Lietuva ir užsienis per savaitę

Venesuelos prezidentas Nicolás Maduro. Nuotr. alid.ve

Apsikeitimas vaidmenimis Ukrainoje ir verslo problemos Lietuvoje. „Gazprom“ pasiūlymai ir neramumai Venesueloje. Apie tai ir ne tik – savaitės įvykių apžvalgoje.



Lietuva


Pirmoje vietoje šį kartą – pesimistinės Lietuvos verslo nuotaikos. Šalies ekonomika lyg ir auga, o verslininkai linkę sprukti. Pasirodo, dabar valdžiai reikia galvoti ne tiek apie tai, kaip pritraukti naujus investuotojus, kiek apie tai, kaip išsaugoti esamus. Tyrimą atlikusio Laisvosios rinkos instituto (LRI) teigimu, Lietuva ir taip jau nėra palankiausia verslui šalis – rinka maža, kvalifikuotų darbuotojų stinga, energija brangi, o dar abejones dėl ateities kursto politikai, kalbėdami vis apie naujus mokesčius. „Jis galvoja, kad verslas iš Lietuvos niekur nedings, kokius tik mokesčius jam bus liepiama mokėti, tokius jis ir mokės. Tačiau jis gali dingti. Ir kai tie procesai prasidės, juos sustabdyti bus labai sunku“, – tvirtina LRI prezidentas Ž. Šilėnas. Tačiau premjeras nesutinka, kad verslą yra užvaldžiusios emigracinės nuotaikos. Anot jo, mokesčiai Lietuvoje, palyginti su visomis kitomis ES šalimis, yra mažiausi, o valstybės ekonomikos augimas praėjusiais metais buvo vienas sparčiausių Europoje. Ir čia kaip tyčia ėmė ir atsistatydino „Investuok Lietuvoje“ vadovė M. Dargužaitė, pabrėždama, kad atsisako vykdyti neargumentuotus ir jokia analize nepagrįstus nurodymus, nuleidžiamus iš viršaus. Taip pat savo atvirame laiške ji nurodė, kad dabartiniai valdantieji nėra atviri suprasti, tuo labiau priimti naujovių ar pokyčių, ir entuziastingas noras daryti įtaką viešojo sektoriaus efektyvesniam valdymui atsitrenkia tik į priešiškumo sieną. Trumpai sakant, ne viskas gerai Lietuvoje su verslo sąlygomis, kadangi reformos atsitrenkia į „ryšių ir kyšių“ (taip pat politinių) sieną. Tokiu būdu ekonomika, kaip teisinasi A. Butkevičius, auga – bet esą tik ne jo, o tų, kurie sugeba išgyventi korumpuoto kapitalizmo aplinkoje, dėka.


Antroje vietoje – rašytiniai „Gazprom“ pasiūlymai Lietuvai. Pamačiusi juos, D. Grybauskaitė buvo kategoriška: „Rašytinis dokumentas (...) yra labai panašus į prieš metus, balandžio mėnesį, gautą memorandumą. Pokyčių yra tik galbūt dėl kainos labai nedideliam periodui – trejų metų laikotarpiui, o pasiūlymų esmė yra išlaikyta tokia pati, kaip ir prieš metus, kai aš įvertinau, kad šios sąlygos yra Lietuvai nepriimtinos.“ Premjeras bandė apginti kelionės į Sočį rezultatus, teigdamas, kad pašnekėjo telefonu su A. Mileriu, ir tas užsiminė, kad pasiūlymai žodžiu skiriasi nuo tų, kurie buvo pateikti raštu. „Jis pasakė, kad visi žodiniai pasiūlymai galioja, belieka tartis, derėtis“, – konstatavo ministras pirmininkas, ir kitą savaitę į Maskvą išvyksta Lietuvos ekspertų derybų grupė. Esminis klausimas – ar reikia Lietuvai ilgalaikės (10 metų) sutarties ir ar tinka nuolaida tik trejiems metams? Viena vertus, priklausomas stabilumas, kita vertus, toli gražu nevienareikšmiška pigesnių suskystintų gamtinių dujų (SGD) per terminalą perspektyva (SGD rinka sunkiai prognozuojama, o amerikiečiai dar neapsisprendė dėl savo dujų eksporto). Įdomu, kad „Gazprom“ siūlo derėtis dėl kainos iš naujo po trejų metų. Gal todėl, kad jau žino, kaip tuo metu atrodys rinka, ir dujų kaina joje bus palanki jam, o ne Lietuvai (t. y. nesumažės). Šiame kontekste prasmingas atrodo Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo V. Jankausko pasiūlymas: „Mano supratimu, tam tikram dujų kiekiui pirkti reikia pasirašyti ilgalaikę 5–10 metų sutartį.“ Tik tą dujų kiekį su kuo didesne nuolaida reikia apskaičiuoti priklausomai nuo: a) Lietuvos poreikių; b) perėjimo prie biokuro tendencijų (šiame kontekste treji metai – visai geras pereinamasis laikotarpis); c) sąlygų nenuostolingam SGD terminalo funkcionavimui. Trumpai sakant, reikia rimto strateginio supratimo, su kuriuo mūsų valdžia tradiciškai turi bėdų. Galiausiai kaip nors bus, belieka tik melstis, kad kažkur (ar su terminalu, ar su „Gazprom“, ar su biokuru) neliktume „ant ledo“.


