Lietuvių kultūros puoselėjimo gyvoji tradicija, arba ką gali du žmonės

Ar Lietuvos valstybė sprendžia klausimą, ką daryti, kad prioritetine sritimi taptų švietimas? Juk jis lemia bendrosios kultūros lygį, nuo jo priklauso mūsų piliečių išprusimas, sąmoningumas, vadinasi, švietimas yra pagrindinis visuomenės sąrangos formavimo veiksnys. Ar Lietuvos švietimas sprendžia klausimą, ką daryti, kad mokytojo profesija būtų viena prestižiškiausių? Kad mokytoju galėtų tapti ne bet kas - ne tas, kuriam nepavyko įstoti kitur, o labai atsakingas, motyvuotas, nepaprastai aukšto intelekto ir kultūros, nepriekaištingos psichinės sveikatos žmogus? Ar visos tos nesibaigiančios švietimo reformos nėra tik kaukė, pridengianti labai jau merkantiliškus siekius – sukurti puikią materialinę bazę ir joje įgyvendinti svarbiausią uždavinį – mokiniui prifarširuoti tiek ir tokių žinių, kurios jam padėtų... O ne, jos jam nepadės nei gyvenime, nei ugdyti savo asmenybę, nei dalyvauti savo valstybės kūrime, nei suvokti, kas yra Tėvynė, tauta, jos kultūra. Tų žinių tikslas – išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Tik tiek valstybei reikia. Tik tokio žmogaus. Tad kodėl klausiame, iš kur Lietuvoje „toks“ jaunimas? Kodėl baisimės visuomenės merkantiliškumu ir naiviai klausiame – kodėl toks emigracijos mastas? Todėl. Todėl, kad šiandieninis švietimas yra tik apmokamas paslaugų teikimas! Todėl, kad vaikai yra tik „krepšeliai“ (kaip makabriška!), nuo kurių priklauso mokyklos materialinė gerovė. Todėl, kad mokslas orientuotas į žinių įgijimą, tačiau visa švietimo sistema kliba, neturėdama vertybių pagrindo, besiblaškydama ES direktyvų ir pasiūlymų jūroje, vis giliau panirdama į besikeičiančių švietimo ministrų asmeninių požiūrių liūną. Lietuvos švietimas neturi nacionalinės strategijos. Ir kol tai nebus suvokta, kol valstybės valdantieji nepripažins, kad iki šiol vis dar eksperimentuoja, tol jokios gerovės ir nebus. Bet svarbiausia – tol nebus ir normalios valstybės. Nes valstybė nėra tik teritorija, nėra tik kitų pripažįstamas suverenas, turintis valstybei būdingus požymius. Pirmiausia valstybė yra žmonės. Kokie žmonės kuria valstybę, tokia ji ir yra.

Šiuo rašiniu pradedame pasakojimų ciklą apie Lietuvos Mokytojus. Apie tikruosius švietėjus, kuriais galime didžiuotis ir pasikliauti, nes jie yra lietuviškos mokyklos kūrėjai ir Lietuvos vaikų ugdytojai.

Lietuvių kultūros puoselėjimo gyvoji tradicija, arba ką gali du žmonės

Lietuvos istorijos žemėlapyje Dzūkija yra išskirtinis kraštas. Nežinia, kas lėmė, kad nederlingiausių žemių žmonės ilgiausiai išsaugojo įvairias tradicijas ir papročius, gyvą tautosaką, kad buvo kovingiausi ir nepriklausomiausi. Gali būti, kad kaip tik tos žemės ir lėmė – kuo mažiau derliaus, tuo mažiau interesų. Gali būti, kad Jotvos kraštas pasėjo kažkokį karingumo ir ypatingo patriotizmo daigą genetiniuose koduose. Karingieji jotvingiai, apdainuotasis Skomantas, nepriklausoma Perlojos respublika, šimtai Lietuvos partizanų slėptuvių ir sušaudymo vietų... Kiek apie šį kraštą žino lietuviai? Galiu patikinti – beveik nieko. Nuotrupas. Vieną kitą vardą. Mokyklose vaikai mokomi bendrosios Lietuvos istorijos. Fragmentiškai. Apie visą Lietuvą, apie „svarbiausius“ įvykius, apie visus kunigaikščius, sukilimus, mūšius. Tačiau lokalios skirtys jiems nežinomos. Ar kurioje nors mokykloje vienu metu skirtingų dalykų pamokose aiškinama apie vieno kurio regiono geografinius ir etnografinius, tarmės ypatumus, istorines aplinkybes, tame krašte gyvenusias asmenybes, tame krašte nutikusius visai Lietuvai svarbius įvykius? Ne. Visas mūsų mokymas susiūtas baltais siūlais. Nes iki šiol niekaip neįgyvendinamas integruotas mokymas, nors skambiai deklaruojamas daugiau kaip dešimtmetį, nors Švietimo ministerija parengusi krūvas popierių, gulinčių kiekvienos mokyklos direktorių lentynose.

