuvai nepasiekiamais kariškiais?

Gal netiesa, kad prezidentės teikimu Generalinėje prokuratūroje panaikintas Specialiųjų tyrimų skyrius, užsiėmęs genocido ir nusikaltimų prieš valstybę bylomis, kad 2010 metais VSD atsisakė ikiteisminio tyrimo funkcijų?

Suprantama, kad kai ką galėjo papiktinti Z. Vaišvilos užuominos, jog šie žingsniai buvo žengti tam, kad Sausio 13-osios byloje viskas taip ir baigtųsi, bet būtent su tokiais argumentais ir derėtų ginčytis, jei mes vis dar manome, jog ši byla tebėra ypatingos svarbos Lietuvai.

Suprantama, kad galima ir diskusija, ar tokie faktų paviešinimai ir reiškiamos abejonės tinka Sausio 13-osios minėjimui, bet Z. Vaišvila tam turi labai rimtą pateisinimą – visos kalbos apie mūsų prezidentės praeitį ir kolaborantinius ryšius yra išcenzūruojamos iš pagrindinių televizijų, tad jis ir pasinaudojo ta vienintele galimybe.

Labai tikėtina ir tai, kad „darbiečiai“ jautė, jog Z. Vaišvila gali „įkirsti“ Prezidentei dėl praeities, ir slapčia to laukė, kaip laukiama saldaus keršto, tačiau visos tos aplinkybės, visi svarstymai apie tokios kalbos atsiradimą neturi užgožti pačios kalbos turinio. Ypač tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Ypač tiems, kurie buvo sąjūdininkai, aukojosi Sausio 13-ąją ir dabar savo kovų nevertina vien per partinę prizmę.

Nes per daug svarbius dalykus signataras pasakė iš istorinės Seimo tribūnos. Ir pasakė tai savo noru, savo iniciatyva, o ne kaip „parankinis veikėjas, torpeda, keršto veiksmas už tai, kad Darbo partija patyrė nemalonumų po rinkimų formuoti Vyriausybę“, – tai V. Landsbergio epitetai savo istorinių kovų bendražygiui. Ir toks vertinimas yra neteisingas vien todėl, kad Z. Vaišvila apie D. Grybauskaitės praeities dėmes kalbėjo daug seniau – dar iki tol, kol konservatoriai į savo valdančią koaliciją kvietėsi Darbo partiją, o prezidentė pritariamai linkčiojo.

Slepiama prezidentės biografija – čia atsakymas, kodėl taip išsigąsta Z. Vaišvilos kalbos, kodėl net nediskutuojant apie jos turinį, ji iškart pasmerkiama. Prezidentės praeitis – štai dėl ko mobilizuojami konservatoriai, štai nuo ko jie pusantrų metų gins savo kandidatę į prezidentus. Nuo jos pačios biografijos. Nuo fakto, kad ji kolaboravo su valstybei priešiška struktūra net tada, kai Lietuva jau paskelbė nepriklausomybę.

Suprantu, kad jaunesni žurnalistai – D. Grybauskaitės simpatikai, tušuodami jos praeitį, gali nuoširdžiai nesuvokti, kokią ypatingą reikšmę okupacinėje bolševikinėje sistemoje vaidino aukštoji partinė mokykla, buvusi visos Komunistų partijos nomenklatūros kalvė, kuri ir palaikė okupacinį režimą. Tačiau sunku suvokti, kaip to nesupranta politiniai kaliniai, tremtiniai, sovietmetį gerai pažinoję vyresni žmonės – pagrindiniai TS-LKD šalininkai? Kur ta moralioji politika, jautrusis konservatizmas, istorinės tiesos paieškos? Kodėl tyli buvęs Genocido centro tyrinėtojas Arvydas Anušauskas, kodėl nepaaiškina, kad tokios mokyklos dėstytojais buvo parenkami patys ištikimiausi sistemai žmonės, ir jei jau jų šiandien nebelaikome svarbiais totalitarinių sistemų ramsčiais, tai tuomet išvis nebelieka atsakingų už bolševikinį genocidą, o vienas iš paklusnių partinės nomenklatūros represinių įrankių KGB tuomet taip pat yra „ne prie ko“.

