Lietuva kaip „Dievo bausmės“ objektas. Kodėl gi ne?

Gladius Dei super terram... Cito et velociter.¹

Nuotr. E.eu

Krikščioniškai sąmonei, istorijos procesą reginčiai kaip Dievo ir žmogaus valių susitikimo metafizinę „vietą“, sąvoka „Dievo bausmė“ neturėtų skambėti kaip iš „tamsiųjų amžių“ mus pasiekęs anachronizmas. Priešingai – ši sąvoka gali ir turi tapti labai prasmingu instrumentu interpretuojant ir bandant suprasti nūdienos įvykių Europoje ir pasaulyje prasmę, jų gelmines priežastis ir galimas pasekmes. Lietuvis krikščionis neturėtų bijoti taikyti šią sąvoką ir interpretuojant Lietuvos istoriją – taip pat ir jos pastarojo ketvirčio amžiaus istoriją, kurios vienas pagrindinių faktų, yra, be abejo, liūdna ir daugiau negu neraminanti šalies demografija. Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas savo 1929 m. išleistoje knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 (teritorijoje be anuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) iki 8 milijonų (teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija) žmonių.² Tuo tarpu, anot Europos Komisijos paskutinės ataskaitos, jeigu niekas nepasikeis, t. y., jeigu dabartinės demografinės tendencijos išliks, Lietuvoje jau 2060 m. gyvens tik 1,8 milijono žmonių.³ Toks akyse vykstantis iš komunizmo išsivadavusios tautos nykimas vertas ne bet kokio, o metafizinio paaiškinimo. Paaiškinimo „Dievo teismo“ ir „Dievo bausmės“ kategorijų šviesoje. Aišku, daug patogiau ir maloniau raminti save samprotavimais apie tai, kad „piktas Dievas yra miręs“, o „Lietuvoje tebesinori gyventi“.⁴ Realybė, deja, yra tokia, kad tų, kuriems iš komunizmo išsilaisvinusioje Lietuvoje „tebesinori gyventi“, sulig kiekvienais metais nuolat mažėja, o „Dievo bausmė“ – ir dabar jau ne „deja“, o laimei – yra dieviškosios pedagogikos, kuri, kaip ir pridera, visada yra meilės pedagogika, dieviškosios meilės, taip dažnai liekančios neatpažinta žiūrinčių pro užtamsintus asmeninio arba nacionalinio egoizmo akinius.

Būtent taip – „Dievo teismo“ ir „Dievo bausmės“ kategorijų šviesoje – Didžiąją Prancūzijos revoliuciją savo „Apmąstymuose apie Prancūziją“ (Considérations sur la France, 1796) (keista, kad tiek revoliucinių sukrėtimų patyrusioje Lietuvoje ši knyga dar nėra išversta į lietuvių kalbą) aiškina neabejotinas Prancūzijos patriotas ir vienas iš politinio konservatizmo pradininkų Josephas de Maistre’as. Revoliucija – tai Dievo teismas ir Dievo bausmė Prancūzijai už jos nuodėmes. Ši revoliucija pradėjo naują ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos, ir viso pasaulio istorijos epochą, kurioje iki tol neregėtu mastu šalia dieviškosios ir žmogiškosios valių ėmė reikštis trečioji – gundytojo – valia. Konservatyvus prancūzų mąstytojas gyveno istorinės epochos, besitęsiančios iki šiol, pradžioje, Revoliucijos epochos pradžioje. Daug baisių dalykų, nutikusių per pastaruosius pustrečio amžiaus, aiškintini maištingojo angelo – pirmojo revoliucionieriaus – valios per didele įtaka nuo Dievo meilės savo egoizmo kiaute užsidariusiai Vakarų (plačiąja šios sąvokos prasme) žmogaus valiai. Komunizmas buvo tik viena iš šios Revoliucijos kaukių, tik vienas jos pavidalų, veidų arba snukių. O Revoliucija yra Dievo teismas ir bausmė, nes gundytojas veikia Dievo leidžiamas. Niūri iš komunizmo išsilaisvinusios lietuvių tautos demografinė situacija liudija ją esant kitoje pavergimo formoje, kitame Revoliucijos epochos etape. Ir ne tik nuo lietuvių tautos – nors, pirmiausia, aišku, nuo jos pačios – priklausys, ar šis Revoliucijos etapas netaps istorijos tarpsniu, apie kurį ateities istorikai rašys kaip apie laikotarpį, kurio metu nuo istorijos arenos į istorinę nebūtį pasitraukė visa eilė tautų, tarp kurių – ir lietuvių tauta.

