2024 m. liepos 23 d.

 

Minime įžymaus inžinieriaus Juozo Danio šimtąsias gimimo metines

2
Paskelbta: 2014-11-23 14:55 Autorius: Dr. Algimantas Nakas



Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto Statybos skyriaus absolventas Juozas Vincentas Danys-Daniliauskas, Antrojo pasaulinio karo nublokštas į Kanadą, pagarsėjo pasaulyje kaip įžymus statybos ir hidrotechnikos specialistas. Inžinierius Juozas Danys (taip toliau jį vadinsime) suprojektavo ir statė Šiaurės Amerikoje daug sudėtingų ir unikalių hidrotechnikos statinių, įnešė reikšmingą indėlį į hidrotechnikos mokslų plėtrą. Juozą Danį ypač išgarsino jo suprojektuoti ir pastatyti per penkiasdešimt švyturių Šv. Lauryno upės baseine.

Būtina pabrėžti, kad šis talentingas ir darbštus žmogus pasižymėjo ne tik inžineriniais darbais, bet ir buvo nuoširdus bei gilus Lietuvos patriotas, daug nuveikęs Kanados lietuvių politinėje ir kultūrinėje veikloje. Jis manė, kad užsienio lietuvių intensyvus visuomeninis-politinis darbas gerins Lietuvoje gyvenančių tautiečių padėtį ir pagreitins nepriklausomybės atstatymą. Juozas Danys tikėjo, kad Lietuva atgaus laisvę, tikėjo šviesia ir gražia Lietuvos ateitimi. Juozas Danys gimė 1914 m. lapkričio 22 d. apie 8 km nuo Marijampolės pietryčių kryptimi esančio Padovinio kaime. Juozo tėvas Vincas Daniliauskas buvo Padovinio pradžios mokyklos mokytojas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jį mobilizavo į Rusijos kariuomenę, pasiuntė mokytis į Čugajevo karo mokyklą. Ją užbaigęs, gavo karininko laipsnį ir buvo paskirtas į aktyvią tarnybą.

Jau 1915 m. Padovinys ir jo apylinkės tapo rusų ir vokiečių mūšių zona, beveik visos kaimo sodybos buvo sudegintos, o gyventojai priverstinai evakuoti į Rusiją. Vinco Daniliausko žmona Magdalena Montvilaitė-Daniliauskienė su vienerių metų Juozuku atsidūrė Voroneže, o vėliau persikėlė į Viatką, kuri yra netoli Europos ir Azijos ribos, pas tėvo brolį Antaną Daniliauską, kuris ten mokytojavo gimnazijoje. Dar prieš karą Antanas negalėjo gauti mokytojo darbo Lietuvoje, nes kai nuo 1895 metų studijavo Sankt Peterburgo universiteto Filologijos fakultete, platino draudžiamą lietuvišką spaudą ir buvo kalintas. Po karo grįžę į Lietuvą abu broliai Daniliauskai Vincas ir Antanas užėmė reikšmingas valstybės pareigas: Vincas – specialaus karinio dalinio sienos apsaugai viršininko, Antanas – Marijampolės gimnazijos direktoriaus, vėliau – Švietimo ministerijos generalinio sekretoriaus. Taigi Juozukas ir jo brolis Vytukas augo stipriai patriotinėje aplinkoje.

Tėvas Vincas Daniliauskas nuo 1922 m. buvo Vilkaviškio miesto karo komendantu. Kartu buvo ir šeima. Taigi šiame mieste mokėsi ir vaikai. Juozukas buvo skautas, aktyvus skautininkų renginių dalyvis.

1932 m. Juozas baigė Jono Basanavičiaus gimnaziją. B. Kvyklio enciklopedijoje pažymėta, kad šioje gimnazijoje dirbo daug patyrusių pedagogų. Mokykla išleido daugybę Lietuvoje žinomų kultūrininkų, visuomenės veikėjų, rašytojų, poetų bei kt. Tais pačiais 1932 m. Juozas nuvyko į Kauną ir įstojo studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. Pasirinko statybininko specialybę.

Būsimiesiems statybos inžinieriams mokomąsias disciplinas pats J. Danys skirstė į keturias grupes: 1) gamtos mokslus ir matematiką; 2) fundamentines inžinerines disciplinas; 3) statybos inžineriją; 4) architektūrą. Pažymėtina, kad Statybos inžinerijoje daug laiko buvo skirta hidrotechnikai. Dėstė hidrologiją ir hidrometriją, hidrotechnikos įrenginius, darė hidrotechnikos projektą, studentai gavo žinių apie vandens kelius, vandentiekį, miestų kanalizaciją, melioraciją. Toks statybos inžinieriaus rengimo pobūdis pasirodė labai palankus daugeliui emigrantų, baigusiems statybą. Galima būtų išvardinti daug tokių VDU absolventų, kurie sėkmingai dirbo hidrotechninius darbus atsidūrę JAV, Kanadoje, Europoje ir kitur. Platus statybinis, architektūrinis ir hidrotechninis studijų profilis buvo naudingas inžinieriui statybininkui dirbti tuometinėmis Lietuvos sąlygomis, nes žemės ūkio krašte su neišvystyta industrija ir dar karo nuniokotame – siauros specialybės inžinieriui būtu sunku įsidarbinti, ilgainiui pasakojo Juozas Danys.

Jau studijų metu Juozas pasižymėjo kaip labai sumanus, darbštus ir pareigingas studentas. Jis buvo žingeidus paskaitose bei projektuodamas. Per tris vasaros statybos praktikas Šiaulių apskrities Ukmergės ir Vilkaviškio miestų savivaldybėse atkreipė į save Susisiekimo ministerijos specialistų dėmesį giliomis žiniomis ir nemaža kompetencija. Kadangi Lietuvoje buvo ruošiamasi naudoti Nemuną elektros energijai gaminti, J. Danys 1937–1939 m. Lietuvos energijos komiteto (LEK) buvo pasiųstas į Latviją studijuoti statomos Kegumo hidroelektrinės (70 000 kW) ant Dauguvos upės projektavimo ir statybos. Hidroelektrinės projektą parengė ir statė tarptautinio masto švedų firma „Sentab“. Buvo taikomi moderniausi darbų metodai, remtasi JAV specialistų patyrimu.

