Lietuva ir užsienis per savaitę

Karikatūra: „Pastatę pirmąjį kertiniį akmenį jaučiamės pakylėti“

Prezidento rinkimai ir saugumo iššūkiai Lietuvoje ir Ukrainoje. V. Putinas Kinijoje ir Europos Sąjungos (ES) bankų sąjunga. Apie tai ir ne tik - ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę - pasirinkimas tarp Z. Balčyčio ir D. Grybauskaitės. Reikia pripažinti, kad kaip politinis lyderis socialdemokratų kandidatas neatrodo įspūdingai. Taip pat pažymėtina, kad jis yra ilgametės politinės tradicijos, o ne naujos politikų bangos atstovas, kurį remia prieštaringai vertinami „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Galiausiai jo patirtis užsienio politikoje nėra labai didelė. Kita vertus, Z. Balčytis yra neblogas vidaus politikos specialistas. Žiūrint iš politologinės pusės, vienos partijos atstovai ministro pirmininko ir prezidento kėdėje užtikrina didesnį politinį šalies stabilumą. Jei Z. Balčytis būtų išrinktas prezidentu, jis būtų, jeigu galima taip pasakyti, nepastebimas valstybės vadovas. Bet galbūt Lietuvai šiandien kaip tik to ir reikia, nes įvairūs su Prezidentūra susiję skandalai atsibodo. Kita vertus, kartais yra naudinga, kad prezidentas yra atsvara vyriausybei. Tuo pat metu pažymėtina, kad, nors D. Grybauskaitė dažnai kalba dešiniųjų žodžiais (todėl jie ją ir remia), kartais ji turi savo principinę poziciją ir atkakliai ją gina prieš visus. Debatuose kandidatai kalbėjo kaip vienas iš sovietinio filmo „Saugokis automobilio“ herojų: „Pažiūrėsime, pataisysime, pauostysime“ (t. y. viską sutvarkysime). Todėl nenuostabu, kad ekspertai pasigedo idėjų ir vizijų kovos, politinio turinio ir aiškių pažiūrų. Štai tokia mūsų galutinė rinkiminė alternatyva. Ne itin patraukli, bet balsuoti vis tiek reikia. Ir nepamirškime apie rinkimus į Europos Parlamentą.

Antroje vietoje - ir vėl Lietuvos saugumas. Vienu metu atrodė, kad tema uždaryta. Laivai atplaukė, naikintuvai atskrido, amerikiečiai bendroms pratyboms atvažiavo. NATO ir JAV davė garantijas, kad Baltija bus apginta. Ir štai vokiečių „Spiegel“, remdamasis šaltiniais NATO ir Vokietijos vyriausybėje, parašė, kad, jei Rusija vykdytų agresiją prieš Baltijos šalis, Vakarų gynybinis aljansas šiuo metu nesugebėtų apginti jų įprastinėmis karinėmis priemonėmis, kaip tai numato 5-asis NATO sutarties straipsnis. „Rusijos gebėjimai ir ketinimai be didesnio perspėjimo vykdyti reikšmingas karines akcijas kelia didelę grėsmę saugumo ir stabilumo išlaikymui euroatlantinėje zonoje. Rusija pajėgi per trumpą laiką ir bet kurioje vietoje sukelti vietinės ar regioninės reikšmės grėsmę.“ Tai, anot šaltinių, teigiama NATO Gynybos planavimo komiteto parengtame projekte. Aljansas, žinoma, suskubo pranešti, kad viskas su jo pajėgumu yra gerai. Tačiau tuo pat metu NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas pareiškė, jog „dabar mes pajutome rusišką doktriną, kad Rusija pasilieka sau teisę veržtis į kitas šalis, kad apgintų rusakalbių grupių interesus. Taigi mes turime aktualizuoti savo gynybinį planavimą, parengti naujus gynybos planus, organizuoti daugiau pratybų ir įvertinti deramas dislokacijas“. O Lietuvoje, kol ministras pirmininkas kalba apie būtinybę keisti gynybos koncepciją, tos pačios politinės jėgos finansų ministras aiškina, jog karinis šalies biudžetas yra „pakankamai didelis“. Kitaip tariant, nepaisant to, kad partijos susitarė dėl 2 procentų gynybai, valdantieji, atrodo, yra linkę labiau rūpintis socialiniais ir euro reikalais, o ne karyba. Jeigu darytume prielaidą, kad rytoj - karas, toks požiūris nepateisinamas. Tačiau kadangi Rusijos karinė grėsmė Lietuvai yra labiau atskirų politikų pučiamas baubas nei tikrovė, bent jau šiuo metu tikrai galima pradėti nuo efektyvesnio turimo karinio biudžeto panaudojimo, o ne nuo jo didinimo.

