Manipuliavimas mumis

Jonas Noreika. Tūlas tautietis ne ką ir girdėjęs buvo apie jį iki Stanislovo Tomo provokacijos. Bet dabar kone visi tapome žinovais. Tačiau apie mūsų žinias dėl šio tautiečio – kiek vėliau. Pabandykime suvokti, kas iš tikrųjų vyksta, kaip mumis manipuliuojama, kodėl mes supriešinami leidžiamės būti supriešinamais?

Visų pirma, susipažinkime su profesorės iš Vokietijos Aleida Assman straipsniu „Prisiminimai ir atmintis“, 2015-01-28 d. paskelbtu bernardinai.lt. Apie atmintį, kaip kultūrologijos sąvoką. Ačiū žmonai Reginai už straipsnio suradimą.

Pabandykime suvokti skirtumą tarp „įkūnytos“ (vidinės) ir „iškeldintos“ (išorinės) atminčių. Turėdami galimybę šį tą užrašyti, žmonės ir kultūros išplečia savo atminties ribas. Atsiradus išorinei tokių užrašų saugyklai, padidėja „įkūnytos“ žmonių atminties apimtis ir sumažėja jai tenkanti apkrova. Tačiau atsiranda ir didėja neatitiktis tarp „įkūnytos“ atminties ir informacijos, saugomos už jos ribų. Šiandien galima prisijungti prie milžiniškų duomenų saugyklų, tačiau jos negarantuoja, kad šios žinios išliks, nes ateityje jų dalis santykinai mažėja. Šiandien pasikliaujame savąja „google“ atmintimi, nes sparti žinių prieiga mums tapo svarbesnė už mūsų pačių žinias. Tačiau, ko gero, retas pasitikrinome savo žinias apie J. Noreiką.

Žinių perkėlimas į raštą nėra vienakryptis – grįžtamasis ryšys jį sieja su žmonių atmintimi ir pakartotiniu žinių įsisavinimu. Toks „įkūnytų“ kultūros žinių lobynas, anot A. Assman, yra išsilavinimas. Niekam neabejojant dėl individualios atminties egzistavimo, diskutuojama apie „kolektyvinę atmintį“. Nepretenduosiu, kaip patriotai, kalbėti apie tautos atmintį. A. Assman primena, kad pirmasis XX a. trečiajame dešimtmetyje apie kolektyvinę atmintį prabilęs Maurice`as Halbwachsas tyrinėjo socialinių grupių atmintį, o jo nuomone, individualios atminties išvis nėra, nes atmintis, kaip ir kalba, formuojasi vykstant komunikacijos procesams.

Gyvenantis vienas pats asmuo apskritai negali susikurti atminties. Šiais laikais kolektyvinės atminties sąvoka taikoma ir didelėms etninėms grupėmms, tautoms, valstybėms. Tačiau A. Assman atkreipia dėmesį, kad tokios grupės neturi kolektyvinės atminties, jos ją susikuria. Pacituosiu A. Assman pažodžiui: „Bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos padeda tokiems kolektyvams susikurti bendrą tapatybę (mes), kuri visiškai nesusijusi su kilme ar ištakomis, tai tėra dalyvavimas, apimantis mokymąsi, identifikaciją ir kitas priklausomybės formas.“

A. Assman primena esminę taisyklę renkantis praeities atskaitos taškus – Friedricho Nietzsche nuomonę: svarbiausia – susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. XX a. 10-ajame dešimtmetyje šis požiūris pasiekė valstybių samprotavimo apie savo istorinę kaltę, stangdamosi viešai ją pripažini ir paversti savo įvaizdžio dalimi.

Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje, anot A. Assman, „savaime užsidaro suvokties vartai. Šis skausmas tarsi atplėšiamas nuo sąmonės ir uždaromas į kapsulę – kaip dalykas, kurį žmogus, formuojantis tapatybei, vengia pasakoti ar prisiminti. Tai, kas saugoma kapsulėje ar kriptoje, nepasimiršta, šie dalykai lieka užšaldyti kažkur už sąmonės ribų ir tik po kurio laiko pasireiškia tam tikrais simptomais. Terapijos tikslas – paversti traumą sąmoningu prisiminimu ir perteikti ją kartu su žmogaus tapatybe. Tokiu būdu nesiekiama traumos išgydyti, tiesiog stengiamais sumažinti jos žalingą poveikį.

Traumai būdingus ilgalaikius padarinius ypač junta seksualinio išnaudojimo arba kankinimų aukos, būtent todėl tokiems nusikaltimams buvo panaikintas seanties terminas. Uždelstas poveikis akivaizdus ir kolektyvinės istorinės traumos – Holokausto – atveju: tik 9-ajame deš. žmonės ryžosi pradėti pasakoti apie skausmingus ir žeminančius aukų išgyvenimus ir jau galėjo šių pasakojimų klausytis... Pastaruoju metu pasaulio sąmonėje šalia Holokausto atsirado ir kitų rūšių genocidas, kurio aukos reikalauja simbolinio pripažinimo ir materialinės kompensacijos.

Uždelstą istorinių traumų poveikį skatina ir tai, kad jos tam tikra prasme perduodamos iš kartos į kartą. Vėliau gimę asmenys, tapatindami save su šeimų likimu, tampa „kančių bendruomenės“ nariais. Atsižvelgiant į tai, iškyla nauja istorinė-politinė problema - politinės grupuotės savo tapatybę ima grįsti „rinktine trauma“ (Varnikas Volkanas) ir kartu su kitomis kančių bendruomenėmis patiria vad. aukų konkurenciją.“

Ir dar vienas labai svarbus A. Assman pastebėjimas apie prisminimus kaipo įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri – kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas – kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija.“

Dalykiškai diskutuoti jautria lietuvių ir žydų santykių problema nėra dėkingas užsiėmimas. Todėl esu dėkingas tiems, kurie kantriai perskaitė šią įžangą.

