Latvijoje diskutuojama apie vaikų teisių apsaugą ir iš šeimų atiminėjamus vaikus

Latvijos krikščionių radijo prezidentas Talivaldis Talbergas eteryje surengė diskusiją apie tendencingai augantį iš šeimų atimtų vaikų skaičių. Diskusijoje dalyvavo vaiko teisių apsaugos ekspertas ir LR Aukščiausios tarybos deputatas Janis Gulbis, Vaiko teisių apsaugos departamento direktorė Inga Milerė ir Rygos apygardos tinklalapio „Apriņķis.lv“ žurnalistė Lyga Greiškanė. Toks pokalbis buvo būtinas Latvijos visuomenei, nes atimamų iš šeimų vaikų skaičius tendencingai auga, o Lietuvoje, pasak pašnekovų, tuojau bus „atliekamas eksperimentas, kai vaikus bus galima atimti dėl bet kokios priežasties, net ir norint atkeršyti“.

2010 m. iš 1 645 tėvų buvo atimti 1 953 vaikai, 2011 m. iš 1 961 tėvo – 2 300 vaikų (tik 127 atvejai dėl prievartos šeimoje), 2012 m. iš 1 876 tėvų – 2 189 vaikai. Daugiausia vaikų atimta iš šeimų tik todėl, kad jų gyvenimo aplinkybės neatitiko vaiko interesų. Atimti vaikai paskirstomi įvairiai: į kitas šeimas, seneliams, užsienio piliečiams, vaikų namams. Vaikai Latvijoje atimami remiantis specialios įstaigos (teismo įstaiga, skirianti našlaičiams globėjus; ją finansuoja savivaldybės) valdininko sprendimu.

Žurnalistė Lyga Greiškanė radijo laidoje teigė, kad absurdo situacijų yra tiek daug, jog nebeįmanoma apginti visų pagalbos šaukiančių motinų. Lyga papasakojo istoriją, kaip jau 9 mėnesius viena dviejų vaikų motina eina kryžiaus kelius, kad tik atgautų savo vyresnę dukrą, kurią atėmė, kai jai buvo septyneri su puse. Šeima turi butą, vaikai pamaitinti, nors pinigų ir trūksta. Nė vienas negirtauja, neišlaidauja. Nors vaikai buvo prižiūrėti ir tikrai nebadavo, šeimai neužteko lėšų saldainiams ar panašiems smagumams. Šeima kaltinta prievarta, bet ekspertizė to nepatvirtino. Teismas motinos prašymą atnaujinti teisę auginti dukrą atmetė, nors vaikas atimtas be teismo sprendimo (minėtosios įstaigos pavedimu). Žurnalistė pavadino nesuvokiamu dalyku, kad iš šeimos atimtas tik vienas vaikas, o kitas – ne. Į visus žurnalistų ir visuomenininkų prašymus tai paaiškinti vaikų teisių tarnybos atsako grasinimais, kad jiems klius, jei kišis. Bet absurdo viršūnė yra pati šios mergaitės atėmimo istorija. Motina paskambino į policiją ir paprašė atimti mergaitę iš vyro, kuris buvo ją įsiviliojęs į savo namus. Minėtasis vyras sesutes, žaidžiančias kieme, fotografuodavo, filmuodavo, maitindavo. Apsigyveno netoliese, kad visada galėtų jas stebėti. Kompiuteryje buvo nemažai vaizdo medžiagos. Policija paėmė mergaitę ir atidavė ją institucijoms, o šios nusprendė atimti iš motinos vaiko globos teises. Vyras vaikšto laisvėje, jo kompiuteris nebuvo konfiskuotas. Tėvai, neturėdami pinigų, yra pasirengę padaryti viską, kad tik atgautų dukrą. Bet juos dabar įstaigos prievartauja bendradarbiauti su tais, dėl kurių melagingų parodymų vaiką atėmė. Kai šeimos gyvenimo aplinkybės buvo patikrintos ne „popieriuose“, o realiai, nė viena „užfiksuota“ aplinkybė nebuvo patvirtinta. Janis Gulbis džiaugiasi, kad motina yra armėnė ir jos kraujyje „nėra latvių vergiškos dvasios“, ji nesilankstys ir nebendradarbiaus su šeimą pažeminusiais asmenimis ir institucijomis.

