Orbano ir partijos Fidesz vaidmuo dabartinėje Vengrijoje

Viktoras Orbanas ir partija Fidesz

Norint suprasti 20 amžiaus pabaigos ir 21-ojo pradžios Vengrijos politiką būtina žinoti Viktoro Orbano fenomeną. Tai žmogus, kuris pradėjo savo politinę karjerą kaip Vakarų pasaulio atstovas Vengrijoje, o dabar tapęs konfrontacijos ir savarankiško kelio paieškos simboliu.

Viktoras Orbanas gimė 1963 metais nedideliame, bet sparčiai augančiame Székesfehérvár miestelyje, kuris yra labai monoetniškas (net 95,7% vietinių gyventojų yra etniniai vengrai). Po vidurinės mokyklos atliko dviejų metų trukmės karinę tarnybą (1981-1983 metai), o po jos apsigynė teisės bakalaurą (1987 metais) ir dvejus metus dirbo kaip sociologas prie valdymo mokymo instituto Žemės ūkio ir maisto ministerijos. Maždaug tuo metu prasidėjo jo aktyvus politinis gyvenimas.

1988 metais jis buvo vienas iš kūrėjų politinės organizacijos – Fidesz (jaunųjų demokratų sąjunga). Pradžioje tai buvo jaunų studentų organizacija, turinti amžiaus limitą iki 35 metų, kuris buvo panaikintas tik 1993 metais. Fidesz, pačioje savo veiklos pradžioje, save pozicionavo kaip Libertarus ir antikomunistus, kuriuos persekioja komunistų partija.

1989 metų birželio 19 dieną Viktoras Orbanas pasakė svarbią ir įžymiąją savo kalbą, kuri jį padarė šalyje žinomu asmeniu. Tą dieną vyko Imre Nadžio ir kitų 1956 metų sukilimo kankinių perlaidojimo minėjimas.



Orbanas savo kalboje viešai pareikalavo demokratinių rinkimų ir sovietinės kariuomenės išvedimo iš šalies. Iškart po to jis tapo visos opozicijos grupės dalimi. Taip pat gavo Sorošo fondo stipendiją studijoms Oksfordo universitete, kur jam politikos mokslus dėstė  Zbigniew Pełczyński, kuris globojo studentus iš post-komunistinių šalių (dabartinės Lenkijos premjeras Radoslav Sikorski buvo vienas iš daugelio jo studentų). Studijavo tik keturius mėnesius, nes 1990 metų sausyje grįžo į Vengriją, jog laimėtų mandatą pirmuose, demokratiškuose rinkimuose. Fidesz surinko 8,95% ir gavo 21 vietą (iš 386) parlamente bei tapo opozicijos dalimi.



Po trijų metų, 1992 metais, Viktoras Orbanas tapo partijos Fidesz pirmininku, tais pačiais metais įstojo į Liberalų internacionalą ir ten jį išrinko vicepirmininku. Jo valdymo laikotarpiu partija patyrė transformaciją iš kiek radikaliai liberalių studentų į centro dešinės partiją. Savaime suprantama, kai kurie partijos lyderiai, labiau liberalių pažiūrų, natūraliai atkrito, kai po ne tokių sėkmingų, kokių tikėjosi, parlamento rinkimų Fidesz deklaravo save kaip konservatyvią, o ne liberalią partiją.

1994 metų parlamento rinkimuose Fidesz išlaikė praktiškai tokias pačias pozicijas (20 mandatų), nors surinko tik 7,02 procento, bet atsigriebė 1998 metų rinkimuose, iškovoję 148 mandatus (28,18 procento) bei sudarę koaliciją su kitomis dešiniosiomis partijomis. Viktoras Orbanas pirmą kartą tapo premjeru, turėdamas vos 35 metus.

1998 metų gegužės 10 diena. Viktoras Orbanas pirmą kartą tampa premjeru.