J. Danys pasakojo, kad vykdomos statybos, dideli ir sudėtingi darbai, jam buvo įspūdingi. Vėliau, kai jis rengė savo diplominį darbą „Neries užtvanka ties Jonava“ LEK pageidavo, kad diplominis projektas būtų kiek didesnės apimties nei normalių reikalavimų, kad jis prilygtų hidroelektrinės preliminariniam projektui ir taptu pagrindu detaliems statinio pagrindų, hidrologiniams, geologiniams, topografiniams ir ekonominiams skaičiavimams. Juozas Danys taip ir parengė diplominį projektą.

Diplominį projektą J. Danys apgynė 1939 m. ir gavo statybos inžinieriaus diplomą. Laiške šio straipsnio autoriui jis rašė, kad jo studijų laikais diplominių projektų gynimas buvo ir savotiška vieša paroda. Daug dėmesio kreipta ir į gerą brėžinių atlikimą. J. Danio eksponuoti brėžiniai buvo nepriekaištingai atlikti, kiek paspalvinti, akvarele atlieti ir jėgainės, užtvankos, žemių pylimų perspektyvų brėžiniai. Stropiai parengtas diplominio darbo aiškinamasis raštas su visais skaičiavimais, technologinių procesų fragmentais diplominio darbo komisijai sudarė labai gerą įspūdį. J. Danys pademonstravo turįs daug žinių apie naujausias hidrotechninių statinių technologijas, pastebimi buvo ir jo įgyti praktiniai įgūdžiai.

Gavęs inžinieriaus diplomą J. Danys pradėjo dirbti Lietuvos vandens kelių valdyboje. Tais pačiais metais, Vilnių grąžinus Lietuvai, buvo paskirtas Turniškių hidroelektrinės ant Neries upės statybos viršininku, o kartu buvo pakviestas eiti jaunesniojo asistento pareigas VDU hidrotechnikos katedroje. Dėstė hidrotechninių konstrukcijų kursą.

Keletą puikių knygų apie elektrinių statybas Lietuvoje yra parašęs, anot prof. L. Ašmanto, išskirtinio kruopštumo ir kantrybės žmogus Stasys Bilys, visą amžių darbavęsis elektros energetikos baruose. S. Bilys 2010 m. išleistoje knygoje „Hidroelektrinių miražai Lietuvoje 1909−2009” rašo, kad 1939 m. rudenį Lietuvos energetikos specialistai, vos už poros dienų, kai mūsų kariuomenė įžengė į Vilnių, aplankė Turniškių hidroelektrinės statybą. S. Bilys tvirtina, kad statybas buvo galima tęsti, nes lenkų paliktas inventorius, sandėliai, projektai ir atlikti darbai rasti tvarkoje. Bet, deja, anot S. Bilio, Lietuvoje, jeigu darbai daromi savajai šaliai, jos energetinei nepriklausomybei stiprinti, pradedami pragaištingi darbai.

Nuo 1939 m. J. Danys buvo ir Lietuvos energijos komiteto narys. Jam teko kuruoti darbus, kaip išnaudoti šalies upių vandens jėgą. Tuo metu Lietuvos energijos komitete vyravo nuomonė, kad mūsų kraštą elektrifikuoti reikia statant ant upių daug vidutinio galingumo elektros jėgainių, taip pat šiluminių elektrinių, naudojančių durpių kurą. Prioritetas buvo atiduotas Neries ir Minijos upėms bei prie Šiaulių esančiam Rekyvos durpynui.

J. Danys organizavo inžinerinius tyrinėjimus galimų hidroelektrinių ne tik ant Neries ties Jonava, bei ir ant Minijos ties Kartena.

Kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, Vytauto Didžiojo universitetą pavadino Kauno universitetu. Maskva atsiuntė daug „pagrindinės“ studijoms literatūros – marksizmo-leninizmo klasikų veikalus. Technikos fakultetą reorganizavo į du – Statybos ir Technologijos – fakultetus. Prasidėjo Lietuvos žmonių represijos. Juozas Danys skaudžiai pergyveno dėdės Antano su šeima tremtį, jautė, kad toks likimas ištiks ir tėvą bei jo šeimą.

Antrasis pasaulinis karas netruko ateiti ir į Lietuvą. 1940 m. birželio 25 d. vokiečiai įsiveržė į Kauną.

Vokiečių kariuomenė užėmė daug universiteto patalpų, o nepraėjus ir porai mėnesių išvaikė Birželio sukilimo suformuotą lietuvišką vyriausybę, ėmė veikti kaip tikras okupantas.

Turniškių hidroelektrinės statyba 1939 m.


19401944 metų laikotarpis reikšmingas Lietuvai, nes universitetas išleido pirmuosius 22 hidrotechnikos-melioracijos diplomuotus inžinierius. Tame dideli ir J. Danio nuopelnai. Nuo 1941 m. liepos jis buvo pakeltas profesoriaus adjunkto pareigoms ir paskirtas Hidrotechnikos katedros vedėju. J. Danys skaitė hidrotechnikams labai svarbių disciplinų paskaitas, vedė pratybas, vadovavo kursiniam ir diplominiam projektavimui. Labai kruopščiai jis parengė hidraulikos paskaitų konspektą, metodines priemones hidrotechninių konstrukcijų ir vandens jėgos naudojimo kursams.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, J. Danys nutarė, kad jo šeimai tremties išvengti nepavyks. Jis su šeima ir tėvais pasitraukė į Vakarus.

Pasibaigus karui Juozas Danys dėstė fiziką Augsburgo (Vakarų Vokietija) lietuviškoje gimnazijoje, skaitė paskaitas Kempteno aukštesniojoje technikos mokykloje ir tarnavo kaip D. P. Welfare Officer“ Augsburgo D. P. stovykloje. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, bet J. Danys nenuleido rankų, siekė tobulėti, kelti savo kvalifikaciją. 19461947 metais Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje jis išklausė specialius hidrotechnikos ir pamatų projektavimo kursus.