Nuo J. de Maistre’o, stovinčio prie „šiuolaikinio pasaulio“ slenksčio, persikelkime į amžių gilumą, į epochą, kai prie „civilizuoto pasaulio“ sostinės vartų stovėjo barbarų, netrukus sugriausiančių šį pasaulį, pulkai. 410 m. nutiko iki tol neregėtas dalykas. Alariko vadovaujami vestgotai užėmė ir nusiaubė Romą. Pirmą kartą per visą savo istoriją galingos imperijos sostinė buvo užimta priešo. Aišku, toks įvykis reikalavo metafizinio paaiškinimo. Buvo tokių, kurie Romą ištikusią nelaimę aiškino imperijos nusigręžimu nuo protėvių dievų ir atsigręžimu į Kristų. (Ir Lietuvoje esama „tautininkų“ ir „pagonių“, dėl visų mūsų šalies ir tautos nelaimių kaltinančių „okupacinę“ „kryžiuočių religiją“.) Tokioje aplinkoje, norėdamas, viena vertus, atremti krikščionybei metamus kaltinimus, o, kita vertus, paguosti romėnus, šventasis Aurelijus Augustinas rašo savo didžiulės apimties fundamentalų veikalą „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Viena pagrindinių šio veikalo minčių yra ta, kad krikščionis yra dviejų valstybių pilietis. Per krikštą jis tampa Dievo valstybės – t. y. Bažnyčios – piliečiu, o kaip šios žemės gyventojas jis yra vienos iš šio pasaulio valstybių pilietis. Augustino veikalas yra pagrindinio politinio krikščionybės principo išskleidimas. Šį principą suformulavo pats Jėzus Kristus, kuris, kaip žinome, atsisakė prisiimti politinio Mesijo vaidmenį, kurio daugelis iš jo laukė. Visi žinome Jėzaus žodžius, užrašytus net trijose evangelijose: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 17; Mt 22, 21; Lk 20, 25). Šis pagrindinis politinis krikščionybės principas padarė milžinišką įtaką ne tik Vakarų politinės minties, bet ir visoje Vakarų civilizacijos istorijoje. Ir Augustino veikalas, kaip galingas teorinis šio principo pagrindimas, be abejo, prie to labai prisidėjo.

