PAMIRŠOME ŽMOGŲ. Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visais lygmenimis. Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus. Kategoriškai nesutinku su besąlygiška ekonomikos viršenybe. Tai – iš esmės klaidingas požiūris, lemiantis ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus ir, deja, labai skausmingus praregėjimus. Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas. Išmokime šias pamokas. Atlikime vertybių peržiūrą ir pakilkime vertybiniam atgimimui.
Pamiršote kieno šie žodžiai? Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Metinis pranešimas 2010 m. birželio 8 d.
Po trejų metų, 2013-ųjų birželio 11-ąją, Prezidentės D.Grybauskaitės pranešimas jau visai kitoks: teisingumo ir solidarumo problemų nelieka, užtat apstu pasigyrimų ekonominėmis pergalėmis ir daug patriotinių motyvų.
Prieš dvidešimt penkerius metus iš pogrindžio išlaisvinome Vytį, Gedimino Stulpus, Trispalvę ir Tautinę Giesmę, o lietuvių kalbą įteisinome kaip valstybinę. Išsaugoti valstybę per amžius mums padeda įgimtas laisvės troškimas, kovingumas, užsispyrimas, įžvalgumas, tylioji rezistencija ir baltiškoji kantrybė.
Neskanu.
Neskanu, kai tokiais nuopelnais su Sąjūdžiu dalijasi žmogus, net nepriklausomybę atgavusioje valstybėje kolaboravęs ypatingose okupacinėse struktūrose ir už tai imdavęs ne tik algą, bet ir premijas. Ar taip pasireiškia įgimtas laisvės troškimas, tylioji rezistencija?
Akivaizdi tendencija – kuo daugiau atsiskleidžia nuslėptų D. Grybauskaitės okupacinės biografijos detalių, tuo Prezidentės kalbos patriotiškesnės. Štai gaudama Karolio Didžiojo apdovanojimą vokiečių žurnalistams pasakojo paslapčiomis šventusi Kalėdas ir Vasario 16-ąją. Nenustebčiau, jog kitąmet prieš rinkimus paaiškėtų, kad į bolševikų irštvą D. Grybauskaitė įsiskverbė tik dėl nepriklausomos Lietuvos, kaip slapta Sąjūdžio agentė, vykdanti itin svarbią valstybinę užduotį.
Ir kas gi žmogų verčia meluoti? Priešrinkiminis laikotarpis – paskutiniu savo pranešimu D.Grybauskaitė akivaizdžiai parodė, kad didžiausias savo viltis sieja su dešiniuoju rinkėju, kuriam praeitis neretai svarbiau už ekonomiką.
Tačiau ir tiems, nepakilusiems su ja vertybiniam atgimimui, kuriems svarbiausia – pinigų stygius, ji taip pat turi kuo pasigirti: Patys savo galva, be išankstinių receptų, laiku ėmėmės reikiamų priemonių, įveikėme sunkmetį ir tapome finansinės atsakomybės pavyzdžiu Europai. Taip pat Lietuva turi vieną geriausių valstybės skolos rodiklių – esame mažiausiai prasiskolinusių Europos Sąjungos valstybių šešetuke. Štai toks atsakymas visiems, kritikuojantiems ją, kad dvigubai pigiau nesiskolinome iš TVF. Ir vėl neskanu – ar galima lyginti skolas valstybių, kurios savarankišką ekonominę politiką vykdo septynis ir du dešimtmečius? Ar atsižvelgiama į valstybių dydį ir piliečių skaičių?
2010-ųjų metiniame pranešime D. Grybauskaitė primena, kaip aktyviai žmonės dalyvavo 1992 metais referendume dėl Konstitucijos: Atėjo, nes tikėjo, kad jų balsas gali lemti permainas.(...) Atverkime politinę sistemą platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui. Taip pasiųsime žinią, kad žmonių balsas svarbus, jų dalyvavimas valstybės gyvenime – galimas ir laukiamas.
O štai 2013-ųjų metiniame pranešime žmonių nuomonė referendume dėl atominės elektrinės belieka jau tik farsu: Patikimų faktų stoka ir klaidinančių pranešimų gausa, interesų grupių pinigų iškreipiamos žinios atima iš mūsų žmonių teisę rinktis ir spręsti patiems. Farsu paverčia net tautos referendumą.
