|
|
"Ateiviai iš gilios senovės
Baskai laikomi pačia seniausia iš dabar gyvenančių tautų. Išdidūs ir nepriklausomi jie nepakluso nė vienam užkariautojui. Jiems pavyko išlaikyti savo unikalią kalbą ir likti nepanašiems į kitus.
Tauta pasirinko Pirėnus
Baskai dažnai vadinami “paslaptinga tauta”, jų kalba – euskara – mįslė. Kaip tik kalba ir yra vienintelė juos jungianti grandis. Iš pažiūros Prancūzijos baskai – tiesiog prancūzai, o Ispanijos baskai – ispanai. Ispanijos baskų yra beveik dešimteriopai daugiau (2,5 milijono Ispanijoje ir 260 tūkstančių – Prancūzijoje). Būtent Ispanijos baskai ir išsaugojo gimtąją kalbą.
Euskara nepriklauso nė vienai žinomai kalbų grupei. Esama bendrybių su gruzinų, vengrų kalbomis, keltų tarmėmis, lotynų grupės šakomis, bet baskų kalba nepanaši nė į vieną iš jų. Labiausiai įtikinama atrodo tokia hipotezė: baskai gyveno Kaukaze. Laikotarpiu tarp II ir III tūkstantmečių iki Kristaus jie iš ten pabėgo, genami indoeuropiečių antpuolių. Pasiekė Pirėnus ir čia apsigyveno.
p>Kodėl jie pasirinko Pirėnus – suprantama. Toks pat klimatas, kalnai, vynuogynai, ganyklos, jūra, paplūdimiai. Tik dabar skirtumas tarp Kaukazo ir Pirėnų toks didelis. Vienuose kalnuose – skurdas, karai ir suirutė, o kituose – grožis ir klestėjimas. Bet pasakyti, kaip buvo prieš penkis tūkstantmečius, – sunku.
Jeigu tikėtume Biblija, tais laikais pasibaigė Pasaulinis tvanas. Bordo, Akvitanijos muziejuje (kaip tik Akvitanijoje ir gyvena Prancūzijos baskai), yra užrašas: “Atplaukęs laivu iki Ararato kalno, Nojus pasodino vynuogienojus. Taip vyndarystė tapo priesaku žmonijai”. Entuziastai atkakliai tebeieško ant Ararato kalno buvusio laivo ženklų ir likučių. Dėl vynuogienojų net ir ginčų jokių nekyla. Gal tikrai baskai ir buvo pirmieji vyndariai visame pasaulyje, vėliau visur paskleidę šią tradiciją? Žinoma, kad vyno tėvynė – Kaukazas, paskui vynininkystė atėjo ir į Pietų Europą. Matyt, baskų kelias į Pirėnus driekiasi per dabartinę Vengriją, ir ten jie savo kalbą praturtino vietos žmonių žodynu. Paskui baskai prasiskverbė į Italijos teritoriją ir dar neegzistuojančią Romos imperiją. O jau iš ten jie pasiekė Pirėnus, kuriuos dabar yra pasidalijusi Prancūzija ir Ispanija. Kiti baskai galbūt keliavo per graikų žemes (senovės Graikijos irgi dar nebuvo), paskleidę tenykštėms gentims vyndarystės pradmenis. Kaip atsakomąją dovaną jų kalba sugėrė vis naujas ir naujas sąvokas. Keltiški “trupinėliai” baskų kalboje – nuo kaimynų Pirėnuose.
p>Tūkstantmečių istorijos laiptai
Baskų jau gyventa Šumerų karalystės klestėjimo laikais ir Egipto civilizacijos apyaušriu. Tačiau ir šumerai, ir egiptiečiai paliko apie save rašytinių paminklų, mitologijos kūrinių, tapybos, skulptūros ir architektūros, o baskai neturėjo nei rašmenų, nei meno.
Kažin, ar kas nors prisimintų apie tą tautą, jeigu ne baskų nacionalizmo pradininkas Sabinas Arana Gojiris, gyvenęs XIX a. pabaigoje. Tai S.A. Gojiris sugalvojo pavadinimą Euskadis – “baskų šalis” ir nustatė jos ribas: keturios provincijos Ispanijos pusėje ir trys – Prancūzijoje. Jis sugalvojo baskų vėliavą – baltą ir žalią kryžius ryškiai raudoname fone – ir sukūrė Gernikoje vieningą baskų vyriausybę, kurią 1937-aisiais sunaikino fašistai. Gernikoje buvo nužudyta apie du tūkstančius žmonių.
p>Dar XV a. katalikiškieji Ferdinandas ir Izabelė čia prisiekė, kad neskriaus baskų, o generolas Frankas savo persekiojimais juos tik sutelkė. Nuo tada troškimas atsiskirti nuo Ispanijos neapleidžia baskų.
