Lietuva ir užsienis per savaitę

Šiaurės Korėjos kariai veža raketą parado metu Kim Il-sung aikštėje Pchenjane. Nuotr. ibtimes.co.uk

Aistros dėl vyriausybės ir Lietuvos priešai. Kijevas atakuoja, o Abchazija bando apsiraminti. Artėjanti prie liūdnos pabaigos N. Venckienės istorija. Apie tai ir ne tik - ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę - nerimstančios kalbos dėl permainų vyriausybėje. Prezidentė pradėjo susitikimus su ministrais ir prabilo apie „juodąjį sąrašą“, kurį sudarys kabineto nariai su įtartinu šešėliu. Šiame kontekste įdomu tai, kad premjeras A. Butkevičius lyg ir ruošiasi siūlyti kandidatu į Europos Komisijos narius V. Andriukaitį. Pastarasis vertinamas labai prieštaringai kaip sveikatos apsaugos ministras. Kitaip tariant, potencialiai yra vienas iš tų, kas gali būti pašalintas iš vyriausybės, na, o kad bendrapartietis neįsižeistų, galima jį perkelti į Europą – tegul ją reformuoja. Tuo pat metu, pavyzdžiui, Lenkų rinkimų akcija yra nusiteikusi ignoruoti prezidentės užgaidas ir išsaugoti skandalingai pagarsėjusią energetikos viceministrę R. Cytacką. Visa tai toliau palaiko įtampą valdančiojoje koalicijoje. Pastaruoju metu aktyviai besireiškiantis A. Sakalas dar įpylė aliejaus į ugnį, pareikšdamas, kad premjeras šiuo atveju nusiteikęs ryžtingai, o jis su mielu noru išmestų iš koalicijos lenkus, kurie yra „prie vežimo penktas ratas“, ir pakeistų juos liberalais. Trumpai sakant, intrigos dėl koalicijos ir vyriausybės sudėties traukinis įsibėgėja. Didžiausia atsakomybė šiame kontekste gula ant A. Butkevičiaus pečių: jis turi ir su prezidente kompromisą surasti (kažką pakeisti), ir parodyti, kad yra lyderis, galintis atlaikyti spaudimą. Manytina, ministrų kabinetas iš tiesų pasikeis, bet nereikšmingai, o koalicija vargu ar keisis, nes šiame fronte permainų premjerui reikia mažiausiai.

Antroje vietoje šį kartą - Lietuvos priešai. DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, kurios duomenimis, priešiškiausia mūsų šaliai valstybė yra Rusija. Taip mano 72,5 proc. respondentų. Pastaroji skolinga nelieka. Levados analitinio centro tyrimo duomenimis, priešiškiausių Rusijai valstybių sąraše Lietuva su 24 proc. užėmė „garbingą“ trečiąją vietą iš karto po JAV ir Ukrainos. Tokia situacija nedžiugina. Ir jeigu Rusijoje Lietuva jau seniai dėl kryptingos propagandos vertinama neigiamai, mūsų valstybėje į didžiąją kaimynę anksčiau taip priešiškai žiūrima nebuvo. O krašto apsaugos ministras (greičiausiai norėdamas įtikti prezidentei) dar teigia: „Nauja V. Putino doktrina - Kremliaus pareiga ginti tautiečių teises užsienyje, kur jie bebūtų. Tai gali tapti V. Putinui pretekstu intervencijai ir Baltijos šalyse ginti rusakalbių teises.“ Blogiausia yra tai, kad, nors 66,4 proc. lietuvių požiūris į rusų tautybės žmones nepasikeitė, net 22,6 proc. – suprastėjo. Kitaip tariant, valstybių priešprieša pradeda persikelti į visuomeninį lygmenį (tame tarpe dėl neatsargios valdžios atstovų retorikos). Tuo pat metu pažymėtina, kad antras pagal reikšmę Lietuvos priešas yra Lenkija (gal kažką pakeis valdančiųjų sprendimas paremti siūlymą leisti rašyti pavardes ir nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis pagrindiniame paso puslapyje). Gerai, kad nors Latviją ir Estiją kol kas vertiname teigiamai, nes vien tarp priešų gyventi sunku.

Trečioje vietoje - artėjanti prie liūdnos pabaigos N. Venckienės istorija. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad ji sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Dabar birželio 19 d. Seimas turėtų balsuoti dėl parlamentarės mandato panaikinimo. Jos šalininkai vadina apkaltą politiniu susidorojimu ir stebisi, kad procesas vyks be pagrindinės bylos figūrantės. O P. Gražulis iš viso mano, kad N. Venckienė yra mirusi. Kaip ten bebūtų, premjeras tikisi, kad jo partija palaikys apkaltą. Kitaip tariant, be žinios dingusiai Seimo narei vargu ar pavyks išsigelbėti. Bendrai paėmus, viskas atrodo kaip tragedijos epilogas. Kadangi istorija yra tikra, tai ir finalas nelaimingas. Kas joje buvo auka, o kas didvyris - spręsti „skaitytojams“, bet nemalonios nuosėdos sieloje liko bet kuriuo atveju. Nėra jausmo, kad triumfuoja teisingumas...
 

