Naujas spektaklis apie žmogaus ir jo vertybių griūtį

Balandžio 4 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įvyko priešpaskutinė 73-iojo sezono premjera – Ewaldo Palmetshoferio „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“.

Šis kūrinys Nacionaliniame dramos teatre buvo pristatytas 2012-ųjų gruodį pirmą kartą surengtoje „Tarptautinių pjesių mainų“ programoje. Pjesę iš vokiečių kalbos išvertė Jūratė Pieslytė, režisierius – Paulius Ignatavičius, dailininkė – Neli Ivančik. Vaidmenis kuria Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Virginija Kuklytė, Tomas Stirna, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius.

Austrų dramaturgas Ewaldas Palmetshoferis (gim. 1978 m.) iš pradžių studijavo dramą ir vokiečių kalbą, vėliau – teologiją, filosofiją, psichologiją ir pedagogiką. Jis ne tik studijuoja ir rašo, bet dar dirba socialiniame sektoriuje. 2006–2007 m. dalyvavo „Wiener Wortstaetten“ dramaturgų projekte. 2007–2008 m. rezidavo kaip dramaturgas Vienos „Schauspielhaus“. 2008 m. „Theater heute“ kritikai jį išrinko geriausiu metų jaunu dramaturgu. Du kartus nominuotas „Mülheim Dramatists’ Award“ už pjeses „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ (2008) ir „Faustas alkanas ir paspringsta Margarita” (2010). 2011–2012 m. E. Palmetshoferis buvo Manheimo nacionalinio teatro kviestinis dramaturgas.

Pjesėje „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ autorius analizuoja į aklavietę įvarytų žmonių emocijas ir pasidavimą įtampai. Pjesė atskleidžia, kad iš tiesų nėra jokio dangaus, gamtos dėsniai tėra piktas pokštas, o politika tapo visiškai sąlyginiu vienetu. Šiandien, kai tikrąja mūsų gyvenimo realybe tapo pirkimas ir pardavimas, o pasaulis virto milžinišku visus mus įsukusiu ekonomikos varikliu, klausimas „Būti ar nebūti?“ praranda reikšmę. Juk jau ir taip nuspręsta – „Tikrai nebūti“. Siekdamas paryškinti komedinį šios siurrealistinės pjesės aspektą, autorius supina kalbą ir ritmą į komišką ir bauginančią istoriją, kuri galiausiai ragina klausti: „Pasiduoti ar veikti?“

Režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus nuomone, „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ – apie žmogaus ir jo vertybių griūtį. „Taip atsitinka dėl sutrikimo, meilės alkio, apsimestinio ir paviršutiniško bendravimo. Spektaklis – tai tam tikra apokalipsė, o kartu detektyvas: kas atsitinka, kai nebelieka Hamleto – prasmės ieškotojo, kai nebelieka meilės tarp artimiausių žmonių? Kai pasitenkinama vienintele didžiausia šiuolaikine prasme: būti čia ir dabar, šią akimirką“, – tvirtina režisierius.

www.teatras.lt