Prancūzijoje baskai niekada nepatyrė represijų ir gali būti nepatenkinti tik prancūzų spauda, kuri kartais rašydavo apie juos kaip apie laukinius, kalbančius “barbarų” kalba, taip pat dėvinčius juokingas beretes. Tyčiodamiesi jie vaiko pašalinius nuo krūvos akmenų rėkaudami: “Nelieskite, tai – mano!” Juokino prancūzus ir tai, kad baskai kaip kokie nors baronai ir grafai tituluodavo save gimtųjų lizdų vardais. Tarytum būtų kalbama apie ištisus dvarus. O tebūdavo viso labo nuosavas namukas...
Reikia pripažinti, kad baskai yra puikūs statybininkai. Jų spalvingi namai “išpuošti” rombais ir brūkšneliais. Atrodo jų būstai kaip žaisliniai, bet pastatyti tvirtai ir patikimai. Originalioji baskų architektūra gimė gana vėlai, tik XVI-XVII šimtmečiais. Kuo jaunesni tie namai, tuo labiau juntama prancūzų, o vėliau ir kitų kraštų architektūros tradicijų įtaka.
p>Kalnai – ne skiria, o jungia
Prancūzijos baskų krašte aš svečiavausi du kartus. Šį kartą nusprendžiau pagaliau kirsti Ispanijos sieną – aplankyti baskų separatistų būstinę San Sebastijaną. Norėjau įsitikinti, kad abipus sienos gyvenantys baskai – viena tauta, viena šalis, viena kultūra, kaip teigia jie patys. Tačiau sutikti su tuo tvirtinimu nelengva.
Prancūzijos baskų šalis – pastoralė, idilija. Atrodo, kad net laukinė gamta čia sukultūrinta: medžiai – tiesučiai, jų vainikai rutuliškai apkarpyti, žolytė lygi, viskas tvarkinga, nė šapelio. Peizažai – nuostabūs ir žavūs slėniai, skardžiai, kalnai su visur nutiestais puikiais keliais. Namai – švaručiai ir gerai prižiūrimi, pievose ganosi avys lyg nupieštos. Viskas aplinkui – atgijusi XVIII amžiaus tapyba. Vandenynas apačioje, žemai po kojomis, tai priartėja ir putoja, tai pasislenka atbulas. Nivos ir Aduro upėse žuvų pulkeliai spinduliuoja sidabru, o kalnų kaimuose žmonės tautiniais kostiumais šoka ir dainuoja. Beje, moterų spalvingos skarelės man iš toli primena mūsiškes, Pavlovo Posado skarų margumyną, ir tik iš arčiau pamatau, kuo jos skiriasi. Baskių skarelės tokios pat spalvingos, bet jų piešinyje daugiau geometrijos motyvų.
p>Pervažiuoji Ispanijos sieną (po Europos Sąjungos įsikūrimo jos kaip ir nėra), ir laukinė gamta atsiveria visu savo įkarščiu. Viskas susimaišę: ąžuolai ir dilgėlės. Medžių lajos susivėlusios, per piktžolynus nesimato jokios laukymėlės, palei kelią kyla dulkių kamuoliai. Įvažiavusius į miestą pasitinka tipiška baroko architektūra. Valgiai pakelės užeigose apskritai tokie pat, kaip ir Prancūzijos baskų gyvenvietėse, išskyrus paelą, bet čia jie man pasirodė beveik nevalgomi. Viskas ryškiai prasčiau atrodo pas ispanų baskus. Tačiau vis tiek Prancūzijos baskai jiems pavydi.
Ajinoa, Prancūzijos kalnų kaimelio, viešbučio ir restorano šeimininkę, madingai apsirengusią penkiasdešimtmetę, prašau vakarienei paduoti “Irulegio” vyno. Ji man pataria geriau imti “Riochą” – baskų provincijos iš anapus Pirėnų vyndarių vyno.
- “Riocha” – ispaniškas vynas, o mes esame Prancūzijoje, - spyriojuosi aš. – Noriu paragauti vietos delikatesų.
p>Pagaliau šeimininkė atneša “Irulegio”. Tai – beveik juodas vynas. Jame esančių taneto vynuogių rūšis teikia vynui ypatingą karstelėjusį skonį. O koks dar galėtų būti baskų vynas? Kaukaziečių protėvių temperamentas reikalauja aitraus ir ugningo skonio. Tačiau butelį “Irulegio” man vis dėlto patiekia su komentaru, kad visa, kas geriausia, yra ispaniška.
- Jie už mus kaunasi, kartais net prievartos metodais, bet juk ir nėra kitokios išeities! Mes – viena tauta, mes – ne Prancūzija ir ne Ispanija. Bet mes – šioje kalnų pusėje, tokie pasyvūs, tik žemės ūkiu užimti, o ten – tikri didvyriai!