Pirmasis man A. Assman minčių patvirtinimas buvo suvokimas, kad tik Atgimimo metais mes pradėjome rašyti, skelbti ir diskutuoti apie mūsų kolektyvinę trumą - tremčių istoriją. Tą pačią, dėl kurios mes pasąmonėje kaltiname tik vieną Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų šalį – Tarybų Sąjungą. Vokietiją kaltinti vengiame. Vengiame atsiminti, kad pagal 1939-08-23 Vokietijos ir TSRS pasirašytą  nepuolimo sutartį ir slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus Lietuva buvo palikta Vokietijai. Ir tik 1939-09-28, t.y. jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir TSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva buvo atiduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai. Manau, psichologiškai šis požiūris susiformavo, visų pirma, dėl to, kad 1940 m. į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, t.y. nepriklausomybę mums atėmė, kaip tuomet buvo sakoma, bolševikai. Nors su tų pačių bolševikų vadovaujama Tarybų Rusija Lietuva 1920-07-12 pasirašė Taikos sutartį, kuria buvo sutarta, kad Rusija „be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“ 1920-07-14 Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. 1920-08-06 Lietuvos ir Tarybų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki 1920-09-01 turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Tarybų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius, ką paskatino Raudonosios armijos pralaimėtas mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Tad ir Tarybų Rusijai beliko tik vykdyti 1920-08-06 susitarimą. Raudoji armija iš Vilniaus pasitraukė 1920-09-26, tačiau 1920-10-09 Vilnių užėmė jau Lenkijos kariuomenė.

Beje, Lenkijos kolektyvinė mąstysena, matyt, kita. Ten žmonių pasąmonėje okupantas – visų pirma, nacistinė Vokietija, kuri 1939-09-01 užpuolė šią šalį. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų susitarimu dėka Lenkijai atiteko didelė dalis rytinės Vokietijos. Materialinė kompensacija už kolektyvinę traumą, kalbant A. Assman terminologija.

Kalbėdami apie mūsų istorinę skriaudą po Antrojo pasaulinio karo, net lietuviškame Wikipedia puslapyje kažkodėl rašome apie naują Vokietijos – Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę, pavedimą Tarybų Sąjungai administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi, bet tylime dėl to, kad pokario nugalėtojai pasidalino Europą, įskaitant ir mus. Minime Potsdamo konferenciją kartu su Jaltos (1945 m.) ir Teherano (1943 m.) konferencijomis, kad jos buvo vieni iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo metų ir XX a. įvykių, iš esmės lėmusių ir dabartinį Europos žemėlapį. Bet nerašome, kad karą laimėję sąjungininkai mus atidavė Tarybų Sąjungai, kad Tarybinė armija, įėjusi į Austriją, iš jos pasitraukė. Nes sąjungininkai buvo sutarę, kad Austrija nepatenka į TSRS įtaką.

Ar neatitinkame mes A. Assman nurodytų gairių, kai kalbame apie sąvoką „mes“? Lyg ir reikalaujame materialinio atlyginimo, tačiau tik iš Tarybų Sąjungos. Priėmėme dėl to įstatymą ir sustojome. Viena partija kaskart prieš Seimo rinkimus jį prisimena, o po rinkimų vėl pamiršta.

„Drąsiausią“ žingsnį (ir kvailiausią, mano nuomone) Lietuva žengė, Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpomis Rusijos Federaciją pavadinusi teroristine valstybe. Ir tai padarė mūsų šalies vadovė, kuri iki šiol tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Iš kitos pusės, Rusija „pamiršo“, kad 2009 m. atvirai ją mums siūlė – išrinkite ją, ir viskas santykiuose su Rusija bus gerai. O „mes“ kolektyviai apsimetame, kad to nematome. „Mes“ kolektyvo „pirmasis faktinis vadovas“ Vytautas Landsbergis, mums ją pasiūlęs ir toliau mus valdo ne tik selektyviu istorinių faktų ar net „faktų“ rinkiniu, bet ir provokacijomis – tiek atvirai jo vykdomomis, tiek dar šiek tiek maskuojamomis. Tačiau „mes“ to nematome.

Pereikime prie dviejų, istorijos įvykių vienas kitam skirtų, nelaimėlių aptarimo – kolektyvo „mes“, įnirtingai ginančio J. Noreiką, ir grupės, kuri šią J. Noreikos temą „mums“ pametėjo. Ir atkreipkime dėmesį bent į tuos režisierius ar samdinius, kuriuos matome lietuviškame diskurse.

Suvokus tai, ką mums norėjo pasakyti A. Assman, matome, kad šiuolaikinėje įaudrintoje visuomenėje pakanka netikėtai paskelbti kontraversišką ir didžiajai daliai visuomenės „netikėtą“ žinią ar drąstišką įvykį, ir atmosfera kaista akyse. Tai ne pirmas atvejis V. Landsbergio dirigavime „mums“. Tuo labiau, kad paliesta skaudi lietuvių tautai žydų holokausto tema. Tuomet nesunku suburti skirtingų grupių bendras tapatybes – MES mir JIE. Vieni – lietuvių patriotai, kiti – holokausko aukos. Arba atvirkščiai, jei žiūrės vieni į kitus iš kitos pusės. Ir šioms grupėms jokių kitų nuomonių negali būti, tik „MŪSŲ“ nuomonė! Tokiai kolektyvinei tapatybei susikurti padeda bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos. Ir svarbiausia suvokti, kad šioms dviem grupėms, jų vidinei motyvacijai viena kitai jos būtinos – priešo įvaizdis, anot F. Nietzsche, ir herojai - MES!

