Z. Vaišvila: nuvažiuokite bent į kaimynines Latviją ir Lenkiją – suprasite, kad mes vieni tokie isteriški

Ukraina prieš metus ir dabar. Ir kas galėjo bent įsivaizduoti (ar susapnuoti košmariškam sapne), kokius siaubingus „demokratijos vaisius“ subrandins pernykštė Maidano „revoliucija“ - valstybinis perversmas, dosniai finansuojamas, visapusiškai remiamas JAV? Aidint šūkiui „Ukraina Ce Europa“ 2014 m. vasario 22 dieną Kijeve buvo įvykdytas per 100 žmonių aukų pareikalavęs valstybinis perversmas. Gelbėdamasis nuo įsisiautėjusios Maidano minios smurto, „taikių mitinguotojų“, užimančių administracinius pastatus, deginančių automobilių padangas bei svaidančių „Molotovo kokteilius“ į beginklius „Berkut“ pareigūnus, tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius buvo priverstas sprukti į Rusiją. Amerikos globalistai tokius procesus vadina „demokratijos jėgų pergale“, panašiai tragiškus įvykius Ukrainoje traktuoja ir apie Lietuvos Raudonąją Dalią susitelkęs prolandsberginis politinis „elitas“, liberalkonservatoriai-socdemai, dėl visko kaltinantys „teroristinę“ valstybę Rusiją, Kremlių, „fašistą“ Putiną. Na, o korupcinę melo SISTEMĄ aptarnaujantys etatiniai politologai bei visa sisteminė žiniasklaida, vadinamasis „nacionalinis transliuotojas“, faktiškai užsiimantis karo kurstymo propaganda, skleidžiantis dezinformaciją, tik dar labiau sustiprina visuomenėje psichozę „rusai puola“...

Tuo tarpu Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba vasario 18 dieną vienbalsiai priėmė Rusijos parengtą rezoliuciją, kurioje reiškiamas palaikymas vasario 11 d. „Normandijos formato“ susitarimui Minske dėl paliaubų Ukrainoje, pabrėžiama šios šalies nepriklausomybė, o visos konflikto šalys raginamos griežtai vykdyti visas Minsko susitarimo sąlygas.

Tą pačią vasario 18 d. Rusijos Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas į Europos Parlamentą ir Europos Tarybą atsiuntė laišką, kuriame V.Putino bendražygis įspėja politikus, kad Europa aižėja, o užsitęsusios sankcijos Rusijai, krizė Ukrainoje ir teroro atakos Paryžiuje kelia rimtą pavojų „taikiam 800 milijonų europiečių gyvenimui“: „Mes neleisime kriminalinės ideologijos (nacizmo) įpėdiniams sėti nesantaikos ir supriešinti Europos šeimos. Jau kartą per mūsų bendrą istoriją toks skilimas atnešė mirtį ir sielvartą, kančią ir griuvėsius, badą ir siaubą“, – S. Naryškino laišką cituoja žurnalas „Newsweek“. Pasak laiško autoriaus, Europos Parlamento narių pečius šiuo metu slegia didžiulė atsakomybė už žemyno ateitį: „Tai verčia mus sutelkti visas pajėgas, kad Europa išliktų stabilus ir klestintis kontinentas. Mes raginame jus, ponios ir ponai, suvokti, kad pasaulis yra ant skardžio“, – be jokių užuolankų perspėja S. Naryškinas.Išskirtiniame „Laisvo laikraščio“ interviu skaitykite - ką apie valdžios pasikeitimą ir esamą situaciją Ukrainoje mano Kovo 11-osios Akto Signataras Zigmas VAIŠVILA?

ZV: Mieli skaitytojai, susitarkime kalbėti be emocijų ir girdėti vienas kitą. To šiandien labiausiai trūksta mums, o ir ne tik mums. Tikiuosi, nesiginčysime, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas. KARAS, kuris išsisemtų, jeigu pasaulio galingieji nebūtų jo sukurstę ir neremtų. Kuo labiau klimpstama į karą, tuo sunkiau iš jo išbristi ir surasti kalčiausiąjį.