1998 – 2002 metais Fidesz, vedama jų lyderio Viktoro Orbano, formavo vyriausybę. Nors visas jų valdymo laikotarpis buvo paženklintas konfliktais su opozicija, kuri partiją ir koaliciją kaltino korupcija, neteisėtu įtakos darymu žiniasklaidai ir arogancija, jų valdymo laikotarpis buvo vertinamas gan neblogai. Stabilizuota ekonomika, sumažėjo infliacija ir bedarbystė, 1999 metais įstota į NATO ir paruošimas šalies narystei Europos sąjungoje.

Likimo ironija, nors 2002 metų rinkimuose surinko 41 procentą balsų ir gavo 164 mandatus (16 daugiau nei anksčiau), Fidesz nebepavyko suformuoti koalicijos ir teko trauktis į opoziciją. Opozicijoje teko likti ir po 2006 metų rinkimų, nors surinkta 42 procentai ir 141 mandatas parlamente iki pat pergalingųjų 2010 metų rinkimų, kada partija gavo 52.7 procento ir 227 mandatus iš 386 bei teisę ne tik formuoti vyriausybę, bet ir turėti konstitucinę daugumą.
 

Istorinė pergalė 2010 metais. Fidesz įgijo konstitucinę daugumą.

2000-2010 metų laikotarpyje partija Fidesz save dar labiau pakreipė dešinėn. 2000 metais išstojo iš Liberalų internacionalo ir įstojo į labiau krikščioniškosios demokratijos partijų aljansą „European people‘s party“ (EPP) bei, vėl, V. Orbanas tapo vienu iš vicepirmininkų.

Šalies valdymas 2010 – 2014 metais

Kadangi Fidesz po sėkmingų 2010 metų rinkimų gavo konstitucinę daugumą, jie turėjo neįtikėtiną progą ir laisvas rankas įgyvendinti savąją politiką. Šalis buvo prislėgta ekonominės krizės, prieš tai šalį buvo supurtęs valdančiųjų korupcijos ir apsimelavimo skandalas, taip pat augo „Jobbik“ partija, kuri išvis norėjo vykdyti absoliučiai kitokią politiką ir susilaukė nemažo palaikymo bei neblogo pasirodymo 2010 metų rinkimuose (16,67% ir 47 mandatai). Fidezs ir Orbanas turėjo imtis nestandartinių veiksmų ir atitinkamos retorikos. Per ketverius metus priėmė beveik 860 įstatymų ir jų pataisų bei naują konstituciją.

Svarbiausi įstatymai ir pataisos bei pasiekimai:

• V.Orbanas nacionalizavo privačius pensijų fondus (kurių vertė apie 14 milijardų JAV dolerių) ir įvedė specialius mokesčius bankininkystei, energetikai, mažmeninei prekybai ir telekomunikacijoms, sumažindamas komunalinių paslaugų įmonių, kurių dažna priklauso užsieniečiams, sąskaitas.

• Grąžinta TVF paskola.

• Apribotos konstitucinio teismo galios. Negali turėti jokios įtakos įstatymams, susijusiems su šalies biudžetu.

• Teisėjų pensijinis amžius sumažintas nuo 70 iki 62, taip keičiant senus kadrus ir įsileidžiant daugiau jaunimo.

• Žiniasklaidos kontrolė. Privalo atskleisti savo šaltinius. Baudos už vengrų tautos šmeižimą. Politinės reklamos draudimas komercinėje žiniasklaidoje.

• Antikorupciniai įstatymai. Vengrijoje tebegaliojant komunistinei Konstitucijai, valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, o kai pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, – tokio dydžio kompensacijas, kiek keli vengrai, dirbdami už vidutinę algą, uždirbdavo per visą savo gyvenimą – visai kaip nomenklatūros laikais. „Fideš“ išleido įstatymą, reikalaujantį grąžinti šiuos pinigus valstybei, taip įgydami dar didesnį vengrų pasitikėjimą

• 2013 metais energijos skirstymo įmonėms duotas nurodymas sumažinti kainas 20 procentų. Siekiama nacionalizuoti strateginius valstybei objektus.

• Sumažinta infliacija iki 1-1,5 procentų.

• Vengrijos piliečių asmens duomenų banko kontrolė perėjo prezidento institucijai.

• Susigrąžino Vengrijos centrinio banko kontrolę.