Trečioje vietoje – istorijos apie referendumą dėl žemės tęsinys. A. Butkevičius pareiškė, kad dėl šio klausimo reikėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), bet Seimo pirmininkė atkirto, kad nemato prasmės to daryti, nes piliečiai surinko daugiau nei 300 tūkst. parašų, o Seimas tik turi nustatyti referendumo datą. Šiame kontekste akivaizdu, kad premjeras bijo teigiamo referendumo rezultato, nes būtent A. Butkevičiui teks spręsti, kaip jį įgyvendinti, todėl nori išsigelbėti su KT ir „saugiklių“ pagalba. Tuo metu Seimo vadovė, turinti mažesnę asmeninę atsakomybę, gali sau leisti ginti tautos valią ir taip didinti savo populiarumą. Tačiau referendumo iniciatoriams ne tiek svarbu, nuoširdžiai ar vardan reitingo L. Graužinienė remia pilietinę iniciatyvą. Svarbu, kad ji gina pačią idėją. Greta to užvirė diskusija dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko Z. Vaigausko. Opozicija vėl nori jį atstatydinti dėl komisijos blaškymosi, priimant sprendimą dėl referendumo, o L. Graužinienė pabrėžė, kad nemato jokios priežasties, dėl kurios galėtų būti keliamas nepasitikėjimas Z. Vaigausku, kuris normaliai atliko savo darbą ir paprasčiausiai pareiškė savo nuomonę referendumo klausimu. Visa tai panašu į opozicionierių bandymą suvesti asmenines sąskaitas su žmogumi, kuris stengėsi veikti sąžiningai, o kartu pabandyti pasodinti į VRK pirmininko postą savo atstovą prieš prezidento ir Europos Parlamento rinkimus. Tik vargu ar valdantieji leis tai padaryti. Ne veltui A. Butkevičius pasiūlė palaukti VRK išvadų svarstymo Seime, kuriame dominuoja ne konservatoriai ir liberalai.

Užsienis


Ukraina turbūt dar ilgai bus pirmoje vietoje. Per savaitę V. Janukovyčius spėjo dingti iš Kijevo ir atsirasti Rusijoje, ten surengė spaudos konferenciją, kurioje griežtai pasmerkė dabartinę fašistinę Ukrainos valdžią ir jos rėmėjus iš Vakarų. Stebint jo bendravimą su žurnalistais, susidarė gana tvirtas įspūdis, kad su „teisėtu“ prezidentu gerai padirbėjo Rusijos specialistai: iš pradžių grąžino jį į normalią fizinę būseną, paskui surašė, ką kalbėti (apie piktus Vakarus, neteisėtą dabartinę Ukrainos valdžią ir būtinai atsiprašyti tautos bei „Berkuto“). Kitaip tariant, šiuo metu V. Janukovyčius panašus į „kalbančią galvą“, kuri transliuoja Kremliaus poziciją. Tuo metu Ukraina tebegyvena revoliucijos sąlygomis. Esminis momentas yra tas, kad dabar viskas joje apsivertė aukštyn kojomis. Anksčiau savivaliavo ir niekino valdžią Maidanas bei vakariniai šalies regionai, o dabar jėgą pradėjo demonstruoti Rytai, visiškai nekreipdami dėmesio į oficialiojo Kijevo sprendimus (pirmiausia Krymas ir Charkovas). O dar yra Rusija su karinėmis pratybomis ir baze Sevastopolyje. Ar bus karas, pasakyti sunku. A. Jaceniukui tik jo betrūko, kai pinigų jau visai nėra ir tenka priiminėti nepopuliarius socioekonominius sprendimus (šiame kontekste suprantama, kodėl J. Tymošenko atsisakė premjero posto, – tegul reiškiasi ir gadina sau reitingą „kamikadzių vyriausybė“, o ji, sutikta Maidane nevienareikšmiškai, palauks savo valandos). Maskva ruošia placdarmą galimai intervencijai, aktyviai siūlydama ukrainiečiams savo pasus, kad paskui galėtų „apginti Rusijos piliečius“. Pasipriešinti jai negalės niekas – Ukrainos armija yra nevieninga ir karine prasme iš esmės neveiksminga. „Dešiniojo sektoriaus“ ir kitų nacionalistinių jėgų kovotojų neužteks. NATO, kaip pabrėžė aljanso atstovas generolas Ph. M. Breedlove'as, neturi detalaus plano Rusijos įsiveržimo į Krymą atveju (jau nekalbant apie politinės organizacijos vienybės problemą). Didžiulės tautos tragedija su dar vieno „užšaldyto konflikto“ Europos žemėlapyje atsiradimo perspektyva.               