Trečioje vietoje - aistros dėl balsavimo internetu iniciatyvos. Teisingumo ministras J. Bernatonis kartu su susisiekimo ministru R. Sinkevičiumi parengė įstatymų pakeitimo ir papildymo projektus, kuriais siūloma jį teisinti visų lygių rinkimuose ir referendumuose. Visuomenė (kaip rodo apklausos) ir premjeras idėją palaiko, nes taip, anot jo, bus patogiau gyventojams ir galbūt padidins rinkimų aktyvumą. Falsifikacijų jis nebijo, nes užkirsti joms kelią turėtų padėti šiuolaikinės technologijos. Tačiau, pavyzdžiui, konservatorius M. Adomėnas primena, kad neseniai Estijoje vykdyto tarptautinės komisijos tyrimo rezultatai parodė, kad internetinis balsavimas yra nesaugus, nepatikimas ir demokratinių standartų požiūriu ydingas. Komentuojant diskusiją, galima pažymėti, kad internetinio balsavimo galimybė iš tikrųjų galėtų paskatinti aktyviau dalyvauti rinkimuose, pavyzdžiui, jaunimą ir / ar emigrantus. Tačiau skaidrumas ir saugumas šiuo atveju vis dėlto turėtų būti pirmoje vietoje (kas galėtų garantuoti, kad anūkas nebalsuos už savo močiutę, verslininkas - už savo įmonių darbuotojus, kalėjimo viršininkas - už kalinius, jau nekalbant apie galimus sistemos „nulaužimus“). Trumpai sakant, reikalas rimtas, ir galbūt mūsų pilietinės visuomenės ir politinės sistemos sąlygomis eksperimentuoti šioje srityje dar anksti.

Užsienis

Gal Ukrainos tematika jau šiek tiek ir nusibodo, bet ji vis dar išlieka aktuali. Prieš akis - prezidento rinkimai. Pagal reitingus pirmauja oligarchas P. Porošenka, bet J. Timošenko neketina pasiduoti ir gąsdina naujais maidanais. Kai kas turi viltį, kad po rinkimų situacija šalyje pradės stabilizuotis, nes joje atsiras tikrai, o ne daugiau ar mažiau legitimi valdžia. Tačiau nemažai ekspertų teigia, kad rinkimų pabaiga gali tapti tik naujo krizės ciklo pradžia, kadangi apčiuopiamų prielaidų stabilumui nėra: rytų Ukrainoje vyksta realus pilietinis karas (manytina, kad aukų skaičius iš abiejų pusių žymiai didesnis, negu pranešama oficialiai), kuriame siautėja ne tiek separatistai ir Ukrainos kariuomenė, kiek nacionalistai ir neaiškios grupės, žudančios visus iš eilės (yra nuomonė, kad tai privačios įvairių oligarchų gaujos). Tuo metu Rusija (V. Putinas) pranešė, kad atitraukia karines pajėgas nuo sienos su kaimyne. Daug kas šiame kontekste paskubėjo padaryti išvadą, jog Kremlius išdavė Donecko ir Luhansko separatistus. Tačiau kam reikalingas sunkiai pagrindžiamas kariuomenės įvedimas, jeigu ir be jo Kijevas negali suvaldyti situacijos. Be to, Pentagonas teigia, kad paskelbtas karių atitraukimas kol kas tik simbolinis, ir galimybės greitai puolamajai operacijai išlieka (tuo labiau, kad Luhanskas jau paprašė taikdarių). Galiausiai iš Rusijos pusės prasidėjo kalbos apie Ukrainos stojimo į NATO pavojų (Vakaruose apie tai iš viso nekalbama), o tai reiškia, kad Maskva galimai pradeda ruošti dirvą paaiškinimui, kodėl Ukrainoje ji „bus priversta“ paremti jėgas, kurios pasisako prieš Aljansą (t. y. separatistus), – o kadangi pavojus karinis, tai ir atsakas gali būti atitinkamas. Bendras vaizdas Ukrainoje labai liūdnas, o jo vardas – anarchija.

