Lietuva serga. Padėkime jai pasveikti. Pirmiausia, nustokime meluoti. Ir patys sau, ir vieni kitiems (3)

Remiantis anuometinės tarybinės žiniasklaidos pranešimais visada viskas buvo gerai. Šalis duso, stagnavo, byrėjo, bet rašė apie vadovaujanti komunistų partijos vaidmenį (jos „protą, garbę ir sąžinę“), socializmo pergales, darbo žmonių entuziazmą ir susitelkimą įgyvendinant partijos suvažiavimo nutarimus. Apie trūkumus ir klaidas nerašė. Jų nebuvo. Nebuvo sekso, žudikų-maniakų, prievartavimų, žemės drebėjimų, dujų sprogimų, „diedovščinos“ armijoje, cinkuotų karstų iš Afganistano. Kainas parduotuvėse didindavo tik darbo žmonių prašymu.

Sprogo Černobilio atominės elektrinės reaktorius, sklinda žudanti radiacija, o netolimame Kijeve vyksta masinė gegužės 1-osios šventė. Jaunimas ir senimas, moterys ir vaikai, darbo bitutės ir inteligentija, partiniai ir nepartiniai. Žmonės apie radiaciją nieko nežino, šypsosi, pilna krūtine kvėpuoja gaiviu pavasario oru. Tik Švedijoje užfiksavus padidėjusią radiaciją ir kilus tarptautiniam triukšmui, M.Gorbačiovas prabilo apie įvykusią Černobilio avariją. Ir jei ne švedai, kažin kiek dar ilgai būtų slėpę tą avariją, kiek ilgai būtų tylėję apie radiaciją?

Nuskendo Kursko povandeninis laivas? Nieko neįvyko, vyksta manevrai, užsienio pagalbos jūreivių gelbėjimui nereikia, karinių paslapčių neišduosime. Kodėl nuskendo, kas susprogo ir šiandien nelabai aišku. Internete daug versijų. Kuri iš jų teisingiausia nelabai ir suprasi.

Lietuva buvo okupuota? Ribentropo-Molotovo pakto slaptieji protokolai? Tai melas. Jokių slaptų pakto protokolų nėra ir niekada nebuvo. Tą sakė M.Gorbačiovas, tą tūkstančius kartų pakartojo jo klapčiukai ir bendražygiai. Vėliau slaptieji protokolai atsirado.

Katynės žudynės? 1940 m? Sušaudyta tūkstančiai lenkų karininkų ir civilių inteligentų? TSRS elitas rėkė: „Nesąmonė. Melas. Tai fašistų propaganda“. Vėliau prisipažino. Paaiškėjo, kad žudynės buvo ir kad tai ne fašistų propaganda. Atsiprašė. Ne dėl to kad sąžiningi tapo. Todėl kad TSRS neliko... Tiesos, kaip ir ylos maiše, nepaslėpsi. Anksčiau ar vėliau ji išlenda.

Didelė dalis buvusių tarybinių žmonių tebegalvoja, kad II-asis pasaulinis karas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d... Fašistinei Vokietijai užpuolus TSRS. Nežino, kad TSRS prieš karą su tais fašistais ilgai draugavo: rengė bendrus karinius manevrus, paradus, TSRS poligonuose slapta treniravosi vokiečių tankistai ir lakūnai, ginkluotę kūrė ir ją tobulino nacių inžinieriai. Pamirškite. Šito NEBUVO. Pamirškite ir kad 1939 – 40 metais TSRS užgrobė pusę Lenkijos, užpuolė Suomiją, okupavo tris Pabaltijo valstybes, atplėšė teritorijos gabalą iš Rumunijos.

Ilgai nesupratau, kodėl Lietuvos gynėjai ir kovotojai prieš teroristinės Rusijos propagandą nesinaudoja Viktoro Suvorovo-Rezuno (TSRS žvalgybos karininko, 1978 metais pabėgusio į Vakarus, už akių nuteisto sušaudyti, dabar rašytojo) įrodyta tiesa, kad II-ojo pasaulinio karo sukėlėja buvo TSRS. Dabar suprantu.

