Politika kaip nusikaltimas

Nuotraukoje asociatyvus Lietuvos sukčių, žulikėlių, istorijos klastotojų simbolis.

Lietuvoje  liberal-konservatoriškos valdžios reakcinga agonija plečiasi visomis įmanomomis kryptimis. Ši valdžia  kariauja visais frontais ir su visais. Stiprėja vidiniai tarpusavio kivirčai bei išoriniai  grūmojimai. Kriminaliniais nusikaltėliais skelbiami opozicijos veikėjai, teroristinėmis ir teroristais – ištisos valstybės ir jų lyderiai. Visa tai palydima draudimais, bauginimais, kratomis, melagienomis ir atvira prievarta.

Anglų filosofas Dž. Lokas teigė, kad kur yra prievarta ir spaudimas, nėra tikros politikos. Kita vertus, žymus vokiečių politologas M. Veberis rašė, kad nėra politikos be prievartos. Italų mąstytojas N. Makiavelis savo ruožtu dar pažymėjo, kad reali politika neįmanoma be klastos ir melo. Žinoma, galima ginčytis, kuris iš jų teisus, ar neteisūs visi. Tačiau mūsų liberal-konservatoriai apskritai pasakė naują žodį politikos teorijoje ir praktikoje: jie tiesiog totaliai kriminalizavo politinį procesą!

Šiandien administracinė prievarta,  moralinis – psichologinis mobingas, istorijos falsifikavimai, politinės represijos, oponentų persekiojimai, karo kurstymas, kaimynų demonizavimas,  žodžio laisvės apribojimai   bei  propagandiniai  feikai  tapo Lietuvos politinio gyvenimo  kasdienybe.

Kriminalizuota liberal-konservatorių politika suformavo ir atitinkamą politiko  tipažą. Jis praranda elementarias žmogiškąsias savybes – empatiją, platų požiūrį į pasaulį, humoro jausmą. Jis tampa panašus į kriminalinį autoritetą. Netgi jo veido išraiška tampa ne normaliai žmogiška, o tiesiog „oficiali-vertybinė“. Jis nekalba, o transliuoja. Jis nebendrauja, o vykdo funkciją. Jis negyvena, o atlieka misiją, Jis ne tarpininkas, o prokuroras.

Liberal-konservatoriai visus kaltina būtais ir nebūtais nusikaltimais. Jiems praeitis, dabartis ir ateitis – tai visuotinas kriminalas.  Kriminaliteto erdvę  jie išplėtė pagal politinės konjunktūros poreikį. Viskas, kas už jų pačių politinio komforto zonos ribų – tampa kriminalu. Tam jau priimti ar naujai parengti atitinkami įstatymai ar jų pataisos. Kaip apgailestaudamas ir priekaištaudamas teigė vienas garsus teisininkas ir iš esmės dabartinės anti-teisinės valstybės ideologas - „prokurorams trūksta fantazijos“. Ir pastarieji stengiasi neapvilti  bei ją podemonstruoti.

Savo „prokurorišką“ mentalitetą liberal-konservatoriai bando primesti visai šaliai. Liberal - konservatyvi Lietuva yra represijų, baimės, veidmainystės, keršto, įtarumo ir skundų Lietuva. Atsiranda net profesionalių skundikų  grupė. Nes tokie yra patys dabartiniai valdžiažmogiai. Jie  budeliai ir aukos,  ponai ir vergai viename asmenyje. Tokiais tampa ir dalis žmonių. Kaip šuo ir šeimininkas  laikui bėgant supanašėja, taip, deja, ir valdomi žmonės supanašėja su savo valdininkais. Bet žmonių negalima kaltinti – būtis nulemia sąmonę. Didis filosofas Hegelis atskleisdamas pono ir vergo dialektiką  parodė – ne ponas  tiesiogiai valdo vergą, o būtis „tarp jų“. Ponas valdo būtį, o vergas yra jai pavaldus.

Bet būtis visada prieštaringa, priešingybės joje nuolat keičiasi vietomis, pereina viena į kitą. Tai reiškia, kad neišvengiamai ateis momentas, kai kaltintojai taps nusikaltėliais. Visas kriminalizuotas politinis mechanizmas tokiai situacijai jau paruoštas jų pačių rankomis.