„Berkuto“ karys Dmitrijus Perinskis: „Po Maidano įvykių paliksiu darbą ir išeisiu į vienuolyną!“

„Komsomolka“ („Komsomolskaja pravda“ – vert. past.) pamėgino pažvelgti į įvykius, kurie atsitiko Kijevo centre naktį iš penktadienio į šeštadienį, akimis tų, kurie surengė kruviną susidorojimą.

Norėjau parašyti ant tvoros: „Berkutą“ pakišo“

To dar nebuvo, kad ukrainiečiai bijotų savojo „Berkuto“... Iki pastarųjų įvykių Maidane.

Turime omenyje mitinguotojų išvaikymą. Neva studentai taikiai miegojo, ir staiga užgriuvo žmonės su šalmais, ir iškart per inkstus.

„Jie masiškai mušė moteris, net besilaukiančias“, – vėliau bus parašyta socialiniuose tinklalapiuose. „Jie gaudė akligatviuose ir mušė iki sąmonės netekimo.“

Net tie, kurie labai norėjo, negalėjo rasti pateisinimo „Berkutui“. Todėl, kad tai už ribų. Atsaku tapo 200 tūkstančių mitingas Kijevo centre. Ir prezidento administracijos šturmas. Akcijai pasibaigus ligoninėse atsidūrė 160 žmonių. Po teisybei, nukentėjo ir „Berkuto“ kariai. Į VRM ligoninę atvežė daugiau nei 60 žmonių. Galvos ir kojų lūžiai – visa tai apie juos.

– Mes juos pasieksim, kai išeis iš ligoninės, – taip reiškia savo „užuojautą“ kariškiams dabartiniai Maidano „gyventojai“.

Mes nutarėme „Berkuto“ kariškiams duoti galimybę pripažinti savo kaltę ar bent jau paaiškinti: iš kur toks žiaurumas? Ar dėl kieno nors įsakymo? Todėl nuvykome į ligoninę.

Ten įprastas vaizdas: žmonės baltais chalatais, ligoninės chalatais ir su ramentais. Kalbėtis nenori, tik prunkščia. Atseit kokia tiesa? Kiekvienas turi savo tiesą. Visa tai tikėtina.

Tikėtina... Tik ne pro šalį einantis vaikinas. Neaukšto ūgio, bet, matyti, stiprus. Apsirengęs sportiniu kostiumu su užrašu „Berkut“. Vienoje rankoje rožinis, kitoje – blizgančiu viršeliu „Šventųjų gyvenimas“.

– Atsiprašau, o jūs... – puolu prie vaikino.

– O jūs – spauda? – iškart sustabdė vaikinas. Šviesiai žalios akys, žvilgsnis tiesus, skvarbus: – Puiku! Štai aš ketinau nusipirkti balionėlį. Parašyti ant visų tvorų: „Berkutą“ pakišo“, tačiau spauda – tai dar geriau. Eime.

Veda į skyrių. Prisėdame minkštuose krėsluose greta ordinatorių kabineto. Medikai žvelgia kreivai.

– Jie žino, kad aš iš laikraščio, – mosteliu galva į medicinos personalą, kuris jau mėgino mane išprašyti iš ligoninės. – Ar nebijote, kad praneš jūsų vadui?

– Aš bijau tik Viešpaties Dievo, – atsako. – Be to, po visų tų įvykių ketinu išeiti į vienuolyną, – vaikinas metė žvilgsnį į knygą. – Aš ir anksčiau apie tai galvojau, o dabar jau tikrai. Tad tegu atleidžia, man tas pats. Kas žino tiesą, tam nebaisu.

– Jei nebijote, tai pasakykite savo vardą.

Vaikinas prisistato, kaip tai vadinama, pagal statutą: Ukrainos VRM Kijevo skyriaus specialiojo būrio seržantas Dmitrijus Perinskis. Amžius – 27 metai. Darbo organuose stažas – 2 metai. Aukštasis išsilavinimas. Nevedęs.