Vaiko teisių apsaugos ekspertas Janis Gulbis tik liūdnai konstatavo, kad situacija tampa nebekontroliuojama ir kad galima tikėtis dar baisesnių pasekmių. Latvijos Saeimoje svarstomas įstatymo projektas dėl smurto šeimoje. Janis Gulbis sako, kad, priėmus tokį įstatymą, už bet kokį veiksmą, „pažeidžiantį vaiko interesus“, bus galima kelti tėvams kriminalines bylas ir atimti vaikus. Ekspertas sako, kad jei už rūkymą vaiko akivaizdoje tėvas bus baudžiamas pagal Baudžiamąjį  kodeksą, o vaikas atimamas, tai kiek tokių bylų ir kiek atimtų vaikų tuomet Latvijoje atsiras? Juk tūkstančių paimti negalės, vadinasi, paims tuos, kuriuos labai norės – tai būdas susidoroti su neįtikusiomis šeimomis. 1994 m., priėmus privatizavimo įstatymą, šimtai tūkstančių žmonių buvo išmesti iš butų, krizės metu tūkstančiai neteko darbo, tačiau nėra jokios statistikos, kiek žmonių dėl įvairių tokių įstatymų ar krizių serga depresija, kodėl žudosi ir yra guldomi į psichiatrines ligonines. Juk vieninteliai Europoje negydome depresija sergančių žmonių, sako Gulbis. Kaip gyventi šeimoms neturint gyvenamosios vietos, darbo? Koks depresija sergantis bus šeimoje? Reikia gerai apgalvoti, kokius įstatymus priimam ir kokios bus pasekmės. Smurtas šeimoje gali atsirasti kaip tik dėl tokių gyvenimo aplinkybių, susiklosčiusių šiandieną valstybėje. Priimant įstatymus, sprendžiamos pasekmės, o ne priežastys. Kita vertus, sako Gulbis, įdomu būtų sužinoti, kas bus tie policijos specialistai, kurie priims sprendimus dėl vaikui padarytos žalos ir jo atėmimo iš šeimos. Ir jei Lietuvoje priėmus įstatymo pataisą, kurią pasiūlė Seimo deputatės, bus įgyvendinta tai, kas dabar eksperimentuojama, kai nereikės net pareiškimo iš nukentėjusiųjų – net sunku suvokti, kas ten daroma, nes viskas paliekama policijos žinioje, taigi bus galima susidoroti su bet kuriuo žmogumi. Žinant, kokie yra mūsų žmonių tarpusavio santykiai... ir šiandieną mes gauname daugybę prašymų padėti, nes vaikus atiminėja pagal skundus, kuriuos parašo konfliktuojančios moterys.
Kai Latvijos Aukščiausioj taryboj buvo ratifikuota Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, deja, net neperžvelgus jos atskirų punktų, neįsigilinus, nubalsavus aklai, viskas buvo daroma atvirkščiai – imta baisiausiai pažeidinėti įstatymus, nes našlaičių globos skyrimo įstaiga nėra teismas, ir vaikai be jokio teismo sprendimo atiduodami vienašaliu tos įstaigos sprendimu, pasakoja Gulbis.

Žurnalistė Greiškanė pareiškė savo susirūpinimą dėl nepaprastai išaugusio vaikų, kuriuos įvaikina užsienyje, skaičiaus. Niekas negali patikrinti, kur ir kokiomis aplinkybėmis tie vaikai auginami. Vienas mažas berniukas, kurį įvaikino užsieniečiai, naujoje šeimoje buvo nužudytas. Gulbis sako, kad Latvija visiškai neįgyvendina konvencijos reikalavimų „išnaudoti absoliučiai visas galimybes“, ir tik tada, kai bus suteikta visa įmanoma pagalba, bet nebus kitos išeities, galimas įvaikinimas. Tačiau yra dar blogiau – atiduodant vaikus užsieniečiams, padaroma neatitaisoma žala: jie išplėšiami iš tėvynės, iš kalbos ir kultūros, giminės, draugų. Tai yra pati baisiausia prievarta prieš vaiką. Taip mano specialistai, o politikams iki šiol atrodo, kad Amerikoje viskas yra labai gerai... Bet juk Amerika vienintelė valstybė, kuri neprisijungė prie konvencijos, o socialiniai darbuotojai visiškai nesirūpina, kaip gyvena įvaikinti vaikai. Jie mus moko, o patys nepripažįsta Konvencijos. Taip, Amerikai reikia baltaodžių vaikų, ir apie tai pilna informacijos internete...