Antroje vietoje - didelio atgarsio sulaukęs V. Putino vizitas į Kiniją. Jo didžiausia intriga tapo ilgametis dujų kontraktas. Ar jis bus pasirašytas, buvo neaišku iki paskutinio momento, nes šalys niekaip negalėjo susitarti dėl kainos: Rusija siekė, kad kinai pirktų jos dujas europinėmis kainomis, o Pekinas, turėdamas kontraktus Centrinėje Azijoje ir suprasdamas Maskvos pažeidžiamumą Vakarų sankcijų akivaizdoje, siekė gauti vertingą resursą kiek įmanoma pigiau. Galiausiai sutarta dėl 350-380 dolerių už 1000 kubinių metrų (galutinio aiškumo nėra) su sąlyga, kad Rusija panaikins mokestį naudingų iškasenų gavybai tiems dujų telkiniams, kurie taps eksporto į Kiniją šaltiniu. Kitaip tariant, „Gazprom“ gavo lengvatą, o šalies biudžetas prarado pajamas. Tačiau turint omenyje faktą, kad „Gazpromas“ yra tas pats, kas valstybė, niekas neprarasta. Dujų gavybos ir transportavimo į Kiniją kaštai bus nemaži (reikės įsavinti naujus telkinius ir statyti naujus vamzdžius), bet net 350 dolerių kaina yra pakankamai aukšta, kad garantuotų pelną. Taip, jis nebus milžiniškas, bet užtat ilgalaikis. Ar dabar Kinija tampa Rusijai tikra alternatyva pastarosios dujinių santykiu su Europa kontekste? Vargu, bet geriau kažkas, negu nieko. Ekspertai nesutaria dėl to, kiek realiai Kinija remia Rusiją situacijoje su Ukraina ir kiek rimtas yra šalių karinis bendradarbiavimas (vizito metu vyko bendros karinės pratybos). Manytina, kad neutrali Pekino pozicija dėl Rusijos veiksmų ir kritinis jo požiūris į įvykius Ukrainoje jau yra šiokia tokia parama, bet labiau simbolinė. Na, o kariniais sąjungininkais Rusija ir Kinija nebus niekada, nes yra potencialūs priešininkai. Apibendrinant galima konstatuoti, kad Maskvos ir Pekino strateginės partnerystės nėra – tik abipusiškai naudingas bendradarbiavimas (kuris kartais net naudingesnis Kinijai) čia ir dabar be rimtesnių ilgalaikių pasekmių, nes Kinija ne ta šalis, kuri pasiruošusi turėti draugų – tik partnerius.

Trečioje vietoje - ES bankų sąjunga. Susitarimą dėl jos sukūrimo šią savaitę pasirašė beveik visos Europos Sąjungos valstybės, išskyrus Švediją ir Didžiąją Britaniją. Dalyvaujančiosios šalys įsipareigojo į nacionalinius pertvarkymo fondus surinktas bankų įmokas, pradedant 2016 metais, pervesti į bendrą ES bankų pertvarkymo fondą. Lietuvos finansų ministras R. Šadžius, komentuodamas įvykį, pažymėjo, kad bankų klientai nuo šiol galės jaustis saugiau. Europos centrinis bankas bus atsakingas už bankų veiklos leidimų suteikimą, atitiktį kapitalo, likvidumo reikalavimus. Likusius euro zonos bankus prižiūrės centriniai nacionaliniai bankai. Kaip paaiškino Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas: „Bet kokiu atveju Baltijos šalyse visa priežiūra paremta bendradarbiavimu tarp Šiaurės ir Baltijos šalių, todėl šioje vietoje niekas nesikeis, tik tiek, kad prie stalo atsisės dar ir ECB žmonės.“ Pastebėjimas būtų toks. ES bankų sąjunga yra dar vienas ir pakankamai rimtas žingsnis bloko federalizacijos link, nes finansai yra ne juokas. Pažymėtina, kad susitarimą atsisakė pasirašyti Didžioji Britanija, kuri labai vertina savo nepriklausomybę ir finansinį sektorių. Vadinasi, tam tikras pavojus suverenitetui naujausiame ES sumanyme slypi. O mes trykštame entuziazmu. Ar suprantame, kokiu keliu pradėjome eiti?