O toliau dar stipriau: Suklaidinta ir supriešinta tauta lengviau manipuliuoti, nes ji nepastebi tyliųjų grėsmių. Manding, tai jau beveik nepasitikėjimas savo piliečiais, kurie, kaip aiškinama, visgi yra labai darbštūs, protingi, išsilavinę ir šiandien daro didžiausius stebuklus – skina pergales sporte, mene, versle.
Kita vertus, jei visgi sutiktume, kad tokia išprususi Tauta (kas penktas šalies gyventojas turi aukštąjį išsilavinimą, daugiau nei 78 procentai moka vieną ar daugiau užsienio kalbų) yra taip lengvai suklaidinama, turime klausti: „O kur buvo Prezidentė, kodėl tylėjo aukščiausia ir galingiausia valstybėje politikė tuomet, kai vyko toks valstybinis nusikaltimas – tas baisus informacinis klaidinimas, kai, anot Prezidentės, buvo atimama svarbiausia konstitucinė piliečių teisė patiems spręsti? Kaip nubaustos tos interesų grupės?“
O gal čia tik tas autokratiškumo bruožas: kas man pritaria, yra teisus, kas prieštarauja – suklaidintas?
Neskanu.
Neskanus ir Prezidentės priekaištas Vyriausybei dėl bandymų suskaičiuoti, kiek valstybei kainuos nauja atominė elektrinė: Vien ties ekonominės naudos formulėmis ir kainų skaičiuokle užstrigę politikai gali iš energetinio saugumo kelio išsukti valstybei pragaištingu vienadienės naudos takeliu. Bet juk ir pati Prezidentė savo pranešime į energetiką žiūri per ekonominę naudą, ir galimi atominės elektrinės partneriai visuomet prašė tikslių skaičiavimų – jie į šį didžiausią Pabaltijyje projektą žiūri tik kaip į komercinį.
Deja, per mažai drąsių politikų, galinčių pasakyti Prezidentei atvirai: „Kol bus toliau taip nepamatuotai švaistomi valstybės milijardai, tol emigracija – tautos susinimas – nesibaigs.“ Deja, ši baisiausia nacionalinė grėsmė Prezidentės pranešime buvo parodyta beveik kaip pergalė: Vis daugiau emigrantų pradeda kurtis Tėvynėje - per 2012-uosius į Lietuvą sugrįžo daugiau nei 17 tūkstančių žmonių. Ėmė mažėti ir išvažiuojančiųjų. Vėl neskanu. Nes nutylėtas išvažiuojančiųjų skaičius – dvigubai didesnis nei sugrįžusiųjų. Vadinasi – problema vis dar labai gili.
O štai taip kalbėta 2010 m.: Galvoju ir apie emigracijos mastą. Ne kaip apie ekonominį reiškinį, o kaip apie žmogaus ir valstybės santykį. Pažvelkime tikrovei į akis ir pripažinkime: žmonės emigruoja ne tik ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių. Jie išvažiuoja į svetimas šalis, nes pasijuto svetimi savame krašte.
O štai ką po dvejų metų, pernai, „svetimais savame krašte“ pasijutusiems ir po smurto Garliavoje TIE-SOS akcijas rengusiems savo metiniame pranešime pasakė Prezidentė: Dažniausiai mus visus pasiekiantis žmonių skundas - „Nėra teisybės". Į Prezidentūrą per metus kreipėsi beveik septyni tūkstančiai žmonių: kas antras dėl įvairių teisėtvarkos institucijų darbo. Viena vertus, džiaugiamės pažanga, kuriant teisinę valstybę. Kita vertus, abejojame valstybės gebėjimu užtikrinti teisingumą. Visuomet palaikiau ir palaikysiu ieškančius tiesos. Tačiau niekindami valstybę, keikdami jos teisėsaugą ir įstatymus, vykdydami tik savo teisingumą, tiesos nerasime. (2012 m. birželio 7 d.)
Šiemet metiniame pranešime apie Garliavą ir apie teismus už tiesos ieškojimą, kaip ir per akcijas prie Prezidentūros – kapų tyla. Gal viso to net ir nebuvo... Tiesa, gal dar nežinote – teismai pradėjo dirbti jau geriau: teismų sistemoje – esminių pokyčių metas. Šalyje vis dar galima „nusipirkti infarktą", bet darosi vis sunkiau „nusipirkti" teisėją. Ir tik todėl, kad patys teisėjai nenori būti perkami.