Šios savaitės naujiena – Ukrainos prezidento P. Porošenkos patarėjo Sergėjaus Kaplino pareiškimas tiesioginiame TVi eteryje: „Labai lengva ir paprasta visą kaltę už įvykius Donbase suversti Putinui, tačiau atėjo laikas atverti tautai tiesą. Visa atsakomybė už įvykius Donbase gula ant Aleksandro Turčinovo ir Ukrainos premjero Arsenijaus Jaceniuko, nes šie politiniai veikėjai buvo Ukrainos valdžioje tuo metu, kai buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovičius ir yra šiandien atsakingi už kraujo praliejimą Donbase“. Tai reiškia, jog kova dėl valdžios Kijeve tęsiasi.

Šio chaoso priežastys dvi – didieji geopolitiniai žaidimai ir Ukrainos oligarchų, kuriuos vienaip ar kitaip kontroliuoja, visų pirma, JAV ir Rusija, o Ukrainos viduje - ir kriminalinio pasaulio autoritetai, kruvina tarpusavio kova, naudojant savo privačias armijas ir aukojant svarbiausią, dėl ko visi šie veikėjai tariamai yra susirūpinę – Ukrainos Tautą ir valstybę. Stiprios Ukrainos, kurios ekonominis potencialas ir žmonių skaičius prilygo Vokietijai, nereikia nei JAV, nei didžiosioms Europos Sąjungos valstybėms, nei Rusijai. Didelės rinkos, strateginių objektų, didžiosios pramonės ir Ukrainos žemdirbystės aruodų – to reikia visiems. Tačiau visi šie geopolitiniai veikėjai spjauna į paprastus ukrainiečius, nesvarbu, kokios tautybės jie bebūtų.

LL: Kaip žinote, pastaruoju metu Lietuvoje atsirado ir tokių „patriotų“, norinčių Maidaną prilyginti Sausio 13-ąjai?!..

ZV: Be viso kito, į šią peklą įsitraukusių šalių vadovams reikia dar ir dividendų prieš savo rinkėjus. Maidano - Nepriklausomybės aikštės įvykiai parodė, kaip lengva valdyti minią ir įstumti į karą net didelę šalį Europoje. Todėl aš dar kartą tiems, kurie nori lyginti Maidaną su mūsų Baltijos keliu ir Sausio 13-osios įvykiais, sakau griežtą NE! Galiu suprasti, kaip mūsų jaunimą „pagauna“ su patriotine meškere. Tačiau stebina tų, kurie Baltijos kelyje ir Sausio 13-ąją buvome visi kaip vienas, užmaršumas. Tai nedovanotina. Mes ne tik neslėpėme savo veidų kaukėmis. Mūsuose spinduliavo gėris, bet ne pyktis, su priešo kariu močiutė šnekėjosi ir gėdino jį. Mes, beginkliai, žūt būt siekėme išvengti bet kokio konflikto. Mes nemėtėme Molotovo kokteilių nei į Lietuvos miliciją, nei į okupacinę kariuomenę. Mes nešaudėme. Mes supratome, kad Tiesa – mūsų pusėje! Mums niekas nieko nemokėjo. Priešingai – Vakarai mus stabdė! Tada mus vienijo drąsa ir geranoriškumas, šviesumas mūsų veiduose ir širdyse. Po Sausio 13-osios nakties net penkias paras Lietuvoje nebuvo įregistruota jokio nusikaltimo!..

Kodėl šiandien mes esame tokie pikti ir nepakantūs vienas kito nuomonei? Supraskime, kad mūsų susiskaldymo, visų pirma, reikia dabartinei Lietuvos valdžiai, baigiančiai atiduoti mūsų valstybės likučius Europos Sąjungos viršvalstybinėms institucijoms. Jei jaučiame atsakomybę dėl Lietuvos ir mūsų visų ateities, neturime teisės pasiduoti valdžios vykdomam karo kurstymui ir visuomenės skaldymui, nepakantumui kitai nuomonei, baimei diskutuoti.

Minint pirmojo pasaulinio karo 100-ąsias metines LRT rodė labai pamokantį britų dokumentinį filmą „Karo pradžia". Atrodytų, smulkiais žingsneliais – tai kurios nors šalies vadovo ambicijomis, tai kurio nors diplomato karjeros klausimais – ramiai, tačiau užtikrintai ir Europa negrįžtamai slydo ir nuslydo į Pirmąjį pasaulinį karą. Atrodytų, lyg ir išeities kitos nebuvo. Bet argi ne tai šiandien mes girdime ir Lietuvoje?!..