Galutinis krikščionio, kaip Dievo valstybės piliečio, tikslas yra dalyvauti šios valstybės galutinėje pergalėje ir šlovėje laikų pabaigoje. Bet savo žemiškoje tikrovėje krikščionis yra keliautojas to tikslo link. Savo žemiškosios kelionės metu krikščionis neišvengiamai susiduria su dvigubo lojalumo problema – juk jis vienu metu yra ir Dievo, ir šios žemės valstybės pilietis. Šios dvi valstybės yra tikrovės, kurios savo visiškai grynu pavidalu istorijoje nepasirodo. Istorijoje jos neišvengiamai yra sumišusios. Visiškai išgryninta Dievo valstybė taps tik pasibaigus istorijai, laikų pabaigoje, po Paskutiniojo teismo. Istorijoje nėra ir visiškai išgrynintos žemiškosios valstybės. Ir suprantama, kodėl. Visiškai išgryninta žemiškoji valstybė, t. y. visuomenė, kurioje nebeliktų nė mažiausio dieviškumo blyksnio, būtų absoliutaus blogio karalystė, pragaras. Todėl net pačios nuožmiausios tironijos istorijoje turi savyje Dievo valstybės apraiškų; tokiomis apraiškomis gali būti, pvz., kankiniai už Kristų. Vis dėlto, panašiai kaip Dievo valstybė yra pirmiausia – ir būtent – Dievo nuosavybė, taip ir šios žemės karalystės yra pirmiausia velnio įtakos sfera. „Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ (Lk 4, 5–7). Augustino idealas buvo dvasinės ir pasaulietinės valdžių taikus sambūvis, harmonija, kai Bažnyčia nesikiša į grynai pasaulietinius reikalus, o imperijos valdžia netrukdo Bažnyčiai dirbti sielų išganymo darbo. Aišku, istorijoje tokios tobulos harmonijos niekada nebuvo, tačiau yra prasminga kalbėti apie istorijos periodus pagal jų artumą šiam idealui. Šv. Augustinas gyveno tūkstantį metų trukusios epochos aušroje, epochos, kurią galima pavadinti „tikėjimo amžiais“. Ši epocha, nors kai kas ją ir dabar dar vadina „tamsiaisiais amžiais“, buvo artimiausia Augustino idealui. Vakaruose tai – viduramžių Europos kultūros gimimas ir suklestėjimas, Rytuose – Bizantijos civilizacijos epocha. Viduramžių europiečio tapatybėje pirmavo religinis, krikščioniškas-katalikiškas dėmuo. Viduramžių europietis buvo pirmiausia krikščionis, o jau po to – prancūzas, italas, anglas arba vokietis. Ši epocha pasižymėjo harmonija (su tam tikromis išlygomis) tarp religinės ir tautinės europiečio tapatybių. Tačiau XIV–XV a. „tikėjimo epocha“, Europos viduramžiai, kaip vaizdingai išsireiškė Johanas Huizinga, įžengia į savo „rudenį“.⁵ Rytuose žlunga krikščioniškoji Bizantija, o Vakaruose kelios didelės Bažnyčios krizės ir kitos nesprendžiamos bažnytinio gyvenimo problemos (vadinamoji „Avinjono nelaisvė“ (1309–1377), Didysis Bažnyčios skilimas (1378–1417), popiežių moralinio autoriteto smukimas, įvairūs piktnaudžiavimai, pvz., liūdnai pagarsėjusi prekyba indulgencijomis) galiausiai baigėsi Reformacija, sugriovusia krikščioniškosios Europos vienybę. Iki tol vienijusi europiečius, krikščionybė (tiksliau – skirtingos jos interpretacijos) juos išskyrė. Šiaurės Europa atsiskyrė nuo Romos, o vokiečiai ir prancūzai žudė vieni kitus dėl religijos (katalikų ir protestantų karai). Ir nors europiečiai dar ilgai išliko religingais žmonėmis, tautinė tapatybė europiečio sąmonėje ženkliai sustiprėjo bendros krikščioniškosios tapatybės sąskaita. (Nebepakako pasakyti, kad esi krikščionis; buvo galima klausti, o kieno gi šalininkas tu esi – popiežiaus, Liuterio, Kalvino?) „Tikėjimo amžius“ pakeitė nacionalinės (tautinės) valstybės epocha. Politiškai ši epocha išreiškė save garsiojoje formulėje cuius regio, eius religio („kieno valdžia, to ir religija“). Žvelgiant iš Augustino idealo perspektyvos, tai buvo didelis žemiškosios valstybės išpuolis prieš Dievo valstybę. Ne visi susitaikė su šio išpuolio pasekmėmis ir būtinybės pasirinkti tarp Dievo valstybės ir šios žėmės valstybės pilietybių akivaizdoje rinkosi – net savo gyvybės kaina – ištikimybę Dievo valstybei. „Esu ištikimas karaliaus tarnas, bet visų pirma Dievo tarnas“, – tokie buvo tikro Anglijos patrioto, šv. Tomo Moro, negalėjusio pritarti Anglijos karaliaus pasiskelbimui Anglijos Bažnyčios galva, paskutiniai žodžiai ant ešafoto. Dvasinės ir pasaulietinės valdžių harmonija buvo suardyta, tačiau, kalbant metaforiškai, nusistovėjo savotiškos paliaubos tarp Dievo valstybės ir žemiškosios valstybės, kurios truko beveik tris šimtus metų, ir kurioms galą padarė, be abejo, 1789 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Ši revoliucija ženklino iki šiol besitęsiančio žemiškosios valstybės puolimo prieš Dievo valstybę pradžią. Tai buvo pirmoji atvirai antikrikščioniška – nesislepianti už jokių pseudokrikščioniškų krikščionybės „reformavimo“ šūkių – revoliucija Europoje ir pasaulyje. Ši revoliucija dar buvo vykdoma prisidengiant tautiniais lozungais. Bažnyčių išniekintojai ir piktžodžiautojai save vadino „patriotais“. Tačiau jau kito amžiaus viduryje radikalūs Karlo Marxo – kuris žavėjosi prancūzų revoliucionieriais – pasekėjai patriotizmą paskelbė ne dorybe, o kenksmingu, klaidinančiu ir naikintinu jausmu. Komunizmo utopijoje religijoms, tautoms ir valstybėms buvo lemta pamažu išnykti. Bet komunizmo utopija neatsirado tuščioje vietoje. Marksizmo kritikai dažnai nepastebi (ir labai dažnai – sąmoningai), kad pati komunizmo utopija buvo atsakas į kitą utopiją – vadinamosios „laisvosios rinkos“ utopiją, kuri atsirado XVIII a. viduryje Britanijoje. Jos esmė buvo tikėjimas, kad rinkos „nematoma ranka“ pati savaime išspręs visas esmines žmonių visuomenės problemas. K. Marxas, aistringai studijavęs šios utopijos klasikų raštus, beje, žavėjosi ne tik Didžiąja Prancūzijos – „buržuazine“ – revoliucija, bet ir pačiu kapitalizmu. „Komunistų partijos manifestas“ (1848) skelbė: „Buržuazija istorijoje suvaidino nepaprastai revoliucinį vaidmenį. Buržuazija visur, kur tik ji pasiekė valdžią, sunaikino visus feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Margus feodalinius pančius, kurie rišo žmogų prie jo „prigimtinių viešpačių“, ji negailestingai sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą“. Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę.“⁶ Manifesto autorių (K. Marxo ir F. Engelso) požiūriu, vienas didžiausių buržuazijos ir kapitalizmo nuopelnų yra pasaulio desakralizacija, jo atplėšimas nuo Dievo. Nežiūrint komunizmo ir laisvosios rinkos utopijų skirtumų, jas vienija vienas bendras bruožas – abi jos yra šiurkščiai materialistinės. Ir vienoje, ir kitoje žmogus tėra grynai ekonominė būtybė be jokio transcendentinio matmens. Tiek marksizmas, tiek laisvosios rinkos (arba liberalioji) utopija yra nuo Dievo atkritusio proto socialinės inžinerijos eksperimentai. Tiek marksizmas, tiek liberalizmas iš esmės yra tikėjimai pasaulietiniu žmogaus išganymu. „Liberalioji religija“, – rašo Karlas Polanyi savo „Didžiojoje transformacijoje“ (1944), – „[...] išaugo į tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.⁷ Iš lietuvių mąstytojų šitą gelminę marksizmo ir liberalizmo giminystę, ko gero, geriausiai jautė Antanas Maceina. Jau būdamas emigracijoje, jis parašė straipsnį „Liberalizmo kelias į bolševizmą“⁸, sukėlusį pasipiktinimą liberaliojoje lietuvių išeivijos dalyje. (Aišku, nėra atsitiktinumas ir tai, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje Maceina buvo aršiai puolamas kai kurių liberalios pakraipos filosofų, kuriuos savo metu buvo galima dažnai matyti televizorių ekranuose.) Apskritai Prancūzijos revoliucijos garsusis šūkis „laisvė, lygybė, brolybė“ yra ne kas kita, kaip krikščionybė, iš kurios pašalintas jos centras – Kristus. Marksizmas (komunizmas) yra pastanga įgyvendinti lygybės idealą be Kristaus. Liberalizmas yra pastanga įgyvendinti laisvės idealą be Kristaus. Tačiau be Kristaus šių idealų įgyvendinimo pastangos virsta jų karikatūra, kuri atneša žmonėms labai daug kančių. Ir vienu, ir kitu atveju iš brolybės tik pasityčiojama.

