Lietuva ir užsienis per savaitę

Eksponatas iš Estijos Tartu dailės muziejuje atidarytos parodos „Mano Lenkija, prisimenant ir pamirštant“. Nuotr. twimg.com

Visanugalinti Lietuvos gynyba ir nuosekli užsienio politika. Dar vienos Ukrainos paliaubos ir Rusija Viduržemyje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Savaitės pasisakymas, galimai priklausantis Alytaus merui J. Krasnickui. Be komentarų!

Pirmoje vietoje Ukraina. Taip, gerbiamieji skaitytojai, jūs nesuklydote. Jūs skaitote Lietuvai skirtą apžvalgos dalį, o Lietuvoje, jeigu peržiūrėti žiniasklaidos pranešimus, pagrindinę vietą užima Ukrainos naujienos. Šią savaitę ši tendencija tapo ypač akivaizdi. Pas mus mėgstama tyčiotis iš rusiškos televizijos, kurioje naujienos visada prasideda nuo įvykių Donbase – tarsi savo šalyje nieko svarbaus nevyksta. Tačiau pas mus lygiai tas pats – Ukraina iš kiekvienos rozetės. Niekas nesiginčija, kad ši šalis yra svarbi Lietuvos užsienio politikos dalis, bet nereikia ant to užsiciklinti. Dabar gi susidaro įspūdis, kad mes jau kariaujame su Rusija kartu su ukrainiečiais. Dar kartą – niekas nekvestionuoja, kad Ukrainos krizė yra svarbus įvykis visam pasauliui, Europai ir mūsų šaliai, bet tai naujienos iš užsienio, o jos paprastai apžvelgiamos po vietinių.

Dabar apie gynybą. Juozas Olekas pristatė Krašto apsaugos ministro gaires 2015–2020 metams ir atskleidė, kad bus didinamas karių skaičius, perkama nauja ginkluotė – artilerijos sistemos, minosvaidžiai, bepiločiai lėktuvai. Na dabar visiems piktadariams aplinkui ir ne tik tikrai galas. O jeigu rimtai, tai mūsų kariuomenė, kaip ir galima buvo tikėtis, tampa valstybės pinigų švaistymo vieta. Naujovės esmės nepakeis (be NATO neišsigelbėsime), bet juk didėjantį karinį biudžetą reikia įsavinti. Kitaip kitą kartą tiek pat gali ir neduoti. Toliau, turbūt, pradėsime pirkti tankus, kovinius sraigtasparnius, penktos kartos naikintuvus, o galiausiai – lėktuvnešį.

Trečioje vietoje Lietuvos užsienio politikos ypatumai. Vėl nustebino užsienio reikalų ministras L. Linkevičius. Vokietijos kanclerė A. Merkel yra prieš ginklų pardavimą Ukrainai. JAV prezidentas B. Obama (atrodo, ko daugiau reikia) irgi skeptiškai žiūri į šią idėją. O Lietuvos užsienio reikalų ministras sako: „Taigi, nepadėdami Ukrainai, neparemdami jos ginklais, mes neprisidedame prie taikaus sprendimo. Mes tiesiog prisidedame prie Rusijos karinio sprendimo. Ir jeigu mūsų tikslas yra, kad jie sunaikintų Ukrainos kariuomenę Dobalcevėje ar Mariupolyje, ir po to bus taika, tai tokio pobūdžio taikos tikrai nereikėtų švęsti. Aš nesuprantu šitos logikos“. Žinoma, niekas nedraudžia turėti savo nuomonę, bet jeigu esame Aljanso nariai, reikia nebūti išsišokėliais, ypač kai atsargesnės pozicijos laikosi Vokietija ir Amerika. Beje, kaip pažymėjo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas B. Juodka ir Europos reikalų komiteto pirmininkas G. Kirkilas, Vilniaus vykdoma užsienio politika yra nuosekliausia iš visų šalyje vykdomų politikų. Tik to nuoseklumo rezultatas, kaip kartą pasakė vienas Lietuvos politikas, greitai gali būti toks, kad turėsime tik vieną sąjungininką – Baltijos jūrą.