LL: Jūsų nuomone, kas gi dabar yra laikomi didžiausiais Kremliaus agentais, „putinistais“ Ukrainoje ir Lietuvoje?

ZV: Tiems, kurie Lietuvoje vienas kitam kabina „putinistų“ etiketes, siūlau prisiminti įvykių Ukrainoje po „Maidano“ pradžią. Kryme buvo dislokuota per 23 tūkst. Ukrainos kariškių. Ar galite įsivaizduoti šios ir kitose Ukrainos vietose dislokuotos kariuomenės psichologinę būseną, kai kolaborantai (ne „koloradai“ ! – vadinkime tai tikrais ir nedviprasmiškais žodžiais, kuriais reikia vadinti ir Sausio 13-osios bylos kolaborantus, kuriems Lietuvos Prezidentės ir Ukrainos didvyrės D.Grybauskaitės kadencijos metu ne tik nutraukti įtarimai, bet ir pati Sausio 13-osios byla nutraukta net devyniuose epizoduose!) perima Krymo valdymą, o kariuomenė nesulaukia jokio kariuomenės vadovybės ir laikinojo Ukrainos Prezidento (dabar Ukrainos Saugumo tarybos pirmininko) O. Turčinovo įsakymo! Tik pasibaigus įvykiams, gautas pirmas ir paskutinis įsakymas – palikti viską ir išeiti...

Kodėl „Berkutas“ buvo išformuotas? Kodėl niekas netiria, kas gi iš tikrųjų pernai, vasario 20-ąją šaudė ir organizavo šaudymą į abi puses Maidano aikštėje? Jau prasiskverbia informacija apie slaptą Ukrainos Saugumo tarybos posėdį ir dėl Krymo. Kažkodėl jame dalyvavo ir jokių pareigų tuo metu valstybėje neužėmusi J. Tymošenko, kurios žodis, panašu, ir nulėmė šį Ukrainos valdžios „tylėjimą“. Ar atsimenate, kad prieš karo metu (!) vykusius Ukrainos Prezidento rinkimus V. Putinas viešai pareiškė, jog geriausias pasirinkimas Ukrainai – J. Tymošenko? Ar atsimenate, ji buvo ne tik premjerė, bet ir pirmoji „Gazpromo“ atstovė Ukrainoje, Centrinio banko vadovė?.. Viskas turi savo priežastis ir šaknis. Matyt, ne paskutinioji šių priežasčių yra ta, kad ji atitekėjo iš Armėnijos į Dnepropetrovską. Jos uošvis buvo kompartijos srities pirmasis sekretorius.

Skaitytojams priminsiu: 2014 m. rugsėjo mėn. susitiko du Prezidentai – V. Putinas ir P. Porošenko. Kitą dieną Ukrainos Prezidentas sušaukė prieš kelias savaites paleistą Aukščiausiąją Radą ir Ukrainos pasiruošimo stojimui į NATO pretekstu po kelių bandymų privertė Rados deputatus priimti jo pateiktą be jokių diskusijų įstatymą - dėl Lugansko ir Donecko sričių autonomijos! Padiskutuokime apie tai, „tikrieji“ Lietuvos „patriotai“, jei dar nepraradote mąstymo gebėjimų!..

Ar suprantate, kad Ukrainos prezidentas P. Porošenko ir anksčiau nuolat būdavo valdžioje, bent ekonomikos ar užsienio reikalų ministru, galų gale, to paties Centrinio banko vadovu? Petro Porošnekos „Roshen“ šokoladas („pamiršo“ Prezidentas jį parduoti – dabar ne laikas), gaminamas ir Ukrainoje, ir Rusijoje, parduodamas ne tik varganoje Lietuvos rinkoje, bet ir didžiulėje Rusijos rinkoje! P. Porošenko priklausantis „Ukrprominvest“ susivienijimas gamina ir ginkluotę. Beje, dabar P. Porošenko nelabai vykusiai aiškinasi, kodėl pagal pernai rugsėjyje pasirašytą Minsko susitarimą Donecko aerouostas buvo atiduotas separatistų pusei. Po šio susitarimo mėnesiais tęsėsi kovos dėl visiškai subombarduoto Donecko aerouosto, netgi sukurtas propagandinis „kyborgų“ Ukrainoje terminas, o „kyborgo“ pavadinimas suteiktas ir P. Porošenkos gamyklose gaminamiems minosvaidžiams. Ar ne didoka šios karo produkcijos reklamos kaina?