1949 m. Juozas Danys su šeima iš Vokietijos persikėlė į Kanadą. Pradžia ir vėl buvo ne tokia jau paprasta. Teko patirti nemažai įvairiausių sunkumų tiek įsikuriant, tiek ir prisitaikant prie neįprastų darbo sąlygų. Apie tai, kokios socialinės sąlygos tekdavo pirmaisiais metais Kanadoje emigrantams, matome J. Danio laiške buvusiam jo studentui Kaune Vytautui Izbickui, taip pat hidrotechnikui, po karo atsidūrusiam Anglijoje.

Lietuvių inžinierių draugijų atstovų suvažiavimas Vokietijoje, Augsburge 1948 m. J. Danys I eilėje 6-tas iš kairės


J. Danys rašė V. Izbickui, kuris norėjo persikelti iš Anglijos į Kanadą, kad nors gauti inžinerinį darbą Kanadoje nesunku, pirmiausia tenka dirbti braižytoju ar projektuojančiuoju braižytoju. 1950 m. prasidėjus Korėjos karui išaugo kariniai užsakymai ir kartu inžinierių pareikalavimas, bet daugiausia reikėjo mechanikų. Buvo reikalaujama mokėti prancūzų ir anglų kalbas. Viename organizacijos tiltų skyriuje lietuviai įsidarbindavo tik „draftman“ pareigose, t. y. brėžinių sudarytojais.

J. Danys pažymėjo, kad bičiuliui hidrotechnikui V. Izbickui gana sudėtinga tikėtis inžinerinio darbo: Kanadoje nesiruošiama statyti naujų uostų arba esamus plėsti. Tačiau aktualu Šv. Lauryno upę paversti upe tinkama plaukti jūros laivams, bet negaunamas finansavimas, todėl neatsiranda naujų darbo vietų. Ir vis dėlto, gero pasirengimo inžinierius, turintis šiek tiek praktikos, darbo nestokoja.

Abejoju, rašė J. Danys, kad galėtum sudaryti sutartis su valdiška įstaiga, nebūdamas Britų pilietis, nes buvo paplitęs šūkis „Kanada – kanadiečiams“. Kad atvyktumei į Kanadą, buvo reikalaujama turėti garantiją dirbti kokį nors darbą, nebūtinai pagal turimą specialybėję. Bet atvykus gali dirbti ką tik nori. Yra organizacijos, kurios padeda susirasti darbą.

Atlyginimai priklausė nuo pareigų ir stažo. Jie svyravo nuo 175 iki 450 dolerių. Įdomu, kiek kainavo pragyvenimas. Kruopštusis J. Danys tai bičiuliui detalizavo. Pavyzdžiui, jaunas, tik prieš metus mokslus baigęs architektas pasakojo, kad kambarys, maistas gana gerame rajone (pusryčiai ir vakarienė namie, pietūs valgykloje) jam „kaštavo“ 85 dolerius mėnesiui. Tramvajui ir laikraščiui turėdavai pridėti 15 dolerių. Kitos smulkios išlaidos, kaip antai skelbimai ir kt., sudarė 1020 dolerių. Taigi, iš viso iki 120 dolerių.

Jei gyventumėte pas lietuvius šeimoje, viskas kainuotų mažiau.

Įdomios kainos: kostiumas 5565 doleriai, batai 1215 dolerių, marškiniai 4 doleriai, paltas 65 doleriai.

Bet apibendrindamas J. Danys teigė, kad gyvenimas Kanadoje brangokas. Išsinuomoti kambarį visai nesunku, o butą – sudėtingiau, ypač pigesnį. Jei emigruojant reikalinga buto garantija, tai ne problema, faktiškai tai tik formalumas.

Atvykstantiems inžinieriams iš kitų kraštų buvo stengiamasi mokėti už darbą daug mažiau, nors ir dirbtų kvalifikuotą darbą. J. Danys pabrėžė, kad šioje laisvoje ir demokratiškoje Kanadoje netrūko savotiško šovinizmo. Todėl daugumai pradžia buvo nelengva. Įsikurti dabar inžinerinėje srityje buvo galima, bet ar iš karto pasiseks pagal norimą specialybę  klausimas, užbaigė laišką bičiuliui J. Danys.

Iš pradžių J. Danys dirbo mechanikos asistentu Kanados nacionalinio geležinkelio valdyboje, gaudavo 315 dolerių atlyginimą. Bet traukė hidrotechniniai darbai, jis ieškojo inžinieriaus hidrotechniko darbo. Ir jam pavyko.

Kaip tik puikus profesinis pasiruošimas leido J. Daniui palyginti greitai gauti projektuotojo darbą, o kai kuriems lietuviams inžinieriams pirmiausia teko ilgokai dirbti kasyklose, miškuose jų turimų kvalifikacijų neatitinkantį darbą.

1951 metais Juozas Danys pradėjo dirbti inžinieriumi „Power Corporation of Canada“. Kanados New Brunswick provincijoje korporacija vykdė 6 upių užtvankų statybą. Visiškam J. Danio vadovavimui, projektavimui ir statybos priežiūrai, buvo pavestos tvarkyti 4 žemės užtvankos. Jos užtvenkė 4 ežerus ir susidarė 4 vandens taupymo ir reguliavimo rezervuarai Tobique Narrows hidroelektrinei. Taigi, tik porą metų teišgyvenus Kanadoje, lietuvis inžinierius jau buvo pripažintas aukštai kvalifikuotu specialistu, jam patikėtas labai atsakingas darbas.

Nuo 1955 metų J. Danys dirbo vyriausiuoju inžinieriumi tarptautiniame Kanados ir JAV komitete, kuris prižiūrėjo Šv. Lauryno upės hidroelektrinių, užtvankų, kanalų ir šliuzų projektavimą ir statybą.

1958 m. J. Danys prestižiniame technikos žurnale The Engineering Journal“ paskelbė analitinį straipsnį apie Šv. Lauryno upės nukreipimą laikinąja akmenų užtvara (St. Lawrence River Diversion by Rockfill Cofferdam). 6000 kubinių metrų debitą nukreipti buvo keblu ne tik dėl dydžio, bet ir dėl reikalavimo nesutrukdyti laivininkystės.

