Laurynas Kasčiūnas. M. Le Pen iškilimas – protestas prieš Europą, kuri tolsta nuo tradicijos

Vienas įdomiausių pastarojo meto Lietuvos apžvalgininkų, mano geras bičiulis Donatas Puslys savo komentare „Kartu su Le Pen į prarają! O gal metas atsikvošėti?“ – yra teisus, kviesdamas atsikvošėti. Tik kas ir dėl ko turėtų atsikvošėti?

M. Le Pen – protestas, o ne receptas ar alternatyva šiandienei Europai. Tai netgi gali būti paskutinis skambutis permąstyti tolesnę Prancūzijos, o kartu ir visos Europos raidos kryptį. Tiesa, apie „radikalėjančią Europą“ jau kalbame ne pirmą kartą. Gerai prisimenu 2002 m. Prancūzijos ir visos Europos kairiųjų dienraščių antraštes apie Jean Marie Le Pen‘o (šiandien Europą drebinančios M. Le Pen tėvo) įsiveržimą į antrąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą ir atgimstančio fašizmo Europoje grėsmę. Artėjant lemiamam balsavimui tarp Prancūzijos kairiųjų, kurių kandidatai pirmajame ture liko už borto, netgi paplito toks šūkis: „Geriau vagis negu fašistas“. Socialistai, komunistai, anarchistai drauge buvo priversti balsuoti už jų taip nekenčiamą tuometinį dešiniųjų prezidentą golistą J. Chiraką. Tuo viskas tą kartą ir pasibaigė. J. M. Le Pen‘o iškilimas buvo paaiškintas kaip vidinių kairiųjų politinių jėgų susiskaldymo padarinys.

Po ką tik Europoje praūžusių Europos Parlamento rinkimų ir po Nacionalinio fronto pergalės Prancūzijoje politikos apžvalgininkai ir vėl rado progą prabilti apie „radikalėjančią Europą“ ir galimas grėsmes. Bet ar pavyks jiems rasti paaiškinimą, kokios priežastys tai lemia?

Konservatyvus britų mąstytojas Rogeris Scrutonas straipsnyje „Kodėl reikalingos tautos?“ pažymi, kad politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis, kaip priešprieša nacionalinių valstybių sistemai. „Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, nes tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą“, – teigia R. Scrutonas.

Šiuo atveju tereikia prisiminti referendumų dėl Europos Konstitucijos baigtį Prancūzijoje ir Nyderlanduose bei nuolat dėl ES sutarčių perbalsuoti priverstą Airiją. Konservatyvusis britų mąstytojas žeria dar daugiau kritikos: „ES politinis procesas krypsta link centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų bei teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais.“ Tai leidžia daryti išvadą, kad balsavimas už antisistemines tolimos dešinės politines partijas – tai savotiškas protestas prieš primestas žaidimo taisykles.

Kiti autoriai, aiškindami tolimos dešinės politinių jėgų populiarėjimą, pabrėžia, kad šiandien Vakarų Europos valstybes valdantis politinis elitas neranda atsakymų į klausimą, kaip įgyvendinti daugiakultūrės visuomenės modelį ir kaip suderinti ekonominį imigracijos poreikį ir socialines bei kultūrines šio proceso pasekmes.

Pastebima tendencija, kad už kraštutinės dešinės politines partijas Vakarų Europoje ima balsuoti vis daugiau darbininkų klasės atstovų, ypač tuose regionuose, kuriuose imigracijos veiksnys itin reikšmingas. Jų atsitraukimą nuo tradiciškai jų interesams turinčių atstovauti socialistų galima aiškinti tuo, kad daugiakultūriškumą propaguojančios kairiosios politinės jėgos niekaip negali paaiškinti didėjančio nedarbo, nusikalstamumo ir imigracijos santykio. O tolimos dešinės politinės partijos turi labai konkretų aiškinimą: uždaros imigrantų bendruomenės net neplanuoja integruotis į Europos visuomenes, stengdamosi čia tik pasinaudoti Vakarų Europos gerovės valstybių teikiamomis galimybėmis. Tai daug kam atrodo įtikinamiau nei kalbos apie daugiakultūrės visuomenės iliuziją.

Kai kurie kiti akademikai pabrėžia, kad parama tolimos dešinės politinėms jėgoms – tarsi atsakas į šiandienines moralinio reliatyvizmo tendencijas Vakarų Europoje: bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, kultūrinį libertarizmą, kuris silpnina Vakarų Europos visuomenių moralinius orientyrus. Todėl balsavimas už tradicines vertybes remiančias tolimos dešinės politines partijas – didelėje Vakarų Europos valstybių visuomenės dalyje glūdinčio vertybinės kontrrevoliucijos poreikio įrodymas (geriausias pavyzdys – milijoniniai mitingai Prancūzijoje prieš vienalyčių santuokų įteisinimą).

Šiuos aiškinimus papildo ir dar vienas aspektas – tradicinių dešiniųjų politinių jėgų idėjų kaita ir jų visiškas nesugebėjimas atliepti visuomenėje besiformuojančių naujų kultūrinių ir socialinių lūžių. Kitaip tariant, tolimos dešinės judėjimai šiandien kalba apie problemas ir jų sprendimo būdus, apie kuriuos kalbėti turėtų senosios dešinės (ar centro dešinės) konservatorių ar krikščionių demokratų partijos. Tik daro tai radikaliau. Juk, kitaip nei ekonomikoje, socialinėje ir kultūrinėje srityje sprendžiant tokius reikalus kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar imigracija tradicinės centro dešinės (kaip dabar yra įprasta sakyti) politinės partijos nesugebėjo suformuluoti aiškios pozicijos dėl tolesnio visuomenės raidos modelio ir taip pasidavė moralinio reliatyvizmo bei daugiakultūriškumo viršenybei.