Šiandieninis Ukrainos derybininkas – pirmasis suverenios šalies Prezidentas L. Kučma, kurio valdymo dėka Ukrainos sritys buvo padalintos oligarchams, o šie „savo“ valdose drauge su kriminaliniu pasauliu darė ir tebedaro, ką tiktai nori, tačiau Ukrainos Prezidentui užtikrino, kad jam „galvos neskaudės“ dėl jo valdymo nei iš Rytų, nei iš Vakarų Ukrainos sričių pusių. Taip jie visi, taikiai pasidalinę įtakos sferomis, ir gyveno.

LL: Ir vis tiktai, ką gi dabar daryti Ukrainos žmonėms?

ZV: Negalima valstybių vadovais rinkti tų, kurie yra priklausomi. Ukrainos atveju – tiek nuo Rytų, tiek ir nuo Vakarų! Priminsiu, kad pirmasis pusiau viešas Ukrainos dalybų etapas įvyko dar 2013 m. rugsėjyje Jaltoje. Tame pačiame Kryme. Dalyviai - V. Janukovičius, P. Porošenko, sutuoktiniai Klintonai, V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais, ES pirmininkaujančios Lietuvos vadovė D. Grybauskaitė. 2014 m. birželyje Helsinkyje įvyko slaptas B. Obamos ir V. Putino susitikimas dėl Ukrainos. 2014 m. rugsėjo mėnesio susitarimus 2014-09-18 d. Seime surengtoje spaudos konferencijoje pavadinau pirmuoju Ukrainos pasidalinimu. Panašu, kad jau įvyko ir antrasis Ukrainos bei jos turtų pasidalinimas, tik, deja, Ukrainos Tautos nėra prie šių derybų stalo!..

LL: JAV prezidentas Baracas Obama CNN laidoje neseniai pripažino, jog Amerika inicijavo valdžios pasikeitimą, Maidano „revoliuciją“ Kijeve, ir nuo šiol, kaip jau ne kartą Vašingtonas skelbė, „suverenioji“, ES narystės siekianti Ukraina tapo „JAV nacionalinių interesų zona“. Faktiškai tai reiškia, jog proamerikietiška Kijevo chunta gali daryti tik tai, kas pilnai suderinta su aukštais JAV valdžios pareigūnais bei atitinkamomis tarnybomis? Tai reiškia, kad ir pilietinio, brolžudiško karo eskalacija Pietryčių Ukrainoje visiškai atitinka „JAV nacionalinius interesus“?!..

ZV: Žaidžiamas pokeris – su visais šio kortų žaidimo ir blefo elementais. Iš tikrųjų tai nešvarus, negarbingas geopolitinis žaidimas, kadangi žaidžiantys partneriai blefuoja vienas kito atžvilgiu! Visi šio pokerio dalyviai prisižaidė, nes žaidžiama iš Ukrainos ir jau, panašu, Europos žmonių turto ir netgi gyvybių! Ačiū Dievui, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, pagaliau labai aiškiai susivokė, kuo gali baigtis panašūs „žaidimai“ ir jiems patiems, ir jų vadovaujamoms šalims, ES šalių gyventojams, visai Europai.