St. Tomo, kuris išsidavė esąs vienos tų grupių narys, manau, iš nepatyrimo pasakęs, kad jį skriaudžia dėl to, kad jis žydas, provokacija atitinka F. Nietzsche nustatytus principus taip vadinamai „monumentaliosios istoriografijos“ sričiai: svarbiausia – susikurti herojišką grupės įvaizdį (iš abiejų grupių pusės) ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais (taip pat iš abiejų grupių pusės). Vieni – tikrieji ir dideli Lietuvos patriotai. Tikriausiai jie tokie, nes nepritarus jiems bet kuriuo klausimu, tapsi tautos priešu ar Kremliaus kolaborantu. Kiti – žydų holokausto liudytojai, pradėję pasakoti apie skausmingus nusikaltimus žmogiškumui. Tačiau taip pat nenorintys matyti šių istorinių įvykių platesniame kontekste ir visapusiškai. Mat aukos reikalauja bent simbolinio faktų pripažinimo ir materialinės kompensacijos.

Antroji grupė, nelaimingoji žydų grupė Lietuvoje ar net valstybės (tikėtina, greitai pamatysime ir valstybių lygio žaidėjų įsijungimą į šią dvikovą), reikalauja pripažinti kitos grupės, ar net tautos ir valstybės kaltę. Pirmoji grupė, nelaimingoji lietuvių tauta, ar net Lietuvos valstybė, atstovaujama iniciatyvių ir aktyvių, bet mažai galvojančių „mes“, verčiama išgyventi taip pat didelę traumą – vadintis ar nesivadinti žydšaudžių tauta. „Mus“ verčia tai padaryti, o ir istorinė terpė tam palanki - pirmosios masinės žydų žudynės prasidėjo Lietuvoje 1941-06-24 d. Gargžduose (slaptas įsakymas dėl masinio žydų šaudymo buvo duotas Berlyne tik 1942 m. sausyje). Gargžduose žydus šaudė tik Vokietijos kariai. Tačiau, deja, į šią veiklą netruko įsitraukti ar būti įtrauktais ir lietuviai. Grupė „mes“, kaip ir J. Noreikos amžininkai, eina paprasčiausiu, tačiau ir pažeidžiamiausiu keliu – dėl visko kalti bolševikai ir žydai (tuomet), o dabartiniai „mes“ sako, kad dėl visko kalti komunistai ir žydai (tiesa, paskutinis žodis šiandien viešai tariamas ne taip drąsiai, kaip tai darė J. Noreikos bendraamžininkai). Na „kaltas“ dar ir sovietmetis, Kremlius. Ir taip atmosfera tik kaista, o abi grupės „mes“ viena kitai vis pameta papildomus argumentus šiam kaitinimui.

Kokia bus šio atmosferos kaitinimo iškrova? Atspėti įmanoma. Pakanka išvardinti įvykių seką ir pabandyti suvokti jų priežastinius ryšius. Nepamirškime ir to, kad šios atmosferos kūrimui lygiagrečiai vyko ir vyksta apšildomosios ir palaikomosios diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų, Petro Cvirkos paminklo Vilniuje nuėmimo, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio, Sauliaus Sondeckio ir kitų moralinio sudorojimo, ką vykdo neretai abejotini žinovai. Kažkodėl nevyksta diskusijos, pvz. dėl Antano Venclovos, Justo Paleckio, Dalios Grybauskaitės...

Įvykiai dėl Jono Noreikos pasiekė jau pavojingą gatvės scenarijų lygmenį. Spekuliatyvi ir emocinga diskusija šia istorine tema patvirtino, kad didžioji visuomenės dalis pasikliauja savąja „google“ atmintimi. Sparti žinių prieiga mums tapo svarbesnė už mūsų pačių žinias. Tad „pasigooglinkime“.

Atminimo lenta J. Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta 1997 m., kada Lietuvos Seime konstitucinę daugumą sudarė V. Landsbergio 1993-05-01 sukurtos Tėvynės sąjungos - konservatorių partijos koalicija su Krikščionių demokratų partija (tuomet jos dar nebuvo sujungtos). Šią lentą užsakiusi ir pakabinusi patriotine vadinama organizacija šiuo žygdarbiu šiandien girtis neskuba, jos niekas neatskleidžia, tik sakoma, kad tai buvo suderinta su Lietuvos mokslų akademija. Vilniaus miesto savivaldybė tam skyrė 7000 Lt. Lenta atgręžta į Vilniaus sporto rūmus, laiptai į kuriuos padaryti iš buvusių žydų kapinių antkapių.

J. Noreika (po mirties) Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu apdovanotas tais pačiais 1997 m. Tuo metu Lietuvos Seimo Pirmininku buvo V. Landsbergis. 1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (vieša paslaptis, kad esantis V. Landsbergio įtakoje) pradėjo leisti žurnalą „Genocidas ir rezistencija“, skelbiamą ir LGGRTC interneto svetainėje genocid.lt. LGGRTC paskelbta medžiaga šokiruotų patriotiškuosius „mes“. Kodėl? Todėl, kad V. Landsbergis ir, manau, beveik visos Lietuvos valdžios nuo 1990 m. vykdė pasaulinės žydų bendruomenės ir pagrįstus, ir, manau, nepagrįstus reikalavimus. Neretai ir konjunktūriškai. 2019-08-12 paskelbiau šios medžiagos pavyzdžius savo straipsnyje „Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį“. Šį straipsnį abi grupės „mes“ ir „jie“ sutiko tyla.

2015 m. grupė asmenų (filosofas Leonidas Donskis, poetas Antanas A. Jonynas, Tomas Venclova, kiti) kreipėsi į Vilniaus miesto merą ir Vrublevskių biblioteką dėl J. Vėtros lentos nukabinimo, o LGGRTC paskelbė istorinę išvadą dėl J. Noreikos.

2018-07-19 delfi.lt paskelbė straipsnį apie tai, kad JAV gyvenanti J. Noreikos anūkė Silvia Foti leidinyje „Salon“ paskelbė straipsnį „Mano senelis nebuvo prieš nacius kovojęs herojus – jis buvo brutalus kolaborantas“, kuriame pasakojama apie tyrimą, patvirtinusį, kad J. Noreika buvo ne tik nacių kolaborantas, bet ir žydšaudys, o Lietuva tai slepia.

