Modernizmas iš Barselonos rankų [ I ]: L. Mies Van Den Rohe paroda

Rengti architektūrinius čempionatus, o juo labiau pretenduoti į objektyvią architektūrinę tiesą visoje Europoje gali tik labai savimi pasitikinti ir rizikuoti nebijanti organizacija. Juoba, kad vertinami laiko nepatikrinti, dar „šilti“ architektūros objektai, už kuriuos laiduoti reikia ir drąsos, ir atsparumo spaudimui, ir, neabejotinai, – šiuolaikinės architektūros išmanymo. Šio ambicingo sumanymo būtent ir ėmėsi Barselonos miestas, prieš 25 metus įkūręs L. Mies van der Rohe fondą.

Kažkada L. Mies van der Rohe paviljono užkulisiuose Barselonos mero Pasqualo Maragallo paklausiau, ar, imdamasis modernios architektūros vėliavnešio vaidmens Europoje ir skirstydamas progresyvios architektūros „nobelius”, miestas neketina pasiskelbti ir Europos architektūros sostine?.. Mes faktiškai jau esame architektūros sostinė, atsakė meras.

Anot katalonų lyderio, visa Europa įsidėmėjo, kad Barselona remia visa, kas progresyvu, profesionalu ir originalu. O pats miestas, ne tik propaguodamas pažangią architektūrą senąjame žemyne, bet ir sudarydamas sąlygas architektūros didmeistriams realizuoti savo idėjas mieste, būtent ir tapo sektinu tarptautiniu pavyzdžiu, nenaudodamas jokių jėgos ar administracinių svertų.

Barselonos paviljonas – amžinai jaunos modernybės veidas

Verta prisiminti, kad Barselonos miestas, pasirinkęs progresyviąją architektūrą savo kelrodžiu, pirmiausiai „nuo nulio” atstatė sunaikintą dieviško grynumo modernios architektūros šedevrą – 1929-ųjų Vokietijos paviljoną pasaulinėje EXPO parodoje. Anot barseloniškių architektų, užduotis tikrai nebuvo lengva, kadangi L. Mies van der Rohe archyvas per karą buvo sunaikintas, jokių brėžinių neišliko ir žymiojo metro mokinys, vadovavęs paviljono atkūrimui, galėjo remtis tik negausiomis tarpukario nuotraukomis, savo intuicija ir labai šykščia archeologija.

Taigi, berods 1986-aisiais, atstačius paviljoną, talentingo vokiečių (beje, kilusio iš Rytprūsių) architekto Liudviko Mies van der Rohe kūrinys Barselonoje, tampa ryškiu tarptautiniu moderniosios architektūros simboliu. Savotišku amžinai jaunos modernybės veidu.

Po poros metų paviljone imami teikti L. Mies van der Rohe architektūriniai apdovanojimai, o nuo 2001-ųjų Barselonos paviljone teikiamas apdovanojimas jau laikomas ir visos Europos moderniosios architektūros „nobeliu“.

7 lietuviški projektai 335 projektų turnyre

Kas dvejus metus rengiamame L. Mies van der Rohe apdovanojimo konkurse dabar dalyvavo 335 architektūros objektai iš 37 Europos šalių. Kandidatus tradiciškai siūlė Nacionalinės architektų sąjungos ir nepriklausomi ekspertai, kurių yra apie 70. Lietuvai šių metų svarbiausiame Europos architektūros turnyre atstovavo kaip niekada daug – net 7 – objektai.

Svencelės jėgos aitvarų ir burlenčių centrą, kandidatavusį dėl Jaunojo architekto premijos, (Andrės Baldišiūtės komanda) ir Namą Braškių gatvėje, Kaune (G. Natkevičius ir partneriai) pasiūliau aš, kaip nepriklausomas fondo ekspertas Lietuvai, o Kėdainių krematoriumą (G. Natkevičius ir partneriai), „Žalgirio“ areną Kaune (E. Miliūno studija), Gaisrinę Vilniuje (Laimos ir Ginto projektai), Vilniaus universiteto biblioteką (Paleko Arch studija) ir Kūrybines dirbtuves „Beepart“ Vilniuje (Simonas Liuga ir Andrius Ciplijauskas) - moderniosios architektūros turnyrui rekomendavo Lietuvos architektų sąjunga.