Pats didžiausias TSRS melas, gyvuojantis jau daugiau kaip 70 metų ir sunkiai paliekantys mūsų protus – istorija apie II-ą pasaulinį karą, iki šiol dažnai vadinamu „Didžiuoju Tėvynės“. Apie tai, kad tarybinė liaudis, vedama Stalino, savo pasiaukojimo dėka išgelbėjo Europą nuo fašizmo. Tuo tebetiki ir tai kartoja aibė žmonių. Lyg ir išsivadavusių iš tarybinio jungo. Matyt tik išoriškai. Matyt jie neskaitė V.Suvorovo knygų: „Ledlaužis“, „Diena M“, „Pergalės šešėlis“, „Savižudybė“, „Valymas“, „Paskutinė Respublika“. Aš perskaičiau keliolika jo knygų. Ne po vieną kartą. Šis žmogus tapo mano ypač mėgstamu rašytoju, istoriku, herojumi, guru.

Rašo įdomiai. Skaitosi lengvai, įtraukia. Kelia klausimus, cituoja VIEŠUS V.Lenino raštus, G.Žukovo ir kitų įvairių rangų kariškių memuarus, tarybinę spaudą, dokumentus. Po smiltelę renka faktus iš aukščiausios žodžių ir sakinių krūvos. Užveda korteles divizijoms ir armijoms: kas vadovavo, kiek tankų, kur buvo 1941 m. birželio 22 d. Visą tai sistemina, klasifikuoja.

Pvz.: kažkoks kapitonas rašo, kad jo 145-asis pulkas karą pasitiko pasienio miške... Tokios tai divizijos seržantas rašo, kad karą sutiko geležinkelio vagone, kartu su kaimynine divizija juos perkeliant iš Sibiro į Vakarus. Vežė divizijas ypatingo slaptumo sąlygomis... Toks tai majoras memuaruose rašo, kad prasidėjus „Didžiajam Tėvynės“ karui katastrofiškai trūko žemėlapių. Be jų neįmanoma vadovauti nei pulkui, nei vykdyti oro žvalgybą, nei koreguoti artilerijos ugnį, nei sunkvežimio vairuotojui parodyti kur nuvežti šaudmenis. Vieną žemėlapį turėjo ir tą divizijos vadas atėmė... O kažkoks tai leitenantas atsiminimuose rašo, kad karui prasidėjus, atsitraukdami NKVD būriai stotyje degino pilnus vagonus žemėlapių... Ir t.t.

Komunistai mums visą laiką aiškino ir mokykliniuose, ir istorijos vadovėliuose rašė: Hitleris - velnias, klastingai užpuolė. TSRS – nacių agresijos auka, svajojo tik apie taikų darbą, karui nesiruošė: vienas šautuvas trims, tankai pasenę ir lengvai užsidegantys. Priešas - iki dantų ginkluotas, stipresnis, motorizuotas, turėjo „5-6 ir daugiau kartų“ daugiau tankų, lėktuvų.

Ar ne keista, kad už menkiausią TSRS santvarkos kritiką, už kalbas apie trūkumus, bėdas ar nelaimes, politinį anekdotą, satyrą ar šiaip ne vietoje ištartą ne tokį sakinį, galėjai greitai atsidurti kalėjime ar Sibire meškas šerti, o kalbėti apie nepasiruošimą karui, blogą ginkluotę, begalvę armiją (o po Stalino mirties ir apie jo kvailumą) niekas nedraudė. Apie tai prirašyta kalnai knygų. Įvairiomis kalbomis. Ant brangaus popieriaus ir gražiais viršeliais. Įrodinėjant apie TSRS nepasiruošimą karui apginta šimtai ir tūkstančiai šmeižikiškų disertacijų. KODĖL?

Panašiai elgiasi nusikaltėlis. Jis irgi apsimeta, kad tikrai nesiruošė nusikaltimui ir nieko neketino žudyti. Jis silpnas, sunkiai vaikšto, o ir kirvukas atšipęs. TSRS irgi apsimetinėjo: - Mes nieko nesiruošėme pulti, buvome silpni ir nepasiruošę.

V.Leninas atvirai svajojo ir rašė apie pasaulinę revoliuciją. Kad darbininkai sukils ir išskers buržujus. Tačiau savaime revoliucijos nekilo. Komunistai jas nešė ant durtuvų. Tuchačevskio armija gavo į dantis Lenkijoje ir tuo jų revoliucijos nešimas „per Lenkijos lavoną į Vokietiją“ baigėsi. Lietuvai irgi pasisekė, kad ji tarybine tapo tik 1940 metais. O ne žymiai anksčiau.