 

Lang Lake 8 m aukščio žemės užtvanka pastatyta New Brunswick provincijoje


J. Danys detaliai aprašė statybos eigą ir išanalizavo koreliaciją tarp teorinio ir laboratorinio projektavimo bei statybos, siekdamas ekonomiško sprendimo. J. Danio publikacija susilaukė didelio JAV ir Kanados specialistų dėmesio. Studijos rezultatais buvo pasinaudota projektuojant užtvanką ties St. Louis miestu esančioje Mississippi upėje. Tuos darbus vykdė JAV kariuomenės inžinerinis korpusas. Tame užtvankos projekto aiškinamajame rašte buvo rašoma, kad autorius vaizdingai aprašė vykusios statybos procedūrą ir detaliai paaiškino skirtumus tarp sumanymo projektavimo metu ir padarytų reikalingų pakitimų statybai vykstant. Be to, JAV specialistai pabrėžė, kad J. Danio straipsnis apie laikinąją statybinę akmenų užtvarą buvo labai vertingas sprendžiant Cjain of Rocks užtvankos projektavimą ir statybą.

Serpentine Lake žemės užtvankos statyba


Tai buvo didelis komplimentas J. Danio paskelbtai studijai ir reikšmingas jo profesinės kompetencijos įvertinimas. Bet pasaulinė šlovė aplankė J. Danį, kai jis Šv. Lauryno upės jūrkeliui ėmė projektuoti švyturius. Statomus ant kranto švyturius imta vadinti antkrantiniais, o statomus toli nuo kranto vandenyje – užkrantiniais.

Amerikiečiai ir kanadiečiai jau nuo XX a. pradžios tyrinėjo, kaip pritaikyti Šv. Lauryno upę elektros gamybai bei jūrinių laivų navigacijai.

Šv. Lauryno upę vandeniu maitina Didieji ežerai. Todėl upė turi nekintantį debitą, o tai naudinga energiniu požiūriu. Bet JAV ir Kanada ilgai nesusitarė dėl upės naudojimo energijai gaminti ir laivininkystei. Tik 1954 m. prasidėjo pirmųjų keturių užtvankų statyba. Nuo 1959 m., kai J. Danys buvo paskirtas Kanados susisiekimo ministerijos laivininkystės įrenginių tarnybos Statybos skyriaus viršininku, jis 20 metų dirbo projektuodamas ir statydamas tuomet vieną didžiausių pasaulio statybos objektų. Kanada daug lėšų skyrė laivininkystei pagerinti ir ypač vandens kelio įrenginiams modernizuoti. Čia ypač atsiskleidė J. Danio talentas, o jo profesinis meistriškumas, inžinerinės minties novatoriškumas tapo žinomi pasauliniu mastu.

Norint įrengti gilų, 2700 mylių ilgio Šv. Lauryno jūrkelį, tinkamą plaukioti jūros laivams nuo Atlanto vandenyno iki Didžiųjų ežerų uostų, teko įgyvendinti grandiozinį 1 milijardo dolerių vertės projektą. Šiame vandens kelyje daug hidrotechninių statinių. J. Danys šiam jūrkeliui suprojektavo per 50 švyturių, prižiūrėjo daugelio jų statybą.

Šv. Lauryno jūrkelis


Švyturiai reikalingi saugiai laivininkystei. Tiesa, šiandien tai sprendžiama dažniausiai naudojant kosminius aparatus. Bet prieš daugelį metų tokios technikos dar nebuvo.

Dauguma švyturių buvo statomi ant kranto ar salose. Bet Šv.Lauryno upėje ir ežeruose yra pavojingų didelės grimzdos laivams seklumų. Todėl švyturius reikėjo statyti ir ant upių bei ežerų dugno, kad navigacija būtų saugi.

Projektuojant užkrantinius švyturius, Juozui Daniui teko spręsti daug sudėtingų problemų, nes tokių švyturių konstrukciją veikia vėjas, bangos ir plaukiančios ledų lytys.

Per 1959–1979 metus, kai J. Danys dirbo Kanados susisiekimo ministerijos Vandens kelių valdyboje, Šv. Lauryno upės vandens kelyje buvo pastatyti 46 užkrantiniai švyturiai. Daugeliui jų konstrukcinės sandaros novatoriškas idėjas pasiūlė ir įgyvendino J. Danys. Plačiau aptarsime keletą jų.

Pirmasis švyturys buvo pastatytas Detroito upėje netoli Windsoro miesto, jo projektavimui ir statybos priežiūrai vadovavo J. Danys. Detroito upė jungia Erio ir Hurono ežerus. Kairiajame upės krante yra Windsoro miestas, o priešais, dešiniajame krante, – Detroitas, buvęs JAV autogamybos flagmanas. Švyturys pastatytas 1964 m. (angl. Prince Shoal).


Tuo metu į Didžiųjų ežerų sritį vandens keliu buvo gabenama vis daugiau krovinių – milijonai tonų geležies rūdos, javų, akmens anglies ir daug įvairių kitų prekių. Todėl laivininkystės saugumui padidinti imta statyti daugiau švyturių, aprūpintų automatizuota technika, modernia šviesos signalų optika, radijo ir radaro priemonėmis. Visa tai darė įtaką ir pačiai statinio konstrukcijai. Ją tobulinant, vadovaujant J. Daniui, buvo sukurta iš esmės nauja švyturio konstrukcinė sandara.

Prince Shoal švyturys – didžiausias Kanadoje. Jame pirmą kartą buvo įrengta aikštelė malūnsparniams nusileisti. Toje vietoje Šv. Lauryno upė – net 20 km pločio, bet laivininkystės kanalas, kuriuo gali plaukti transatlantiniai laivai, palyginti siauras, vingiuotas tarp salų ir seklumų. Jūros potvyniai čia sukelia iki 5 m aukščio sūkurius, ir tai pavojinga laivams. Audrų bangos dar didesnės. Užkrantinio švyturio pastovumui vandens bangos, vėjo apkrovos turi didelę įtaką, bet didžiausią pavojų sukelia plaukiantys masyvūs ledo laukai. J. Danys, ėmęs analizuoti, o vėliau ir atlikęs specialius tyrimus, nustatė formules, įvertinančias ledo jėgų poveikį užkrantinių švyturių konstrukcijoms, pasiūlė būdus ledo jėgų poveikiui konstrukcijoms sumažinti.

Kanados žiemos yra gana atšiaurios: žema oro temperatūra, stiprūs vėjai. Bet, nežinant stumiamo ledo poveikio statiniui dydžio, projektuojant vadovautasi tik patyrimu ir nuovoka.