1990 m. kovo 11 d., kai buvo skelbiama mūsų šalies Nepriklausomybė, šio teksto autoriui buvo 16 metų. Ir jis tikrai tikėjo, kad mes atkuriame kažką panašaus į tarpukario Lietuvos Respubliką. Manau, kad tuo tikėjo jei ne visi, tai bent jau dauguma tų žmonių, kurie stovėjo Baltijos kelyje ir 1991 m. sausio 13-ąją prie televizijos bokšto Vilniuje. Kitais žodžiais tariant, mes manėme, kad atkuriame nacionalinę, tautinę valstybę, kokia buvo tarpukario Lietuva. Juk tūkstantinės minios Sąjūdžio mitinguose dainuodavo Maironio eiles, skambant Naujalio muzikai. Ir išoriškai atrodė, kad toks atkūrimas vyksta. Žemėlapyje atsirado Lietuvos valstybė. Ėmė atsikurti įvairios tarpukaryje veikusios politinės ir visuomeninės organizacijos. Didžiuliais tiražais buvo leidžiama Pirmosios Lietuvos Respublikos filosofinė mintis. (A. Maceinos „Saulės giesmė“ – kuriai šių eilučių autorius yra dėkingas už pirmą prisilietimą prie filosofinės minties apskritai – 1991 m. buvo išleista 20000 egzempliorių tiražu. To paties autoriaus „Raštų“ II tomas 1992 m. išleistas 10000 egz. tiražu. O jo „Raštų“ XII tomas 2007 m. išleistas 700 egz. tiražu.) Buvo daug kalbama apie „tautinę mokyklą“... Tačiau tai buvo išorė. O esmė buvo ta, kad nacionalinės (tautinės) valstybės traukinys jau buvo nuriedėjęs į istorijos praeitį. Nuo Prancūzijos revoliucijos prasidėjo nauja epocha – Revoliucijos epocha. Tarpukaryje mums dar labai pasisekė, kad, žlungant Rusijos imperijai, spėjome atkurti (o tiksliau pasakius – sukurti) tautinę valstybę iš esmės jau Revoliucijos epochoje. Milžiniška Rusija, kaip žinome, buvo praryta šios Revoliucijos. O 1940 m. ši Revoliucija (SSRS okupacijos pavidalu) prarijo ir mus. Apskritai reikia pastebėti, kad toje didingoje krikščionybės žygio per istoriją dramoje, kurią šv. Augustinas aprašo „Dievo valstybės“ ir „žemiškosios valstybės“ kategorijomis, Lietuva bendrame Europos kontekste visada „vėlavo“. Į šią dramą per Lietuvos krikštą įsijungėme pačioje „tikėjimo epochos“ pabaigoje. Kai 1413 m. krikštijosi Žemaitija, Prancūzijoje jau buvo gimusi Žana d’Ark (1412–1431) – Katalikų Bažnyčios šventoji, ženklinusi nacionalinės valstybės aušrą. (Beje, neatsitiktinai ši Prancūzijos nacionalinė didvyrė į altoriaus garbę yra iškeliama – 1910 m. beatifikuota ir 1920 m. kanonizuota – tada, kai milžiniškuose žemės plotuose jau siautėja antikrikščioniška ir antinacionalinė Revoliucija.) Pats savaime šitas vėlavimas nėra blogas. Gal būtent šio vėlavimo dėka Lietuvai (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) pavyko sukurti unikalią Rytų ir Vakarų sintezę, kuria taip žavėjosi Stasys Šalkauskis. Bet LDK, kad ir kaip mes didžiuotumėmės jos palikimu, nebuvo lietuvių tautinė valstybė, nebuvo „lietuvių tautos namai“. Tuo metu, kai daugelis kitų savo valstybes turinčių Europos tautų jau buvo toli pažengusios savo nacionalinių kultūrų kūryboje, kai savo nacionalinėmis kalbomis jau skaitė „Dieviškąją komediją“, „Gargantiua ir Pantagriuelį“, „Don Kichotą“, „Hamletą“ ir – svarbiausia – Bibliją, lietuvių tautos nacionalinės kultūros kūryba LDK buvo vos kelių idealistų darbas. O tikrąja to žodžio prasme nacionalinę valstybę – Vasario 16-osios valstybę – sukūrėme tada, kai jau visai šalia siautėjo atvirai bedieviška ir antinacionalinė („internacionalinė“) Revoliucija. Bet atkūrus nepriklausomybę 1990 m., pradėjo kurtis ne tautinė Lietuvos valstybė (kaip dauguma mūsų, veikiami istorinės atminties inercijos, tikėjosi), o visai kitoks valstybės tipas. Pradėjo kurtis neoliberali Lietuvos valstybė, kurios paskirtis yra ne būti „lietuvių tautos namais“, o aptarnautį globalųjį neoliberalųjį „laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo“ režimą. Gyventi tokioje valstybėje lietuvių tauta pasiruošusi nebuvo. „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“, – buvo dainuojama populiarioje Atgimimo laikotarpio dainoje. Daina vadinosi „Laisvė“. Ar toje dainoje dainuojama apie tokią laisvę, apie kurią vienas buvusių mūsų ministrų pirmininkų pasakė, jog „laisvę emigruoti išsikovojome“? Akivaizdu, kad ne. Daina buvo apie laisvę, kuri yra laisvė numirti už Tėvynę kaip „tautos namus“, už Tėvynę, kuri „uždaro savyje“. Tai – klasikinės nacionalinės valstybės laisvė. O neoliberalios Lietuvos buvęs ministras pirmininkas kalbėjo apie laisvę, kuri yra laisvė numirti Tėvynei ją paliekant.

