Norėčiau likti Lietuvoje

Raminas Zarandija – Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos vienuoliktokas, kasdien į pamokas važinėjantis iš Jonavos. Šis vaikinas stebino ir džiugino meninio skaitymo konkurso komisiją, kuri jį atrinko į geriausiųjų trejetuką. Puiki Ramino tartis, tikras, nesumeluotas jaudulys, įgimti aktoriniai gebėjimai sužavėjo ir mokytojus, ir aktorius, ir vaikus, klausiusius F. Dostojevskio „Idioto“ ištraukos. Raminas atstovaus Kaunui Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurse ir Lietuvos mokinių rusų kalbos olimpiadoje. Beje, kitakalbių mokyklos moksleivis su lietuviais meninio skaitymo konkurse varžysis pirmą kartą.
Su Raminu Zarandija kalbėjomės apie mokyklą, tautines problemas, ateities planus.

Raminai, esi A. Puškino gimnazijos mokinys. Kodėl ją pasirinkai? Ar ji pateisino tavo lūkesčius?

Į gimnaziją įstojau prieš dvejus metus, prieš tai mokiausi rusų mokykloj Jonavoje. Bet labai sumažėjo mokinių, liko tik kelios klasės kaip lietuvių mokyklos filialas, kol galiausiai ir jį uždarė. Buvome suskirstyti į Jonavos senamiesčio gimnazijos klases, bet aš atvykau apsižiūrėti į Kauną ir man Puškino gimnazija taip patiko, kad nusprendžiau mokslus tęsti čia. Gimnazijos mokytojų lygis yra labai aukštas, mokykla įrengta puikiai! Manyčiau, kad yra viena geriausių Kaune. Klasėse nauji suolai, labai daug naujų technologijų.  Sutvarkyta absoliučiai visa mokykla – ir išorė, ir vidus.

Ar moksleiviams labai svarbi estetinė mokyklos išorė?

Žinoma, vienareikšmiškai. Tai juk mūsų mokyklos prestižas. Kai ateina mokiniai iš kitų mokyklų, mes jaučiamės laipteliu aukščiau. Ir šiaip, čia yra visi patogumai mokiniams, visada šilta, malonu būti. Mes turim puikų direktorių, kuris tikrai myli šitą gimnaziją. Jis labai daug padarė per tuos kelerius metus. Jį labai gerbia vaikai ir mokytojai. Juk jis ir iškovojo šiai mokyklai gimnazijos statusą. Be to, jis yra jaunas, labai išprusęs, mokykloje dėsto chemiją ir informatiką. Ir lengvai randa bendrą kalbą su jaunimu: supranta žargoną, moka ir pajuokaut, ir pareikalaut. Manau, kad dėl jo ir yra tokia puiki atmosfera gimnazijoj.

Kaip suprantu, ši gimnazija tikrai nuostabi. Ar nėra jokių problemų? Na, kad ir patyčių?

Buvo. Buvo tokių mokinių, kurie būtinai parodys, kad yra stipresni už kitus. Ir dabar gal klasėse pasitaiko. Bet mokykloje – ne. Turime labai gerą socialinę pedagogę. Ji labai prižiūri tvarką. Dėl jos pastangų situacija pasikeitė. Ji dirba kartu su psichologu. Patyčių, manyčiau, beveik nėra. O štai tolerancijos tikrai trūksta. Mūsų gimnazijoj mokosi įvairiausių tautybių vaikų, būna, kad kai kurie menkina kitus.

Ar jauti kokių nors nepasitenkinimo ženklų iš kitų tautybių žmonių, gyvenančių Lietuvoje?