Ir Leninas, ir Stalinas suprato, kad tik naujas pasaulinis karas gali sunaikinti kapitalistinių šalių vyriausybes. Skurdas, badas, chaosas ir krachas pagimdys naujas revoliucijas. Stalinas tam ruošėsi. Slapta kūrė galingiausią pasaulyje armiją. Tik nenorėjo pulti pirmas. Nenorėjo tapti tuo agresoriumi, prieš kurį vienysis likęs pasaulis. Tam labai tiko toks Hitleris. Stalinas atidžiai skaitė jo knygą „Mano kova“ (Main Kampf). Suprato, kad tai tas, kuris sukels II-ąjį pasaulinį karą ir kurio nekęs visas pasaulis. Jis jį rėmė, finansavo, ginklavo. Tai įrodyta.

Apie „pasaulinį gaisrą, kurį mes įžiebsime“ dainavo dainas. Suprojektavo ir dar prieš karą pradėjo statyti aukščiausią pasaulyje pastatą - Tarybų rūmus. Juose į TSRS sudėtį turėjo būti priimta „paskutinė respublika“. Ir nesvarbu, ar tai bus Kolumbija, Indija, Zambija, Peru, PAR ar Australija. Svarbu, kad tai įvyks. Visų tautų Vado, Genijaus ir Mokytojo Stalino dėka.

Stalinas II-ąjį pasaulinį karą prapylė: apie tai sakė ir Politbiure, nepriėmė Pergalės parado. Kol Stalinas buvo gyvas, Pergalės dienos niekas nešventė, 05.09 tebuvo eilinė darbo diena.

Stalinas planavo pradėti karą 1941 liepos 6 dieną. Galingu puolimu. Ruošėsi „išlaisvinti“ nuo fašizmo visą Europą ir daugiau. Tačiau 1941 birželio 22 dieną pirmas užpuolė Hitleris. Su keliskart mažesniu kiekiu kareivių, tankų, lėktuvų. Stalinas buvo pasiruošęs karui. Tiktai kitokiam. Ne gynybiniam, o puolamajam.

Kodėl aš tikiu tuo, kas yra rašoma V.Suvorovo knygose? Todėl, kad tai pačios logiškiausios knygos. Jo suformuota versija apie tikrąsias šito karo priežastys ir tikruosius jo kaltininkus demaskuoja tarybinio elito ir jam tarnaujančių istorikų melą. Logiškai ir suprantamai atsako į daugelį, anksčiau niekada neatsakytų klausimų: kodėl Stalinas netikėjo žvalgų pranešimais kad Hitleris puls, kodėl baisi katastrofa ištiko pradiniame karo laikotarpyje, kodėl Ukrainoje nuo bado išmirė milijonai valstiečių, kodėl 1937-38 metais Stalinas tūkstančiais šaudė savo karininkus (ir pačių aukščiausių rangų)? Jo knygose „galai sueina“. Rimtų prieštaravimų dar niekas nerado. Kritikai atrodo silpni ir pasimetę. Kabinėjasi ne dėl esmės, o tik dėl taškelių, kablelių ir kitokių smulkmenėlių. Pas juos tikrai trūksta logikos ir jų „galai nesueina“.

Tačiau svarbiausia, kad jose aš radau atsakymą ir į savo klausimą. Nors, nei mano klausimas, nei atsakymas į jį, Suvorovo knygose net nebuvo paminėti...

Jaunystėje perskaičiau turbūt visas savo ir visų aplinkinių kaimų bibliotekų knygas apie karą. Žavėjausi. Pats svajojau tapti didvyriu. Klausimų, ar viskas, kas jose parašyta yra vien gryniausia tiesa, man net nekildavo. Tik vieną kartą mintyse šmėkštelėjo klausimas, tačiau greitai jį pamiršau ir prisiminiau tik skaitydamas V.Suvorovo knygas. Jose radau atsakymą.

O buvo taip... Skaitau, kaip knygos herojus (lakūnas) dalijasi mūšių patirtimi. Jis pasakoja, kad iš gamyklos atkeliavę nauji lėktuvai - puikūs. Tik, juos fricai lengvai numuša, nes juose nėra kulkosvaidžio apsisaugojimui nuo fricų atakos iš viršaus. Tačiau tarybiniai lakūnai-sakalai juk irgi ne kvailiai. Jie sugalvojo kulkosvaidžio vietoje iškišti šluotkočio galą. Fricai užskrenda iš viršaus ir palaiko tą medinį šluotkotį kulkosvaidžio vamzdžiu. Išsigandę nusuka į šoną... Va tada ir šmėkštelėjo mintis, o kodėl tokie lėktuvai „be kulkosvaidžio“ išvis buvo gaminami. Skaitau toliau ir vos ne sekančiame puslapyje knygos herojus jau džiaugėsi, kad iš gamyklos naujai gautoje lėktuvų partijoje, jie jau buvo su kulkosvaidžiais ir šluotkočių nebereikėjo. Skaitant, bėda išsisprendė per 10 minučių. Herojus šito laukė gal du mėnesius.

