Lietuvis Amerikos kariuomenėje. Pratybos tėvynėje

Kai birželio 5-osios rytą, pajudėjusi iš karinės bazės „Rose Barracks“ Vokietijoje, kirtusi Lietuvos ir Lenkijos sieną, į Vilkaviškį atvyko tarptautinių pratybų „Dragūnų žygis II“ karinės technikos kolona (per 1000 karių ir 400 vienetų įvairios karinės technikos), prie jos susirinkę miesto gyventojai ne tik fotografavosi su atvykusiais kariais, bet ir aktyviai bendravo. Daugelį iš pradžių maloniai nustebino antsiuvas SIAUCIUNAS ant vieno amerikiečių uniformą vilkinčio kario krūtinės, o paskui – ir pats sklandžia lietuvių kalba noriai bendraujantis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karys. Paaiškėjo, kad tai JAV sausumos pajėgų Europoje 2-ojo kavalerijos pulko 2-ojo eskadrono specialistas Marius Šiaučiūnas, išvykęs į JAV prieš 14 metų.

Viskas prasidėjo nuo spragėsių

– Prašytume prisistatyti skaitytojams – kur mokėtės ir kokią specialybę įgijote, kur ir kuo dirbote? Kokie vėjai Jus nunešė į JAV? Ar seniai tarnaujate kariuomenėje?

Sveiki. Gimiau 1981 m. gegužės 4 d. Kaune. Kiek prisimenu, kai man buvo penkeri metai, tėvai persikraustė gyventi į Šilainius. Ten ėjau į darželį ir kitais metais pradėjau mokytis Šilainių vidurinėje mokykloje. Nors polinkis mokytis nebuvo stipriausias mano būdo bruožas, baigęs devynias klases perėjau mokytis į Santaros gimnaziją. Tiesa, tuo metu mokykla dar tik siekė gimnazijos statuso, tad mes buvom „bandomieji triušiai“ gimnazijos egzaminams. Ruošdamasis jiems supratau, kad mano arkliukas – informatika, ir tik po jos – fizika ir astronomija. Vidutiniškais pažymiais išlaikius mokyklos ir valstybinius egzaminus, į informatiką įstoti, deja, nepavyko. Tad trečiuoju punktu pasirinkta fizika Kauno technologijos universitete (KTU) atrodė kaip svajonės išsipildymas, nes fizika buvo vienas stipriausiai mano mokėtų dalykų (antras pasirinkimas buvo matematika).

Tik įstojęs į KTU supratau, kad mokslas vidurinėje mokykloje (gimnazijoje) ir universitete labai skiriasi. Ir tai vertė mąstyti, kaip būtų galima pakeisti gyvenimą. Man bebaigiant trečią kursą, mama pasiūlė pabandyti vasarą nuvažiuoti į JAV padirbėti, kaip tai buvo daręs jos bendradarbės sūnus. Labai nesukdamas galvos ir netrokšdamas žūtbūt išvažiuoti į JAV, pateikiau dokumentus dėl darbo vizos. Po mėnesio atėjo atsakymas: „Gavai darbo vizą, gali krautis daiktus ir važiuoti į JAV.“ Tai nustebino, nes tikrai nesitikėjau gauti vizos ir išvažiuoti net už Atlanto vandenyno. Vieta buvo Los Andžele, Kalifornijos valstijoje, pramogų parke „Universal Studios of Hollywood“. Prieš išvažiuodamas nelabai ką ir žinojau apie Kaliforniją, tik tiek, kiek buvau matęs, žiūrėdamas filmus. Darbas buvo paprastas – maisto kioskelyje pardavinėti spragėsius, gėrimus, užkandžius. Uždarbis buvo geras (palyginti su tuometiniais Lietuvos uždarbiais), tad sugalvojau: ko man ten traukti atgal į Lietuvą, jeigu galiu ir čia pasilikti. Šitaip ir prasidėjo mano gyvenimas JAV.

Kalifornijoje buvo išties įdomu. Gal po gerų šešių mėnesių susitikau su pirmais lietuviais ir tik tada sužinojau, kad ten iš tikrųjų yra didžiulė lietuvių bendruomenė su lietuviška mokykla, kultūros namais, bažnyčia ir netgi sava parduotuve. Kasmet spalio mėnesį yra rengiamos Lietuvių dienos, kur susirenka lietuviai ne tik iš Los Andželo, bet visos Kalifornijos ir gretimų valstijų. Ten 2008 m. susipažinau su būsima savo žmona Viktorija – po 3 metų draugystės sugalvojom susituokti.

