Nesisteminės opozicijos sistema

Per pastarąjį laikotarpį Lietuvoje susiformavo tam tikra nesisteminės opozicijos sistema su savo nuomonių formuotojais, aktyvistais, politinėmis bei visuomeninėmis organizacijomis, socialinių tinklų grupėmis, internetinės žiniasklaidos priemonėmis. Palyginus su tuo, kas buvo mūsų politiniame gyvenime dar 10-15 metų atgal, tai, žinoma, žingsnis į priekį.

Deja, nepaisant visų kalbų apie vienyjimąsi, mūsų nesisteminė opozicija galutinai atomizavosi į pavienius veikėjus arba nedideles sektantiškas grupeles, kurios ir esamus opozicinius informacinius resursus savotiškai „privatizavo“. Šie veikėjai ir šios grupelės paraleliai ir kovoja su valdžia, ir nuolat pešasi tarpusavyje. Parako, aktyvumo ir energijos jiems pakanka kovai abiems frontais. Reiškiasi protestinis potencialas yra. Bet dėl tokio totalinio susiskaldymo ir susikivirčijimo antisisteminis nesistemininkų veiksmų realus efektyvumas, deja, gana menkas.

Kodėl nepavyksta suvienyti opoziciją? Žinoma, kaip visada, veikia vadų bei vadukų ambicijos ir politiniai kompleksai. Kaip sakoma, kuo mažesni lyderiai, tuo didesnės jų ambicijos. Bet svarbiausia priežastis – visiška ideologinė košė nesisteminės opozicijos gretose. Ir čia išeitis tik viena: kaip sakė klasikas, prieš apsijungiant reikėtų išsiskirti. Toks išsiskyrimas būtų tolygus ir turėtų prasidėti nuo ideologinio išsigryninimo pagal jau susiformavusias gaires. (Terminas „ideologija“ šiame kontekste naudojamas buitine prasme). Jau dabar matomos bent 3 opozicinės ideologinės srovės nesistemininkų tarpe, pagal kurias galėtų veikti išsiskyrimo ir/ar vienijimosi procesai.

1. Prosisteminiai nesistemininkai. Šios ideologijos prisilaikantys opozicionieriai iš esmės palaiko provakarietišką kapitalistinę Lietuvos politinę sistemą jos kosmopolitiniame ar tautiniame variante. Jie nepatenkinti jos kai kuriomis svarbiomis detalėmis bei savo dabartine vieta jos struktūroje. Tai dažniausiai aktyvūs buvę šios sistemos kūrėjai ir puoselėtojai.

2.Besisteminiai nesistemininkai. Šios ideologinės srovės atstovai dažnai ir radikaliai kritikuoja visą dabartinę sistemą už jos amerikonizmą, militarizmą, vaivorykštines apraiškas, kartais net už jos perdėtą rusofobiją, kritikuoja jos socialinį - ekonominį modelį ir antidemokratišką politinį režimą, bet nesigilina arba paviršutiniškai suvokia dabartines situacijos priežastis.

3. Antisisteminiai nesistemininkai. Tokios ideologinės krypties opozicionierių kol kas mažuma, bet jie apart argumentuotos esamos sistemos kritikos, kuri prasiskverbia iki priežastinių - pasėkminių pamatų, bando bent pasamprotauti apie veiksmingą alternatyvą dabartinei sistemai. Tai yra pakalbėti apie tai „kas gali būti po karo“.

Šios trečios ideologinės grupės atstovai gali susiburti į formalią ar neformalią atskirą opozicinę grupę, gali veikti ir būdami „išbarstyti“ po kitas nesistemininkų grupeles ar tiesiog kaip „aktyvūs vienišiai“.

Bet, deja, ir jie, nekalbant jau apie pirmą ir antrą opozicionierių grupes, faktiškai neturi istoriškai, ekonomiškai bei geopolitiškai pagrįstos pozityvios programos. O jeigu ir bando kažką konstruktyvaus pateikti visuomenei, tai vis dėlto dažnai vengia tiesiai ir atvirai įvardinti galimą realiausią ir fundamentaliausią alternatyvą dabartinei sistemai. O ji gana paprasta - tai naujas arba atnaujintas socializmas. Tam reikalingi ir naujas „Manifestas“ ir naujas „Kapitalas“. Šioje vietoje galima perfrazuoti seną dar „perestrokos„ laikų lozungą: „Lietuva be socializmo - Lietuva be ateities“.

Visų šių grupių ir visos nesisteminės opozicijos reikšmė, svoris ir įtaka gilėjant globalinio kapitalizmo krizei ir vykstant giliam geopolitiniam lūžiui turėtų tik augti. Deja, plika akimi matosi, kad opozicionieriai tokiai įvykių raidai visiškai nepasiruošę. Pasiūla netolygi paklausai. Ir tai yra giluminis opozicinės politinės veiklos prieštaravimas bei būsimų galimų dramatiškų įvykių užuomazga.