Nacionalinis socialistinis M. Vallsas

Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas vos per metus veržliai pakilo karjeros laiptais. Jam jau žadamas ministro pirmininko postas, tačiau jis gali pretenduoti ir į daugiau – tapti būsimų prezidento rinkimų žvaigžde.

Šią vasarą aš labai savimi didžiavausi. Lygiai prieš metus, 2012 metų rugsėjį, parašiau Komersantui straipsnį apie tai, kad vidaus reikalų ministras M. Vallsas jei ne 2017 metais, tai tikrai 2022 metais taps Prancūzijos prezidentu. Kai pasidalijau savo prognozėmis su pažįstamais prancūzais, jie manęs vos neišjuokė. Ir štai atėjo 2013 metų rugsėjis, ir nėra nė vieno prancūziško žurnalo, kuriame nebūtų pasirodęs vedamasis apie M. Vallsą. Jis ir Paris Match, ir Le Nouvel Observateur, ir Le Point, o šią savaitę jis net Madame Figaro.

Nuo pergalingo momento prezidento ir parlamento rinkimuose socialistų vyriausybė turi vis mažiau pasiekimų ir dar mažiau herojų. François Hollande'o ir jo ministro pirmininko Jeano Marco Ayrault populiarumas tai krenta į duobę, tai šiek tiek pakyla, bet apskritai yra pasiekęs rekordinį minimumą. Remiantis naujausiomis apklausomis, tik 32 % prancūzų teigiamai vertina prezidento veiksmus ir 38 % – ministro pirmininko. Net prastai pagarsėjęs Nicolas Sarkozy nebuvo taip nuvylęs rinkėjų savo pirmaisiais metais.

O štai vidaus reikalų ministro 51 metų M. Vallso populiarumas nors ir svyruoja, bet kyla. Jo darbu šiuo metu patenkintas 61 % apklaustųjų. Visą vasarą jis nedingo iš televizijos ekranų, atsirasdamas visur, kur tik kas vyko. Kadangi Prancūzijos nusikaltėliai neatostogauja, visą laiką kas nors vyko, ir VRM vadovas buvo visų akiratyje. Galų gale jo aktyvumas taip įkyrėjo kolegoms, kad į Marselį, kurį M. Vallsas susiruošė inspektuoti įvykus eiliniam banditų susišaudymui, pasiuntė ir kitus ministrus, kad anas nepatrauktų į save antklodės.

M. Vallso jėga ta, kad jis gerai supranta prancūzų nuogąstavimus ir nesigėdija vadinti daiktų savais vardais. Emigracija, nusikalstamumas, valdžios bejėgiškumas – apie tai šiuo metu kalba ir dešinieji iš N. Sarkozy partijos Liaudies judėjimo sąjungos (UMP), ir stiprūs dešinieji iš Nacionalinio fronto, ir net ultradešinieji. Socialistai tokių žodžių prisibijo kaip keiksmažodžių eteryje, o M. Vallsas juos taria atvirai, renka taškus ir daugina nedraugus partijos viduje.

Neseniai jis susikibo su teisingumo ministre Christiane Taubira, kuri vykdo Prancūzijos teismų reformą. Ji nori sušvelninti bausmes ir sumažinti kalėjimų skaičių. Pirmasis reformos žingsnis, pavyzdžiui, yra įvesti lygtinę bausmę tiems, kurie nuteisti kalėti mažiau nei penkerius metus. M. Vallsas su tuo nesutinka, manydamas, kad negalima pataikauti nusikaltėliams.

Neseniai jis pareiškė, kad Afrikos emigrantai gali užplūsti Prancūziją ir kad jau seniai laikas peržiūrėti šeimų susijungimo įstatymą, kuris leidžia kasmet šalyje nutūpti žmonėms, nemokantiems kalbos, neturintiems darbo ir pajamų. Socialistų požiūriu, tai beveik eretiškas pareiškimas. Kairiojo fronto vadovas Jeanas Lucas Melenchonas tiesiai apkaltino M. Vallsą, kad jis „apnuodytas“ Nacionalinio fronto idėjomis ir „perima savo priešininkų gėdingas idėjas“. Sunerimo ir pats prezidentas F. Hollande'as, visuomet tikėjęsis vakarykščių emigrantų paramos. Jis specialiai pabrėžė, kad klausimas apie šeimų susijungimą nebus keliamas.