Tačiau net ne partinės nomenklatūros rengimas Latvijai ir Lietuvai yra juodžiausias D. Grybauskaitės, o dabar ir visos Lietuvos istorijos faktas, bet tai, kad ji tai darė jau atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, kai ta mokykla de facto jau buvo Lietuvos okupantų rengimo mokykla, ir tai jau buvo tiesioginis kolaboravimas su Lietuvą vėl siekiančia pavergti M. Burokevičiaus valdžia.

Štai šiuo atžvilgiu buvę LKP Centro komiteto sekretoriai Algirdas Brazauskas ar Lionginas Šepetys prieš D. Grybauskaitę atrodo kaip patriotai – tegul ir Sąjūdžio spaudžiami, jie pakėlė rankas už Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ąją, taip tapdami nepriklausomybės signatarais. Tuo tarpu D. Grybauskaitė net po dvejų Sąjūdžio ir visiško viešumo metų, po visų istorinių didžiųjų mitingų ir didžiųjų atradimų tiems, kam geležinė uždanga buvo užspaudusi akis ir ausis, po Baltijos kelio, po Kovo 11-osios vis dar dirbo Kremliui, M. Burokevičiaus vadovaujamai LKP – ar iš idėjinių, ar karjeros paskatų, bet aiškiai netikėdama Lietuvos valstybės ateitimi. Ir kariavo, kaip pati sako, „savo mažąjį karą“ su savimi tol, kol partinė mokykla buvo uždaryta, visa svaiginama komunistinė karjera žlugo, premijos iš Maskvos liko išdalytos, ir teko ieškotis naujo pragyvenimo šaltinio.

Ponai konservatoriai, kolegos sąjūdininkai (kaip buvęs Sąjūdžio Seimo narys galiu taip kreiptis) – apie ką mes kalbame, kam jūs savo ištikimiems rėmėjams kaip sovietmečiu klijuojate akis ir kemšate ausis? Ar tuomet taip aršiai kapojomės su A. M. Brazausku, vėliau su savarankiška LKP, juos laikėme stabdžiu Lietuvos nepriklausomybei ir demokratijai tik tam, kad dabar jau gintume M. Burokevičiaus kolegę dėl to koneveikdami vieną iš Sąjūdžio įkūrėjų Z. Vaišvilą?

Pacituosiu vieną komentarą, kurį aptikau internete po minimo TS-LKD tarybos posėdžio atpasakojimo. „Dabar esi labiau gerbiamas, jei tomis dienomis gynei Burokevičių, Jermalavičių, Kasperavičių, Kuolelį ir kitus komunistus... Kur ritasi Lietuva? Baugu, kad už tokį komentarą neatimtų kompiuterio...  Aukščiausios Tarybos,TV bokšto, Spaudos rūmų gynėjas“.

Šiais keliais sakiniais ir pasakyta visa moralinė ir patriotinė reikalo pusė. Nes štai ką tokiais pasisakymais ir veiksmais savo vaikams ir vaikaičiams netiesiogiai porina konservatorių vadai – Tėvynei ir laisvei atsidūrus mirtiname pavojuje nelįsk po tanku, nesikask bunkerio, bet visa širdimi kolaboruok, nes tik taip galėsi padaryti aukščiausią karjerą tiek okupuotoje, tiek laisvoje Lietuvoje. Nes po dvidešimties metų niekam tai nebebus bus svarbu. O jei bus svarbu – užkimšim burnas.

P. S. Vis dėlto sutinku su tais, kurie sako, kad praeitis svarbi tiek, kiek ji lemia dabartį ar ateitį. O dabartis yra tokia: prezidentas pagal Konstituciją yra ne tik valstybės vadovas, bet ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kuris ginkluoto užpuolimo atveju priima sprendimus dėl gynybos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Tad klausimas tik toks: ar konservatoriai tikrai pasitikėtų tokiu vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, iškilus 1940-ųjų metų situacijai? O gal tokių dalykų net neverta svarstyti ir kalbėjimas apie imperines Rusijos grėsmes, Rusijos sulaikymo strategijų kūrimas neįtikina net pačių kūrėjų?

Bernardinai.lt