Būtent šie principai šiandien yra neoliberalų ir naujosios kairės vertybinis pamatas. Akivaizdu, kad kultūrinėje srityje tradicinės politinės dešinės jau nebėra, o jų apleistas vertybes ima ginti vadinamosios kraštutinės dešinės politinės partijos. Ir kol Vakarų Europos konservatoriai ir krikščionys demokratai nesugrįš prie savo vertybinių šaknų, tol tolimos dešinės politinio judėjimo plėtra ir gyvybingumas bus garantuotas.

Tad kaip Nacionalinio fronto kilimo kontekste turėtų elgtis tradiciniai Prancūzijos dešinieji? Norėtųsi prisiminti 2007 m. Prancūzijos prezidento rinkimus, kai šios šalies politikos apžvalgininkai kalbėjo apie tai, kad reikia rasti būdų neleisti pasikartoti 2002 m. scenarijui. Savo rinkimų kampanijoje dešiniųjų kandidatas N. Sarcozy perėmė daug Nacionalinio fronto idėjų, ypač imigracijos ir kovos su nusikalstamumu srityje ir taip gerokai slinktelėjo savo politinę programą į dešinę. Šių manevrų rezultatas – tas pats J. M. Le Pen‘as vietoj 16 proc. balsų, kuriuos jam pavyko surinkti 2002-aisiais, po penkerių metų surinko tik 10 nuošimčių Prancūzijos rinkėjų paramos. Iš karto po to Nacionalinis frontas pralaimėjo nacionalinio parlamento rinkimus, gavo tik 3 vietas 2009 m. Europos Parlamento rinkimuose (savo balsą atidavė tik 6 proc. rinkėjų) ir jau tuos pačius politikos apžvalgininkus privertė prabilti apie neišvengiamai artėjančią Nacionalinio fronto pabaigą. Tačiau N. Sarcozy tik manipuliavo šiomis idėjomis, jis net nebandė spręsti giluminių Prancūzijos visuomenės problemų, ir būtent tai leido jau M. Le Pen vadovaujamam Nacionaliniam frontui ne tik grįžti į politinę kovos areną, bet ir siekti naujų populiarumo aukštumų.

Ir pabaigai – keletas intelektualinių provokacijų. Donatas Puslys teigia, jog M. Le Pen „yra pasiryžusi eiti obuoliauti, kad ir su pačiu velniu“. Galbūt, ypač kai girdi jos V. Putiną šlovinančias kalbas, tačiau nereikėtų užmiršti ar stengtis nepastebėti ir to, kad Nacionalinis frontas turi tam tikras „raudonąsias linijas“. Šį mėnesį spręsis, ar M. Le Pen pavyks sukurti frakciją Europos Parlamente (tam reikia bent 25 parlamentarų iš 7 ES valstybių narių). Nacionaliniam frontui dar trūksta bent vienos politinės sąjungininkės. Į draugiją siūlosi Vokietijos NPD ir Vegrijos „Jobbik“, bet M. Le Pen jų nesikviečia. Kodėl? Todėl, kad Žana d'Ark ir Ch. De Golis, o ne A. Hitleris yra jos ir viso Nacionalinio fronto istorinis idealas, o neonacizmo atgimimas Europoje nėra jos siekis.

Donatas Puslys teigia, kad Le Pen „išduoda NATO ir Penktąjį šios organizacijos sutarties straipsnį (...), ir tai yra atviras spjūvis tiek europiniam, tiek transatlantiniam solidarumui į veidą“. Bet visos kitos Prancūzijos valdžioje esančios jėgos jau visą dešimtmetį spjaudo transatlantiniam solidarumui į veidą. Man regis, sutarsime, kad valstybė, kuri Rusijos intervencijos į Ukrainą akivaizdoje ne tik parduoda „Mistral“ karinius laivus, bet dar ir apmoko Rusijos jūrininkus jais naudotis, tikėtina, gali būti ta šalis, kuri agresijos prieš Lietuvą atveju NATO priimant sprendimą gali ir nesiryžti balsuoti už V kolektyvinės gynybos straipsnį, o siūlyti konsultacijas ar politinį tarpininkavimą. Tad šiuo atveju kyla klausimas – kam Lietuvai yra reikalinga Prancūzija kaip NATO narė? M. Le Pen bent jau atvirai sako, kad išstos iš Aljanso, o N. Sarcozy ir F. Hollande‘as nori paversti NATO savo nacionaliniams interesams reikalingų įrankių dėže. Kuris iš šių požiūrių yra naudingesnis Lietuvai?

Be abejo, M. Le Pen siekis silpninti transatlantinius ryšius (blokuoti ES ir JAV prekybos ir investicijų susitarimą) prieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jos politinė parama V. Putinui yra visiškas moralinis užribis. Ar galima kaip nors tą požiūrį pakeisti? Jeigu tai tėra bendros Prancūzijos strateginės kultūros, Prancūziją ir Rusiją matančios kaip pagrindinius Europos saugumo sistemos arbitrus, išraiška – galima dar būtų pabandyti. Lietuvos tautininkai kartu su Latvijos nepriklausomybininkais, Lenkijos patriotais bei Ukrainos „Svoboda“ galėtų pasirašyti bendrą laišką Prancūzijos Nacionaliniam frontui, kuriame išdėstytų Rusijos imperializmo pagrindus, papasakotų apie sovietinius nusikaltimus ir paragintų gerbti šio regiono tautų laisvą apsisprendimą kurti savarankiškas valstybes.

Bernardinai.lt

Susiję:

Interviu su Marie Le Pen: nenoriu tos europinės Sovietų Sąjungos

Donatas Puslys. Kartu su Le Pen į prarają! O gal metas atsikvošėti?