Kitais žodžiais tariant, iš komunistinio eksperimento mes iš karto patekome į kitą – neoliberalųjį – globalinės socialinės inžinerijos eksperimentą, kuris yra antroji Revoliucijos pusė. Dar daugiau – keliolika paskutiniųjų savo egzistavimo metų komunistinis režimas buvo akivaizdžiai praradęs savo revoliucinę aistrą („sąstingio“ laikotarpis), tuo tarpu iš karto po SSRS griūties visa posovietinė erdvė akimirksniu tapo pačių fanatiškiausių revoliucionierių – rinkos fundamentalistų – milžiniška laboratorija, kurioje absoliučiai daugumai piliečių buvo paskirtas laboratorinių triušių ir žiurkių vaidmuo. „Dainuojančios revoliucijos“ tautinio atgimimo pažadas – jau nekalbant apie teisingesnės visuomenės pažadą („kovos su privilegijomis|“ retorika) – nebuvo ištesėtas. Jis dingo globalios neoliberalios revoliucijos verpetuose. Vietoje nacionalinės valstybės kaip „tautos namų“, kaip daugiau arba mažiau saugios užuovėjos plačiajame pasaulyje, tauta gavo rūsčią revoliucinę valstybę, šaltą ir abejingą globalaus „laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo“ režimo prievaizdą. Ne „uždaryk mane, Tėvyne, savyje“, bet „pavaryk mane, Tėvyne, nuo savęs“.

Neoliberalizmas yra laisvės utopija. Laisvė palikti savo tautos istorinę tėvynę ir kurtis kitų tautų istorinėse tėvynėse yra neatskiriama šios utopijos dalis. Istorija žino nemažai atvejų, kai žmonės palikdavo savo tėvynę ištikimybės Dievui vedami. Antai Abraomas paklūsta Dievo įsakymui emigruoti iš savo tėvynės: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.“ (Pr 12, 1) Kalbėdamas apie Abraomą ir kitus tikėjimo protėvius, Laiško žydams autorius rašo: „Jie visi mirė tvirtai tikėdami, [...] jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios.“ (Žyd 11, 13–16) Dangiškosios tėvynės meilės vedami Anglijos puritonai palikdavo savo žemiškąją tėvynę ir taip davė pradžią šiuolaikinėms JAV. Bet neoliberalizmo – kurio pasaulinis bastionas, beje, ir yra tos pačios JAV – sąlygomis didžioji dalis žmonių palieka savo istorines šios žemės tėvynes ne iš meilės dangiškajai tėvynei. Tiesa, dalis migrantų yra migrantai būtent dėl dangiškosios tėvynės. Ir, deja, per pastaruosius keliolika metų ši dalis nuolat didėja. Turiu omenyje pirmiausia tuos Artimųjų Rytų krikščionis, kurie po Irako ir Sirijos valstybių sugriovimo tarp mirties už tikėjimą savo tėvynėje ir galimybės išpažinti Kristų kitur, svetimoje žemėje, renkasi priverstinę emigraciją. Vis dėlto dauguma šiuolaikinių migrantų palieka savo žemišką tėvynę tikrai ne dangiškosios tėvynės meilės vedini. Didžioji dalis musulmonų, šiandien plūstančių į Europą, iš savo tėvynių bėga ne todėl, kad ten jiems būtų draudžiama praktikuoti jų religiją. Ir jau tikrai lietuviai iš Lietuvos bėga ne todėl, kad jiems čia kas nors trukdytų būti krikščionimis. Ir tikrai reikia būti jei ir ne visiškai dvasiškai aklam, tai bent jau apyakliam, kad nematyti, jog tai, kas dabar vyksta su Lietuva ir Europa, yra Dievo teismas ir Dievo bausmė.