Užsienis

Pirmoje vietoje - ne Ukraina, bet Ukraina. Normandijoje Vakarų sąjungininkai ir Rusija (V. Putinas irgi buvo pakviestas, nors ne visi pritarė tokiam sprendimui) minėjo antrojo fronto atidarymą. Tačiau dėmesio centre buvo ne tiek Antrasis pasaulinis karas, kiek šiandieninis pilietinis karas Ukrainoje. Iškilmėse dalyvavo ir naujai išrinktas jos prezidentas P. Porošenka, su kuriuo Rusijos vadovas vis tik pasikalbėjo. Gerai bent tai, kad buvo sutarta dėl tolimesnio dialogo (nors ir netiesioginio). Tuo metu Ukrainos kariuomenė iš paskutiniųjų stengiasi „išvalyti“ separatistus, o tie (ne be „savanorių“ – nors galima ir be kabučių – iš Rusijos pagalbos) nepasiduoda. Savo ruožtu Vakarai toliau grasina V. Putinui naujomis sankcijomis, jeigu jis nenutrauks paramos teroristams, o tas teigia, kad jie meluoja, ir jokių Rusijos kariškių ar instruktorių rytų Ukrainoje nėra. Kad ir koks būtų P. Porošenkos situacijos sureguliavimo planas, vargu ar jis patenkins vadinamąsias Donecko ir Luhansko respublikas, nes žmonės ten (ypač Slavianske) sunkiai įsivaizduoja, kaip toliau gyventi vieningoje šalyje. Pagaliau, sprendžiant iš rusiškojo informacinio diskurso, Kremliuje ant stalo vis dar guli keli veiksmų variantai, pradedant nuo neskraidymo zonos Ukrainos rytuose paskelbimo ir baigiant Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos „taikdarių“ (suprask, Rusijos kariuomenės) įvedimu. Kaip ten bebūtų, holivudinė istorijos pabaiga atrodo sunkiai įmanoma.

Antroje vietoje - Abchazija. Ten kažkaip netikėtai susiformavo ir sprogo politinės krizės burbulas. Prezidentas A. Ankvabas buvo priverstas atsistatydinti, o malšinti aistras į Suchumį nuvyko tokie žinomi Kremliaus atstovai kaip V. Surkovas ir R. Nurgalijevas. Jie faktiškai ir įtikino Abchazijos vadovą pasitraukti iš savo posto, kartu garantuodami nepripažintai respublikai tolimesnę Rusijos finansinę bei karinę paramą. Tačiau esminis klausimas, kodėl iš viso kilo ši krizė. A. Ankvabą opozicija kaltina korupcija ir reformų nevykdymu (standartinis protestuotojo rinkinys). Tuo pat metu jis atsisakė kartu su Rusija vykdyti kelis stambius infrastruktūrinius projektus: gal todėl, kad iš tiesų norėjo išgelbėti Abchazijos gamtą, o gal todėl, kad su juo nenorėta dalintis. Šiame kontekste galima prisiminti, kad 2011 m. rimti neramumai lydėjo prezidento rinkimus Pietų Osetijoje. Tada ekspertai sakė, jog tai gali būti susiję su tam tikrų rusiškų interesų grupių kova dėl valdžios separatistinėje respublikoje. Galbūt kažkas panašaus šiandien vyksta ir Abchazijoje, kurios naujuoju lyderiu tokiu būdu greičiausiai taps sukalbamesnis Maskvos favoritas. Bendrai pažymėtinas faktas, kad Rusija nesugeba įvesti tvarkos net tokiuose mažuose savo protektoratuose, bet toliau atkakliai kuria chaosą postsovietinėje erdvėje, siekdama vienaip ar kitaip praryti vis naujas teritorijas.

Trečioje vietoje - įdomios žinios iš Šiaurės Korėjos. Ji už sovietinės skolos nurašymą (daugiau negu 10 mlrd. dolerių) sutiko prileisti Rusiją prie savo naudingų iškasenų (pavyzdžiui, įvairūs metalai ir anglis) ir atsiskaitinėti rubliais. Tarp rusiškų kompanijų, planuojančių investicinius projektus, minimos „Gazprom“ ir „Rusijos geležinkeliai“. Maskva tikisi, kad pasiekti susitarimai leis padidinti prekybos tarp šalių apyvartą nuo 112 mln. dolerių iki vieno mlrd. dolerių. Tačiau įdomesnis momentas šioje istorijoje yra tas, kad Rusija ima stiprinti savo pozicijas Rytų Azijoje. Iš pradžių tam tikras proveržis santykiuose su Kinija, dabar suartėjimas su sumaištį regione keliančia Šiaurės Korėja. Kitaip tariant, Kremlius akivaizdžiai stoja į antivakarietišką pusę prieš JAV ir Japoniją. Tiesa, neaišku, ar Rusijos planai tikrai išsipildys, nes Pchenjano elgesys pastaruoju metu nepasižymi adekvatumu. Bet jeigu viskas pavyks, Maskva dialoge su Vakarais (o taip pat ir su Kinija, kuri visada buvo pagrindinė Šiaurės Korėjos globėja) turės papildomą kortą.