• Apribotas nevyriausybinių organizacijų rėmimas iš užsienio subjektų.

• Konstitucijoje buvo įtvirtinta šeimos samprata, katalikiškos pasaulėžiūros koncepcija ir jos vaidmuo šalyje, pakeistas šalies pavadinimas iš Vengrijos Respublikos į Vengriją. Stipendijos bus skiriamos tik iškart po studijų neemigruosiantiems studentams. Konstitucijos pataisos suteikia teisę savivaldybėms bausti elgetas. Pagal Konstituciją dėl religinių bendruomenių pripažinimo spręs valdžia.

Viktoro Orbano ir Fidesz reformos sukėlė daug triukšmo opozicijos ir įvairių užsienio valstybių tarpe, bet tai padėjo Vengriją išvesti iš krizės, stabilizuoti jos finansus ir sumažinti nedarbą. 2014 metais Fidesz vėl laimėjo konstitucinę daugumą, o Viktoras Orbanas ir toliau gali formuoti vyriausybę.

Santykiai su kitomis  šalimis bei viršnacionalinėmis institucijomis

Pirmieji vieši konfliktai žiniasklaidos buvo išviešinti vykstant debatams dėl naujosios Vengrijos konstitucijos. Įvairios lobistinės grupės buvo nepatenkintos, jog priimami tokie sprendimai, kurie jiems atrodo „atgyvenę“, nors tas reformas palaikė didžioji dalis vengrų.

Vengrai palaiko naująją konstituciją. 2012 metai.

Bet didžiausia konflikto esmė, vis tik, tapo Vengrijos bandymai atgauti teisinį ir ekonominį savarankiškumą. „Vengrija nebus Vakarų interesams paklūstanti pavaldinė“, – ši Viktoro Orbano citata atskleidė naują valstybinę kryptį. Dėl centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo bei dėl žiniasklaidos įstatymo, Europos Komisija buvo pradėjusi tyrimą, nes buvo daroma prielaida, kad šie „Fidesz“ priimti sprendimai galbūt pažeidžia demokratinius ir teisinius principus. Nors įsiplieskęs konfliktas ir buvo išspręstas, V.Orbanas Europos Sąjungą ne kartą apkaltino dvejopų standartų taikymu, nes, jo nuomone, naujoji Vengrijos konstitucija ES buvo nepriimtina iš principo dėl jos vertybinio turinio: paramos tradicinei šeimai, gyvybės apsaugos nuo pat jos prasidėjimo, krikščioniškų tradicijų paminėjimo.





Kilo daug problemų ir su Pasaulinio banko institucija dėl Vengrijos mėginimo perimti šalies centrinį banką į valstybės rankas. Šis bei kiti konfliktai su tarptautinėmis finansinėmis institucijomis numušė Vengrijos skolinimosi reitingą iki B.

Natūralu, jog vykstant intensyviam politiniam bei ekonominiam spaudimui iš Vakarų, Vengrija pradėjo ieškoti paspirties kitose šalyse. Viena iš jų yra Rusija.



Kadangi Vengrija jaučia energetinių išteklių trūkumą, tai siekia jais apsirūpinti per įvairius projektus. Vienas iš jų buvo Nabucco Dujotiekis, kuriuo planuojama transportuoti dujas iš Kaspijos regiono į Europos šalis, aplenkiant Rusiją per Azerbaidžaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją, bet šis projektas, dėl finansų, koordinuotumo stygiaus ir nepakankamo kiekio angliavandenilių nuolat strigo. Kitas projektas, jau koordinuojamas „Gazprom“ ir atitinkantis Rusijos interesus – „Pietų srautas“ – taip pat pradėjo strigti neapsisprendžiant dėl vamzdyno krypties. Todėl vienintelis šiai dienai realus energetinis Vengrijos projektas yra statoma Paksto AE, kuriai Rusija paskolino 10 milijardų eurų, o šis objektas turėtų patenkinti 40% Vengrijos elektros poreikių.