Daugelį metų švyturių ir kitų jūrinių konstrukcijų pagrindui apsaugoti apie juos buvo sukraunamos medinių rąstų rietuvės, pripildytos akmenų, kurių išorinis kontūras buvo daromas su 45° nuolydžiu. Jos atlaikydavo dideles ledo jėgas, bet greitai sugesdavo. Apie 1950 metus statinių pagrindui apsaugoti nuo ledo jėgų pradėta naudoti plieną ir betoną. Šioms jėgoms atsverti tokių medžiagų reikėjo daug. Tai labai brangino tiltų, švyturių ir kitokių statinių statybą.

J. Danio atlikta analizė patvirtino tuomet paplitusią praktiką daryti frontinį statinio pagrindo paviršių nuožulnų. Tai akivaizdžiai silpnino stumiamo ledo jėgą į statinį. Seniai buvo žinoma, kad šiaurės šalyse tiltų taurai buvo apsaugomi pleišto pavidalo su nuožulnia ketera lytlaužomis. Jau seniau pastatytų Šv. Lauryno upėje švyturių apatinė dalis buvo padaryta kūgio pavidalo. Bet plati apatinė dalis neleido prie švyturio priplaukti laivams ir tai sunkino jo priežiūrą.

Prince Shoal švyturio pjūvis

Nuo 1959 metų, J. Daniui vadovaujant, buvo atlikti nuodugnesni, specialūs ledo jėgų veikimo į cilindrines ir kūgines atramas tyrimai, ir nustatyta, kad konusinis pavidalas turėjo akivaizdų pranašumą prieš visus kitokius pavidalus, kad statinių su vertikaliaisiais paviršiais stabilumas pastebimai mažesnis nei kūginio pavidalo konstrukcijų.

Atliktų tyrimų rezultatais remiantis ir suprojektuotas Prince Shoal švyturys. Pagal šį pavyzdį buvo suprojektuota bei pastatyta ir daugiau švyturių. Visi jie pasirodė puikiai eksploatuojami.

Prince Shoal švyturio pagrindą sudaro du viršūnėmis suremti plieniniai kūgiai, pripildyti betono. Švyturio apatinis kūgis laužo slenkantį ledo masyvą ir taip susilpnina ledo jėgų poveikį, o viršutinis kūgis sklaido mušančias į švyturio pagrindą bangas. Švyturio viršutinis kūgis, J. Danio sumanymu, padarytas mažesnio skersmens ir todėl viršutinio kūgio šlaitas netrukdė laivams priplaukti prie švyturio.

1964–1968 m. statant hidrotechnikos statinius buvo atlikti geriausio konuso kampo ledams sulaužyti tyrimai. Buvo padaryta išvada, kad 45° konuso kampas dažniausiai tinkamas tiek švyturiams, tiek tiltų taurams, veikiamiems ledo jėgų ar ledo gūbrių.

Kiek vėliau nei Prince Shoal buvo pastatyti du vienodi Brûlé Bank švyturiai Šv. Lauryno upėje. Upper Brûlé Bank yra 100 km žemiau Kvebeko. Švyturio pagrindas suprojektuotas atlaikyti 91 cm storio ledo masyvo poveikį. Projektuojant numatyta dviguba stiprumo atsarga, garantuojanti švyturio konstrukcijos saugumą.

Brûlé Bank švyturio vietos dugnas dengtas „plaukiančiu smėliu“, todėl J. Danys švyturio pagrindą numatė atremti ant polių, o švyturio pamato aukštesnioji dalis buvo apjuosta sienele.

L'Isle-aux-Coudres švyturys


L'Isle-aux-Coudres yra 34-asis J. Danio projektuotas švyturys, jis buvo pastatytas 1971 m. Tai pirmasis visiškai automatizuotas Kanados švyturys. Jo konstrukcinė sandara panaši į Prince Shoal švyturio. Jis yra apie 80 km į rytus nuo Kvebeko. Šį švyturį veikiančios ledo jėgos buvo nustatytos didesnės nei Brûlé Bank švyturio. Tai lėmė kitokią L'Isle-aux-Coudres švyturio konstrukciją.

Iš J. Danio projektuotų švyturių dar norime paminėti įspūdingą Pelee Passage švyturį, kurį pastatė Erio ežere 1976 m. Konstrukcinė šio švyturio sandara – lyg integruoti Prince Shoal ir L'Isle-aux-Coudres švyturių pavidalai. Švyturys pastatytas ant plieninių polių, kurie yra atremti ir inkaruoti į uolinį pagrindą. Švyturys visiškai automatizuotas. Yra įrengta platforma malūnsparniui nusileisti.

51 švyturys Šv. Lauryno upės jūrkelyje, kuriuos J. Danys pats suprojektavo arba vadovavo projektavimo darbams ir prižiūrėjo statybą, buvo modernios konstrukcijos ir gerai atlaikė gamtos stichijos veikimą. Dauguma jų – jau technikos paminklai, naudojami ir kitais tikslais. Bet jie suvaidino didelį vaidmenį lengvinant laivininkystę transatlantiniams laivams. Projektuojant ir statant buvo surastas mokslinės, techninės ir technologinės naujovės, padedančios tolimesnei hidrotechninės statybos plėtrai. Daugelis technologinių Prince Shoal švyturio statybos naujovių buvo panaudotos ir kitų švyturių statybose.

Pelee Passage švyturys

J. Danys projektavo ne tik originalios novatoriškos konstrukcijos švyturius, bet ir įnešė reikšmingą indėlį į hidrotechnikos mokslą. Ypač reikšmingi jo atlikti ledo jėgų tyrimai. Apie juos J. Danys paskelbė 20 mokslinių-techninių straipsnių, perskaitė 26 pranešimus mokslinėse konferencijose. Įdomūs atlikti J. Danio ir eksperimentiniai tyrimai.

Ledo jėgoms išmatuoti Yamachiche švyturio apatinėje kūginėje dalyje visu kontūru buvo įrengti jutikliai, matuojantys ledo spaudimo jėgą. Matavimai atlikti 19731974 metų žiemą.

