Mirusiųjų įdarbinimas

Pasidalinti šiomis mintimis pakurstė žiniasklaidos pranešimai, kad prokurorai pagaliau baigė aiškintis Irenos Matijošaitienės mirties aplinkybes. Be to, artėja Vėlinės, o Lietuvoje visų akivaizdoje sukamas makabriškas verslas, įvairiais metodais spaudžiant iš mirusiųjų pinigus. Ir vyksta tai, mano supratimu, su nebyliu Lietuvos žurnalistų etikos komisijos pirmininko Lino Slušnio bei jo kolegų palaiminimu, nes tą verslą iš mirusiųjų daro ne laidojimo paslaugų bendrovės, o didžiosios šalies žiniasklaidos priemonės.

Šio pinigų gamybos metodo prielaidos paprastos: dėl priežasčių, kurias profesionaliai paaiškintų psichologai, mirtis traukia dėmesį, todėl yra geidžiamas objektas tiems, kurių komercinė sėkmė priklauso nuo gebėjimo tą dėmesį pelnyti.

Pirmą kartą apie tai pagalvojau 2004-iais, kai per eismo įvykį žuvus literatūros tyrinėtojui Vytautui Kubiliui dienraštis „Lietuvos rytas” pirmajame puslapyje išspausdino ant gatvės partrenkto kūno nuotrauką. Nuo tada to laikraščio aš nebeperku.

Dabar pasakyčiau, kad tada, prieš dešimtmetį, mirties pardavinėjimo verslas buvo naivaus primityvizmo stadijoje: spauda darydavo pinigus eksponuodama mirusiųjų kūnų nuotraukas. Šią ano meto tradiciją primena signataro, rašytojo Romo Gudaičio, tada buvusio Žurnalistų etikos inspektoriumi, 2005-iais parengta apžvalga:

„Viešosios informacijos rengėjai neturėtų pamiršti, kad žmogus ir savo mirties akimirkomis išsaugo savo švenčiausią teisę į žmogiškąjį orumą. Deja, tam tikra visuomenės informavimo priemonių dalis neišvengė pagrindinių visuomenės informavimo principų, ginančių asmens privatumą, garbę bei orumą jam mirus, pažeidimo. Štai lyderiu tarp dienraščių besitituluojantis „Lietuvos rytas“ nuosekliais pavyzdžiais ne kartą įrodė, kad žmogaus mirtis – tik dar viena proga šokiruoti, sukelti nerimą visuomenėje ir mirusiojo šeimoje.

Daugiau nei prieš metus Lietuva buvo sukrėsta tragiškos žymaus literatūrologo, kultūros ir visuomenės veikėjo profesoriaus Vytauto Kubiliaus mirties.

Šokiruojančia forma tragedija atspindėta laikraštyje „Lietuvos rytas”, paskelbus profesoriaus Vytauto Kubiliaus žūties nuotrauką pirmajame puslapyje. Panašių vaizdų būta ir komercinių televizijų informacinėse ir žinių laidose.

2004 m. gegužės 22 d. „Lietuvos ryto“ pirmo puslapio publikacijoje „Naujagimį pasitinka motinos žudikės ranka“ paskelbta naujagimio lavono nuotrauka.

Tačiau nepaisant to, kad baisus socialinis ir psichologinis mūsų gyvenimo reiškinys egzistuoja, jį reikia atspindėti ne smulkmeniškai detalizuotais žudymo būdų aprašymais, o gilia analize.

Dar viena akivaizdi ir grubi etinio pobūdžio klaida – publikacijoje „Krepšinio aikštėje – akistata su mirtimi“ krepšininko Tauro Stumbrio nuotraukos, padarytos mirties akimirkomis, paskelbimas.

Visais aukščiau išvardintais atvejais žurnalistų etikos inspektorius ėmėsi priemonių, kad viešosios informacijos rengėjas ištaisytų savo klaidas, ir yra pareiškęs viešai, kad toks elgesys netoleruotinas.” (visą R. Gudaičio apžvalgą rasite ČIA).

Šiais laikais metodai, kuriais žiniasklaida įdarbina mirusiuosius, patobulėjo: kūnai jau neeksponuojami, bet verslo pajėgumų tai nesumenkino.

Kad pasitarnautų šiam verslui, mirusieji turi atitikti kelis kriterijus: būti mirę kokiu nors baisiu ir paslaptingu būdu arba būti žinomi televizinio popso auditorijai. Kuo dažniau žmogus rodosi per televiziją būdamas gyvas, tuo išradingiau jis įdarbinamas po mirties (o paklausa žinioms, pvz., apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų mirtis yra nykstamai maža: šia prasme kultūrininkams sekasi).

Tiek istorinės bei teorinės įžangos, o dabar pasidalinsiu pastabomis apie kelis mirusiųjų įdarbinimo atvejus.

* * *

Aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtis. Nučiupinėta iš visų įmanomų pusių. Negalėdama parodyti paties kūno, žiniasklaida tai kompensavo parodydama bent maišą, kuriame teisėsauga tą kūną išgabeno (kad nesuklystume, kieno kūnas yra maiše, lrytas.lt maišo nuotrauką papildė velionio atvaizdu). 

Viso to nematyti buvo neįmanoma, priminsiu tik vieną dalyką: šios mirties tema žiniasklaidos surengta visuotinė puota kainavo žmonių gyvybes.

„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas Paulius Skruibis tvirtai teigė, kad dėl žinios apie aktoriaus mirtį šiemet gegužę Lietuvoje nusižudė daugiau žmonių. Apie žiniasklaidos įtaką savižudybių skaičiui šiuo ir kitais atvejais išsamiai parašė Marijus Širvinskas „Atgimime”, todėl tik papildysiu tai vienu klausimu.