2019-03-27 Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš esmės procesiniais pagrindais, atmetė Lietuvos piliečio iš JAV Granto A. Gochino skundą prieš LGGRTC dėl įpareigojimo pakeisti šią istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, nurodant, kad J. Noreika koloboravo su naciais ir dalyvavo holokauste.

2019-04-06 paskelbtas St. Tomo 2019-04-01 videopokalbis su prof. Dovid Katz apie holokaustą Lietuvoje.

2019-04-08 St. Tomas, pritraukęs Lietuvos dėmesį dalyvavimu Europos parlamento rinkimuose, suskaldė šią J. Noreikos atminimo lentą. 2019-05-08 d. St. Tomas nuteistas 50 parų areštu ir bauda už viešosios tvarkos pažeidimą ir viešosios pagarbos vietos išniekinimą, tačiau jam buvo leista išvykti iš Lietuvos. Austrijoje St. Tomas pasiprašė politinio prieglobsčio.

Vilniaus miesto savivaldybė suklijuotą lentą netruko atstatyti ir vėl pakabinti. Visuomenei iki šiol nepaaiškinta, ar ši lenta buvo teisėtai pakabinta, kas ta patriotinė organizacija, užsakiusi ją? Įdomu ir tai, kad šie patriotai neprisipažįsta atlikę šį žygdarbį.

2019-07-29 Vilniaus mero R. Šimašiaus nurodymu ši lenta nukabinta, o delfi.lt paskelbė V. Landsbergio straipsnį „Žmogus, kuris atidavė galvą už Lietuvą, nėra Lietuvos priešas“.

Kas galėtų paneigti, kad R. Šimašiaus ir V. Landsbergio veiksmai nesuderinti?

Lietuvos žydų bendruomenė iškart paskelbė (lzb.lt) prof. Pinchos Fridberg atsaką V. Landsbergiui: „Vytautas Landsbergis: Labai svarstytina, ar jis [J.Noreika] taip labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“, kuriame ne tik atkreipė dėmesį į atvirai kurstytojiškus V. Landsbergio paskelbtus žodžius („Įdomu tai, kad Lietuvos lenkai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos rusų. Čia yra problema – mes juos laikome lenkais, o jie galbūt yra lenkiškai kalbantys rusai“), bet ir pateikė medžiagą, kurią mes, lietuviai, turėjome ne nutylėti, bet jau būti aptarę. Visų pirma, 1941-06-30 LGGRTC išleistą (sudarytojas Arvydas Anušauskas) medžiagą, pvz. Lietuvos laikinosios vyriausybės rytinio posėdžio protokolą Nr. 6, kuriuo be kitako vieningai nutarta: „2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu.“ Komunalinio Ūkio ministras, balsavęs už šį nutarimą – V. Landsbergio tėvas Vytautas Žemkalnis–Landsbergis.

2019-08-02 Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų partijos Prezidiumas pasmerkė R. Šimašių, o šios partijos Garbės pirmininkas V. Landsbergis FB-e paskelbė savo eilėraštį (?) „LABIAUSIAI“, kuriame pirmąją grupę „mes“ moko: „Labiausiai nenorėčiau, kad mano tautiečiai nusiteiktų prieš žydus po ir dėl Šimašiaus užtemimo. ... Ir visiems broliams lietuviams...: niekada nepamirškite, kad Dievo Motina kuriai meldžiamės kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka.“

2019-08-07 V. Landsbergiui paskelbus eilėraštį sekė aštri Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky kritika: „Žodis „žydelka“ tikrai žeidžia“. Tą pačią dieną (!) V. Landsbergis atsikerta F. Kukliansky ir pamoko lietuvius: „... į žodį „žydelka“ sureagavusi bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky „nesusigaudo, ką daro“. „Mano tikslas buvo perspėti lietuviškus kvailius, jei juos išprovokuoja dabar pasisakymams prieš žydus, kad jie neužmirštų paprasto dalyko: pati Dievo motina buvo žydė. Ir viskas. Bet kai žmonės nemoka perskaityti dviejų žodžių, o perskaito tik vieną, stebina neraštingumas“. V. Landsbergis savo bendrus iš pirmosios grupės „mes“ vadina kvailiais, o šie daro tai, ko siekia V. Landsbergis!

2019-08-08 TV3 pranešė, kad V. Landsbergis po šio eilėraščio (?) paskelbimo sulaukė labai baisaus laiško, kuriame jam grąsinama mirtimi. Kol kas pasikėsinimas į V. Landsbergį neįvyko.

Dar prieš tai 2019-08-06 LŽB paskelbė pareiškimą. „Pastaruoju metu Lietuvos žydų bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei bendruomenė, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų, jų šeimų saugumo“, - rašoma pranešime. Bendruomenė piktinosi, kad „viena politinė partija“ nuolat reiškia norą pripažinti Lietuvos žydus žudžiusius asmenis šalies didvyriais, taip pat reikalavimą tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis ir kitais būdais. „Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai, net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“, dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs? Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone“, - teigiama pranešime.

V. Landsbergio eilėraštį (?) viešai pasmerkė net jo ilgametis bendražygis Emanuelis Zingeris.

Tą pačią 2019-08-07 dieną Vilniuje prie Karaliaus Mindaugo paminklo vyko J. Noreikos ir K. Škirpos gynimo nuo R. Šimašiaus mitingas. Jame kalbėjo nuolatiniai V. Landsbergio ar jo liaupsinimo renginių kalbėtojai: Kasparas Genzbigelis (po J. Ramanausko-Vanago dukros Auksutės Skokauskienės jam patikėta vadovauti Sausio 13-osios brolijai), V. Landsbergio Lietuvai pasiūlytos Prezidentės D. Grybauskaitės 2018-08-23 „atrasto“ galimai paskutinio Lietuvos partizano Juozo Jakavonio (Tigro) dukra, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos Garbės pirmininkas Jonas Burokas, mitinge apgailestavęs, kad ministru nebebus tremtinių vaikas Rokas Masiulis (buvęs „Klaipėdos naftos“, įgyvendinusios „Independence“ dujų aferą, vadovas). Ir Arvydas Juozaitis.