LL: Nors oficialusis Vašingtonas tariamai lyg ir pritarė vasario 11 d. prasidėjusioms ir 16 valandų trukusioms „Normandijos formato“ deryboms Minske, kai buvo tariamasi dėl ugnies nutraukimo, tačiau tuo pat metu JAV Kongresas priėmė nutarimą tiekti modernius letalinius ginklus (aišku, drauge su kariniais instruktoriais) Ukrainai, tai pačiai proamerikietiškai Kijevo chuntai, kurios įsakymu uždraustomis kasetinėmis ir fosforinėmis bombomis bombarduojami Donbaso miestai, žūsta ne tik tūkstančiai karių, bet ir civiliai gyventojai, moterys, vaikai... Betgi tai didžiausias karo nusikaltimas, vykdomas vidury Europos?!.. Briuselis ir Vašingtonas negali to nematyti ir nežinoti. Tad argi ne ciniška veidmainystė ir melas, dėl visko kaltinti, pasak Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės, „teroristinę valstybę“ Rusija, V.Putiną ir griežtinti sankcijas Kremliui?

ZV: Tie, kurie nesuvokia arba nenori suvokti, kad net ir nebranduolinio šiuolaikinio karo atveju tektų užmiršti apie tokią Lietuvą ir lietuvių Tautą, neturi teisės vadovauti mūsų valstybei!.. Taikos siekis yra ne tik pagrindinis, bet ir visiems privalomas.

Nobelio premijos teikiamos ne už karą, bet už Taiką. Norvegijos tauta Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, tuometės mūsų valstybės aukščiausiajai valdžiai, atstovavusiai Tautą, taikiai apgynusią mūsų Nepriklausomybę Sausio 13-ąją, skyrė alternatyvią Taikos premiją. Aukščiausios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirūpino jos „priglaudimu“. Todėl jis privalo suvokti asmeninę atsakomybę ir Norvegų tautai, šiuo apdovanojimu Lietuvai išreiškusiai pagarbą ne tik mūsų siekiui Taikos, bet ir pasipiktinimą Nobelio taikos premijos laureatu - Vilniuje ir Rygoje susikruvinusiu TSRS Prezidentu M. Gorbačiovu.

Stabdyti nuo karinių provokacijų Vytautą Landsbergį, bent mums, signatarams, tikrai ne naujiena. 1990-1991 m. ne kartą tai darėme. Todėl Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė ir jai didelę įtaką tebeturintis V. Landsbergis privalo suvokti savo asmeninę atsakomybę Lietuvai ir visai Tautai. Priešingu atveju, Lietuvos laukia dar vienas istorinis bandymas - sunaikinti mūsų Tautą.

LL: Kaip galima būtų paaiškinti, jog iš visų Europos Sąjungos valstybių išskirtinis vaidmuo, pasitelkiant itin griežtą retoriką „teroristinės valstybės“ Rusijos atžvilgiu, karinio konflikto eskalavimui Pietryčių Ukrainoje tenka Lietuvą atstovaujančiam politiniam „elitui“, visų pirma, prezidentei D. Grybauskaitei bei ją uoliai remiantiems konservatoriams, liberalams, socdemų deleguotam užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, Lietuvos ambasadoriui JAV ir Meksikai Žygimantui Pavilioniui?.. Kam iš tikrųjų tai yra naudinga? Ko tokiu būdu yra siekiama?

ZV: Į šią situaciją įsivėlusių šalių valdžios karą Ukrainoje naudoja ir savo vidiniams interesams – visų pirma, užsėstų valdžios krėslų išsaugojimui. Lietuvoje tai daroma beatodairiškai, primityviai ir tiesmukai, nekreipiant dėmesio nei į Tautą, nei į LR Konstituciją, sąmoningai supainiojant karo ir taikos sąvokas, darant viską, kad kitų nuomonių šalyje nebūtų ir tikros Tiesos Tauta nesužinotų.

Baisiausia, kad Lietuva, vadovaujama Prezidentės Dalios Grybauskaitės, karo eskalavimo keliu nuėjo pernelyg toli. Mūsų valdžia tiek giliai įklimpo šiuose reikaluose ir vidinėse problemose, dėl kurių akivaizdžiai jau bijo Tautos ir galimo valdžios pasikeitimo, kad taika Ukrainoje griauna visus jų planus. Gerai bent tiek, kad Prezidentė D. Grybauskaitė supranta, jog pyktis su Vokietijos kanclere A. Merkel jokiu būdu negalima. Tačiau Lietuvos pirmoji Ponia jau baigia susipainioti tarno vaidmenyse. Labai blogai, kai neturi savo nuomonės. Liūdniausia, kad D.Grybauskaitės „priskaldytų malkų“ kainą jau mokame visi, ir mokėsime vis didesnę!..