Dar kartą pakartoju. Stalinas ruošėsi pirmas užpulti miegančius vokiečių aerodromus ir ten sunaikinti dar nepakilusius priešo lėktuvus. Po to tik tarybiniai lėktuvai karaliautų danguje. Pagal šį scenarijų, jokie, o ypač iš viršaus užskrendantys vokiečių lėktuvai nebuvo numatyti.

Karas prasidėjo pagal kitokį scenarijų. Smūgiu į pasienyje sugrūstus tarybinius lėktuvus. O lakūnai (ir visi kiti daliniai) teturi tik vieną įsakymą „provokacijoms nepasiduoti, be Maskvos leidimo jokių priemonių nesiimti“. Jie gi nežino, kad jau prasidėjo „Didysis Tėvynės“. Gal tik šį aerodromą atakuoja? Kilsi, ginsies, šaudysi? Už įsakymo neįvykdymą tave patį sušaudys... Vėlgi, tankistai slepiasi miškuose, o tankai dar kelyje, vagonuose. Garvežys dega. Pabandyk viduryje laukų nuo platformų nukelti tankus... Armijos suvarytos į priešo pusėn išsikišusius ir iš trijų pusių jų jau apsuptus placdarmus. Puolimui – idealu. Su sąlyga, kad pulsi pirmas.

Stalinas ruošėsi puolimui. Seni gynybiniai įtvirtinimai išardyti, nuginkluoti, be kariuomenės. Tiltai išminuoti. Spygliuotos vielos išardytos. Įsakymo kasti apkasus ir gintis nėra. Galioja tik Maskvos įsakymas „jokioms provokacijoms nepasiduoti“. Tik po pietų pasiekė įsakymas: tai karas, leidžiama šaudyti. Daugelio divizijų ir štabų šis įsakymas taip ir nebepasiekė. Armijų valdymas prarastas: vieni ginasi, kiti masiškai pasiduoda, dar kiti traukiasi. Atsitraukė 50 km, o tų teritorijų žemėlapių niekas tai neturi. Žemėlapių su anapus sienos esančiais keliais, grioviais, upėmis ir reljefais - pilni vagonai, o žemėlapių su tarybiniais miestais ir keleliais – špyga taukuota. Lyg bėdų būtų dar mažai, kitą dieną įsakymas: pulti, užimti miestus anapus sienos. Svetimose valstybėse? Ne gintis? Pulti? Be pasiruošimo, be lėktuvų žvalgybos. Net nežinant kur tas priešas? Puolė. Sunkiems tankams reikia daug dyzelinio kuro. Jis pasibaigė. Tankus, kuriuos tarybinė liaudis pagamino per kančias, badaudama, paliko likimo valiai.

Europos išvaduotojo nuo fašizmo, nacių ir Hitlerio sutriuškintojo vaidmeniu tebesididžiuoja daugelis Rusijos gyventojų. Ir ne tik Rusijos. Jie tebetiki melu.

Ir nusirito tarybinių armijų ir divizijų (galingiausios pasaulyje kariuomenės) sumušti likučiai iki pat Maskvos, Leningrado, Stalingrado. Okupuotoje zonoje liko šimtai miestų, milijoninės belaisvių armijos, ginkluotės gamyklos, šaudmenų sandėliai, aerodromai pilni nepakilusių ir sudegusių lėktuvų, protu sunkiai įsivaizduojami (pagal paskirtį taip ir nepanaudotų) tankų kiekiai, strateginių atsargų everestai. Kai kurių gamyklų įrengimus dar suspėjo evakuoti į Uralą. O kaip evakuoti aukštakrosnę?.. Paskaičiuota, kad per pirmus karo mėnesius Stalinas prarado apie 85 % kadrinės armijos ir panašiai tiek pat ginkluotės... Tačiau Stalinas turėjo tai, ko niekada neturėjo Hitleris. Jis turėjo didžiulius mobilizacinius rezervus, paklusnią šalį ir KGB armiją su patrankomis, kulkosvaidžiais. Panikieriams ir bėgantiems nuo priešo stabdyti.

