Pagaminta Okeanijoje: tapa – menas ir socialiniai kraštovaizdžiai

Kas jungia Jamesą Cooką, maištininkus ir maždaug 15 milijonų Okeanijos žmonių? Tai unikalus audinys tapa, pagamintas iš medžių žievės.  

Beveik nežinoma Vakaruose tapa yra Ramiojo vandenyno salų kultūrinės tapatybės medžiaginė išraiška. Nuo rūbų Havajuose iki ritualinių kaukių Papua Naujojoje Gvinėjoje, nuo kambarių pertvaros Fidžyje iki svarbios vedybinės dovanos Samoa saloje ar net raudonojo kilimo per karūnavimo ceremonijas Tongoje. Tapą galima rasti beveik visur skersai Ramųjį vandenyną.

Pasaulio muziejai vis iš naujo susidomi tolimų ir menkai žinomų kultūrų menu, kuris dažniausiai yra tų kultūrų savasties kūrybinė išraiška.

Spalio 12 d. Kelno „Rautenstrauch-Joest“ muziejuje Vokietijoje atidaryta reikšmingai nauja paroda „Pagaminta Okeanijoje: tapa – menas ir socialinis kraštovaizdis“. Parodą sudaro 250 rinktinių pavyzdžių iš viso Ramiojo vandenyno regiono – nuo XVIII a. J. Cooko kolekcijos iki 30 pagarsėjusių šiuolaikinių Polinezijos ir Melanezijos menininkų kūrinių, kurių daugelis yra rodomi pirmą kartą Europoje. Parodoje yra ypatingų skolintų eksponatų iš svarbiausių Okeanijos institucijų, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos „Te Papa Tongarewa“ muziejaus Velingtone ir Australijos muziejaus Sidnėjuje.

Rinktiniai pavyzdžiai yra iš Papua Naujosios Gvinėjos, Saliamono salų, Vanuato, Samoa, Tongos, Futunos, Niujės ir Fidžio. Filmai ir garso įrašai parodoje pasakoja apie žmones ir atskleidžia visų 250 eksponatų istoriją, taip leidžia lankytojams patiems atrasti ryšius tarp praeities ir dabarties, tarp kasdienybės ir meno, tarp vienos salos ir kitos. 

Kaip istorinė įžanga parodai buvo pasitelkti originalūs daiktai, susieti su J. Cooku ir Georgu Forsteriu, kad atskleistų atradimų amžiaus – XVIII a. – tyrinėjimus. Europoje į pirmuosius kontaktus tarp europiečių ir Ramiojo vandenyno salų gyventojų paprastai žvelgiama iš Vakarų perspektyvos. Michelis Tuffery, Naujosios Zelandijos menininkas, kilęs iš Samoa, bando prasiveržti iš standartinio pasakojimo ir perteikti priešingą žvilgsnį iš jo paties polinezietiškos perspektyvos.

Dialogas tarp Vakarų ir Okeanijos vyrauja visoje parodoje. Viena jos dalis parodo tapos naudojimą istorinėje XIX a. fotografijos studijoje. Kadangi ši medžiaga buvo nežinoma Europoje, ji buvo naudojama sceniniams ir egzotiniams Ramiojo vandenyno saliečių portretams sukurti.

Tapa iš Melanezijos, Polinezijos ir kertamo Fidžio regiono sudaro parodos  branduolį. Įkvėptas istorinių Fidžio susitikimo namų, bet perteiktas šiuolaikiškai, „Fidžio namas“ pasiūlo apmąstymų vietą Parodos centre. O parodos kulminacija yra rinktinių šiuolaikinių meno kūrinių derinys. Tapa yra ir visuomet buvo Okeanijos savasties išraiška, tiek pat praeityje, kiek ir dabartyje. Ši paroda skatina susimąstyti, kokią reikšmę menas turi kultūros išraiškai ir asmens tapatybei, ir aptarti atsigręžimo prie vienos kultūros reikšmę dabartinės globalizacijos ir  nuolatinio kraustymosi šviesoje.