N. Sarkozy laikais M. Vallso pirmtakas VR ministras Claude'as Gueant'as, laikytas prezidento pilkuoju kardinolu, pasireiškė kaip aršus imigracijos priešininkas. Be to, kartais veikė priešingai sveikam protui. Vienas jo dekretų, pavyzdžiui, draudė suteikti darbą užsieniečiams, baigusiems aukštąjį mokslą Prancūzijoje. Jokių argumentų apie tai, kad į šalį vietoj vargšų pabėgėlių tokiu būdu papultų žmonės, ne tik turintys būtinas Prancūzijai specialybes, bet ir puikiai visuomenėje integravęsi bei tobulai mokantys kalbą, C. Gueant'as nepriėmė.

Iš jį pakeitusio M. Vallso laukė „širdies diktatūros“. Tuo labiau kad Manuelis Carlosas Vallsas – pats imigrantas. Jis turi katalonų ir italų šaknis, gimė Barselonoje ir gavo Prancūzijos pilietybę tik prieš trisdešimt metų, 1982-aisiais. Jo giminėje – dailininkai, architektai, žurnalistai ir poetai, o jo žmona – muzikantė. Universitete jis studijavo istoriją ir masines komunikacijas. Tačiau naujasis ministras pasielgė daug kiečiau, nei buvo tikėtasi iš inteligentiško žmogaus, tai yra iš skuduro.

M. Vallsas jokiu būdu nežadėjo, kaip daugelis nuogąstavo, kad prasidės masinė nelegalių imigrantų legalizacija: jos nebus. Kiekvienas atvejis bus svarstomas atskirai. Ir F. Hollande'o idėja, žadanti užsieniečiams rinkimų teisę vietos rinkimuose, jo neįkvepia. Jis mano, kad pagrindinė problema – ne tik emigrantai. Su tuo galima kovoti, tai galima kontroliuoti. Problema – jaunimas, jų vaikai, kurie šiuo metu yra prancūzai pagal pasą, bet ne pagal požiūrį ir elgesį.

M. Vallsas pasirodė kaip pragmatikas, netikintis įprasta socialistine demagogija: iš pradžių atseit nugalėkite skurdą ir nedarbą, tuomet išnyks nusikalstamumas. „Tam, kad atkurtume problemiškuose kvartaluose respubliką, reikalingas užimtumas, bet reikalingas ir saugumas, nes nusikalstamumas pliekia pačius skurdžiausius“, – prieštarauja jis. Čia M. Vallsas nesutaria su partijos draugais. Socialistai savo rinkimų kampanijoje nekalbėjo apie saugumą ir policijos kontrolės stiprinimą, nes daugelis jų rinkėjų ne be pagrindo galėjo tokios kontrolės prisibijoti. Tokia retorika iš anksto kvepėjo dešiniaisiais ir ultradešiniaisiais. M. Vallsas paliko ją sau. Jis net pratęsė N. Sarkozy čigonų išsiuntimo praktiką, dėl kurios socialistai kitados kaltino N. Sarkozy. Tuo M. Vallsas yra daug artimesnis N. Sarkozy nei F. Hollande'ui. Ne veltui buvęs Prancūzijos prezidentas, jausdamas giminingą sielą, 2007 metais jį kvietė į vyriausybę, tačiau M. Vallsas tuomet atsisakė. Tačiau dabar jo manierą laikytis visiems matomai tiesiogiai lygina su N. Sarkozy taktika.

Taigi jis tapo vieninteliu rimtu kairiųjų ministru, kuris patinka dešiniesiems, ir ugningasis J. L. Melenchonas iš dalies teisus. Negana to, dešiniesiems jis tampa labai patraukli figūra. Už jo nugaros nėra prancūzus nuvylusio N. Sarkozy penkmečio. Jis ne toks odiozinis kaip Le Pen šeima, kuriai daugelis prancūzų pritaria, bet gėdijasi tai išreikšti.

Savaime suprantama, proporcingai M. Vallso populiarumo augimui tarp priešininkų auga ir jo nesutarimai su kolegomis. VRM vadovas turi varžovų vyriausybėje, yra ir atvirų piktanorių. Jis pats sako: „Aš mėgstu smūgiuoti ir man patinka smūgius atlaikyti“, bet pastaruoju metu smūgiai darosi vis dažnesni. Kol kas rezultatas – jo naudai. M. Vallso priešininkė ekologijos ministrė Delphine Batho neatsargiai sukritikavo biudžetą ir „išskrido“ iš vyriausybės. Jo įtakingasis varžovas Jérôme'as Cahuzacas, pagrindinis Prancūzijos kankinys, biudžeto reikalų ministras, įkliuvo slaptame pasitarime Šveicarijoje ir iškeliavo įkandin D. Batho.