Žodžiu, į Ameriką atvažiavau 2002 m., o po gerų 10 m. supratau, kad norisi kažko kitko, ne vien tik dirbti statybose ar šiaip kokius nors greitai prieinamus ir pasibaigiančius darbus. Nusprendžiau įstoti į JAV sausumos kariuomenę, pasirinkau profesiją – žvalgas. 2012 m. rugsėjo mėnesį buvau išsiųstas į pradinius apmokymus Benningo Forte, Džordžijos valstijoje. Įpusėjus apmokymams, patyriau traumą – įtrūko pėdos kaulas. Daktarai pasiūlė arba užbaigti karinę karjerą, arba leisti užgyti ir tik tada grįžti vėl atlikti pradinius apmokymus nuo pradžių. Pirmasis pasirinkimas išties nebuvo prie širdies, tad iškentęs skausmą ir reabilitaciją, grįžau tęsti apmokymų. 2013 m. kovo mėnesį baigiau juos ir buvau paskirtas į Blisso Fortą, Teksase. Pradinis kontraktas buvo 3 metai, po kurių galėjau rinktis – arba pakeisti profesiją, arba likti žvalgu ir pratęsti kontraktą dar 3 metams. Kai sužinojau, kad jei liksiu žvalgu, kita paskirties vieta bus Vokietija, ilgų svarstymų nebuvo. Žmona buvo labai laiminga, nes tuo metu ji laukėsi, ir tikrai žinojome, kad iš Vokietijos parvažiuoti į Lietuvą yra gerokai paprasčiau, nei iš JAV. Dukrelė Mia gimė 2015 m. rugpjūčio mėnesį, likus 6 mėn. iki išsikraustymo į Vokietiją. Atvažiavus čia, buvau paskirtas į 2-ojo kavalerijos pulko 4-ąjį eskadroną (angl. 4th Squadron, 2nd Cavalry Regiment), dar kitaip vadinamą „Dragūnų“. Šiuo metu mano karinis laipsnis yra Specialist (lietuviškas atitikmuo – grandinis), o pareigos – kovos mašinos Stryker šaulys.

„Galėjau parodyti, ką darau“

– Šį kartą atvykote į Lietuvą iš karinės bazės „Rose Barracks“ Vokietijoje kaip tarptautinių pratybų „Dragūnų žygis II“ dalyvis. Ar tai labai varginantis žygis? Ar tai buvo pirmas sugrįžimas į gimtinę po 14 metų? Ar čia liko artimų žmonių? Gal planuojate kada nors sugrįžti gyventi į Lietuvą?

„Dragūnų žygis II“ išties buvo išskirtinis, nes pirmą kartą istorijoje tiek dalyvaujančių karių ir karinės technikos persikėlė iš karinės bazės „Rose Barracks“ Vokietijoje į Tapą Estijoje. Bendras žygio atstumas buvo apie 2 200 km, juos įveikti užtruko apie 2 savaites, kurių metu Amerikos kariai demonstravo savo karinę techniką ir įrangą daugelyje pakeliui esančių miestų ir miestelių. Visa kolona buvo padalinta į dvi dalis, todėl ir važiavo dviem šiek tiek skirtingais keliais, tad visi, kurie negalėjo pasigėrėti technika pirmomis dienomis tam tikruose miestuose, galėjo tai padaryti keletą dienų vėliau labiau priimtinose vietovėse. Iš tiesų buvo malonu pamatyti žmones, atėjusius pasižiūrėti JAV kariuomenės įrangos, papasakoti apie tai, kaip ji veikia, kaip dirba kariai. Aišku, smagiausia buvo apsilankyti Lietuvoje, pamatyti, kaip viskas pasikeitė ir kaip viskas atrodo dabar, ypač kai žiūri išlindęs iš Stryker bokštelio. Didžiausią nuostabą žmonėms kėlė aiškus mano gebėjimas šnekėti lietuviškai, nes niekas nesitikėjo, kad paklaustas angliškai JAV karys atsakys lietuviškai. Pasirodymas Vilkaviškyje tikrai buvo išskirtinis, nes teko ne tik kalbėti lietuviškai, bet ir pamatyti savo gimines, artimuosius: mano ir mano žmonos tėvus iš Kauno, krikšto tėvus iš Klaipėdos, pusbrolį su šeimyna ir mano krikšto sūnumi. Galėjau ne tik papasakoti, ką aš kariuomenėje veikiu, bet pagaliau ir gyvai parodyti, ką aš darau ir kaip mes dirbam. Gaila, kad mūsų kolonai Vilkaviškyje paskirtas laikas buvo tik kelios valandos ir teko atsisveikinti su visais, atėjusiais mūsų pasitikti. Turėjome judėti toliau, kad galėtume susijungti su kitomis kolonomis, vykstančiomis kitais keliais. Tiesa, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną netikslumą: mūsų koloną sudarė 400 vienetų karo technikos, o ne kovos, nes kolonose buvo ir specialiųjų mašinų, skirtų kovos mašinų techninei priežiūrai ir karių reikmėms. Pvz., sunkvežimiai, kurie vežė maistą, taip pat tie, kurie tempė sugedusias mašinas iki artimiausio mechaninio punkto. Taip pat medicininiai ekipažai bei jų technika.

