Mokykloms laikas pripažinti tiesą ir priimti lemtingus sprendimus

Apmaudu, kad esant ypač prastai situacijai šalyje aukščiausios šalies institucijos – premjeras, sveikatos ir švietimo ministrai, vyriausybė – nusikrato atsakomybės ir leidžia savivaldybėms bei mokykloms pačioms spręsti, kiek ir kokių priemonių imtis organizuojant ugdymo procesą visai šaliai kovojant su pandemija. Arba nesiimti… Nes realių priemonių, išskyrus nuotolinį ugdymą, daugeliu atveju tiesiog nėra (karalius – nuogas, deja, net ir šioje situacijoje!).

Rugsėjį Švietimo mokslo ir sporto ministras sakė, kad „pradėsim mokslo metus beveik kaip įprasta, o vėliau žiūrėsim”… Ir ką pamatėm? Ar šiandieninę sparčiai blogėjančią situaciją jau matom visi? Kokių realių ir maksimaliai veiksmingų žingsnių imamės?

1. Tiek gydytojai, tiek specialistai epidemiologai, pagaliau ir mūsų valdžia pripažino, kad ligos plitimas tapo nevaldomas (nors rugsėjį, absurdiška, tai dar jiems buvo „neaišku”). Sparčiai senka sveikatos įstaigų darbuotojų atsargos, jau nekalbant apie galimybes gydyti kitus ligonius, kurių pavėluotas gydymas (arba ne - gydymas) dažnai baigiasi ir pačiu blogiausiu…

2. Turbūt visiems akivaizdu, kad mokykloje NEĮMANOMA laikytis 15 min. bendravimo ribos, dažniausiai NEĮMANOMA klasėje asmeniui skirti tiek ploto, kad būtų neperžengta riba, kai ore esanti viruso koncentracija jau kelia grėsmę (deja, šis faktorius vis dar stebuklingai nutylimas, apsiribojant tik kaukių dėvėjimu ir atstumu).

3. Pagaliau net vienkartinėmis kaukėmis daugelis mokyklų neaprūpina mokytojų dėl lėšų stygiaus, geriausiu atveju įduodamos skydelius, kurių suteikiama apsauga – graudžiai, jei ne iliuziškai minimali, turint omenyje tai, kai klasėse 45 min. kvėpuoja 15-30 mokinių ir mokytojas… Ir kvėpuoja 6 pamokas per dieną. Ir vėdinimas, patys suprantame, koks ir kada vyksta, kai lauke ne vasara... Ir srautai, kaip bebūtų nuostabu, maišosi, nes į specializuotus kabinetus, tualetus ar valgyklą kitaip nei per bendrus koridorius nepateksi…

4. Pripažinta ir visiems aišku, kad ugdymo įstaigos dar prieš mokinių atostogas tapo viruso plitimo židiniais.

5. Blogiausia, kad užsikrėtę mokiniai infekciją atneša į namus. Savo artimiesiems ir nebūtinai garbaus amžiaus senoliams. Gydantys medikai jau ne kartą perspėjo, kad virusas pavojingas ir jaunesniems.

KIEK DRAUDŽIAMO (?) MASINIO SUSIBŪRIMO VIETŲ ATSTOJA 300 ar 500 MOKSLEIVIŲ SUBURIANTI MOKYKLA?

6. Didesnėse mokyklose, ankštose, tinkamai neįmanomose vėdinti patalpose vienu metu artimai bendrauja keli šimtai, 500 ar net 1000 mokinių. Su keliasdešimčia mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų. Tai gerokai lenkia, tarkim, 300 žiūrovų leidžiančias talpinti sales, aprūpintas tinkama ventiliacija, su 1-2 metro atstumo besilaikančiais žiūrovais ar 1-2 val. neviršijančiu renginiu!!! AR PRIPAŽINS ATSAKINGOS INSTITUCIJOS, kad MOKYKLA – MASINIS RENGINYS, tiesiogiai ir daugiau negu bet koks kitas prisidedantis prie infekcijos plitimo?