Užsienis

Ukraina – susitarimas. Neperspektyvus. Žinoma, galima gyventi šventa viltimi, kad dabar Donbase ir visoje Ukrainoje bus amžina taika, bet tai būtų saviapgaulė. „Ketvertas“ kalbėjo ilgai, reiškia nesutarimų krūva. Po derybų maratono Putinas išėjo su šypsenėle, ir rytas jam buvo „geras“, o reiškia vien todėl Vakarams ir Ukrainai nieko gero laukti neverta. Pagaliau, konstitucinė reforma ir dar visa eilė punktų, kuriuos kiekviena pusė traktuos savaip. Atitinkamai, paliaubos – tik dar viena pauzė. O kam? O kad separatistai ramiai „mobilizuotų“ (gautų iš Rusijos) daugiau karių. Šiam kartui jiems užteko oro uosto ir Debalcevo. Po to viskas iš naujo. Pretekstas? Lengvai - „Kijevas nesilaiko susitarimų“ (neatsitiktinai Kremlius per savo „kalbančias galvas“ dabar transliuoja žinią, kad, jeigu susitarimas nebus vykdomas, dėl visko bus kaltas tik Kijevas, kuris gavo paskutinį šansą išgelbėti savo valstybingumą). Todėl Putinas ir šypsojosi, žinodamas, kad jokios taikos ilgalaikėje perspektyvoje nebus (kuomet Lavrovas pareiškė, kad sukilėliai kovoja už tiesą, tapo galutinai aišku, kokios nuotaikos ir tikslai vyrauja Kremliuje). Ir kam reikėjo tiek sėdėti? Turbūt tam, kad europiečiai gautų taikos vaizdelį, kuris leido jiems bent dabar nesiimti naujų sankcijų Rusijos atžvilgiu ir sukurti gražesnį kontekstą naujoms dujinėms deryboms (negadinti biznio), taip pat išmesti į šiukšliadėžę ginklų pardavimo Ukrainai idėją – tegul amerikiečiai parduoda, jei taip nori (nors Obama, greičiausiai, irgi apsidžiaugė, nes turės ką atsakyti savo „vanagams“). Vienintelė gera žinia Kijevui – TVF lygtais duos pinigų, bet ir tai dar ne faktas. Žaidimas tęsiasi. Ir pabaigai BBC pakišta „kiaulė“ Kijevo režimui: pasirodo, Maidanas nebuvo toks taikus, kaip galvota, jis irgi turėjo savo šaulių.

Antroje vietoje žinia, jog Kipre gali atsirasti Rusijos karinės bazės (oro ir laivyno). Jeigu taip, tai Maskvos pozicijos Viduržemio jūroje tik dar labiau sustiprės. Anksčiau buvo tik Sirija. Neseniai naują impulsą įgavo draugystė su Serbija. Dabar Kipras, kuriam, matyt, labai reikia rusiškų pinigų (na ir nauja Maskvos draugė Europoje Graikija, kuriai irgi reikia rusiškų pinigų, galėjo paspausti). Žinoma, tokia Rusijos ir Kipro draugyste gali likti nepatenkinta Ankara. Bet jai Putinas davė „Turkiško srauto“ (jo pirma linija, kaip pranešė „Gazpromo“ vadovas A. Mileris, turi atsirasti jau 2016 m. pabaigoje) saldainį, kuris paverčia Turkiją strateginiu žaidėju Europos energetinėje rinkoje ir tuo pat metu pasodina į vieną energetinę valtį su Graikija. Pasjansas susidėliojo.

Trečioje vietoje „humoristinė“ paroda apie Holokaustą Estijoje. Tartu muziejaus interneto svetainėje rašoma, kad tai šiuolaikinio meno kūriniai, kuriuose koncentruojamasi į Holokausto temą šių dienų Lenkijoje. Parodos autoriai mano, kad „geriausias būdas papasakoti apie tragediją – pasijuokti iš jos aukų“. Tarp eksponatų – menininko Arturo Żmijewskio vaizdo įrašas (beje, uždraustas Vokietijoje), kuriame nuogi žmonės žaidžia gaudynių dujų kameroje prieš pat savo mirtį. Estijos žydų bendruomenei linksmas požiūris į Holokaustą kažkodėl nepatiko. Gal todėl, kad iš tokių dalykų juoktis nevalia? Šiandien „Islamo valstybės“ fanatikai pjauna galvas savo įkaitams. Gal irgi sukurti šia tema kokį juokingą filmuką? O ką – juk demokratija ir žodžio laisvė. Baigiant kvailus juokus, reikia pabrėžti, kad šiuolaikinis pasaulis (taip pat vakarietiškas), atrodo, jau neturi nieko švento. Mūsų demokratija virsta beprincipiu absurdu, niekinančiu žmogaus orumą. Prarandame moralės ribas. Susimąstykime...