Toli nuo fronto, užnugaryje jau ryškėjo II-asis ir III-asis strateginiai ešalonai. Paskelbus dieną M (mobilizacijos pradžią), milijonai šauktinių, pagal turimus mobilizacinius lapelius (M+1, M+8 ar M+21 ir t.t.) rinkosi į juose nurodytas vietas ir keliavo į frontą. Mobilizacinius lapelius turėjo ir medicinos darbuotojai, žurnalistai, rašytojai, partiniai darbuotojai.

Su 15 % likusio prieškarinio potencialo ir neapmokytais rezervais Stalinas užėmė Berlyną, dar kažkiek valstybių. Bet jis nesunaikino kapitalistinės apsupties. Socializmas šalia normalių valstybių ilgai egzistuoti negali. Stalinui tai buvo Pyro pergalė. Jis suprato, kad anksčiau ar vėliau TSRS žlugs. Jis „užaugino“ Hitlerį, sukėlė II-ąjį pasaulinį karą, laukė kol kapitalistinės šalys šitame kare nusilps. Jis ruošėsi būti „išvaduotoju“. Tačiau padarė klaidą. Užimdamas dalį Rumunijos jis išgąsdino Hitlerį. Šis, pamatęs kaip grėsmingai TSRS priartėjo prie pat jo strateginių naftos verslovių Rumunijoje, išgirdęs naujus, neįmanomai didelius reikalavimus, suprato Stalino kėslus ir įsakė ruošti TSRS užpuolimo planą. Šį planą pavadino „Barbarosa“.

Žvalgyba informavo Staliną ir apie planą „Barbarosa“, ir kad Hitleris puls, tačiau Stalinas tuo netikėjo, nes daugybė kitų žvalgybinių pranešimų aiškiai rodė tai, kad Hitleris karui su Rusija yra išvis nepasiruošęs ir toliau tam neruošia nei žieminės aprangos, nei ginkluotės, nei purvynus įveikiančios technikos, nei pramonę perveda dirbti karo režimu. Nepatikėjo ir kad Hitleris ketina užkariauti Rusiją per 3 mėnesius. Tik visiškas beprotis tai gali planuoti. Pažiūrėkite žemėlapyje į neaprėpiamus Rusijos plotus. O jeigu ir okupuos per tris mėnesius, vis tiek reikia ruošti roges, slides, kailinius žiemai. Jų reikės sargybai ir į lauko tualetą nueiti.

V.Suvorovas mane labiausiai žavi ne savo knygomis apie kažkokį tai karą, o tuo, kad atskleidžia žvalgybinius metodus ir principus: kaip rasti tiesą, kaip pažinti „kabinamus makaronus“. Jis moko... kaip demaskuoti melą ir melagius.

Pvz.: maršalas G.Žukovas prisiminimuose rašo apie „5-6 ir daugiau kartų“ viršijantį priešo tankų kiekį. Po karo vokiečių archyvai atiteko Rusijai. Visi buvę tankai buvo suskaičiuoti. Jų visuose frontuose buvo < 4.000 vnt. (tai mano suapvalinti skaičiai, artimi tikriesiems ir tai esmės nekeičia. Suvorovas naudoja tikslius skaičius, kuriuos patvirtina vis daugiau istorikų ir dokumentų). Remiantis Žukovo skaičiavimais gaunasi, kad tarybinių tankų buvo < 800 vnt. Šiandien visuotinai įrodyta, kad TSRS prieš karą turėjo > 25.000 tankų. Žymiai greitesnių, storesniais šarvais, su galingesnėmis patrankomis ir dyzeliniais varikliais. Keista, kaip gi jis vadovavo visai tarybinei kariuomenei, jei net apytikriai nežinojo kiek turėjo tankų.

Beveik visi vokiečių tankai buvo tiktai su prieškulkiniais šarvais. Visi jų tankai buvo tik su benzininiais varikliais. Kažin koks tankas geriau užsidega ir dega? Su benzininiu ar dyzeliniu varikliu? Įrodinėti turbūt nereikia. Paradoksas, bet toje pačioje knygoje G.Žukovas pagiria tarybinę pramonę ir pasiaukojamą liaudies darbą. Mini, kad tankų gamyklos jau pagamino ir armijai perdavė tūkstančius tankų. Prasidėjo karas. Iš tūkstančių liko < 800? Kur dingo kiti?