Ambasadorius Žygimantas Pavilionis – tai Prezidentės D.Grybauskaitės „pašventinta“ žvakė, pasiruošusi net sudegti dėl „šventos“ užduoties. Ką gali žinoti - gal Lietuvos Prezidentų rinkimų scenarijuose ir lietuviško „Medvedevo“ vaidmuo jam patikėtas? Ketvirtadienį Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinės signataro Zigmo Vaišvilos SKUNDĄ Seimo, Prezidento ir Vyriausybės kanceliarijoms - dėl šių valstybės institucijų neveikimo – nereagavimo į signataro prašymą dėl Lietuvos ambasadoriaus JAV ir Meksikai Ž. Pavilionio atleidimo iš užimamų pareigų. Beatodairiškas ir visiškai neatsakingas šio ambasadoriaus elgesys, kurstant karą, nesuderinamas su atsakingomis diplomato pareigomis.

LL: Kaip nebūtų keista, tačiau sisteminė Lietuvos žiniasklaida, regis, mielai pritaria tokiam agresyviam užsienio politikos kursui?!.. Kodėl, užuot pateikus objektyvią, išsamią informaciją apie brolžudišką pilietinį karą Pietryčių Ukrainoje, Donbaso gyventojų genocidą, Lietuvoje diena iš dienos varoma isteriška prolandsberginė propaganda „rusai puola“?!.. Ne tik etatiniai „politologai“, „karo ekspertai“, bet ir „ketvirtoji valdžia“ - dauguma melo SISTEMAI dirbančių žurnalistų absoliučiai suvalatkėjo, sulandsbergėjo?

ZV: Lietuvos užsienio politikos kurso, valdant Prezidentei D. Grybauskaitei, deja, nėra apskritai jokio. Mūsų Prezidentė, šioje srityje besiblaškanti nuo pirmų prezidentavimo dienų, neturėjo ir, deja, iki šiol neturi tam nei patirties, nei būtinų dalykinių savybių. Svetimos valios, prieštaraujančios LR Konstitucijai ir Lietuvą „kišančios“ į pastumdėlio bei karo pasiuntinuko vaidmenį, aklas vykdymas – argi tai mūsų valstybės užsienio politika? Tai kur kas panašiau į asmeninės karjeros planus Lietuvos sąskaita. Nuolatinis Prezidentės D. Grybauskaitės blaškymasis nuo pirmųjų jos vadovavimo šaliai dienų potencialaus KARO sąlygomis tampa Nacionaline grėsme Nr.1.

Nežinau, ar sisteminė žiniasklaida „mielai“ pritaria tokiam agresyviam Prezidentės D.Grybauskaitės ir klusnių jos valios vykdytojų kursui. Juk visi žiniasklaidos darbuotojai, žurnalistai, rengiantys TV laidas, turi namus, šeimas, vaikus, tėvus, senelius. Deja, tarno vaidmuo už valstybės jiems mokamas lėšas yra būtent toks. Tačiau net ir šiuo atveju, tiek žiniasklaida, tiek inteligentija turėtų pagaliau apsispręsti: ar leisime Lietuvą ir visą Tautą klusniai vesti prie bedugnės krašto?

Mes, Atgimimo laikotarpio karta, šį psichologinį barjerą savo laiku įveikėme. Visų pirma, savyje, o taip pat padėdami vieni kitiems apsispręsti. Asmeninė patirtis tiek darbo, tiek ir visuomeninėje veikloje, privertė mus tai padaryti.

Tai tapo paskata mums, šešiems Kovo 11-osios Akto signatarams, apsispręsti ir paskelbti viešą Kreipimąsi vardan Lietuvos, ir kviesti jį pasirašyti kitus apsisprendusius, nes lūkuriuoti nebegalima! Patikėkite, šiandien tai padaryti mums buvo, ko gero, sunkiau nei Atgimimo metais. Kolegos signatarai ir Sąjūdžio pirmeiviai patyrėme dėl to nepalyginamai didesnį spaudimą, nes mūsų žodis šioje kritiškoje situacijoje yra svarbus. Aukščiausioje Taryboje mes balsavome už Nepriklausomybės atstatymą. Šiuo metu vyksta priešingas procesas – vis spartėjantis suverenios valstybės atsisakymas, nekreipiant dėmesio net į LR Konstituciją.