Apie atliktus eksperimentinius tyrimus Juozas Danys ir Frankas G. Bercha skaitė pranešimą tarptautinėje konferencijoje Aliaskos universitete 1975 m. Išleistame leidinyje autoriai pateikė formules, nurodančias kaip apskaičiuoti ledo jėgų atstojamosios ir jos vertikaliosios bei horizontaliosios komponenčių dydžius. Formulės įvertina švyturio pavidalą, šlaito kampą su vertikale, konstrukcijos plotį ir ledo storį. Yamachiche švyturio apskaičiuotųjų pagal minėtas formules ir išmatuotųjų dydžių lyginimas rodė artimą reikšmių sutapimą.

Reikšmingas J. Danio pasiūlymas navigacijai pagerinti – statyba dirbtinių žemės salų, kurios pučiant stipriems vėjams sulaiko ledo dangos slinkimą ir neblokuoja žieminės laivų navigacijos.

J. Danys dirbtinėms žemės saloms naudojo lėkštus šlaitus, kurie leido judant ledui sudaryti natūralų ledo lyčių barjerą. Lėkšti šlaitai taip pat paskirsto ledų sudaromą apkrovą į didesnį plotą ir tuo pačiu išvengiama žymaus įtvaro nusėdimo. 1979 m. J. Danys apskaičiavo sulaikančių ledą dirbtinių salų pastovumą ir medžiagą pateikė Kanados transporto ministerijai, kuri naudota kaip projektavimo rekomendacijos. Tokios dirbtinės salos naudojamos ne tik laivininkystei gerinti, bet ir naftos firmų, naftos paieškose darant grežinius.

J. Danio darbai cituojami daugelio autorių. Reikia ypač pabrėžti, kad Niujorke 1988 m. išleistoje A. B. Cammaert ir D. B. Muggeridge fundamentaliojoje mokslinėje knygoje apie ledo sąveiką su užkrantinėmis konstrukcijomis. J. Danys cituojamas net 24 kartus. Toje knygoje panaudoti keli brėžiniai iš J. Danio publikacijų, pateiktos jo su F. G. Bercha nustatytomis formulėmis didžiausioms ledo jėgoms apskaičiuoti.

Šią knygą J. Daniui padovanojo vienas iš autorių – D. B. Muggeridge, ir ant knygos „Ledo ir užkrantinių struktūrų sąveika“ užrašė tokį autografą: Juozui Daniui. Buvo malonu patvirtinti Jūsų pionierinius indėlius šioje srityje. Geriausi linkėjimai.

Knygos pavardžių rodyklėje nurodyta J. Danio pavardė net 18 kartų. Panaudotos 6 iliustracijos iš J. Danio publikacijų, kuriose švyturių forma tokia, kad sumažina plaukiojančio ledo inercines jėgas.

Dirbtinė sala, įrengta pagal J. Danio projektą, Šv. Lauryno kelyje


Apie užkrantinių švyturių novatorinę konstrukcinę sandarą, skaičiavimo ir statybos technologinius metodus J. Danys skaitė pranešimus keliolikoje specializuotų konferencijų. Paminėsime keletą jų.

1971 m. J. Danys dalyvavo konferencijoje Norvegijos technikos universitete ir skaitė pranešimą „Effect of cone – shaped structures on impact forces of ice floes“ („Apie konusinio pavidalo švyturių sąveiką su plaukiojančiais ledais).

1973 m. Kanados inžinierių sąjungos konferencijoje J. Danys paskelbė pranešimą „Constructions Methods of the Canadian offshore Lightouses“ (Kanados užkrantinių švyturių statybos metodai). Minėtos sąjungos žurnalas „Engineering Journal“ pranešimo didelę dalį išspausdino.

1980 m. J. Danys skaitė pranešimą Japonijoje, Tokijo mieste, pavadintą „New Pelee Passage Lighthouse in Lake Erie“ (Naujas Pelee Passage užkrantinis švyturys Erie ežere). Konferenciją organizavo The International Association of Lighthouse Authorities. J. Danys pranešime kalbėjo apie vieną svarbiausių ir didžiausių modernišką užkrantinio švyturio konstrukciją ir jo unikalią statybą.

Juozas Vincentas Danys-Daniliauskas

Juozas Danys paskelbė daug straipsnių, kuriuose pateikė švyturių ir kitų hidrotechninių statinių projektinius sprendinius, juos giliai analizuodamas bei argumentuodamas jų konstrukciją remiantis atliktais skaičiavimais, natūriniais tyrimais, atitinkamais laboratoriniais bandymais. Tie straipsniai daugeliu atvejų prilygsta mokslo darbams ir neliko mokslininkų nepastebėti. Kai 19551959 m. Juozas Danys dirbo vyresniuoju grunto mechanikos ir pamatų inžinieriumi, jis paskelbė jau minėtą studijinį straipsnį solidžiame Kanados žurnale – „The Engineering Journal“. JAV specialistai rašė, kad J. Danys vaizdingai aprašė statybos procesą ir detaliai paaiškino skirtumus tarp mąstymo projektavimo metu ir padarytų reikalingų pakeitimų vykstant statybai.

Juozo Danio technikos raštų bibliografiją sudarė 62 straipsniai: 14 iš jų – lietuvių kalba, likusieji – anglų kalba.

Pasitraukus iš Lietuvos į Vokietiją, Juozui Daniui netrūko optimizmo. Jis lietuvių spaudoje paskelbė 4 straipsnius, skirtus Lietuvos energijos klausimams spręsti: „Vandens jėga Lietuvos energijos ūkyje, 1946“, „Lietuvos upių energetinis pobūdis, 1948“, „Lietuvos upių vandens jėgos naudojimo sumanymai, 1946“ ir „Minija rajono elektrifikacijoje, 1948“. Deja, gyvenimo realijos buvo nerealios J. Danio sumanymams. Sovietai dar beveik 50 metų laikė Lietuvą okupacinėse replėse.

J. Danys dalyvavo daugelyje JAV vykusių mokslo ir kūrybos simpoziumų, skaitė pranešimus apie savo ir kitų lietuvių pasiekimus technikos srityje.