Prezidentė savo pranešime primena, kad šiandien visi laikome Konstitucijos egzaminą, bet kaip yra su tais kitais tiesos ieškotojais, buvusiais FNTT vadovais, kuriuos Prezidentė pernai ministrui Nė prie ko nurodė žaibiškai atleisti? Juk, kaip sako savo pranešime D. Grybauskaitė, žmonės negali jaustis saugūs, nežinodami, kas vyksta valstybėje, kokie sprendimai ir kodėl pateikiami. Juolab, jei tie neaiškūs sprendimai priimti prieš pareigūnus, labai sėkmingai kovojusius su organizuotu nusikalstamumu ir valdžios korupcija.
Pernykštis Prezidentės pranešimas: (...) kam ilgus metus teisėsauga buvo įrankis politinėms sąskaitoms suvesti arba savo ramybei apsaugoti, sunkiai atsisako šio įpročio. Kova dėl įtakos Finansinių nusikaltimų tarnybai – akivaizdus to pavyzdys. Ir tuo neapsiribota. Net paskutinių kadencijos mėnesių energija skiriama bandymui pakeisti Seimo Statutą bei įstatymus ir atnaujinti politikų įtaką teisėsaugos ir kontroliuojančioms institucijoms. Tikiuosi, nebus padaryta klaida, kuri grąžins mus į „kišeninio prokuroro", „saugumo kurmių" ir kovos tik su buitine korupcija laikus.
(Paaiškinsiu – Seimo nariai kritikuoti už tai, kad norėjo pareikalauti griežtesnės atsakomybės iš Seimui atskaitingų institucijų – Generalinės prokuratūros, VSD, STT. „Saugumo kurmiai“ – prezidentinis komplimentas tiems VSD kontržvalgybininkams, kurie atvirai liudijo Seimui, ir už tai, kaip „išdavikai – kurmiai“ buvo atleisti be teisės dirbti su slapta medžiaga – kaip ir FNTT vadai. Nekišeninis prokuroras – tai Darius Valys).
Ir štai šiųmetis pranešimas, štai ir FNTT: Dėl pasikėsinimų neteisėtai gauti Europos Sąjungos paramą vien Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai per ketverius metus atliko 80 ikiteisminių tyrimų. Nustatyta 32,5 milijono litų valstybei padarytos žalos, apribota teisė į daugiau kaip 48 milijonų litų vertės nuosavybę. Suprask, politikų įtaka panaikinta, FNTT pradėjo dirbti puikiai, ir nė žodelio apie Prezidentės nurodymu teisybės ieškančius neteisėtai atleistus pareigūnus – teismų sprendimus, prokuratūros atsitraukimus.
Vėl neskanu. Tiesa, šis tas yra daugiau – ir vėl užuominom: Kai kurie politikai dar vis bando teisėjus, prokurorus ar Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrėjus „pakonsultuoti" ar pagąsdinti įvairiomis komisijomis. Tačiau šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų, ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas. Taigi, patvirtino: Prezidentė nesijaučia suklydusi ar suklaidinta. Jos nurodymu, atleisti nekalti pareigūnai – tai pasiekimas. Nes ji – ne politikė. Ir ne referendume apmulkinta Tauta.
Taigi Prezidentei vadovaujant Lietuva virsta neeilinių gebėjimų šalimi, kurioje nėra problemų dėl emigracijos, prokuratūros (nė žodžio), švietimo, kultūros, žmogaus teisių, neteisėto politikų sekimo (Seimo narių I. Degutienės, V. Mazuronio, V. Gailiaus vieši skundai) daugiabučių renovacijos (nė žodžio) ar ekologinių grėsmių – senos atominės uždarymo (nė žodžio), kur energetikos srityje galvoti savo galva pradėjome neseniai, o svetimi ekspertai sprendžia už mus, kuri atominė elektrinė geriausia Lietuvai – Visagino, Kaliningrado ar Astravo. Iš kur mums pirkti dujas ir kas turi žvalgyti mūsų žemės gelmes, kurioje pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai (čia, aišku, ne apie save, o apie Vyriausybę ir pagrindinį konkurentą reitinguose – premjerą), nes praėjus 6 mėnesiams nuo priesaikos, Vyriausybę dar reikia raginti po ilgo pasirengimo dirbti jau pats laikas pradėti dirbti.
Bet ar tokia Lietuva ir yra prieš ketvertą metų žadėtas mūsų vertybinis atgimimas?
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