Keliai ir laikas buvo skirtingi, bet mūsų dalinio tikslas buvo Tapa, Estija, kur prasidėjo dviejų savaičių NATO tarptautinės pratybos „Kardo kirtis“. Pasak Estijos kariuomenės brg. gen. Arturo Tiganiko, „Kardo kirtis“ nebėra tiesiog trijų Baltijos valstybių ir JAV armijos pratybos Europoje, tai yra 13 sąjungininkių ir partnerių šalių regioninės mokymo pratybos.

Tuo pačiu metu pratybos vyko ne tik Estijoje bet ir Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje.

Nusižengimai baudžiami

– Gal papasakotumėte apie gyvenimo ir buities sąlygas JAV – gyvenate kareivinėse ar turite (samdote) butą, kiek laiko praleidžiate tarnyboje ir kiek turite laisvo laiko, kas Jūsų tarnyboje sunkiausia – fizinis ar intelektualinis krūvis, griežta drausmė ar situacijų neapibrėžtumas, netikėtos užduotys ar rutina?

Nuolatinė tarnyba JAV kariuomenėje iš dalies skiriasi nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Pradinė sutartis, priklausomai nuo pasirinktos specialybės, yra sudaroma 3–5 metams. Kuo daugiau žinių reikia pasirinktai specialybei, tuo ilgesnė sutartis. Ištarnavus bent du trečdalius laiko, sutartį galima pratęsti arba pakeisti specialybę. Dažniausiai po pirmojo sutarties pratęsimo galima pasirinkti karinę bazę (iš tam tikrų galimų), kurioje norėtum tarnauti iki sutarties pabaigos. Po 10 m. tarnybos dažniausiai sutartis yra pasirašoma neribotam laikui (iki 20 m. karinėje tarnyboje), kur jau negali rinktis tarnybos vietos, bet tiesiog esi skiriamas kariuomenės pagal sugebėjimus arba kur labiausiai tavęs reikia.

Gyvenimo sąlygos irgi kitokios. Jei esi nevedęs – gyveni kariniame bendrabutyje, kuris dažniausiai būna prie pat kareivinių. Jei vedęs ar turi vaikų, kariuomenė skiria butą (namą) pačioje bazėje, arba, priklausomai, kur yra bazė, moka už tavo gyvenamosios vietos nuomą už jos ribų.

Kasdienė rutina (šeštadienis, sekmadienis – laisvi, apmokymuose savaitgalių nebūna):

6.30–7.30 val. – pirmoji rikiuotė ir rytinė mankšta;

7.30–9.00 val. – dušas, pusryčiai, pasiruošimas dienos apžiūrai;

9.00–11.30 val. – apžiūra, darbas (mašinų ruošimas, ginklų valymas, apmokymai, klasės, pasiruošimai, viskas, kas tik gali įvykti);

11.30–13.00 val. – pietūs;

13.00–17.00 val.– pratęsimas to, kas vyko prieš pietus.

Atrodo, viskas paprasta ir lengva, tačiau turite suprasti, kad  ne viskas vyksta pagal nustatytą bataliono tvarkaraštį (turbūt kaip ir Lietuvos kariuomenėje), tuo labiau, kad vadai visuomet randa, kaip, kur ir ką pakeisti. Ne visuomet ir gauni pietus pavalgyti, o jei esi kur nors lauko pratybose, tai apie poilsį pamiršk. Darbo pabaiga 17 val. irgi negarantuota, kartais tenka išbūti darbe ir iki vidurnakčio.

Drausmė yra, išties ne tokia, kaip per pradinius apmokymus, bet jei kas nors ne taip, vadas tikrai nedvejos, liepdamas daryti atsispaudimus ar paskirdamas kokią kitą bausmę. Visi mes žmonės, tad ir vadai supranta, kur juokai o kur vyksta rimti dalykai, kur reikia elgtis pagal statutą, o kur tiesiog numoti ranka. Rimti nusižengimai baudžiami griežtai: vairavai išgėręs – gali pasakyti kariuomenės karjerai viso gero. Įsakymų neklausymas – 18 valandų darbo dienos mėnesį be išeiginių ir alga sumažinama per pusę iki dviejų mėnesių.