Tai suprato ir SISTEMA. Todėl visų prašau suprasti, kodėl Kreipimąsi Vardan Lietuvos, kol kas, pasirašė tik šeši signatarai.

LL: Atrodo, tai tik sutapimas, jog Kreipimosi Vardan Lietuvos PETICIJA pasirodė (tapo prieinama tautiečių pasirašymui – peticijos.com) būtent tuo metu, kai vyko Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų („Normandijos formato“) derybos Minske, siekiant sustabdyti brolžudišką karą Pietryčių Ukrainoje. Bet jeigu pažvelgtume kiek plačiau į JAV sukeltą geopolitinę krizę bei karą Ukrainoje ir į situaciją Lietuvoje, ypač į prezidentės D.Grybauskaitės vykdomą gan reakcingą užsienio politikos kursą, tam tikrų paralelių, matyt, esama? Juolab, kad pristatydamas minėtą Peticiją visuomenei, teigiate:

„Tik provokatorius arba tas, kas siekia Lietuvą padaryti vienu svarbiausiu Trečiojo pasaulinio karo taikiniu, gali taip elgtis. Apie viešus mūsų Prezidentės pareiškimus ir aiškinti nereikia – visi, kas nori suprasti, tai supranta. Noriu tik paklausti, koks „proto bokštas“ (ar ji?) sugalvojo NATO štabą įkurdinti Vilniuje – mūsų sostinėje, kurioje yra ne tik visos valdžios institucijos, bet ir daugiausia Lietuvos gyventojų? Ar mažai Tarybinė armija Lietuvoje pristatė požeminių vadaviečių? Ar Prezidentei ir krašto apsaugos ministrui tai nežinoma!? Apie tai, kad tai prieštarauja mūsų Konstitucijai, niekas net nekalba. Konstitucijos pažeidinėjimas tapo kasdienybe...“

ZV: Mieli, tautiečiai, vilniečiai, kodėl tylime? Mus daro tiesioginiais šiuolaikinio karo taikiniais. Ar suvokiame viso to pasekmes?!.. Nuvažiuokite bent į kaimynines Latviją ir Lenkiją – suprasite, kad mes vieni tokie isteriški. Kodėl? Labai liūdna, kad mes greiti pasiduoti Prezidentės D.Grybauskaitės bravūrai, bet lėti gilintis į esmę...

Mūsų Aukščiausioji Taryba atkūrė Lietuvos kariuomenę, o mes leidome visoms valdžioms uoliai ją daryti neveiklia, tinkančia tik samdinių darbui tolimuose pasaulio kampeliuose. Ir tikime, kad tie, kurie trukdė Lietuvos kariuomenės atkūrimui, savo laiku netgi buvo kitose barikadų pusėse, tai daro nuoširdžiai? Tokie darbai daromi ne dėl gyrimosi jais ar bravūros, bet dėl to, kad jie darytini kasdien, ilgai ir nuosekliai. Visai Tautai ir valdžiai tai darant drauge. Po karčios referendumų patirties svarbiausiais Lietuvos klausimais – išaugo nepasitikėjimas nuolat meluojančia ir mus mulkinančia valdžia.