– Ir dar parašykite, kad šeštadienį aš buvau Maidane.

– Tuomet, kai mušė studentus? Už ką?

– Reikalas buvo toks. Atėjo informacija, kad prie žmogelių, sėdinčių Maidane, artėja „sportiškų“ jaunuolių grupė. Eina su lazdomis ir grandinėmis. Išvaikyti Maidano. Mums buvo įsakyta: sulaikyti provokatorius, apginti studentus.

Gudrūs politiniai žaidimai?

Dmitrijaus žodžiais, provokatoriai ir „Berkutas“ atžygiavo į Maidaną beveik tuo pačiu metu, tik iš skirtingų pusių. Viduryje apsimiegojusiomis akimis sėdėjo studentai.

– Tie su grandinėmis mikliai susiorientavo. Ir puolė į ataką, – tęsia Dmitrijus. – Badė mus degančiomis malkomis iš laužo. Žengi žingsnį į jo pusę, ir jis krenta ant asfalto, nusitraukia juodą kaukę, vaidindamas nelaimingą studentą.

– Tačiau tikrieji studentai pasakojo, kas jūs juos gaudėte pakampėse. Buvo moterų...

– Moterų nemušėme. Net rašė, kad besilaukianti, kurią sumušėme, numirė ligoninėje. O ar kas nors buvo laidotuvėse?

– Informacija apie besilaukiančiąją – antis. Jau yra oficialus patvirtinimas.

– Ir aš apie tą patį. Tai gudrūs politiniai žaidimai. Kažkam tai buvo naudinga. Šeštadienį Maidanas jau buvo pasirengęs skirstytis ir prireikė provokacijos. Jiems reikėjo mus ištempti, o toliau paprasta – pakelti triukšmą, sukurti paniką. Ir tuo pat metu „Berkutas“ lieka vienintelis atsakingas.

– Taip, dabar jus daugelis niekina...

– Niekina – ne tas žodis. Mūsų dabar nekenčia, – mane pataiso Dmitrijus. – Man atrodo, kad net gydytojai į mus žiūri su pasidygėjimu. Ar jūs matėte čia kurį nors sportiniu kostiumu su užrašu „Berkutas“, tokiu kaip mano?

– Ne, – patraukiau pečiais. – Beje, kodėl?

– Todėl, kad vaikinai bijo jį užsivilkti.

– Tačiau jūs ligoninės teritorijoje, ji saugoma.

– Tačiau jūs praėjote, ir kiti gali praeiti iš tų, kurie šaukia: „Garbė Ukrainai! Garbė didvyriams!“ O kas čia didvyris, dar reikia pažiūrėti.

– Jūs, be abejonės, įsitikinęs, kad „Berkuto“ kariai?

– Ne. Mūsų šeimos. Mano tėvai gyvena kaime. Ir motinai šaukia pavymui: „Užsiauginai žvėrį!“ Ji man skambina, verkia, maldauja mesti tą darbą. O aš jau ir be jos žinau, kad laikas mesti. Visada buvau pamaldus, tačiau maniau, kad gėris turi turėti kumščius. Išeisiu pas vienuolius, gerai, kad nevedęs. Beje, mūsų žmonos – taip pat didvyrės. Jas tiesiog gali užmušti, o mes ir nesuspėsim apginti.

– Kokia prasme?

– Būtent šturmo Bankovajos gatvės įkarštyje pasirodė informacija, kad žmonių grupė ketina surengti pogromą Krasnozviozdne, – ten yra Kijevo „Berkuto“ pulko bendrabutis. Ten liko moterys ir vaikai. O vyrai – Bankovajos gatvėje. Ir jiems negalima išeiti.

Dėkuidie, informacija apie bendrabučio šturmą nepasitvirtino. Ir karių žmonos nenukentėjo.