Kadangi įvaikintojų šeimoms valstybė moka pinigus už vaikų išlaikymą, o nepasiturinčioms šeimoms, kad jos „užtikrintų vaiko interesus“ – ne, galima daryti išvadą, jog pati valstybė yra suinteresuota ir vykdo tokią vaikų atėmimo iš šeimų politiką. Talivaldis Talbergas tai pavadino cinizmu, valstybės cinizmu – atimti vaiką, atiduoti kaimynui ir jam mokėti pinigus už to vaiko auginimą, bet ne tėvams, kuriems gal visai nedaug tetrūko... Aukščiausio lygio kiaulystė... LKR prezidentas mano, kad tai tikrai nėra tik ekonominės krizės padarinys, bet kažkas giliau... Kad vaikai atskiriami nuo tėvų tiesiog be jokios protu suvokiamos priežasties, Latvijoje paaiškėjo, kai čia išryškėjo Norvegijos įtaka. Kas gi po visu šiuo reikalu slepiasi?

Janis Gulbis mano, kad Europai reikia vaikų, nes ten jau nebegimdo ar negali gimdyti vaikų dėl to, ką vyrai ir moterys vartoja, kaip gyvena. Beveik neįmanoma įsivaikinti vaiką iš Vakarų kitose  pasaulio vietose, nes Vakarai laikosi konvencijos, o iš Rytų galima... Daugybė dalykų susipina: visuotinis degradavimas, pasikeitusios vertybės ir net įstatymai. Specialistai, kurie turėtų dirbti su vaikais ir spręsti jų priežiūros, atėmimo klausimus, Latvijoje turėtų turėti pedagoginį ir psichologinį išsilavinimą, bet dabar sudarytos labai paprastos sąlygos: tereikia juridinių žinių... Nėra  specializuotų teisininkų – tokius jautrius klausimus sprendžia bet kuris teisėjas...

Talivaldis Talbergas pasibaisėjęs perskaitė juvenalinės justicijos teikiamus siūlymus apie plačias ir laisvai interpretuojamas priežastis, kad vaikai būtų atimami iš šeimų, apie institucijų, kurios kontroliuos tėvus, steigimą valstybiniu lygiu ir pan. ir pavadino tai diktatūra bei genocidu, vykdomu valstybiniu lygmeniu su milžiniškom investicijom. Tik neaišku, iš kokių fondų. 

Janis Gulbis suformulavo, kad tai yra visuotinė globalizacija, o šeima yra kiekvienos tautos pamatas, taigi ją reikia sunaikinti. Stipri tautinė valstybė gali būti tik tada, kai ji turi stiprias šeimas. Latvijoje viskas įgyvendinama labai lengvai, nes vaiko teisių tarnybos beveik neliko, viską vykdo įstaiga, skirianti našlaičiams globėjus. Ją valdo politikai, o Latvijos politikus valdo ES Taryba, kuri ir vykdo globalizavimo programą. Vienas iš mechanizmų – juvenalinė justicija, kuri Latvijoje jau, galima sakyti, egzistuoja.

Talivaldis Talbergas pokalbį baigė konstatuodamas, kad Latvijos žmonių gerus norus koreguoja įstatymai, kuriuos priima „sodomistai“ (Sodomos gerbėjai – aut. past.), o finansuoja „sodomistų“ fondai, ir tie baisūs įstatymai bei pinigai „suvalgo“ sveiką protą. Deja, tai akivaizdu. O rengiamas įstatymas dėl smurto šeimoje bus priimtas tikriausiai tuo pačiu metu, kai bus įvestas euras.