Šiek tiek išsiskyrė Vengrijos bei didesnės dalies Europos sąjungos požiūris į įvykius Ukrainoje bei Rusijai taikomas sankcijas. Viktoras Orbanas ne kartą minėjo, jog tai finansiškai nenaudinga Vengrijai ir pačiai Europos sąjungai bei pasisakė, jog  „Europos Sąjungos (ES) įvestas sankcijas Rusijai galima palyginti su šūviu į savo paties koją.“ Tuo pat metu yra intensyviai remiamos Užkarpatėje gyvenančios vengrų mažumos.



Vengrai, kurie gyvena aplink Vengriją esančiose tautose, sudaro puikią politinio spaudimo priemonę, bet tuo pačiu ir potencialų konfliktų židinį. Ukrainoje, Slovakijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir Austrijoje gyvena virš 3 milijonų save vengrais laikančių asmenų.

Vengrijos Konstitucijos 6-asis straipsnis teigia, kad „Vengrijos Respublika jaučia atsakomybę už vengrus, kurie gyvena už šalies ribų, todėl sieks stiprinti ir skatinti jų ryšius su Vengrija“.

Pagal 2001 metais priimtą (pakeitimai priimti 2003-aisiais) Vengrų statuso įstatymą, per 2,5 mln. užsienyje gyvenančių vengrų gali gauti Vengro sertifikatą, suteikiantį su kalba, kultūra bei išsilavinimu susijusių privilegijų, o 2010 priimtos Pilietybės įstatymo pataisos supaprastina galimybę vengrų kilmės asmenims gauti Vengrijos pilietybę.

Dėl Vengrijos palaikymo kitose šalyse gyvenančių savo tautiečių bei „Vengro kortos“ dalinimo yra kilę ir problemų bei diplomatinių konfliktų. Vienas neseniausių buvo Rumunijoje, kai oficialūs Vengrijos valdžios asmenys parėmė Seklerlande (Rytų Transilvanijoje) gyvenančių vengrų siekį gauti autonomijos teises. Rumunijos valdžia tai priėmė kaip kėsinimąsi į jų teritorinį vientisumą ir pagrasino išsiųsti iš Rumunijos Vengrijos ambasadorių.

Išvados

Vengrijos, Viktoro Orbano ir jo vadovaujamos partijos Fidesz vykdoma politika yra klasikinė valstybinius ir tautinius interesus bandanti ginti linija. Elementari kova už suverenitetą politikoje, ekonomikoje bei teisėje. Viktoras Orbanas yra labai aukšto lygio politinis žaidėjas, kuris sugeba pajausti laikmečio dvasią ir transformuoti savo politinę kryptį. Būdamas 14-15 metų jis buvo net komunistinio jaunimo nariu, o 26 metų jau rėžė kalbą, jog šaliai reikia liberalių reformų. Dar po 10 metų jis jau buvo konservatyvesnių pažiūrų, na o dabar tautininkas – antiglobalistas. Iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip nenuoseklumas, dviveidiškumas ir mėtymasis tarp kraštutinumų, bet iš kitos pusės jis daro viską, kas yra naudinga jo tautai bei valstybei.

Reikia suprasti kokiame pasaulyje gyvename. Tai nėra rožinis, mielų ir pūkuotų žmogeliukų namukas, anaiptol, tai yra žiaurios kovos vieta dėl ribotų išteklių bei darbo jėgos. Jei tu nevaldysi tau priklausančios teritorijos tai ją valdys kas nors kitas. Kalbos, jog ES skirsto paramą vien tam, jog padėtų įveikti „atsilikusių“ šalių skurdą o JAV įvesti visam pasaulyje taiką ir demokratiją yra mitas. Visi kovoja už savo interesus. Tiek didžiosios valstybės tiek ir juose esantys įvairius politinius ir ekonominius interesus turintys subjektai.

Dabartinės Vengrijos vykdoma politika vadinama nedemokratiška, nors ji tas reformas vyko labai atsargiai ir dar gan nuosaikiai nei reikėtų, bet gal reiktų atidžiau pažvelgti į pačius kritikus? O gal triukšmas tik dėl to, jog Vengrija ir ypač V. Orbanas bando „nutrūkti nuo pavadėlio“?

Parengė Marius Jonaitis 2015 metai, redaguota 2016 12 07