Jo naudai kol kas vyksta net ir pavojinga kova su justicijos ministre Ch. Taubira, stipria, charizmatiška ir nemalonia moterimi. Tai ji prastūmė Prancūziją padalijusį įstatymą dėl homoseksualių santuokų, tai ji dabar skubina teisinę reformą, itin nepopuliarią tarp įstatymui paklusnių piliečių. M. Vallsas, žinoma, nekėlė abejonių dėl „vedybų visiems“ (o ir būtų tai pamėginęs daryti?), tačiau jo dabartinė pozicija tikriausiai sulauks palaikymo tų prancūzų, kurie visus metus plūdo į demonstracijas, nukreiptas prieš Ch. Taubiros įstatymą.

O dėl teismų reformos, ministrė nuolatos patiria spaudos atakas. Bet kokį kriminalinės kronikos faktą žurnalistai įsigudrina pateikti kaip jos kaltę, tarsi būtent ji neseniai per išeigines paleido maniaką, kuris, grįždamas į kalėjimą, išprievartavo ir užmušė dvi moteris. Ch. Taubira džiaugtųsi, galėdama paaiškinti, kad jos reforma, atvirkščiai, nugalės recidyvą, tačiau kas jos klausysis žinių apie plėšimus ir susišaudymus fone? Protingiau patikėti M. Vallsu, siūlančiu kovai su nusikaltėliais imtis priemonių, visai nepanašių į Makarenkos. Ir, žinoma, jį myli spauda – jis puikiai bendrauja su žurnalistais. Tai stiprioji mediatyvaus ministro pusė. Jis to mokėsi specialiai; Lionelio Jospino vyriausybėje 1997–2002 metais jis buvo patarėjas ryšiams su spauda ir, pasinaudojęs tais savo ryšiais, padėjo F. Hollande'o pergalei.

Augančios M. Vallso įtakos ne be pagrindo prisibijo premjeras ministras J. M. Ayrault. Jei tektų paleisti vyriausybę, dabartinis VR ministras – geriausia kandidatūra, kad suformuotų naująją. Kitas dalykas, kad M. Vallsui tai galėtų būti akligatvis: iš premjero pareigų mažai kas grįžta, išlaikę buvusią reputaciją. Jei jis galvoja apie prezidento rinkimus, jam geriau laikytis nuošaliau ir nesiimti atsakomybės dėl nedarbo ministerijos, nepakankamo mokyklinio lavinimo, ekonominės regresijos. Tačiau visiškai įmanoma, kad į šitą atsakingą postą jį gali pasodinti F. Hollande'as būtent tam, kad šis nusilaužtų sprandą.

F. Hollande'ui Socialistų partija palinkėjo antrosios kadencijos, bet jei jo autoritetas toliau kris, 2017 metais socialistams gali prireikti naujo lyderio. Tokioje situacijoje M. Vallsas gali tapti figūra, kuri mokės sujungti didelę kairiųjų ir dešiniųjų dalį, tapti socialistų stipriąja ranka.

Jei jis bus iškeltas, visi partijos vidaus nesutarimai liks užmarštyje. Socialistai balsuoja disciplinuotai. Pusę rinkėjų jis gaus tiesiog partinės logikos tvarka, o kitą pusę – dėl savo charizmos ir dešiniesiems artimos pozicijos. Tai rodo skaičiai. Remiantis neseniai vykusiais tyrimais, jį palaikytų 74 % socialistų, 58 % dešiniųjų iš UMP ir 47 % Nacionalinio fronto šalininkų.

Galima prisiminti, kad pirminiuose socialistų rinkimuose 2011 metais jis buvo dabartinio prezidento varžovas. Tada M. Vallsas surinko visišką mažmožį ir buvo pavadintas Ponu 5 %, tačiau dabar reitingais gali gerokai sėkmingiau lygintis su F. Hollande'u. Kad nekeltų jo pavydo, M. Vallsas bet kokia palankia proga pabrėžia savo lojalumą prezidentui, tačiau akivaizdžiai nuo jo skiriasi aktyvumu, charizma, mokėjimu kalbėtis su publika. Jo kalbos nepaprastai teatrališkos, nors, reikia pripažinti, ne ypač turiningos. Tačiau, palyginti su F. Hollande'u ir jo mokykliniais pranešimais, M. Vallsas dabar atrodo kaip tikras partinis vadas, ir daugelis jį būtent taip priima. Jis tikras gražuolis (linkėjimai nuo Madame Figaro), ekranų ir laikraščių herojus, žurnalisčių numylėtinis ir kelią į viršų pradeda tiksliai iš tos ministerijos pareigybės, iš kur startavo N. Sarkozy, Dominique'o de Villepino vyriausybėje dirbęs vidaus reikalų ministru.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://www.kommersant.ru/doc/2270778