Į klausimus apie Jotvingių kraštą mums atsakyti galėtų tikriausiai dauguma Dzūkijos žmonių. Ypač tie, kurie atlieka švietėjišką darbą. Gražiausių žodžių, nuostabos ir susižavėjimo šūksnių teko girdėti apie Varėnos rajone dirbančius du nuostabius pedagogus – Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokytojus Ritą Černiauskienę ir Vytautą Černiauską. Nes jie iš tiesų yra tikras lobis ne tik gimnazistams, Merkinės žmonėms, bet ir visam kraštui. Tai jiems Mokytojo darbas yra pasišventimas, todėl nereikalingi ir nurodymai. Tai jie atlieka tikrą švietėjo misiją – ne tik mokina, bet ir ugdo asmenybes, atverdami vartus į pažinimo ir kūrybos pasaulį, kuriame yra vietos svajonei, tikėjimui, pasiryžimui, atsidavimui. Šiuolaikiniame pasaulyje vaikai galėtų mokytis patys – visa informacija pasiekiama interneto platybėse. Tačiau ugdyti vaikų internetas negali. Nes būtinas vedlys, būtinas autoritetas, kuriuo galima pasikliauti, kurio vertybinė orientacija sudaro prielaidas rastis vertybių pamatui ir mokinio sąmonėje. Reikalingas gyvas dialogo partneris, išvedantis iš klausimų labirinto, priartinantis prie didžiųjų paslapčių, kurių esminė skirtis yra sakralumas. Mūsų profaniškas gyvenimas neišvengiamai veda į akligatvį. Taigi – sacrum ar profanum?

Prieš 12 metų į savo vaikystės miestą Merkinę grįžo Vytautas Černiauskas. Ne vienas. Kartu su žmona. Po mokslų Vilniuje abu turėjo galimybes ir sąlygas gyventi bei dirbti sostinėje. Tačiau apsisprendimą nulėmė kiti dalykai – noras gyventi ne mieste, bet gražioje, sveikoje aplinkoje, atsiduoti visuomeninei veiklai bei kūrybai, įgyvendinti etninio švietimo idėjas. Abu tapo V. Krėvės gimnazijos mokytojais – Rita dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą, Vytautas – dailę. 2001-iais jie sukūrė Merkinės jaunimo etnokultūros klubą „Kukumbalis“, kuris yra „jaunimo, gyvenančio, besimokančio, dirbančio Merkinėje arba gyvenančio Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas siekiant giliau pažinti Dzūkijos etninę kultūrą, ją puoselėti ir propaguoti“. Nepaprastai svarbu, kad šie tikslai nėra formalumas – tai nuoširdžiai ir atsakingai kurta veiklos programa, kurią kolektyvas įgyvendina drauge su Dzūkijos nacionaliniu parku.

Koncertuojantiems kolektyvo nariams įspūdingus drabužius, kurie atkuria žalvario amžiaus tradicijas, pasiuvo archeologė Birutė Kazimiera Salatkienė ir autentiškų archeologinių rūbų siuvėja Audronė Salatkaitė iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Klubo vadovų kostiumus sukūrė dizainerė Gintarė Markevičienė iš Alytaus kraštotyros muziejaus, o žalvarinius papuošalus visiems nariams – Egidijus Markevičius iš Alytaus miškų urėdijos. Viskas tikra, viskas prasminga.