Kariuomenė – savitas organizmas

– Ar prisimenate pirmą įspūdį patekus į JAV kariuomenę? Kas buvo sunkiausia: išmokti sklandžiai aprėkti tarnybos draugus, įvaldyti modernią techniką, prisitaikyti prie amerikiečių gyvenimo būdo ir priimti moralines vertybes, pasikliauti vien savo jėgomis, nesitikint niekieno pagalbos, ar dalyvauti tradicijų varžomame bendruomenės gyvenime?

Pirmieji įspūdžiai visuomet prieštaringi tam, ką žinai arba kur nors matei. Žinojau, kad laukia bemiegės naktys, nesibaigiančios fizinės treniruotės, pasirengimai, žmonių nesugebėjimas normaliai susitarti ir dar daug kitų dalykų, kurie yra tiesiog neatsiejama karinio rengimo dalis. Bet žinoti ir išgyventi – du skirtingi dalykai. Anksčiau ar vėliau prie visko pripranti. Ir gana greitai, nes fiziniai pratimai ilgai nelaukia. Per JAV nugyventus 14 metų supratau, kad daug dalykų yra visai kitokie nei Lietuvoje, ir dauguma dalykų, kurie galbūt iš pradžių atrodė labai keisti ir nesuvokiami, jau nestebina. Rėkti dažniausiai tenka tik vadams, o mes, žemesnių laipsnių kariai, tokių privilegijų neturim. Bet pamažu, susigyvenus kartu, rėkimai lyg ir išnyksta, nes visi vieni kitus jau pažįsta, supranta, ko reikalaujama, nebereikia rėkti vien tam, kad atkreiptų dėmesį. Kariuomenė (tiek JAV, tiek kitų šalių) yra savitas organizmas, niekada nesi vienas, ir nori ar nenori, turi pasikliauti kitais žmonėmis. O kai susigyveni, tampi broliu vienas kitam, nes tik vienas šalia kito supranti, kad laikui atėjus, tave tikrai pridengs iš savo pusės.

– Kaip vertinate pratybas „Dragūnų žygis II“, ar nekelia streso ilgalaikis gyvenimas ant ratų? Ką patyrėte Lietuvoje? Ar daug naujo pamatėte?

Žygis iš tiesų buvo įdomus ir kitoniškas, nei visos kitos pratybos, kuriose iki šiol esu buvęs. Ne kiekvienam tenka aplankyti šešias šalis per vienerias pratybas. Ir, be abejo, įdomiau, nei vien lakstyti ar važinėti po miškus visą mėnesį. Su stresu kovoti išmokau jau seniai, kaip ir dauguma karių, bet kartais tvyro mažas nepasitenkinimo kartėlis, kad reikia daryti tą ar aną. Viską nugali pasiruošimas ir nesibaigiančios besikartojančios pratybos, kurios paruošia tave bet kokiems gyvenimo atvejams. O mes juk kariai. Mūsų toks darbas – prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų. Be abejo, vargina. Buvo visokių dienų, kai lijo kaip iš kibiro, buvo, kai saulė kepino iki numirimo. Kartais tiesiog atvažiuojame į karinę bazę, tikėdamiesi šilto maisto, galbūt, gero oro. O ten tavęs laukia plynas lėktuvų pakilimo takas, sausas davinys ir, galbūt, viltis, kad šiąnakt lietaus nebus. Kas pakeldavo nuotaiką, tai galimybė pasikeisti sausais daviniais su kitos šalies kariais ir išmėginti jų maisto patiekalus ar pamatyti, kokie daviniai mums galbūt nepriimtini.

Kol vyko pratybos, dukra išmoko valgyti su šakute...

– Ar daug per „Dragūnų žygį II“ teko bendrauti su Lietuvos kariais? Ką galėtumėte pasakyti apie jų profesinį meistriškumą? Ko dar reikėtų pasimokyti?

Žygio metu su Lietuvos kariais daug bendrauti negalėjome, nes mūsų užduotis buvo nusigauti iki Estijos. Šiek tiek teko pašnekėti su Lietuvos savanoriais ir profesionaliais kariais per bendrą pasirodymą Vilkaviškyje, bet tikrai neužteko laiko susidaryti vienareikšmės nuomonės apie Lietuvos kariuomenes lygį. Įsigyta technika, aišku, labai skiriasi nuo tos, kurią kariuomenė turėjo prieš 14 metų, kai išvažiavau iš Lietuvos.