Na, girdžiu visokių dalykų: kainos per didelės, nekilnojamasis turtas brangus, geriau buvo sovietinė santvarka... Bet mokykloj kažkokių tokių dalykų nėra. Pastaraisiais metais viskas labai pasikeitė – žinau, kad kokie 25 iš 35 mano bendraklasių liks studijuoti Lietuvoj, nes čia gaunamą išsilavinimą laiko vienu geriausių Europoje. Kad peiktų lietuvius? Ne. Gimnazijos mokiniai per pertraukas tarpusavy kalba lietuviškai, ir dauguma mūsų draugų yra lietuviai. Mūsų istorijos mokytoja įdiegusi pagarbą viskam, kas vyko Lietuvoj. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios rytą mes visi būtinai užgesinam šviesas, uždegam žvakes, apie tuos įvykius pakalbam, pažiūrim filmą. Yra mergaičių, kurios verkia tai matydamos. Mes tikrai gerbiam tuos įvykius, patys organizuojam projektus, bendraujam su žmonėm, kurie viską matė.
Mes garsiai patys apie tai sakom – gimėm Lietuvoje, mus išauklėjo lietuvių kultūra, mūsų tėvai gimė Lietuvoje, nesam lietuviai, bet esam piliečiai. Kodėl turiu peikti tą šalį, kuri mane išaugino? Bet labai jau ilgai tęsiasi tas praeities priminimas. Aš ir dabar sulaukiu užgaulių replikų, jei autobuse telefonu kalbu rusiškai: „Rusai okupantai, važiuokit namo...“ Gal jau laikas gyvent ateitim – ne praeitim?..

Sakyk, ar daug vaikų, kurie yra ne lietuvių tautybės, lanko kitakalbių mokyklas?

Atvirkščiai – dauguma eina į lietuviškas mokyklas, nes, jų manymu, jeigu jie eis į rusų mokyklą, toliau nebus perspektyvos – bus sunkiau mokytis universitete ar kokioj kolegijoj. Bet aš tam prieštarauju. Einu į rusų gimnaziją ir puikiai moku lietuvių, rusų ir anglų kalbas, o lietuvių mokykloje tikrai taip gerai neišmokstama rusų.

O ką manai apie tuos atvejus, kai reikalaujama palengvinimų kitakalbiams? Pavyzdžiui, lenkakalbiai, užaugę Lietuvoje, vis dar mano, kad lietuvių kalbos egzaminas jiems per sunkus?

Neigiamai tai vertinu. Jeigu tu gimei Lietuvoj, tai privalai ir mokėti lietuvių kalbą, ir gerbti lietuvių kultūrą, nes tu esi jos dalelė, čia gimei, čia užaugai. O nuolat prašyti, kad būtų išimčių, – nenormalu. Tu gi kartu su lietuviais užaugi... Nebent tėvai tokie, kurie neleidžia kalbėti lietuviškai namie, bendraut lietuviškai su vaikais kieme... Bet tai vis tiek yra nenormalu. Gal jie nori išaukštinti savo tautą, parodyt, kad dominuoja, kad turi tokią teisę? Jei nenori kalbėti lietuviškai, tai kodėl tada čia gyvena?

O tau svarbu išlaikyti savo gimtąją kalbą?

Man svarbu išlaikyti savo kalbą, nes ir savo ateitį sieju su Rusija. Nors mane tai labai neramina: čia mano draugai, artimiausi žmonės, sunku su jais išsiskirti...

Su Rusija? Ką turi galvoje?

Aš labai noriu studijuoti aktorinį meną, manau, kad rusų teatro mokykla yra viena geriausių pasaulyje. Nepeikiu lietuvių teatro mokyklos, bet yra toks noras studijuoti Rusijoj. Aš labai norėčiau mokslus pabaigti tenai. Ir bijau, kad mane Lietuvoj sunkiau priimtų dėl mano vardo ir pavardės...

Pirmą kartą girdžiu, kad dėl pavardės negalėtum studijuoti Lietuvoje!

Gal čia mano kompleksas. Esu daug pastabų dėl kilmės išgirdęs... Bet 70 procentų duodu, kad grįšiu, nes aš negalėsiu gyventi be savo tėvų, močiutės, be savo brolių, seserų, be savo draugų. Aš jau po poros savaičių kur nors išvykęs pradedu ilgėtis savo miesto, gatvių, gamtos... Norėčiau likti Lietuvoje...