Neverkite, o dirbkite, ponia V. Baltraitiene, Jūs vis dar ministrė

Manęs nė trupučio nenustebino Jūsų, ponia V. Baltraitiene, straipsnis, jog dėl visko žemės ūkyje yra kaltas R. Karbauskis. Taip, ponia V. Baltraitiene, esu „kaltas“.

Pirmiausia „kaltas“ dėl to, jog jau tris su puse metų nematau jokio tikslo bendrauti su Jumis ir Jūsų pirmtaku. Koks gali būti konstruktyvus bendravimas su žmonėmis, neturinčiais žemės ūkio sektoriaus valdymui būtinos kompetencijos, patirties ir keliančiais abejones dėl savo reputacijos. Atleiskite, jei klystu, ponia V. Baltraitiene, bet paskutinis dėl korupcijos atsistatydinęs viceministras V. Martusevičius anksčiau buvo Jūsų, kaip Seimo narės, patarėjas. Jūs tikrai nieko nežinojote apie „išpūstas“ produktų kainas, skirtas socialiai remtiniems žmonėms, dėl ko Jūsų buvęs patarėjas buvo priverstas atsistatydinti? Apie Jūsų pasirašytus, sveiku protu nesuprantamus įsakymus galėčiau rašyti daug, bet šį kartą pataupysiu skaitytojų nervus, nes šneku ne apie Jūsų, o savo „kaltes“.

Esu „kaltas“, kad esu ūkininkas, valdau dešimtis žemės ūkio bendrovių. Pradėjau ūkininkauti tada, kai Lietuvoje dirvonavo milžiniški plotai žemės, o politikai garsiai teigė, jog žemės ūkis yra akmuo po Lietuvos ekonomikos kaklu. Beveik visos žemės ūkio bendrovės buvo įsigytos bankrotinėje situacijoje, tame tarpe ir garsiųjų Naisių žemės ūkio bendrovė. Bendrovių įsigijimui paimti milžiniški kreditai, tikintis sutvarkyti jų agrokultūrą taip, kad bendrovės dirbtų rentabiliai. Ar Jūs, pone V. Baltraitiene, norite mane kaltinti, jog darbo vietas išsaugojau ir sukūriau daugiau kaip tūkstančiui penkiems šimtams darbuotojų? Kad vidutinis darbuotojų atlyginimas mano įmonėse siekia tūkstantį eurų, kad niekas iš mano dirbančiųjų neemigruoja, kad stipendijuoju kelias dešimtis būsimų žemės ūkio specialistų, kurie dirbs Lietuvoje, o ne Vakarų Europos ūkininkų laukuose? Jog asmeniškai laiduoju bankams, kad mano įmonės galėtų paimti šimtamilijoninius kreditus, kurių pagalba žemdirbiai aprūpinti sėklomis, agrocheminėmis priemonėmis, žemės ūkio technika?

Esu „kaltas“, kad esu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas. 1996 m. į didžiąją politiką atėjau kaip nepartinis Seimo narys. Kai man buvo pasiūlyta vadovauti Lietuvos valstiečių sąjungai, ilgai nedvejojau, nes ši partija vienija žmones, kurių vertybės man artimos ir suprantamos. Žemdirbių visuomenė Lietuvoje labai susiskaldžiusi ir tuo iki šiolei naudojasi politikai. Pastovus smulkesnių ūkininkų priešpastatymas stambesniems, bendrovių – ūkininkams, gyvulių augintojų – grūdų augintojams. Man, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkui, visą laiką buvo nelengva atstovauti žemdirbius, nes į bet kokias mano pastangas oponuojančių politikų buvo teigiama, jog esu stambus ūkininkas, o stambūs visada yra prieš smulkesnius.

Beje, Jūs darote tą patį. Tik niekada negirdėjau pavyzdžio, kaip esu veikęs prieš smulkiųjų ūkininkų interesus ir kada bandžiau atstovauti išskirtinai stambiųjų žemdirbių interesus. Tokio fakto nėra ir būti negali. O mano pastangų padėti smulkiesiems ūkininkams apstu ne tik politinių, bet ir asmeninių. Kas padėjo didžiausiems Lietuvoje smulkiųjų pieno gamintojų kooperatyvams „Pieno gėlė“ ir „Pieno puta“, kai jie vykdė intensyvią plėtrą? Ne valstybė, ne bankai, ne pieno perdirbėjai, o R. Karbauskis.

Kada šnekame apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos aktyvų dalyvavimą žemės referendume, kovoje prieš skalūnų dujų išgavimą Žemaitijoje, tai tikrai nebuvo stambiųjų ūkininkų ar bendrovių problema. Atvėrus žemės ūkio paskirties žemės rinką užsieniečiams, stambieji žemdirbiai būtų pajėgę konkuruoti, bet visi smulkieji ūkininkai tikrai būtų netekę galimybių įsigyti žemės. Primenu, kad kartu su draudimais įsigyti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams, buvo priimta ir visa eilė ribojimų, aktualių tik stambesniems žemdirbiams, dėl ko mūsų sąjunga niekada neprotestavo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, skirtingai nuo kitų partijų, žemdirbių pagal ūkio dydį niekada neskirstė ir rėmė sprendimus, galinčius palengvinti visų Lietuvos žemdirbių dalią. Supriešinę žemdirbius, politikai sukūrė situaciją, kurioje mūsų vaikai ir anūkai nebenori dirbti kaime, kas netrukus taps pačia skaudžiausia problema žemės ūkyje.