Neseniai kalbėjausi su kolega signataru (ne tik buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje) Petru Vaitiekūnu apie Ukrainą ir apie Lietuvą. Pokalbio pabaigoje jis paklausė: kodėl mes, Lietuvos žmonės, esame taip nusivylę viskuo? Ir pasakė apie GULLOP neseniai atliktus tyrimus, kurių valstybių žmonės yra labiausiai nusivylę. Pirmoji – Sirija. Tikrai nenustebino. Antroji, berods, Gana. Suprantama. Tačiau trečioji labiausiai nusivylusi šalis – Lietuva!!! Todėl P. Vaitiekūnas paklausė manęs, kodėl Lietuva, ES valstybė, kurios valdžia taip giriasi visiems mūsų (ar savo?) pasiekimais, jau „moko gyventi“ ir Ukrainą, atsidūrėme „garbingoje“ prizinėje GULLOP tyrimo rezultatų vietoje? Beveik vienu metu vienas kitam su Petru atsakėme praktiškai tą patį. Petras prakalbo pirmasis: todėl, kad Lietuvos valdžia nepasitiki savo žmonėmis ir visiškai neleidžia jiems dalyvauti valstybės, miesto, miestelio, rajono, kaimo valdyme! Taigi, tesprendžia žmonės! Lengviau bus ir valdžiai. Naujoji Graikijos Vyriausybė pasakė Europos Sąjungai tai, kad jų šalis taip pat turi savo nuomonę. Gal ta nuomonė ir klaidingą, bet su graikais reikia diskutuoti, o ne tik „nuleidinėti“ jiems Briuselio biurokratų ir kitokias direktyvas.

2014 metų referendumas galėjo tapti Tautos ir valdžios vienybės pagrindu. Surinkus net apie 320 000 referendumo iniciatyvą remiančių parаšų, tereikėjo visiems atsisakyti bent dalies savo ambicijų, o Seimui - sėsti prie derybų stalo su Referendumo iniciatyvine grupe. Ir rasti kompromisus visais Žemės referendumo klausimais, paskelbti Seimo vardu, pvz., tris referendumus – dėl referendumo surengimo kartelės, dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, dėl LR Konstitucijos keitimo sąlygų. Tiek nedaug tetrūko!..

Tačiau, visų pirma, valdžia privalo nusileisti ant žemės iš savo aukštybių. O Respublikos Prezidentė D.Grybauskaitė privalo pirmoji parodyti pavyzdį. Antraip ji – ne Prezidentė, o savo apartamentuose užsidariusi vieniša ir ne savo kėdėje sėdinti moteriškė.

LL: Ar manote, jog vasario 11 dieną įvykusios „Normandijos formato“ derybos Minske ir pasirašyti susitarimai iš tikrųjų pasitarnaus taikai ir stabilumui Europoje? Ar tikite, jog naujoji šešių Kovo 11-osios Akto Signatarų iniciatyva - Kreipimasis Vardan Lietuvos – iš tikrųjų gali konsoliduoti tautiečius lemiamai pilietinei-politinei kovai prieš SISTEMINĘ valdžią, bijančią TIESOS, todėl pasmerkiančią Lietuvą totaliam MELUI?

ZV: Suprantu, karo negalima baigti per vieną dieną. Kare teisesnis bus tas, kuris pradės skaičiuoti viską nuo paskutinio epizodo ir paskutinės aukos. Tačiau tai privalo daryti visi – ir kariaujantys, ir Ukrainą valdantys, ir karą remiantys bei ginklus kariaujantiems tiekiantys. Tame tarpe ir Lietuva. Jei mes norime būti sąžiningi ir didžiuotis mūsų šalyje įvykusia Dainuojančiąja revoliucija, bet ne spalvotosiomis ir kruvinomis revoliucijomis, tai neškime savo rankomis mūsų patirtį ir didžiulę kantrybę, pasišventimą pergalės ir Nepriklausomybės siekti išimtinai TAIKIU žodžiu.

Šeši signatarai paskelbtu Kreipimųsi vardan Lietuvos ne tik atsiribojo nuo to, ką pastaruoju metu beatodairiškai daro mūsų valdžia, be Tautos valios atiduodanti mūsų valstybės suverenitetą ES viršvalstybinėms institucijoms, bet, visų pirma, įvardino esamą padėtį Lietuvoje ir pasakė, kad apginti valstybę ir išsaugoti ją mūsų Tautai galime tik drauge susigrąžinę šiuos praradimus, tikėdami vieni kitais ir vienydamiesi. Tačiau vienijimuisi reikia tikslo. Neužtenka paskelbti, kad Lietuva yra drąsi šalis. Drąsi ji turi būti vardan ko? Vardan susinaikinimo? Ne! Vardan išlikimo! Todėl ir kviečiame tautiečius, taip pat ir jaunimą vienytis ne dėl gražių šūkių apie Lietuvą, bet vardan valstybės ir Tautos išsaugojimo.

- Dėkoju už pokalbį.