„Dragūnų žygis II“ – tik visą birželio mėnesį vykusių NATO tarptautinių pratybų „Kardo kirtis“ dalis. Kaip manote, ar tokia intensyvi programa neblaško mokymuose dalyvaujančiųjų, nenuvargina jų, nesumažina jų gynybinių galių? Ar teko anksčiau dalyvauti tokio masto pratybose?

Pratybos vyko tik mėnesį, tai dažniausia normalu tokio pobūdžio pratyboms. Mėnuo, galbūt, atrodo labai ilgai, bet turite suprasti, kad per šį laiką reikia ir nuvykti, ir atsigabenti transporto priemones į vietą, ir pasiruošti pratyboms, joms pasibaigus paruošti techniką ir ją išgabenti atgal, kariai turi sugrįžti į savo dislokacijos vietą. Visa tai užtrunka kartais net iki dviejų savaičių, tad belieka tik dvi savaites „tikroms“ pratyboms. O visos kario įgytos žinios pamažu blėsta, todėl turi nuolatos treniruotis, būti pasiruošęs. Nes, nešaudžius iš ginklo keletą mėnesių, nors ir žinai visas šaudymo subtilybes, ne visuomet sekasi taip gerai, kaip darant tai dažnai. Man tokio masto pratybos, kur dalyvauja šitiek šalių – pirmos, bet tikiuosi, kad nepaskutinės, nes tikrai yra ko pasimokyti iš kitų šalių karių, vadų. Pasidalini bendromis žiniomis, sužinai, kad, galbūt, tam tikrose situacijose kitos šalies naudojami metodai yra šiek tiek geresni nei mūsų, lygiai taip pat jie mokosi iš mūsų.

– Sprendžiant iš jūsų elektroninio pašto adreso, nemenką vaidmenį Jūsų gyvenime užima muzika. Ar tai – antroji profesija, ar šiaip pomėgis? Ar turite ir kitokių? Papasakokite apie tai.

Apie mano elektroninį paštą: su muzika jis bendrų sąsajų turi tik tiek, kad kažkada dar mažam (kai prasidėjo elektroninio pašto bumas) reikėjo susigalvoti adresą. Tuo metu, kaip ir dauguma vaikinų paauglystėje, bandžiau groti gitara (sėkmingai nepavyko), tad pamaniau, kodėl gi nesusikūrus adreso, susijusio su ja. Kartkartėmis vis prisėdu prie gitaros, pabandau skambinti, bet niekada nebuvau geras muzikantas. Muzika man yra svarbus dalykas, nes tiesiog negalėčiau gyventi be jos ramiai. Bet tik kaip klausytojas, o ne muzikantas. Tuo labiau, kad dabar dėl darbo ir 11 mėnesių dukrytės nelabai lieka laisvo laiko ramiai sėdėti ir bandyti išgauti natas. Pomėgių turiu daug. Gal lakstyti motociklu labiausiai mėgstu. Vėlgi, ramiai sėdėti negaliu. Po to – įvairūs rankdarbiai iš medžio. Prieš gimstant Miai, sukonstravau stalą, ant kurio, kai ji gimė, labai lengvai mums sekėsi keisti jos vystyklus. Šeima – svarbus gyvenimo etapas. Aišku, nesame ideali šeima, nes ne visuomet viskas klostosi pagal abiejų norus, o kartais kariuomenės reikalai turi įtakos šeimos reikalams. Bet iš tiesų stengiamės ir manome, kad einame tikruoju keliu. Kiekvieną kartą, išvykstant į pratybas, sunku išsiskirti, ir vis naktimis ar laisvomis minutėmis svarstau, kaip ten jiems sekasi. Dėl ryšio zonų poligonuose paskambinti telefonu ne visada pavyksta, o ir telefono baterijos neilgaamžės. Bet pasitaikius progai, visada stengiuosi sužinoti jų gyvenimo naujienas. Net per šias pratybas, kol nebuvau namie, Mia išmoko valgyti pati su šakute. Laikas greitai bėga, gaila, laisvo nelieka. Dar labai mėgstu skaityti knygas, bet paskutiniais metais visos perskaitytos yra informacinės, susijusios su kariuomene arba apmokymais. Laisvosios literatūros skaityti jau senokai neteko.                         

Straipsnis publikuojamas žurnale „Karys“. 2016 m. Nr. 7.