•••••••

„Mes nevaldom situacijos praktiškai Europoje, mes jos nekontroliuojame, tai, kas vyksta, mes nepasiruošę tam. O tie, kas, nedrįstu teigti, tą surežisavo... Manau, kad, kas be ko, tokie dalykai savaime taip staiga neatsitinka. [...] Nebūtinai viskas čia natūraliai vyksta. Man toks įtarimas, kad čia labai kažkaip matosi ranka kažkokia. Sugriauti, ką mes sukūrėme. Kažkas pradeda kalbėti, kad grius Šengeno zona, įvesim pasų patikrą. Taip gali būti. Mes turėtume nepanikuot, antra vertus, susitelkt, ir laikas tikrai nėra mūsų sąjungininkas.“⁹ Tai vienas iš Lietuvos politikų retorikos „perlų“, kone kasdien sužibančių „nacionalinio transliuotojo“ eteryje. Jo autorius – vienas iš už šalies užsienio politikos formavimą atsakingų asmenų. Kontekstas – „pabėgėlių krizė“ Europoje. Aukštas pareigas užimančio politiko nuogąstavimai gal ir nebūtų verti citavimo, jei ne ta „ranka kažkokia“. Paprastai mūsuose visur vaidenasi ranka iš vienos sostinės į rytus nuo Lietuvos. Tačiau šiuo atveju suversti kaltę jai pasirodė neišmintinga net politine išmintimi nepasižyminčių Lietuvos politikų cecho atstovui. O vis dėlto – kieno gi ta „ranka kažkokia“? Kadangi aukštas pareigas užimantis politikas paliko „nacionalinio transliuotojo“ produkcijos vartotojus skendėti „sąmokslo teorijos“ miglose, mes leisime sau šias miglas išsklaidyti. Taigi toji „ranka kažkokia“ yra garsioji laisvosios rinkos utopijos „nematoma ranka“ – ranka, kuri materializuojasi lėktuvnešiuose, bombonešiuose ir sparnuotosiose raketose, plieninis Vakarų kumštis, sutrupinęs Irako ir Libijos valstybines struktūras, laiminęs ir laiminantis Sirijos valstybingumo naikinimą. Cituotas mūsų šalies politikas, beje, savo metu buvo žymus Lietuvos komjaunimo veikėjas, vėliau įstojęs į partiją, kuri beveik pusę amžiaus statė Lietuvoje komunizmą, o dabar jau ketvirtį amžiaus sėkmingai dalyvauja (pasikeisdama vietomis su TS-LKD) užtikrinant Lietuvos teritorijoje globalaus neoliberalaus režimo funkcionavimą. Nereikia tikėti į Dievą, į Dievo teismą ir bausmę tam, kad suprasti, jog valstybių anapus jūros griovimas negali neturėti pasekmių. Žvelgiant iš tikinčiojo perspektyvos, viskas atrodo dar liūdniau. Mūsų šalis palaikė – ginklu arba žodžiu – visus neoliberalios utopijos flagmano inicijuotus karus ir „išlaisvinimus“. Po tokių „išlaisvinimų“ šimtai tūkstančių žmonių „išsilaisvino“ nuo savo žemiškos egzistencijos, o dar daugiau – nuo savo žemiškų tėvynių. Dabar jie braunasi į istorines tėvynes tų, kurie leido savo politikams dalyvauti – ginklu arba žodžiu – tokiose „išlaisvinimo“ akcijose. O Lietuvos (kaip, beje, ir Latvijos, ir Estijos) tuštėjimas? Ar jis nėra pelnyta bausmė už besąlygišką palaikymą politikos, kurios rezultatas – nuo apaštalų laikų gyvavusių krikščionių bendruomenių Artimuosiuose Rytuose sunaikinimas?

Viskam, kas čia pasakyta, galima rimtai prieštarauti užduodant vieną klausimą: „Ar nepriklausomybės aušroje, paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje mes turėjome pasirinkimą?“ Viena vertus, atsakymas yra „ne“. Neoliberali revoliucija buvo globalus reiškinys – nuo Prancūzijos revoliucijos laikų besitęsiančio žemiškosios valstybės puolimo prieš Dievo valstybę naujas etapas ir nauja tautų pavergimo forma. Bet reikalas tas, kad netgi pačiomis bjauriausiomis aplinkybėmis galima rinktis būti dideliu niekšu, tiesiog niekšu arba padoriu žmogumi. Kai kurie – ir tai įrodo koncentracijos stovyklų pavyzdžiai – esant tokioms aplinkybėms, sugeba būti netgi šventaisiais. Juk ir komunizmo statybose ne visur buvo vienodai bjauru. Pakanka priminti Jugoslavijos, Lenkijos arba Albanijos ir Šiaurės Korėjos atvejus. Deja, tenka pripažinti, kad Lietuvoje neoliberalios revoliucijos ir ją vykdžiusių bei tebevykdančių revoliucionierių padaryti nuostoliai didžiausiam šalies turtui – jos žmonėms – yra vieni įspūdingiausių visame pasaulyje. Šalies gyventojų skaičiaus palyginimas 1990 ir 2015 m. verčia kelti prielaidą, kad Lietuvą yra nusiaubęs kažkoks baisus karas, panašus į abu XX a. pasaulinius karus. Ir karas iš tiesų vyksta! Jis vyksta Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje, dabar jau ir visai šalia – Ukrainoje. Ir visuose tuose karuose Lietuva vienaip arba kitaip – ginklu arba žodžiu – dalyvauja. Baisus, šiurpą keliantis paradoksas, atsiduodantis mazochizmu ir nekrofilija, yra tas, kad, jeigu reikėtų išvardinti dešimtuką ištikimiausiai globalųjį neoliberalųjį status quo palaikančių šalių, Lietuva – viena labiausiai nukentėjusių nuo to status quo – neabejotinai būtų tarp jų. Makabriškas vaizdas.