Antroje vietoje – Venesuela, kur tęsiasi pilietiniai neramumai, prilygstantys Maidanui. Tačiau pasauliui tai nelabai įdomu: ten reguliariai nevažiuoja Europos Sąjungos diplomatai (turbūt todėl, kad tai JAV geopolitinė teritorija), nors aukų skaičius auga kasdien ir jau perkopė 50. Mobilizavusi itin didelį skaičių šalininkų, opozicija kaltina H. Chávezo įpėdinį N. Maduro nesugebėjimu įveikti skurdą šalyje. Valdžia atsako prievarta, tačiau dalis visuomenės yra prezidento pusėje. Derėtis opozicionieriai atsisako ir reikalauja N. Maduro atsistatydinimo, bet jis pasiduoti nesiruošia. Trumpai sakant, „spalvotoji“ klasika. Skirtumai nuo Ukrainos du: gerokai sudėtingesnė ekonominė situacija valstybėje, kuri mažina valdžios šansus išgyventi, bet didesnis vadovo ryžtas naudoti jėgą. Kas galiausiai laimės, pasakyti sunku. Kadangi N. Maduro nedvejodamas veikia kietai, galima spėti, kad jis išliks savo poste. Padeda ir padidėjęs pasaulio dėmesys Ukrainai (kitaip dar tektų atlaikyti pastebimai stipresnį tarptautinės bendruomenės spaudimą). Kita vertus, protestai kaip niekad masiniai, ir dar juos greičiausiai „maitina“ Amerika (juk ne veltui Venesuelos prezidentas skambino į Vašingtoną). H. Chávezui kitados pavyko atsilaikyti prieš JAV, nors jo likimas kabėjo ant plauko. Tačiau N. Maduro – ne tokio kalibro asmenybė kaip H. Chávezas. Bet niekas ir nežadėjo, kad bus lengva.


Trečioje vietoje – rami Islandija, kurios gyventojai pasipiktino valdžios sprendimu atšaukti stojimo į ES paraišką, o kartu ir referendumą šiuo klausimu. Tuo pat metu įdomu tai, kad islandus nuvylė ne tiek valdančiųjų atsisakymas stoti į ES (sprendžiant iš apklausų, jie ten nelabai veržiasi), kiek jų nenoras rengti referendumą. Šis demokratinis institutas šalyje yra labai gerbiamas. Vienas protesto Islandijoje dalyvis pareiškė: „Aš protestuoju prieš tai, kad atsidūrusios valdžioje partijos pažeidė savo pažadus. Aš prieš stojimą į ES, bet manau, kad žmonės turi nuspręsti.“ Išskirtinės pagarbos verta pozicija, į kurią derėtų įsiklausyti Lietuvos valdžiai. Tačiau pastaroji elgiasi kaip ir likusi Europa, kur su referendumais pastaruoju metu tikra bėda. Pavyzdžiui, škotai nori atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, ir Londonas, užuot gerbęs Škotijos sprendimą, daro viską, kad referendumas žlugtų. Tuo pat metu pati Jungtinė Karalystė nori rengti referendumą dėl narystės ES, ir čia jau Vokietijos kanclerė A. Merkel britų parlamente ragina juos likti Europos Sąjungoje. Pagaliau Ispanijos premjeras šią savaitę pareiškė, kad planuojamas Katalonijos referendumas dėl nepriklausomybės yra nepageidaujamas ir neteisėtas. Štai tokie europinės ir islandiškos demokratijos niuansai.