Beje, šių metų konkursas šiek tiek skiriasi nuo ankstesniųjų - pateikta daugiau viešųjų erdvių projektų ir socialinių objektų. Gal tai krizės krečiamos Europos požymis, o gal ir didesnio dėmesnio sulaukianti ne prabangos architektūra.

Diskusijoje „Naujos kryptys“ įvardintos pažangos gairės

Apie tai šiek tiek buvo minėta ir Fondo diskusijoje „Naujos kryptys“, atidarant parodą „Žalgirio“ arenoje, kurioje dalyvavo Fondo atstovas Ivanas Blasis, finalininkas, turgaus halės Gente autorius Wimas Mentenas ir VDU daktarė Jūratė Tutlytė, festivalio KAFe 2013 vadovas Gintaras Balčytis bei šių eilučių autorius.

Europa pagrįstai gali didžiuotis savo viešojo sektoriaus statiniais ir tai dar kartą patvirtina 2013-ųjų L. Mies van der Rohe konkurso finalas. Čia – koncertų salė, senamiesčio turgus, senelių namai, muzikos mokykla ir dvi miesto viešosios erdvės. Visi išskirtinės architektūros kūriniai gimė architektūriniuose konkursuose.

Deja, diskusijoje teko prisipažinti, kad vargiai tikėtina, jog artimiausiais metais lietuvių architektų kūriniai gali pretenduoti į L. Mies van der Rohe rinktinę kolekciją, jau nekalbant apie finalą. Kol mūsų viešųjų pirkimų konkursai grindžiami principu „geriausias tas, kuris pigiausias“ ir kol konkursų organizavimas bei „teisėjavimas“ yra tokio menko lygio – tiesiog neįmanoma, kad geras, išmintingas, aplinkai darnus projektas taptų mūsų gyvenimo norma. Ir būtų labai trumparegiška šiuo atveju kaltinti vien architektus...

Būkime atviri – mūsų architektūra gimsta pagal kitokias taisykles nei Europoje. Jos kraujyje yra tiesiog per mažai europietiškos kultūros ir per daug sovietiškos konjunktūros puvinio. Beje, būtent šis aspektas ypač išryškėja bendroje architektūros rikiuotėje Barselonoje.

Miesto vadovai susidomėjo Barselonos pavydžiu

Maloniai nustebino Kauno meras Andrius Kupčinskas, kuris parodoje rado nemažai įdomaus, o ypač – galimybių pasimokyti iš Barselonos, kaip architektūrą įdarbinti nuolatiniam miesto savitumo stiprinimui ir tarptautinio žinomumo didinimui. Ar Kaunas pasuks šiuo keliu, patikėti nelengva, nes kol kas urbanistinio mąstymo apraiškų mieste yra labai nedaug, o ir tos pačios, pasiekę savivaldybės slenkstį deformuojasi iki karikatūrinių pavidalų.

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio šefas Svaigedas Stoškus pripažino, kad daugelis parodoje eksponuojamų objektų paveldiniame kontekste jam nėra žinomi, tačiau labai įdomūs ir verti dėmesio. Jis pastebėjo, kad eksponuojami modernios architektūros intervenciniai projektai yra drąsūs, bet pasižymi ir akivaizdžia pagarba paveldiniam autentui. S. Stoškus sutiko, kad tokia realizuotų objektų sudėtingame kontekste patirtis galėtų labai praversti Kaunui.

Paroda atėjo į Kauną nelengvai

Pirmojo Kauno architektūros festivalio KAFe 2013 vadovas Gintaras Balčytis, kurio asmeninėmis pastangomis Barselonos kolekcija, šiaip jau lankanti tik pagrindines Europos ir pasaulio architektūros centrų sales, pirmąkart užsuko į Baltijos regioną, sakė, kad derybos dėl parodos truko beveik dvejus metus, kol pavyko pralaužti metropolinį lukštą.

Bendras parodos vizito į Kauną biudžetas yra toks nemandagus, kad net nepatogu jį garsiai skelbti. Tačiau pati galimybė festivaliniame KAFe 2013 formate neskubant patyrinėti „šventųjų“ lipdytus puodus atperka. Juoba, Kaunas metų pabaigoje bus minimas ir MoMA Niujorke, kur didelio L. Mies van der Rohe renginio metu bus pateikta parodos apsilankymų svarbiausiuose Europos architektūros centruose retrospektyva: Milanas, Venecija, Viena, Kopenhaga, Kaunas...

[ laukite tęsinio ]

www.pilotas.lt