Maršalo G.Žukovo prisiminimuose galai daug kur nesueina. Jam už tą knygą liaupses liejo, geriausiu moksliniu darbu ir „teisingiausia knyga apie karą“ vadino, visur ją reklamavo. Bet kokiu atveju, tai nėra panašu į mokslinį darbą. Jei būtų panašu, turėtų būti lentelės: vienoje skiltyje – duomenys apie vokiečių kariuomenę, o gretimoje – apie TSRS kariuomenę. Šitose skiltyse turėtų būti labai daug skaičių: apie divizijas, ginkluotę, nuostolius. Jei būtų panašu, turėtų būti ir žemėlapiai apie dalinių išdėstymą, gynybines ir puolamąsias priemones. Plius: planai ir pasiekti rezultatai. Plius: padarytos klaidos ir pasiūlymai ateičiai. Viso šito G.Žukovo „mokslinėje“ knygoje nėra. Tai nėra mokslas. Tik beletristika ir drumzlinas vandenėlis.

Iš klaidų reikia mokytis. Kad jų nekartoti. Ko galima išmokti iš melagingos karo istorijos? Arba, kaip vadovauti įmonei, planuoti pirkimus, priimti užsakymus, jei buhalteris itin įžūliai meluoja: pateikia melagingą balansą, nurodo neteisingus sąskaitoje turimų pinigų kiekius...

Ir, skaitant V.Suvorovo knygas, skaitytojui po truputį atsiveria akys... Tai, ką tarybiniams žmonėms apie „Didijį Tėvynės“ karą (ypač apie pradinį jo laikotarpį) daugelį metų į galvas kalė TSRS istorijos mokslų ir karo akademijų profesoriai, akademikai, armijų generolai ir maršalai, rašytojai ir propagandistai tebuvo MELAS. Tai pirmasis pamatė V.Suvorovas. Kad demaskuotų šį melą ir parašytų apie tai knygą jam teko bėgti iš TSRS. Parašė. Tyla. Nė viena Vakarų leidykla nespausdino. O jų aplankė apie 30. Argumentas: - Tu ką, Hitlerį gini?

Suvorovas (kaip ir aš) negina Hitlerio. Hitleris - nacis, fašistas, žudikas, agresorius. Tačiau tai nereiškia kad Stalinas buvo kuklutis, gerutis ir tautoms geidė laimės. Niekšai ir agresoriai apsimetinėja, meluoja, žada aukso kalnus, nes be žmonių palaikymo negautų valdžios. O be valdžios Stalinas, Leninas, Hitleris – niekai. Be valdžios neįsakysi sušaudyti opoziciją, užpulti kitą šalį, gaminti patrankas ar statyti koncentracijos stovyklas. Kaip velniai gauna valdžią? Kas išjungia žmonių protus. Ką darė tuometinės rusų, vokiečių inteligentijos ir žiniasklaidos?

Dabar Suvorovo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Išleistos didžiuliais tiražais. Po truputį atsiveria archyvai. Vis daugiau istorikų patvirtina Suvorovo tiesas. Tačiau nemažėja ir ant jo pilama neapykanta, purvas, melas. Kas gi norės prisipažinti, kad didelės žvaigždės ant antpečių, raudoni lampasai ant kelnių, moksliniai laipsniai, valstybinės premijos, ordinai buvo suteikti ne už sąžiningą darbą, o už ištikimą tarnystę komunistiniam režimui. Už melą.

Melo netrūksta ir mūsų Lietuvėlėje. Nors vežimu vežki. Daugiau ar mažiau meluoja valdžia, statistika, pasamdyti ekspertai, nusikaltėliai ir jų advokatai, žvejai, neištikimi vyrai ir propaganda. Meluojama rūkomajame, žiniasklaidoje, ministerijų kabinetuose, Seimo salėje, kine ir Generalinėje prokuratūroje...

(Bus daugiau)

Antanas Albrikas, nepartinis, respublikinio konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas

Susiję:

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Lietuvos verslo ir politikos galiūnų slaptieji interesai (2)  

Lietuva serga. Sunkiai. Padėkime jai pasveikti. Arba: Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia (1)

P. S. Ekspertai.eu papildo tekstą keturių dalių dokumentiniu filmu „Paskutinis mitas“.