Šiapus Pirėnų – gurmanų rojus
“Kaip gerai, kad Prancūzijos baskai – ne didvyriai”, - su pasitenkinimu pagalvoju šlamšdama vietinį šalto rūkymo kumpį ir anties šlaunelę, šutintą savo taukuose, todėl ji pasidarė tokia gruzdi ir gardi. O desertui – baskų avių pieno sūris su juodųjų trešnių uogiene. Netikėtas derinys, bet labai skanu.
p>Tiesiog nepadoriai skanu viskas tų Prancūzijos baskų! Taip nejučiomis virsti smaližiumi ir besočiu. O ten, už Ispanijos sienos, – “didvyriai”. Jie sprogdina žmones ir puošia buitį šoviniais ir granatomis. Tam, kad štai šiuos laimingus baskus, kurių simboliai – raudonieji pipirėliai ir juodosios trešnės – siuvinėjami ant rankšluosčių ir staltiesių, išplėštų iš švelnaus Prancūzijos glėbio.
Nepasakyčiau, kad kategoriškai nemėgstu didvyrių. Net suapvalinta svastika – euskadžio herbas ir vienybės simbolis – atrodo patraukliai. Ir raudonaisiais “pionieriškais” kaklaraiščiais – baskų nacionalinių kostiumų detale galima pasidžiaugti. Bet žmonės su bombomis užantyje, kalašnikovais, kabančiais ant kaklo, – ne mano didvyriai. Todėl geriau grįžkime pas Prancūzijos baskus.
p>Jie labai mėgsta žaisti. Kiekvienoje gyvenvietėje yra centrinė aikštė. Joje – merija, bažnyčia ir siena pelotai žaisti. Šiam žaidimui reikia kiek didesnio nei teniso kamuoliuko. Jis metamas į sieną, atšokusį reikia atmušti ranka arba lazda. Sieną pelotai ir bažnyčią rasite net pačiame mažiausiame kaimelyje.
Be pelotos, baskai dar labai mėgsta visokias jėgos, ištvermės, vikrumo rungtynes ir varžybas. Ko gero, šioje srityje jie pralenkė kitas tautas. Lenktyniauja, kas greičiau įveiks tam tikrą atstumą su maišu ant pečių (o maišas sveria 80 kg), kas daugiau kartų pakels akmenį (200 kg) arba nusvies į krepšį 45 kg maišą, tarsi tai būtų krepšinio kamuolys.
Baskams visai nepatinka dirbti aptarnavimo sferoje. O kadangi turistų čia kasmet atvažiuoja ne mažiau kaip trečdalis milijono, viešbučių ir restoranų savininkai padavėjais ir padėjėjais samdo prancūzus - bretonus, normandus ir paryžiečius.
Karšti, veržlūs ir užsispyrę žmonės
Prancūzijos baskų krašte yra garsusis Biaricos, terminių gydyklų kurortas Daksas, gražusis Bajonos miestas ir žavūs kalnų kaimeliai.
Krikščionybė baskus pasiekė vėlai. Jie spėjo tapti aršiais katalikais, bet išsaugojo ir pagoniškus tikėjimus bei apeigas. Jie tiki dvasiomis. Per Jonines degina “medį”, kurį suriša iš šakelių, ir šokinėja per laužus. Kapinėse pasitaiko ir paminklinių kryžių, bet daugiau yra stelų su išgraviruotu disku, kuriame pavaizduotas baskų simbolis - suapvalinta svastika.
Dabartinė baskų teritorija – nuo vandenyno kranto iki kalnų viršūnių. Sen Žan de Kliuzas garsėja kaip pamėgtas kurortas, kuriame Liudvikas XIV šventė savo vestuves. Gražus miestelis, geri paplūdimiai. Iki šiol išsaugota XVII a. įsteigta konditerijos krautuvėlė “Makarons Adam”. Manoma, kad čia daromi patys geriausi “makaronai” visame pasaulyje. Tai – trapūs ir lengvučiai sausainėliai, kuriais kasdien gardžiavosi karalius Liudvikas XIV. Konditerija iki šiol priklauso vis tai pačiai Adamų šeimai.
Sen Žan de Kliuzas yra įlanka. Vanduo ten šiltesnis negu atvirame vandenyne. Bet ir ši vietovė turi keistą ypatybę. Kartais staiga pakyla uraganinis vėjas, verčiantis iš kojų praeivius. Apie skėčius ir stiklines ant stalų nėra ko nė kalbėti. Visus, nespėjusius rasti patikimos užuovėjos, “išmaudo” karšto smėlio liūtis. Tos periodiškai besikartojančios trumputės audros, kurias čia vadina “brujarta”, matyt, turi priminti, kad baskai yra karšta, impulsyvi tauta su nevaldomu charakteriu.
Šiuo metu baskai daugiausiai susirūpinę dėl savo identiškumo, reputacijos, įvaizdžio. Jie – viskuo apsirūpinę, išdidūs, rūstūs ir bet kurią akimirką gali virsti “brujarta”. Jie nenori tapti kitų tautų dalimis ir turi tam svarų pagrindą. Žemėje juk esama ir kitų senų tautų, bet baskai – pati seniausia tarp jų. Tokia sena, kad mes visi pagaliau esame truputį baskai.
“GEO” Parengė V. B."
|
Association „Global Gaze Network“