V. Landsbergis pats nekalbėjo, tik mitingo eigą „prižiūrėjo“, būdamas minioje.

2019-08-08, t.y. iškart po mitingo, LŽB paskelbė, kad „neribotam“ laikui uždaryta Vilniaus sinagoga ir Žydų bendruomenės namai vėl saugūs – jie atidaryti, sinagogoje jau skaityta Tora.

2019-08-08 St. Tomas kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad iš K. Škirpos ir J. Noreikos būtų atimti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai ir kariniai laipsniai.

Vasarai pasibaigus į veiksmą bandoma įtraukti Prezidentą Gitaną Nausėdą - pirmoji grupė „mes“ (patriotai) 2019-09-05 pakvietė į mitingą Daukanto aikštėje Vilniuje. 2019-08-31 Vytautas Radžvilas rašė: „Sveiki, šį ketvirtadienį vyks kaip niekad svarbi pilietinė akcija. Kviečiame į mitingą „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ Mitingas ir kiti ryžtingi veiksmai yra vienintelis būdas sustabdyti Kremliaus vykdomą iš tiesų didmeistrišką, todėl labai pavojingą hibridinio karo operaciją.“ V. Radžvilas ir V. Sinica, kiti „mes“ pakvietė ginti Birželio 23-iosios sukilimo idėją. Kažkada stebėjausi tuo, kad V. Radžvilas tapo pirmuoju Lietuvos liberalų partijos vadu, dabar stebiuosi jo diametraliai priešingu posūkiu. Nežinau, kuris tikrasis Vytautas Sinica – V. Radžvilo mokinys ir patriotas „mes“ ar ilgametis buvęs Tėvynės sąjungos–krikščionių demokratų partijos Seimo narės Agnės Bilotaitės padėjėjas ir jos kalbų rašytojas?

2019-08-12 keletas interneto svetainių paskelbė Zigmo Vaišvilos straipsnį „Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį.“

2019-09-02 respublika.lt paskelbė, kad reklaminius plakatus kabinanti įmonė „JCDecaux“ atsisakė iškelti rinkiminį plakatą su Jono Noreikos (slapyvardis - Generolas Vėtra) atvaizdu. Šioje vietoje jau viešai klausiu, kas apmoka šiuos mitingus, lentas ir labai brangią (ypač rinkiminės kampanijos metu) „JCDecaux“ reklamą? Vargu, ar pati atriotiškoji grupė „mes“.

2019-09-05 mitingas įvyko Prezidentui G. Nausėdai būnant Briuselyje. Naują atminimo lentą J. Noreikai užsakiusiesiems atnešus ją iki Vrublevskių bibliotekos, drąsa ją kabinti išgaravo. Labai norėjau matyti dydvyrius, ne tik užsakiusius šią lentą, bet ir kabinančius ją. Tačiau jie neišdrįso tai padaryti, ir beliko tai padaryti naujos lentos autoriams. Mano veikimo principas kitas – jei aš priimu sprendimą, tai už jį ir atsakau, neužmetų atsakomybės kitiems.

Beje, Vytautai Radžvilai ir Vytautai Sinica, ar žinote, kas buvo broliai Vrublevskiai, visų pirma, teisininkas ir advokatas Tadas Vrublevskis (Tadeusz Wróblewski), pelnęs visų tautybių Vilniaus krašto žmonių pagarbą, nes gynė juos, kaip advokatas, teismuose visus vienodai? Ar žinote, kad Vrublevskių biblioteka ir jos pastatas Lietuvos ir Vilniaus visuomenei paliktas jų testamentu su sąlyga, kad šis pastatas bus naudojamas bibliotekai, kurią kaupti pradėjo dar jų tėvai? Ar žinote, kad prieš 10 metų būtent šis testamentas išgelbėjo šią biblioteką ir jos pastatą nuo Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės „Saulėlydžio“ komisijos?

Ar manote, kad šis neteisėtas jūsų aktas, kurį įvykdyti pakišote kitus, patys bijodami tai padaryti, papuoš Vrublevskių biblioteką ir T. Vrublevskio Vilniaus gyventojams puoselėtą teisingumą ir šių kilnių žmonių atminimą?

Ar broliai Vrublevskiai mažiau nusipelnė Lietuvai nei Jonas Noreika?

Ar ši teisinė patyčia iš T. Vrublevskio, Vrublevskių šeimos verta šio jūsų „žygdarbio“?

Tęskime įvykių seką, gal taps dar aiškiau, kad mumis manipuliuojama pagal, pagrįstai manau, iš anksto paruoštą planą, kurio dalyviai nebūtinai žino šio plano visumą ir tikslus ir kuriuo jau pereita į tarptautinį lygį.

Iškart po antrojo mitingo 2019-09-06 Kauno valstybinės filharmonijos salėje džiazo pianistės iš Japonijos Keiko Borjeson koncertu pagerbtas žydų gelbėtojos, Pasaulio tautų teisuolės, gydytojos Onos Jablonskytės Landsbergienės atminimas koncerte, skirtame jos 125-osioms gimimo metinėms. Renginio metu prof. Vytautas Landsbergis buvo paprašytas pasidalinti prisiminimais apie mamą, klaustas, kaip ji ryžosi slėpti savo namuose žydus.

2019-09-09 LŽB paskelbė, kad Čikagoje, šiuo metu lankosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos Respublikos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir prof. Tomas Venclova, kurie 2019-09-10 dalyvaus diskusijoje UIC universitete “Narratives of Pluralism in Lithuania’s Past and Present” (daugiau informacijos facebook.com). Panašus renginys, dalyvaujant šiems svečiams, 2019-09-10 vyko ir Lietuvos konsulate Čikagoje.