– Tos moterys – didvyrės. O dar pridėkite mūsų 4 tūkstančių grivinų atlyginimą. Ir mūsų bendrabutį... Benamiai geriau gyvena. Ir dar toks reikalas: paskyrė šeimai kambarį, o paskui kokį nors karį įkėlė. Taip ir gyvena. Todėl, galima pasakyti, jei kuri ir išteka už specialiojo būrio nario, tai tik iš meilės. Tokias moteris reikia ginti gyvybės kaina.

– ...gyvybės, kurią lengvai gali atimti mitinguotojai, sviedę į galvą akmenį...

– Jei prieš tai nenumirsime iš bado. Jūs manote, kol mes buvome rezerve tas aštuonias paras, mus maitino?

– Ką tai reiškia – „rezerve“?

– Tai reiškia, kad tave iškvietė „dėl viso pikto“. Ir tu gyveni autobuse. Nesiprausi. Mums viso labo du kartus atnešė sausą davinį. Visą kitą laiką susimesdavome po 20–30 grivinų ir siųsdavom pasiuntinį: lašinių, duonos, svogūnų. Toks mūsų racionas. O! Vieną kartą buvo! Vienas iš viršininkų atvežė žuvienės. Išvirė ir atvežė. Mes ją valgėme tiesiai autobuse. Tai buvo geriausia akimirka. Tiesiog Naujieji metai! Aš vaizdo medžiagą turiu, tuoj...

Dmitrijus atidaro kompiuterį, įjungia. Taip, sėdi kariai, valgo, linksminasi. Tik vienas nepatenkintas: jis turėjo bulvę folijoje (kiekvienam davė), bet kai pasilenkė, kažkas ją pavogė ir veikiausiai surijo.

Mes pereitume į mitinguojančiųjų pusę

– O kas ten kalba? – rodau į ekraną (matyti autobuso salonas, kurio praėjime rėžia kalbą „Berkuto“ karys).

– Tai mūsų zampolitas (vado padėjėjas politiniais klausimais – vert. past.), – sako Dmitrijus. – Pasakojo apie Europą.

– Ką pasakojo?

– Kad visose šalyse, kurios įstojo į Europos Sąjungą, iš karto atsirado problemų: barikados, demonstracijos, mitingai. Taigi, jei mes ten nueisim, iš karto padaugės darbo.

– O ką jūs patys galvojate?

– O aš už tai, kad mano šeimoje ramybė būtų, visa kita ne taip svarbu. Ir kiti jums pasakys tą patį. Ir už tai, kad tas Maidanas pasibaigtų ir vaikinai galėtų atsikvėpti.

– Ar nėra noro atsigriebti? Šį kartą gerai kaulus palamdyti?

– Klausykit, mes visi normalūs žmonės. Mes ne žvėrys. Kam man mušti vaikus, moteris? Kam daužyti ką papuolė? Minioje gali atsirasti mano pažįstamų... Va, jei vadovybė duotų įsakymą šaudyti į minią, aš jums sakau – mes tiesiai pereitume į mitinguotojų pusę.

O tuo tarpu...

Pirmuosius Kijevo „Euromaidano“ įvykių tyrimus Generalinė prokuratūra žada paviešinti kitos savaitės pradžioje.

– Visų dalyvių veiksmai bus teisiškai įvertinti. Fiksuojame kiekvieną įstatymo pažeidimą, – pareiškė generalinis prokuroras Viktoras Pšonka. – Noriu pabrėžti, kad tai vienodai liečia ir teisėsaugininkus, kurie viršijo įgaliojimus, ir tuos, kurie provokavo susidūrimus.

Pabrėžęs, kad laisvas valios išreiškimas, laikantis įstatymų normų, – tai konstitucinė Ukrainos piliečių teisė, Generalinės prokuratūros vadovas pasakė, kad savavališkas Kijevo miesto administracijos patalpų, profsąjungos rūmų užėmimas yra kriminalinis nusikaltimas. Generalinis prokuroras pranešė, kad jau priimtas sprendimas dėl mitinguotojų užimtų patalpų išlaisvinimo.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: kp.ua