Neįmanoma išgydyti ligos, nenustačius diagnozės. Kita vertus, katalikybėje egzistuoja „teisingos“ ir „klaidingos“ sąžinės sąvokos. Negydoma sunki liga gali baigtis (paprastai ir baigiasi) kūno mirtimi. Kita vertus, kai nepaisoma pareigos ugdyti teisingą sąžinę, kai sąmoningai užsidaroma patogiame klaidingos sąžinės dvasiniame kalėjime (kad būtų galima daryti blogus darbus ir nejausti dėl to sąžinės priekaištų), atsistojama ant kelio dvasinės mirties link. Sąmoningai pasirinkta klaidinga sąžinė tampa Dievo teismo objektu ir užsitraukia Dievo bausmę. Ir su Lietuvos kūno, ir su jos sielos sveikata reikalai neatrodo geri. Kūnas kraujuoja ir silpsta, o nerūpestinga siela kartoja sau: „Viskas gerai! Viskas gerai! – nors nėra gerai“ (Jer 8, 11) Pranašas Jeremijas sielvartavo dėl savo tautos dorovinio sugedimo: „Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio! Tačiau jie nei gėdos jaučia, nei žino, ką reiškia iš gėdos parausti.“ (Jer 8, 12) Ir pranašavo Dievo bausmę: „Kaip jų už tai nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Tokiai tautai kaip ši kaip nekeršysiu?“ (Jer 9, 8) „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, šakalų lindyne. Judo miestus – baisiais tyrlaukiais, kur niekas negyvena.“ (Jer 9, 10) Kai kurių savo tautiečių – netikrų pranašų kurstomos „karo partijos“, raginusios dėtis į sąjungą su Egiptu prieš Babiloniją – Jeremijas buvo kaltinamas išdavyste, persekiojamas, priverstas bėgti iš tėvynės ir galiausiai nužudytas. Bet viskas įvyko taip, kaip pranašas ir pranašavo. 586 m. pr. Kr. Nebukadnezaro vedami babiloniečiai užkariavo Judėją, sugriovė Jeruzalę ir jos Šventyklą ir daug žydų išvarė į tremtį. Žydų valstybė buvo sunaikinta. Dievo nubaudė savo tautą ir įvykdė savo teisingumą.

J. de Maistre’as kategoriškas – dėl to, kad įvyko Prancūzijos revoliucija, kalta yra visa prancūzų tauta. Taip, būta ir tikrai nekaltų aukų. (Nors Dievo akyse visi žmonės yra nuodėmingi ir kalti.) Tačiau jų yra daug mažiau, negu paprastai manoma. Aišku, žmogiškai žiūrint, gaila giljotinuojamų mokslininkų. Bet patys prancūzų mokslininkai – be viso kito, ir tvirkindami liaudį bedieviškomis doktrinomis – labai prisidėjo prie to, kad revoliucija įvyktų. „Aš gera valia priėmiau Prancūzijos revoliuciją, vadovaudamasis nesavanaudiška meile laisvei ir savo tėvynei; aš siela ir sąžine tikėjau, kad ji atves į piktnaudžiavimų išnaikinimą ir į visuomeninę laimę“¹⁰, – J. de Maistre’as pateikia pasiteisinimą tų, kurie, pradžioje palaikę revoliuciją, nusivylė jos kruvina raida ir jos rezultatais. (Kitas klasikinis pavyzdys – Rusijos „pažangiųjų“ sluoksnių džiūgavimas 1917 m. vasarį ir jų nusivilimas tų pačių metų spalį.) O dabar vietoje „Prancūzijos“ įrašykime „Dainuojančią“ ir pridėkime dar vieną sakinį: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Ar kalta lietuvių tauta dėl to, kad Dainuojančios revoliucijos idealai buvo begėdiškai išduoti (toje išdavystėje dalyvavo ir daugelis Dainuojančios revoliucijos lyderių), ir ji mutavo į neoliberaliąją revoliuciją, vietoje tautinės valstybės, kaip „tautos namų“, sukūrusios „žmogiškųjų išteklių“ rezervuarą? J. de Maistre’ui vienas iš neabejotinų prancūzų tautos kaltės įrodymų yra tai, kad nė vienas iš 60000 Liudviko XVI egzekuciją stebėjusių žmonių nepaleido kulkos į karaliaus budelį. O kaip elgėsi lietuvių tauta, kai buvo žudomos Atgimimo puoselėtos teisingesnės visuomenės viltys? Kai buvo įžūliai „prichvatizuojamas“ (t. y. vagiamas) visai tautai priklausantis valstybės turtas? Beje, pagal Katalikų Bažnyčios moralinį mokymą, samdomų darbininkų skriaudimas yra viena iš „dangaus keršto“ šaukiančių nuodėmių. Kaip elgėsi lietuvių tauta, didžioji dalis kurios išpažįsta katalikybę, kai „Marijos žemėje“ gausi vidurinioji klasė – nepaisant viso neoliberalios propagandos melo, egzistavusi paskutiniais komunizmo viešpatavimo dešimtmečiais – buvo masiškai verčiama liumpenais? Regis, „dvasių skyrimo“ (1 Kor 12, 10) dovana ją apleido. Tauta tylėjo. Ir šis tylėjimas buvo nusikalstamas. Jis buvo vertas dangaus keršto, bausmės, kuri tęsiasi iki šiol, ir kuriai nematyti galo. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad didesnė kaltės dalis tenka ne „paprastiems“ žmonėms, o intelektualinei Lietuvos klasei, kuri (bent jau didžioji jos dalis, o ypatingai – jos akademinis sektorius) savo tylėjimu, konformizmu ir atviru stojimu tarnauti neoliberaliajai revoliucijai labai prisidėjo prie to, kad Lietuva taptų savo klaidingos sąžinės įkaite.