Lzb.lt informuoja ir apie kitus būsimus įvykius iki pat š.m. rugsėjo 23 d. Tiesa, 2019-08-12 dieną pasiūlyto Z. Vaišvilos straipsnio „Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį“ ši interneto svetainė nepaskelbė.

----------

Kodėl šių suorganizuotų „diskusijų“ objektų tyrimo, kurio iš esmės niekas dalykiškai nevykdo (tik Prezidentas G. Nausėda tai pasiūlė daryti), objektu pasirinktas Jonas Noreika? Pagrįstai manau, kad todėl, jog Jonas Noreika yra lengvai pažeidžiamas herojus.

Dėl ir taip ilgo straipsnio nevardinsiu visų J. Noreikos biografijos faktų, tik atkreipisu į, mano nuomone, kai kuriuos akivaizdžiai pažeidžiamus šio herojaus biografijos puslapius Abi supriešintos grupės „mes“ „nemato“ ar nenori selektyviai matyti tai vienų šių faktų, tai kitų. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovo ir steigėjo Kazio Škirpos, kurio asmens, šios provokacijos organizatoriams prireikė, manau, būtent dėl J. Noreikos pažeidžiamumo, taip pat nebėra vietos dalykiškai aptarti. Tačiau patriotiškųjų „mes“ norėčiau paprašyti išsiaiškinti ir paskelbti visus 50 vyrų (ne tik K. Škirpą), kurie 1919-01-01 Gedimino bokšte Vilniuje iškėlė mūsų Trispalvę.

Visų pirma, pritarsiu V. Radžvilo nuomonei dėl Birželio 23-iosios sukilimo svarbos. Tai buvo unikalus istorijos reiškinys, kurį tik vienpusiškai vertina antroji grupė „mes“, šiuose įvykiuose matanti tik žydų holokaustą (beje, būtina sutikti ne tik su F. Kukliansky, bet ir istorikų nuomone, kad holokaustas – tai ne tik žudymas, bet ir žmonių įkalinimas bei jų turto atėmimas be teismo).

Berlyne K. Škirpos bute įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (1940-1941) paruošė ir įvykdė 1941-06-23 sukilimą prieš tarybų valdžią (bolševikus, kaip buvo skelbiama), kuriame dalyvavo, įvairiais duomenismis, net 16000 – 30000 ginkluotų sukilėlių, kurie stengėsi užimti Lietuvoje valdžios įstaigas iki jas užimant Vokietijos kariuomenei. LAF sukūrė ne tik stipriausią pogrindžio organizaciją Lietuvoje, bet ir 1941-06-23 pasiskelbusią Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV), nutarusią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Ši vyriausybė veikė iki 1941-08-05 dienos.

Lietuvos įgaliotasis ministras ir pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa buvo LAF vadovas, J. Noreika – šios organizacijos Telšių apskrities vadovas, 1941-08-03 paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Nors Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona nesutiko su LAF nuomone, taip pat ir žydų klausimu, tačiau jis neapsisprendė skirti ar sudaryti Lietuvos Vyriausybę tremtyje. Todėl kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš TSRS okupacijos LAF, partneriu pasirinkęs Vokietiją, suprantama, buvo priklausomas nuo Reicho vadovybės nuomonės.

LAF ir LLV sugebėjo sukurti Lietuvių savivaldą, su kurios buvimo faktu buvo priversta skaitytis ir okupacinė nacių valdžia, taip pat ir po LLV paleidimo bei LAF uždraudimo. Okupacija iš esmės niekuo nesiskiria, skiriasi tik jos režimai. Ta pati valstybė okupantė, jeigu ji nesilaiko tarptautinių teisės normų, viename okupuotame krašte gali įvesti vienokį, o kitame – kiek kitokį okupacinį režimą. Neturime teisės supaprastinti okupuotame krašte vykusių procesų suvokimo. Antrajame pasauliniame kare ir naciai, ir tarybų valdžia dangstėsi ideologinėmis doktrinomis. Šitai sietina su okupuoto krašto gyventojų pasipriešinimo pobūdžio bei formų nagrinėjimu.

Tačiau jautriausias šios diskusijos klausimas, apie kurį patogiausia būtų išvis nekalbėti – masinis žydų naikinimas Lietuvoje nacių okupacijos metais. Istorikų skaičiavimais, nacių okupacijos metais žuvo ir nužudyta apie 240 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 195 tūkst. jų - žydai. To nematyti neturime teisės.

Šiuo aspektu keletas pastebėjimų diskusijai dėl Jono Noreikos:

• 1933 m. J. Noreika išleido kuklių 32 psl. knygelę „Pakelk galvą lietuvi“, kurioje jau tuomet jis aiškino lietuviams, kaip elgtis su žydais.

• Vokiečių pritarimu LLV įkūrė LAF sumanytą Tautinio darbo apsaugos batalioną (TDAB), tikėtasi, būsimą Lietuvos kariuomenę. 1941-07-04 batalione jau buvo 724 kariai. Tą dieną Kauno VII forte vokiečių įsakymu Broniaus Kirkilo vadovaujama 1-oji kuopa sušaudė 463 žydus. Liepos 6 d. prisijungė Juozo Barzdos vadovaujama 3-oji kuopa, kartu sušaudė 2514 žydus. Po šių šaudymų atsistatydino apie 200 šio bataliono karių.

• LAF įgaliotinis Telšių apskrityje J. Noreika „nepastebėjo“ ir nesustabdė jo pavaduotojo Broniaus Juodikio 1941 m. liepos mėn. 15-17 d. vykdyto visų Telšių žydų vyrų išžudymo.