Ką šia tema nuveikė psichiatras Linas Slušnys ir jo vadovaujama Lietuvos žurnalistų etikos ir leidėjų komisija (LŽLEK)?

Bent man nepavyko rasti jokių tokios veiklos požymių. Šiemet, kaip skelbiama LŽLEK tinklalapyje, šis organas matė reikalą padaryti du pranešimus: pirmasis dėl konkretaus Arkadijaus Vinokuro chamizmo atvejo, antrasis – apie nieką, tiesiog komunizmo statytojo kodeksą primenančių abstrakcijų rinkinys.

* * *

Verslininkės ir politikės I. Matijošaitienės mirtis. Moteris dalyvaudavo pramoginiuose TV projektuose, todėl jos mirties aptarimai iš karto įgijo ryškų pramoginį atspalvį (čia rasite nuorodą į žinutę delfi.lt „pramogų” rubrikoje).

Bet įdomus šis atvejis dėl kito dalyko: vien žinios apie žinomo žmogaus mirtį šįkart neužteko, todėl I. Matijošaitienės mirtį pasistengta pavaizduoti, kaip sakoma, intriguojančiu rakursu.

Praėjus lygiai mėnesiui po nelaimės, lrytas.lt pranešė, kad „pareigūnai į nelaimę pažvelgė nauju žvilgsniu – atliekamas tyrimas dėl tyčinio nužudymo”. Straipsnis pagrįstas informacija, gauta iš neįvardinto teisėsaugos pareigūno (tai įprasta šiai žiniasklaidos priemonei, sistemingai skelbiančiai neteisėtai nutekintus ikiteisminių tyrimų duomenis).

Iš tų ikiteisminio tyrimo nuotrupų lrytas.lt žurnalistas Arūnas Karaliūnas sukurpė detektyvinio žanro kūrinį, leidžiantį šerlokų holmsų prisižiūrėjusiam skaitytojui be vargo padaryti atradimą: žuvusiosios vyras labai įtartinas.

Į verslininką ir politką Visvaldą Matijošaitį tekste parodyta beveik pirštu: „Kodėl moteris šįkart nukrito nuo laiptų, kuriais anksčiau buvo lipusi daugybę kartų?, „Kriminalistai tvirtina neturintys duomenų, kad nelaimės metu pastate, be sutuoktinių, buvo daugiau žmonių”, (Matijošaičiai) „Kūrė darnios poros įvaizdį” (suprask – tik kūrė įvaizdį, bet iš tikrųjų buvo kitaip).

Tas užuominas tiek lrytas.lt kolegos, tiek ir pats mirusiosios vyras suprato teisingai, tad delfi.lt tą pačią dieną pasirodė straipsnis su pavadinime jau įvardintu kaltinimu: „Netiesiogiai dėl žmonos mirties kaltinamas V.Matijošaitis: mano sąžinė rami, o tokie kaltinimai – šlykštūs”.

„Manau, kad „Lietuvos rytas“ pamanė, kad aš pamiršau, jog šiandien sueina lygiai mėnuo, kai mūsų šeimai nutiko ši nelaimė. Matyt, tokiu būdu priminė. Kaip aš vertinu tokius dalykus? Šlykščiai. Prisirenka pletkų ir remdamiesi pletkais pradeda rašyti straipsnius“, – V. Matijošaičio žodžius citavo delfi.lt.

Dienraščių lyderis į tai atsakė Nerijaus Povilaičio straipsniu apie „intriguojančias” nelaimės detales: vėl remiantis kažkokiais „šaltiniais”, „pašnekovais” bei „kai kuriais puse lūpų kalbančiais teisėsaugininkais” pasakojama apie kažkokius itin reikšmingus priešmirtinius moters žodžius.

Intriga pavyko: žiniasklaida šią temą tąsė pusmetį, kol prokuratūra baigė tyrimą aiškia išvada, kad ši mirtis – nelaimingas atsitikimas.

Lrytas.lt šią žinią papildė informacija, jog artimi velionės bičiuliai „pyko dėl kalbų, kad I.Matijošaitienę į mirties glėbį galėjo pastūmėti vyras”. Lyg niekur nieko – tarsi ne pats dienraščių lyderis tuos pletkus ir būtų skleidęs.

Atsakymų į klausimus, kiek lrytas.lt uždirbo iš I. Matijošaitienės mirties, kokie teisėsaugos pareigūnai „puse lūpų” skleidė apkalbas ir ar jie tai darė nemokamai, turbūt nesužinosime.

* * *

Vilniaus baltarusių klubo „Siabryna” vadovo, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidento Romano Voinickio mirtis. Apie tai ekspertai.eu nemažai rašė, todėl tik priminsiu: teisėsaugai dar nebaigus tyrimo, lrytas.lt paskelbė straipsnį “Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa”, kuriame plėtojama neįrodyta versija, esą žmogus nusižudė iššvaistęs ES pinigus.

Prokuratūra iš esmės pripažino, kad buvo neteisėtai nutekinti ikiteisminio tyrimo duomenys, bet niekas jokios atsakomybės už tai nesulaukė.

L. Slušnio vadovaujama etikos komisija nusprendė, kad publikacija, kurioje po žodžiu „tiesa” skelbiama diskredituojanti versija apie apsiginti nebegalintį mirusį žmogų, yra etiška.

Kai L. Slušnio paklausiau, kokia „šokiruojanti tiesa” jam asmeniškai paaiškėjo iš šio straipsnio, jis paaiškino, jog šokiruoja pats tokių versijų egzistavimo faktas. Tiesa, vis dėlto pridūrė, kad antraštė esanti „neskani”. Bet juk „neskani” reiškia – valgoma.