7. Mokinių atostogų metu susirgo ne vienas ir ne keletas mokyklos darbuotojų, vieni iš jų – sunkiai, kiti dar tebeserga vaduodamiesi su deguonies kaukėmis ir specialia, itin brangia (ne tik pinigų, bet besibaigiančių personalo resursų atžvilgiu) priežiūra.

NEKELKIM PANIKOS? VISKAS GERAI?

Ne paslaptis, kad ne vienas dirbančių mokyklose prieš keletą dienų ar savaičių jau palaidojo rizikos grupėse esančius artimuosius. Po to, kai užsikrėtė patys... Net patys atkakliausi kritikai, demonstratyviai neigę viruso egzistavimą ar situacijos rimtumą, susirgo arba net buvo išvežti reanimobiliais… Turbūt nereikia tęsti. Problemos esmę ir situacijos grėsmingumą suvokiame daugelis. Tuo metu kai kuriose mokyklose infekuotų kolegų skaičių sužinome tik iš nuogirdų, praėjus keletui dienų ar savaitei po nustatyto susirgimo… Ir toliau tęsėm darbą. O virusas tęsė savąjį. Kol pagaliau administracija – vienur anksčiau, kitur vėliau „išleido“ į nuotolinį. O dabar grįžtame? Būtent dabar?

8. Ar sveiko proto žmogui dar gali kilti klausimų, kas bus, kai/jei vaikai grįš į mokyklas? Ar daug dar bus valdininkų, teigiančių, kad pamainomis organizuojant kontaktinį ir nuolatinį mokymą bus (realiai, ne šimtąja procento dalimi) sumažintas viruso plitimas? Kieno nuomonės reikia klausti, kai kaimyninių šalių situacija aiškiai rodo, kur link einame?

9. Pavasarį tik dėl griežto karantino pavyko sumažinti mirčių ir užsikrėtusiųjų skaičių. Deja, dabar priimantieji sprendimus turi teisę rinktis, kokiomis „privalomomis rekomendacijomis”, o, svarbiausia, patys sprendžia - KIEK IR KAIP, TOMIS REKOMENDACIJOMIS VADOVAUTIS… Dažnai mokslu grįstas prevencijos principas ir jo taikymas – kaip devintas vanduo...

Norisi tikėtis, kad didesnė visuomenės dalis supras, jog net ir gelbstint ekonomiką (t.y. daugelio mūsų galimybę tiesiog dirbti ir užsidirbti) gali būti pražūtinga ir nei vienam nedovanotina matyti tik juoda arba balta. (Pvz., visų jaunesnių mokinių mokymą tik kabinetuose arba tik nuotoliniu būdu).

Gal kitų sprendimų reikia ieškoti pasitelkus sveiką protą, realius skaičius ir tikrus, sąžiningus ir atsakingus profesionalus?

MASINIS INFEKCIJOS PLATINIMAS „MIŠRIAI“?

Bet dar pražūtingiau rinktis tokį „mišrų” priemonių taikymą, kurio metu pasirenkama, pvz., kad vieną savaitę į (aiškiai lemtingą!) masinį susibūrimą mokyklose rinksis visi mokyklos penktokai, o kitą savaitę – būriai septintokų. Vėl eksperimentuosime iš esmės nesumažinant nei moksleivių skaičiaus klasėse, nei viruso plitimo rizikos? Tik imituojant. Kad mažiname.

Švelniai sakant, apmaudu, kad atsakingi asmenys taiko tokias „priemones”, kurios, regis, tiesiog pirma šovė į galvą. Arba pasirinko tokias, kurios tinka visuomenei užliūliuoti, nes gerai skamba žiniasklaidoje.

Apmaudu, kad mokyklose epidemiologų rekomendacijas pritaikomos itin „kūrybiškai ir lanksčiai” (Dažnai pagal (ne)turimas lėšas ir kompetencijas... O tada kas galėtų apkaltinti?..)

Deja, ir šalies valdantieji eilinį kartą išklauso medikų bei pedagogų bendruomenių, bet iš jų išsirenka tik sau patogias ir priimtinas nuomones bei argumentus. Tik tas, kurias supranta plačioji visuomenė...

Arba…