Pabaisos kartais virsta gražuolėmis. Bet taip paprastai atsitinka pasakose. Realioje istorijoje daug dažniau gražuolės virsta pabaisomis. Revoliucijos fenomenas – vienas įspūdingiausių tokios metamorfozės pavyzdžių. Ir nors Dainuojančios revoliucijos Lietuvoje mutacijos į neoliberaliąją revoliuciją metu šio teksto autorius buvo vos spėjęs įžengti į pilnametystės amžių, jis prisiima ir savo kaltės už šį nešlovingą virsmą dalį. Už tai, kad – jau priklausydamas Lietuvos intelektualinei klasei – per ilgai tikėjo pasaka, kurioje iš komunizmo pabaisos išsivadavusi gražuolė Lietuva išdidžiai žengia teisingu ir oriu „laisvės“ keliu. Ko gero, vienas puikiausių savikritiškumo ir asmeninės atsakomybės už savo šalies ir tautos likimą suvokimo pavyzdžių yra Nikolajaus Berdiajevo prisipažinimas, kurį turėtų įsiminti kiekvienas, keliantis pretenzijas istorijai ir klausiantis, „kas kaltas?“ Išvardijęs daugybę objektyvių bolševizmo įsigalėjimo Rusijoje priežasčių, daugybę dalykų, kuriais bolševizmas pasinaudojo, siekdamas pergalės Rusijos revoliucijoje, krikščioniškojo personalizmo atstovas užbaigia pačiu savimi: „Revoliucija įvyko ne tik anapus manęs ir virš manęs, kaip nebendramatis su mano gyvenimo prasme faktas, t. y. visiškai beprasmis; ji įvyko taip pat ir su manimi, kaip vidinis mano gyvenimo įvykis. Bolševizmas Rusijoje atsirado ir nugalėjo todėl, kad aš esu toks, koks esu, todėl, kad manyje nebuvo tikros dvasios jėgos, nebuvo tikėjimo, kilnojančio kalnus, jėgos. Bolševizmas yra mano nuodėmė, mano kaltė.“¹¹ („Naujieji viduramžiai“, 1924) Žudydamas Dainuojančios revoliucijos idealus, neoliberalizmas pasinaudojo daug kuo, bet svarbiausia – naiviu lietuvių tautos tikėjimu, kad, išsivadavusi iš komunizmo, ji tapo „laisva“. Jos intelektualinės klasės, susitaikiusios su neoliberaliu perversmu ir net aktyviai talkinusios perversmininkams, įvykdyta išdavystė įkalino ją klaidingos sąžinės, blogų dalykų nelaikančios blogais, narve. Bet istorija yra toks procesas, kuriame „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Lietuvių tauta daug kentėjo XX a. Panašu, kad XXI a. „Marijos žemei“ žada ne mažesnę Dievo bausmių kančių taurę.

P.S.

Savo „Apmąstymuose“ Josephas de Maistre’as vylėsi, kad, išmokusi rūsčią dieviškosios pedagogikos pamoką, Prancūzija parodys Europai ir pasauliui krikščioniškojo atgimimo pavyzdį. Jo viltims nebuvo lemta išsipildyti. Prancūzijos revoliucija ženklino Prancūzijos valstybės ir visos Europos dvasinės degradacijos pradžią, kurios finalą regime mes, dabar gyvenantieji. Likus vieneriems metams iki mirties, viename iš savo laiškų J. de Maistre’as rašė: „Aš prislėgtas, gyvenimas man atgrasus (...); tačiau aš mirštu kartu su Europa – geroje kompanijoje“.¹² Neturintiems dvasios jėgos pažvelgti į dabartinę Lietuvos ir Europos istorinę situaciją šio teksto epigrafo šviesoje, vietoje apgailėtinų kalbų apie „europinį solidarumą“ „pabėgėlių krizės“ akivaizdoje (kaip ir ne mažiau apgailėtiną bėgimą nuo atsakomybės už savo vergišką neoliberalaus globalaus status quo palaikymą), norėtųsi palinkėti persiimti gera doze ką tik pacituoto prancūziško juodojo humoro. Tačiau vargu ar verta tikėtis iš baudžiauninko mentaliteto skrydžio į nusivylusio aristokrato dvasios sferą...

¹ „Dievo kalavijas viršum žemės... Greitai ir neišvengiamai.“ Savonarolai (1452–1498) priskiriami žodžiai, įdėti į pagrindinio Thomo Manno novelės „Gladius Dei“ (1902) herojaus lūpas.

² Kazys Pakštas, Baltijos respublikų politinė geografija: politinės geografijos problemos, nagrinėjamos atsižvelgiant į Baltijos tautų likimą, Kaunas, „Spindulio“ b-vės sp., 1929.

³ ec.europa.eu

⁴ Aliuzija į populiarių lietuvių autorių tekstų pavadinimus.

⁵ Johan Huizinga, Viduramžių ruduo, Vilnius, Amžius, 1996.

⁶ marxists.org

⁷Karl Polanyi, Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos, Vilnius, Algarvė, 2002, p. 143.

⁸ Antanas Maceina, „Liberalizmo kelias į bolševizmą“, Aidai, 1948, Nr. 13, p. 156–162.

⁹ LRT laida „Dėmesio centre“ 2015.09.02

¹⁰ e-reading.club

¹¹ Николай Бердяев, Философия творчества, культуры и искусства, Т. 1, М., Искусство, 1994, с. 444.

¹² Joseph de Maistre, Lettres et opuscules inédits, P., 1853. Vol. 1. P. 527., Cit. pagal П. Генифе, „Рассуждения о Франции“ Ж. де Местра и Французская революция“, Французский ежегодник, М., 2003 (annuaire-fr.narod.ru)