Šiuo metu klubas vienija 30 žmonių. Kolektyvo nariai – vaikai nuo 11 iki 19 metų, bet yra ir šešiamečių, ir trisdešimtmečių. „Kukumbalis“ stato folklorinius spektaklius, rengia koncertines ir apeigines programas. Per 11 metų surengė daugybę koncertų Lietuvoje bei Lenkijoje, dalyvavo tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Subatėlės vakarėly“, „Pasaulio lietuvių dainų šventė“, „Suklegos“, Mėnuo juodaragis“. Klubas išleido tris kompaktines plokšteles: „Merkinės dainos ir šokiai“ (2002 m.), „An marelių kraštelio“ (2006 m.), „Dainuoja Kukumbalis“ (2011 m.). Nuo 2008 m. kukumbaliečiai yra aktyvūs dainuojamosios poezijos renginių dalyviai.

Mokytojai Černiauskai drauge su moksleiviais kasmet rengia kalendorines šventes: Advento vakarones, Užgavėnes, Merkinės lankytojų centre gruodžio mėnesį organizuoja „Kūčių stalo repeticiją“. O Rasų šventė Merkinėje prie mistinių Jonionių akmenų tapo tikru traukos centru – 2001 metais siaurame ratelyje pradėtos švęsti Rasos dabar jau žinomos visoje Lietuvoje. Į šią senovinių ritualų šventę atvyksta žmonės ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir tolimiausių šalies vietovių. Ne tam, kad pasižiūrėtų, nes žiūrovų ten nebūna. Kad dalyvaudami pajustų ir išgyventų.

Nuostabiausia yra tai, kad vaikai noriai dalyvauja ne tik klubo repeticijose, šventėse ir visuomeninėje veikloje. Jie su dideliu užsidegimu renka savo krašto folklorą ir atlieka mokslinius darbus. Gimnazijos moksleivės Simonos Valeišaitės darbas, 2006 metais respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjęs pirmą vietą, tapo etnologinės monografijos „Merkinės lopšinės ir žaidinimai“ (2007 m.) pagrindu! Šią 142 puslapių knygą puikiai įvertino etnologai, istorikai, ypač išskirdami moksleivių indėlį, nes tautosaką rinko ir analizavo vaikai. 

Ar lengva suburti paauglius? Ar paprasta juos suvienyti etninei veiklai, sudominti folkloru, tautiniais šokiais ir dainomis? Regis, misija neįmanoma. Tačiau Ritai ir Vytautui tai pavyko. Kodėl? Todėl, kad įgyvendino tai, kuo patys tikėjo, ką laikė savo pašaukimu ir priederme. Todėl, kad teisingai suvokė ugdymo prasmę. Todėl, kad savo širdimi yra įsipareigoję vykdyti Mokytojo misiją Tėvynei, nors Tėvynei atstovaujantys šalies vadovai tokios misijos nei vykdo, nei prašo vykdyti (formaliai – deklaruoja, tačiau realių veiksmų maža). Černiauskų suburti „Kukumbalio“ žmonės – savita bendruomenė, kuri gyvena tuo, ką daro. Šios bendruomenės išugdytiems vaikams tikrai nereikės aiškinti pamatinių dalykų. Istorija, tautosaka, gamtos ciklai, kultūra, poezija, ekologija – visa tai yra jų gyvenimo dalis. O kai šitai yra natūralu, gyva ir tikra, nereikia atskirai mokinti, kas yra tikrosios vertybės. Nereikia aiškinti, kas gi yra šventa.

Todėl vaikų švietime negalime abejoti pasirinkdami, žinoma – sacrum. Ir, žinoma, – ugdymas. Mokymas be ugdymo neturi jokios prasmės. Ugdymas be meilės neturi grįžtamojo ryšio. Be grįžtamojo ryšio nėra tęstinumo. Be tęstinumo viskas subyra. Tokiems Mokytojams, kaip Rita ir Vytautas Černiauskai, nereikia priminti, jog pamato neturintis laukinis liberalizmas yra greičiau griovimo, bet ne kūrybos instrumentas. Tačiau gal reiktų švietimo ministrui? Dievas duos – buvusiam, niekada daugiau nebūsiančiam...