• Voldemarininkams Kaune surengus SS inicijuotą ir remtą pučą prieš LLV, 1941-07-31 J. Noreika vadovavo Žemaičių žemės LAF delegacijai, kuri Kaune pasiūlė: „Žemaičių atstovai vienbalsiai pareiškia, kad jie visiškai pritaria, kad Lietuvos Aktyvistų Frontas ir „Geležinis Vilkas“ kurtų Lietuvių Nacionalistų Partiją, kuri turės būti Lietuvoje vienintelė politinė organizacija. Į ją turi įeiti tikri lietuviai nacionalistai. Lietuvių Nacionalistų Partijos laikinuoju vadu (kol grįš prof. A. Voldemaras) pripažinti p. Joną Karutį ir jam pavesti sudaryti LNP štabą (Zenonas Blynas. Karo metų dienoraštis 1941–1944 m. ps. 91-93).

• Po 1941 m. liepos 23-24 d. voldemarininkų suorganizuoto ir SS remto kad ir iki galo nepavykusio pučo nuversti LLV pronacistiniai lietuviai po šių įvykių Lietuvos saugumas, Lietuvos policija, TDAB atsidūrė voldemarininkų rankose – LLV buvo priversta šių jėgos struktūrų vadais paskirti voldemarininkus.

• 1941-08-03 LLV paskyrė J. Noreiką Šiaulių apskrities viršininku.

• 1941-08-05 vokiečiai nurodė Lietuvos laikinajai vyriausybei išsiskirstyti.

• J. Noreikos anūkės S. Foti straipsnyje nurodytas Aldonos Budrytės-Bužienės, kurios motina buvo S. Foti senelės sesuo, liudijimas, kad jos senelis J. Noreika persikėlė į „staiga atsilaisvinusį namą Šiaulių centre“, kad namas „staiga atsilaisvino“ nelikus žydams.

• LGGRTC direktorės Birutės Burauskaitės aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Jonas Noreika nacių okupacijos metais glaudžiai kolaboravo su okupantais“, tačiau nurodoma, kad J. Noreika nešaudė žydų.

• S. Foti straipsnyje nurodytas galimas J. Noreikos dalyvavimas šaudant Plungės žydus.

• 1943-02-23 Gestapas areštavo J. Noreiką ir uždarė į Štuthofo koncentracijos lagerį dėl nevykdyto nurodymo formuoti SS dalinius. Lietuva – vienintelė nacių okupuota šalis, kurioje nebuvo suformuoti SS daliniai iš vietinių gyventojų.

• Po demobilizacijos iš Tarybinės armijos rezervinės kariuomenės J. Noreika 1945 m. lapkričio pabaigoje atvyko į Vilnių, 1945-12-10 įsidarbino juriskonsultu Lietuvos TSR Mokslų akademijoje.

• 1946 m. sausyje J. Noreika drauge su Stasiu Gorodeckiu, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu įkūrė Lietuvių Tautinę Tarybą ir jos vardu nusprendė vadovauti ginkluotai kovai prieš tarybinius okupantus, o J. Noreiką paskirti Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiosios Vadovybės vadu, kuris ir pasirinko slapyvardį Generolas Vėtra.

• 1946-03-16 dėl konspiracijos problemų jie jau buvo suimti (Z. Šerkšnas-Laukaitis – mėnesiu anksčiau). Per kelis mėnesius spėta išleisti direktyvas ir J. Noreikos įsakymus, sukontaktuoti tik su nedaugeliu asmenų, kuriems J. Noreika nusprendė vadovauti, nutarta sukurti jaunimo mirtininkų grupę, užgrobti lėktuvą ir nuskristi į Švediją atsivežti skelbimų.

• Apie pasiskelbusį vyriausiąjį karo vadą J. Noreiką turėtų žinoti ir kariaujantieji.

• Kovos prasmę Lietuvių Tautinė Taryba matė tuo atveju, jei prasidės Vakarų karas su Tarybų Sąjunga. Patriotus iš „mes“ kviečiu susipažinti ir su kitais šios tarybos nutarimais.

• J. Noreika buvo nuteistas myriop, tačiau bausmės įvykdymo vieta (ir faktas?) nenustatyti, palaikai nerasti. J. Noreikos kapas – ne tik Tuskulėnų memoriale, bet ir Antakalnio kapinėse Vilniuje. Bent aš neiki tol nežinojau įvykio, kad žmogus būtų palaidotas dvejose vietose.

Šie mano pastebėjimai gali suteikti argumentus ir vienai, ir kitai grupei, jei jos nuspręstų diskutuoti. Tačiau diskusija turi būti grindžiama argumentais ir be abipusių kaltinimų be įrodymų. Privalome suvokti karo ir nacių okupacijos esmę, suvokti, kad Lietuvos valstybė ir mūsų tauta gali turėti ateitį tik būdama laisva ir sąžiningai vertindama savo istoriją ir klaidas. Negali atsirasti palankios terpės kolektyvinės tautų kaltės ieškojimams, negali būti neatsakingų asmenų už žudymus, negali būti melo ir nutylėjimų.

Privalome gerbti įstatymus ir taikų visų Lietuvos gyventojų sambūvį. Todėl žiniasklaida neturėtų spausdinti kurstytojiškų pasisakymų bei parašymų, į kurstytojiškus straipsnius privalo reaguoti ir prokuratūra. Štai kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenės viešai atsiribojo nuo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky pareiškimų. Tačiau Nida Vasiliauskaitė Vytauto Landsbergio atvirai kurstytojiško eilėraščio apie „žydelką“ pateisinimui (!) parašė neįtikėtiną traktatą, kurį 2019-08-13 paskelbė delfi.lt.

Privalome suvokti ir tai, kad 1941 m. žmonės nežinojo savo ateities, tik tikėjo ja. Per karo pradžios triukšmą ir suirutę tikėtasi išsivaduoti nuo vieno okupanto, bet ne naujos okupacijos. Ir Lietuvos žydai kai kurie džiugiai pasitiko nacistinės Vokietijos kariuomenę 1941 m. birželyje. Ir žydų getuose buvo vokiečių įdiegta getų žydų savivalda – tarybos, policija, teismai.