Pašto ženklų blokas su švyturiais (J. Danio - trys)


Kanados pirmojo švyturio 250 metinėms paminėti, kuris buvo pastatytas prie Atlanto vandenyno esančiame Louisbourg miesto pakraštyje (Naujoji Škotija), šalies paštas išleido pašto ženklų seriją. Mums įdomus 4 ženklų blokas, kurio trijuose ženkluose pateikti Juozo Danio suprojektuoti švyturiai: Haut-fond Prince (čia prancūzų kalba, angliškai Prince Shoal), Pelee Passage ir Sisters Islet. Pastarajam, kaip pažymėjo viename savo laiškų, J. Danys mėgino švyturio bokštui suteikti lietuviškų koplytstulpių prototipų išvaizdą.

1997 m. Juozas Danys atsiųstame laiške šio straipsnio autoriui su pasididžiavimu pranešė, kad Kanada išleido įspūdingą pašto ženklą, skirtą vadinamajam Konfederacijos tiltui. Šis didingas 12,9 km ilgio gelžbetoninis tiltas pastatytas per Nortumberlando sąsiaurį, kuris yra tarp Džurimeino salelės ir Princo Edvardo salos. Minėta salelė yra šalia kontinentinės Kanados pusės. Tilto automobiliams važiuojamoji dalis 11 m, dviejų eismo juostų.

Konfederacijos tiltas Kanadoje


Sąsiaurį net penkis žiemos mėnesius kausto ledas. Tiltas suprojektuotas taip, kad gali atlaikyti labai atšiaurias klimato sąlygas.

Tilto taurai išdėstyti kas 250 m, kad būtų kuo mažiau ledų sangrūdų. Sąsiaurio dugne įrengti pamatai, o ant jų stovi atremtos taurų bazės. Ant šių konusinio pavidalo bazių stovi taurai. Ant tauro remiasi pagrindinė sija taip, kad į abi puses nuo tauro ašies yra lyg gembės. Pagrindinės sijos sujungiamos tarpinėmis sijomis. Taigi gaunama taip vadinama Gerberio sistema. Pagrindinė sija 192 m ilgio, tarpinė 58 m.

Šio grandiozinio tilto idėją brandino net 35 metus. Labai svarbu buvo suprojektuoti tilto taurų atraminę bazę, kyšančią vandens svyravimo lygyje. Čia ir prireikė Juozo Danio pagalbos, kuris jau buvo išgarsėjęs kaip panašių problemų sprendimo specialistas.

Kanados Konfederacijos tiltas filatelijoje


J. Danys tris kartus buvo nuvykęs į tilto statybą konsultuoti konusinio pavidalo tauro bazių įrengimo klausimais, taip kaip pagal jo projektą ir jam vadovaujant buvo statomas Prince Shoal švyturys. Daugiausia laiko tam buvo skirta 1968 metais, tilto statybos pradinėje fazėje.

Taigi lietuvio Juozo Danio darbo pėdsakai randami ir vieno didžiausių tiltų pasaulyje statyboje.

Kanados pašto išleistas ženklas su Konfederacijos tilto vaizdu neabejotinai yra ir kiekvieno lietuvio filatelisto kolekcijos puošmena.

19731979 m. J. Danys buvo Kanados ledo ir sniego valstybinio komiteto narys. 19781979 m. jis kartu su kitais specialistais parengė projektavimo žinyną, kuris buvo išspausdintas 1981 m. Tais pačiais metais J. Danys skaitė kursą Viskonsino universitete apie laivininkystę upėse žiemą.

J. Danys yra buvęs Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų centro valdybos pirmininku nuo 1968 iki 1972 m.

Juozas Danys atidaro dešimtąjį PLIAS suvažiavimą Toronte 1970 m.


Juozas Danys daug nuveikė ir kitokioje, visuomeninėje veikloje. Jis net 18 metų buvo Kanados lietuvių bendruomenės tarybos narys, 15 metų – Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo narys. Apie 20 metų J. Danys buvo Kanados baltiečių federacijos Otavoje valdybos narys.

Kanados lietuvių bendruomenėje jam buvo pavesta palaikyti ryšius su parlamentarais ir kitomis valdžios institucijomis. Jis susitikdavo su visais iš sovietijos ištrūkusiais disidentais ir juos pristatydavo Kanados senatoriams, kad jie susipažintų su tikrąja padėtimi Lietuvoje.

1980 m. J. Danys, pasinaudodamas žymaus inžinieriaus ir visuomenės veikėjo autoritetu, suorganizavo disidento Vlado Šakalio susitikimą su Kanados senatoriumi Paul Yuzyk, kuris buvo daugelį metų šalies atstovu NATO komisijoje, stebėjusioje žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Tą patį J. Danys padarė, kai Kanadoje 1983 m. lankėsi disidentas dr. Kazys Eringis.

J. Danys buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės visuomeninės komisijos vicepirmininkas ir daug nuveikė skleisdamas informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Šiais klausimais skaitė pranešimus konferencijoje Otavoje 1985 m. ir Vienoje 1986 m.

Kai Lietuvoje Sąjūdis pakvietė tautą į ryžtingą kovą atkurti nepriklausomybę, dar labiau suintensyvėjo Kanados lietuvių bendruomenės veikla. J. Danys susitikdavo su atvykusiais iš Lietuvos Vytautu Landsbergiu, Kazimieru Antanavičiumi, Zigmu Vaišvila, Kazimiera Prunskiene, Gediminu Vagnoriumi, Aleksandru Abišala ir kitais. Įvykusius pokalbius J. Danys skelbė Kanados spaudoje – angliškoje ir lietuviškoje.

Labai plati buvo J. Danio kultūrinė veikla.

1975 m. J. Danys suorganizavo Otavoje lietuvių tautodailės parodą, kuriai pasibaigus Kanados etnografinis muziejus įsigijo keliasdešimt eksponatų savo rinkiniui. Šiais parodai J. Danys parengė parodos katalogą.

M. K. Čiurlionio 100-ųjų metinių proga J. Danys surengė mūsų genijaus paveikslų reprodukcijų parodą, parengė „Čiurlionio festivalio“ Otavoje, vykusio 1976 m., renginių katalogą, buvo šio festivalio pagrindinis organizatorius. 17 metų J. Danys padėjo rengti koncertus, parodas, susitikimus Baltiečių vakaruose“, kurie vykdavo Kanados parlamento rūmuose.