Esu „kaltas“, jog Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai yra didžiausių Lietuvos žemdirbių visuomeninių organizacijų vadovai. O kas jais turėtų būti? Noriu priminti, jog žemdirbių visuomeninių organizacijų vadovus renka ne partija, o žemdirbių savivalda. Dabartiniai Žemės ūkio rūmų, Pieno gamintojų asociacijos vadovai jais tapo jau seniai būdami Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariais, pirmiausiai dėl savo didelio autoriteto žemdirbių tarpe. Ponia V. Baltraitiene, Jūsų paminėti garbūs ūkininkai niekada neišduotų atstovaujamų žemdirbių vardan jokios partijos interesų, gal tai ir yra priežastis, kodėl jie niekada netaps Darbo partijos nariais.

Esu „kaltas“, kad Jūs labai keistai suprantate žodį „konstruktyvumas“. Krizė pieno rinkoje kilo ne vakar ir ne šiandien. Jei Jūs manote, kad tūkstančiai bankrutavusių pieno gamintojų ir reali bankroto grėsmė likusiems nėra priežastis protestams, tai ką siūlote? Jūs nebejuokinkite žemdirbių savo gražiomis kalbomis apie būtinybę sureguliuoti pieno rinką, nes Jūsų partija ir valdanti dauguma nesiryžta pažaboti svarbiausios pieno rinkos grandies – prekybininkų. Ar Jums neaišku, jog neįmanoma sutvarkyti pieno rinkos, nesikišant į pieno produktų prekybos sureguliavimą? Jūs, prašau, neieškokite manęs pasislėpusio už karvės, aš už jos niekada nesislėpiau ir nesislėpsiu. Pripažinkite, jog Jūs ilgai galvojote, kad pieno rinkoje situacija savaime išsispręs, o dabar desperatiškai bandote ieškoti kaltų. Pažiūrėkite į veidrodį, pone V. Baltraitiene, ten pamatysite tą žmogų, kuris vadovauja Lietuvos žemės ūkio ministerijai ir vadovauja taip blogai, jog žemdirbiai nebegali galvoti apie sėją, o eina protestuoti. Jei neturėčiau augalininkystės, tai jau šiandien būčiau ties bankroto riba, nes nuostoliai iš pienininkystės yra milžiniški. O ką daryti pieno gamintojams Žemaitijoje, Rytų Lietuvoje? Jiems nėra kuo tuos nuostolius amortizuoti.

Gal Jūs, pone V. Baltraitiene, manote, jog žemdirbiai meluoja ir bankroto šmėkla virš pieno gamintojų yra išgalvota? Jei taip nemanote, kodėl drįstate žemdirbių protestus vadinti politiškai motyvuotais? Jūs teisi dėl vieno – kad Jūsų pastangomis Lietuvos visuomenės akyse bus sukurtas blogų ūkininkų mitas, kurie nemotyvuotai protestuoja ir dar reikalauja ministrės atsistatydinimo. Jei turėčiau tokių galių, padaryčiau taip, kad tuos kelis mėnesius, kol Jūs „davaldysite“ savo poste, žemdirbiai galėtų išgyventi, nebūtų gaištamas laikas jokiems protestams. Jokios naudos iš Jūsų atsistatydinimo vis tiek nebus, nes Lietuvos žemės ūkio ministerija priklauso Darbo partijos įtakos sferai ir Jus gali pakeisti tik dar vienas nekompetentingas ministras. Deja, tokių galių neturiu, o bankrutuojančius pieno gamintojus kviesti pakentėti jau nebeįmanoma. Už protestuojančių žemdirbių nugarų yra šeimos, vaikai, bendruomenės...

Paskutinė mano kaltė yra tame, kad, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, praėjusiuose Seimo rinkimuose nesugebėjau padaryti taip, kad Darbo partija dabar negalėtų valdyti žemės ūkio sektoriaus. Pirmą kartą straipsnyje žodį – kaltė – įrašiau be kabučių, nes ruošiuosi padaryti viską, kas priklauso nuo manęs, kad po artėjančių Seimo rinkimų valdančioje koalicijoje nebūtų korupcija kaltinamų partijų, o Seime – abejotinos reputacijos politikų.

Pabaigai. Ponia V. Baltraitiene, kai politinės tarybos posėdyje aptarinėsite, kaip man atkeršyti už šį straipsnį, kaip kad neseniai buvo po ministro Sauliaus Skvernelio apsisprendimo kandidatuoti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše, tai paprašykite Mokesčių inspekcijos duomenų, kiek dešimčių milijonų eurų mokesčių per metus sumoka mano verslas, o tada nuspręskite, ar būdama ministre turite moralinę teisę tyčiotis iš mokesčių mokėtojų, kurie yra Jūsų darbdaviai ir atlyginimo mokėtojai.