Besiginčijančios pusės turėtų nustoti svaidytis kaltinimais ir dirbtinai iškelti vienus faktus, bet nutylėti kitus. Ir nenukreipti dėmesio tik į Kremlių. O jei jau nukreipiame dėmesį į Kremlių, tai, visų pirma, turime vertinti Vytautą Landsbergį – šios tęstinės provokacijos aktyvų dalyvį – ir paprašyti jo viešo paaiškinimo dėl tokio jo elgesio, dėl jo mums pasiūlytos D. Grybauskaitės.

Patriotiškieji „mes“ taip pat turėtų viešai paaiškinti, kodėl jie Kremliaus užmačių nemato buvusios Lietuvos Prezidentės ir Rusijos Federacijos valstybės paslapties tuo pat metu veiksmuose. Kodėl tie, kurie teisingai smerkia 1944 m. Kaniūkų žudynes, neprotestavo Daukanto aikštėje, kad buvusią Kauno žydų geto kalinę Fainą Jocheles-Brancovskają (drauge su jos vyru Michoeliu Brancovskiu 1944 m. liepą po Kaniūkų žudynių apdovanotą „Didžiojo tėvynės karo partizanų“ medaliu) 2017 m. vasario 16-ąją Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė apdovanojo Lietuvos Respublikos Riterio Kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“. Kodėl tie, kurie pagrįstai didžiuojasi ir beatodairiškai gina visus pokario Lietuvos partizanus, nesipiktina ir neklausia, kodėl Lietuva pripažino Dalios Grybauskaitės daktaro disertaciją, apgintą TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje Maskvoje, kurioje visi pokario partizanai suskaičiuoti ir vadinami banditais?

Patriotiškieji „mes“ turėtų susipažinti, pvz. su LGGRTC žurnale „Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33) paskelbtu L. Mikelevičiaus straipsniu „Partizanų baudžiamoji praktika Varėnos krašte (1944–1952 m.)“, kuriame pateikti dokumentai pagrįsti faktai, kad Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo vykusio partizaninio karo metu partizanų baudžiamosios praktikos pasekoje 1944–1952 m. Varėnos krašte buvo nužudyti 688 žmonės (iš viso tirti 858 užfiksuoti nužudymo atvejai). Išskirtos 3 pagrindinės nužudytųjų kategorijos: karinių ir saugumo struktūrų darbuotojai ir pareigūnai (29,6 proc.); sovietinės administracijos darbuotojai ir tarnautojai (20,9 proc.); ūkininkai ir darbininkai (iš viso 30,6 proc.; atitinkamai 22,1 ir 8,5 proc.), karinių ir saugumo struktūrų narių šeimos nariai (2 proc.), administracijos darbuotojų ir tarnautojų šeimos nariai (4,8 proc.), naujakuriai (3 proc.), informatoriai ir agentai (3,2 proc.), aktyvistai (2,8 proc.), aktyvistų šeimos nariai (0,2 proc.), komjaunuoliai (0,8 proc.), moksleivis (0,2 proc.), buvę partizanai ir jų aplinkos žmonės (1,8 proc.). Vyrauja nužudymo atvejai, įvykdyti namuose ar iš jų išvedus, partizanams pateikus įspėjimą ir kaltinimą. Daugiausia klausimų kelia ūkininkams ir darbininkams įvykdytos mirties bausmės, jų nužudymo atvejai.

Būtų labai naudinga Lietuvai, jei po to, kai 2009 m. spalio mėn. Vokietijos ambasadoje Lietuvoje buvusiai tarybinei partizanei F. Brancovskajai buvo įteiktas Vokietijos ordino „Už nuopelnus“ kryžius, Lietuvos žydų bendruomenė būtų atsiprašiusi Šalčininkų rajono Kaniūkų kaimo aukų artimųjų dėl to, kad būrys, kurio nare buvo F. Brancovskaja, Lietuvoje kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui – vokišku ordinu apdovanotosios moters bendražygiai Šalčininkų rajone išžudė paskutinį maistą atsisakančius atiduoti 46 civilius (22 jų - vaikai) ir sudegino kaimą.

Kelias, kurį mums rodo V. Landsbergis ir kiti panašūs, reiškia tik vieną – jūs, dvi grupės, pjaukitės tarpusavyje, o mes dalinsimės jūsų pinigais ir retsykiais numesime jums po kaulą kitą. Todėl A. Assman išvados taikytinos ir mūsų bendram supriešinimui Kremliaus pretekstu – ta pati Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė, 2017 m. vasario 16-ąją apdovanodama F. Jocheles-Brancovskają ir kitus asmenis, pasakė ir šiuos žodžius: „Mus suartina ir šalies istorinė patirtis, ir dabarties iššūkiai, ir ateities viltys. Didelis bendras troškimas, kad Lietuva toliau augtų ir klestėtų kaip išdidi nepriklausoma valstybė. Kad mūsų gyventojai ją brangintų ir didžiuotųsi, o kitos garbingos šalys laikytų patikima drauge ir sąjungininke. [...] Į šią dieną mūsų valstybė ėjo partizanų, disidentų, tremtinių takais, Sausio 13-osios gynėjų gatvėmis ir aikštėmis.“

Labai norėjosi, kad buvusi Respublikos Prezidentė, visų pirma, pati taip elgtųsi. Tik „mes“ neapsisprendėme vis dar, kuria Dalia Grybauskaite tikėti, kuria netikėti.

Lietuva – tai mūsų visų, lietuvių, žydų, lenkų, rusų ir kitų čia gyvenančių tautybių žmonių, bendra ateitis. Tik per diskusiją ir faktų pažinimą galime telktis bendram Lietuvos ateities kūrimui. Nesileiskime, kad mus valdytų primityviomis provokacijomis.