1992 m. Kanados lietuvių bendruomenė apdovanojo J. Danį visuomenininko ir kultūrininko premija už ilgametę veiklą lietuvių tautos ir Kanados lietuvių naudai. Ypač maloni žinia J. Danį pasiekė 2000 metais. Jis buvo įrašytas į enciklopedinį Kanados veikalą „Canada at the Millenium: a Transculturai Society“ („Kanada dviejų tūkstančių metų sankryžoje. Daugiakultūrinė visuomenė“). Jame pateikta medžiaga apie Kanados etninių grupių veiklą ir pagrindinius veikėjus, kurių veikla buvo reikšmingas įnašas į Kanados kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

J. Danys paskelbė daug straipsnių ne tik technikos, bet ir politikos, dailės ir muzikos temomis, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos enciklopediją“, „Technikos žodį“, kartu su J. Gimbutu parašė knygą apie garsųjį VDU profesorių Steponą Kolupailą. Po karo Vokietijoje buvo „Inžinieriaus kelio“ redaktorius.

Juozas Danys labai džiaugėsi jo kultūrinės ir visuomeninės veiklos Kanadoje aukštu įvertinimu, bet jis buvo dėmesingas ir Lietuvos problemoms. Svari buvo jo ir politinė veikla, nuolatinis rūpestis lietuvybės palaikymui ir stiprinimui tautiečių tarpe Kanadoje.

Juozas Danys nepasižymėjo „putotu patriotizmu“ (B. Railos formuluotė apie kai kuriuos visuomenės veikėjus). Jam būdinga buvo intensyvi ir išmintinga, dažnai tyli veikla Lietuvos laisvės klausimais, pažymėta daugybe straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis, pokalbių su Kanados valdžios atstovais apie okupuotąją Lietuvą, įmanoma parama ištrūkusiems iš savojo netekusio nepriklausomybės krašto disidentams ir kt.

Dar caro laikais visi Daniliauskai garsėjo lietuvybės stiprinimo darbais, buvo persekiojami, tremiami, jiems nebuvo leidžiama dirbti profesinį darbą Lietuvoje. Juozo Danio patriotizmas formavosi šeimoje, mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete. Nors Antrasis pasaulinis karas nubloškė J. Danį toli nuo Lietuvos, jis visą gyvenimą buvo didelis savojo krašto patriotas. Pasitraukimą iš okupuotojo krašto jis sunkiai pergyveno, bet niekada neprarado vilties, kad Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma valstybe.
 

J. Danys 1994 m. švenčiant 80-metį


Suprantama, Juozui Daniui pasaulinį garsą atnešė jo inžineriniai darbai. Jis buvo labai talentingas statybos ir ypač hidrotechnikos inžinierius. Jo kaip konstruktoriaus darbai pasižymėjo aukšta kompetencija, projektinėmis naujovėmis, išradingumu.

Konstruktoriaus darbas yra sudėtingas ir nepasižymi populiarumu. Bet ir konstruojant, jei dirbama kūrybiškai, būna atradimo džiaugsmo. Tai pasireiškia nauja, tobulesne statinio konstrukcine sandara, didesniu patikimumu, efektingesne gamybos (statybos) technologija, geresniais ekonominiais rodikliais ir pagaliau aukštesnio lygio estetika. Pasitaiko, kad projektuotojai pasiūlo ir naujus skaičiavimo ar konstravimo būdus, kurie palengvina konstruktoriaus darbą, išplečia sukurto produkto panaudojimo naujas galimybes. J. Danys, būtent, dirbo ne tik kūrybiškai, bet ir labai našiai. Čia minėtos pageidautinos konstruktoriaus darbo savybės ir buvo būdingos Juozui Daniui, todėl jis savo karjeroje labai greitai tapo pripažintu specialistu, turėjo didelį autoritetą ne tik Kanadoje, bet ir kitose valstybėse, tame tarpe labiausiai išsivysčiusiose JAV.

J. Danys gražiai bendradarbiavo su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Keturiose VGTU tradicinėse mokslo istorikų konferencijose buvo perskaityti ir išspausdinti konferencijos darbuose J. Danio parengti pranešimai apie vandens jėgos naudojimo planus tarpukario Lietuvoje, apie to meto statybos mokslus VDU, statybos inžinierių rengimą, prisiminimai apie VDU profesorių Joną Šimoliūną.

J. Danio darbų parodos VGTU iniciatyva buvo surengtos Lietuvos architektūros ir Lietuvos jūrų muziejuose, VGTU bibliotekoje, VGTU istorijos ir statybos mokslo muziejuose. Pastarajame yra įrengta ir nuolatinė ekspozicija apie J. Danio inžinerinę veiklą.

Jis yra paskelbęs Kanados lietuvių spaudoje keletą publikacijų apie Vilniaus Gedimino technikos universitetą, palaikė ryšius su tuometiniu VGTU rektoriumi profesoriumi E. K. Zavadsku bei VGTU mokslo istorikais.

Juozas Danys ilgiausiai gyveno Kanados sostinėje Otavoje. Su žmona Dana užaugino dvi dukras, viena jų – Milda, dirbo VDU, dėstė anglų kalbą, buvo katedros vedėja.

Juozas Vincentas Danys-Daniliauskas mirė 2005 m. rugsėjo 28 d. Otavoje. Palaidotas Šv. Jono lietuvių kapinėse.

Juozas Danys – vienas žymiausių lietuvių inžinierių statybininkų. Jo vardas mūsų technikos istorijoje bus įrašytas greta įžymiųjų lietuvių ar kilusių iš Lietuvos statybų inžinierių Stanislovo Kerbedžio, Petro Vileišio, Gabrieliaus Narutavičiaus, Pranciškaus Markūno, Anatolijaus Rozenbliumo, Vytauto Izbicko, Jeronimo Dabrilos, Viktoro Ražaičio ir kitų, palikusių ryškius pėdsakus pasaulio ar mūsų krašto technikos raidoje.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
2. Konfederacijos tilto
(2014-11-28 03:20:38)
(88.223.42.240) Parašė:

koordinatės Google Žemėje: N46.204955 W63.758777



1. ilona
(2014-11-25 20:26:42)
(78.60.188.42) Parašė:

Labai įdomus straipsnis!



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi