Politinės savaitės makabriški marokusai

Pirmoji spalio savaitė mūsų politiniame peizaže toli gražu nepriminė gražios, ramios ir saulėtos bobų vasaros, kokią dovanojo Lietuvos gamtai praskrendančios ir dangaus hieroglifais nugirksėjusios šiaurinės žąsys. Ne sinchronas. Politikų gyvenimas belangiuose kabinetuose, sakytum, yra visiškoje nedermėje su gyvenimo ciklais, kokius gyvena paprastas žmogus, mažiau nuo gamtos ir gyvenimo tikrovės nutolęs. Tad visai nestebina ir tas akis badantis vienų su kitais nesusišnekėjimas, nuolatiniai nesusipratimai, tarytum ta pati Lietuva gyventų dviejuose skirtinguose, tarp savęs mažai ką bendra turinčiuose pasauliuose, grįstuose visiškai skirtinga logika – tradicine bendražmogiškąja ir per gana trumpą laiką susikurta, sulipdyta iš politinių surogatų, nutylėjimų, sąmokslo teorijų ir tikrų sąmokslų bei nenuspėjamų, sveiku protu sunkiai suvokiamų viražų. Beje, šią savaitę galėjai stebėti ne vieno aukšto politiko sutrikimą, nebesusigaudymą, painiojimąsi toje velniavoje, kurią neva Lietuvos žmonių gerovei per dvidešimtį metų mūsų politiniai saliamonai sukūrė.

Pradėkime nuo to, kas tęsėsi iš paskutinės rugsėjo savaitės be kiek nors aiškesnio paaiškinimo ir sprendimo. Lietuva palaidojo išžagintą ir sudegintą automobilio bagažinėje mergaitę Eveliną. Kol dėl šio įvykio niekas neprisiėmė politinės atsakomybės, metaforiškai galėtume pasakyti, kad Lietuva laidoja ir laidos pati save. Tiesa, šį šeštadienį per Info TV teko žiūrėti ir gudriai įterptą filmuotą siužetą – interviu su kažkokiu belgų teletinklų operatoriumi, kuris aiškino, kad ne visose ES šalyse yra įdiegta sistema, padedanti nustatyti skambintojo telefono numeriu 112 buvimo vietą, jei abonentas skambina be SIM kortelės. Menkas mums pasiteisinimas ir paguoda, stengiantis savo nusikaltimus pridengti formule, kad ne mes vieni ES esame vagys ir nusikaltėliai. Tokių galima surasti net ir Belgijoje. Man regis, šią avantiūrą įtaigiausiai išnarpliojo Naglis Puteikis straipsnyje, skelbtame tinklalapyje Tiesos.lt. Esmė labai paprasta. Pagal ES direktyvą įdiegti sistemai, lokalizuojančiai skambintojo buvimo vietą, buvo „sunaudota“ per 100 milijonų (tik nutylėta, kokia valiuta), o sistema, pasirodo, neveikia. Politikai vieni į kitus baksnoja pirštais, ieško iešmininko, tačiau kaip vienas slepia visiems žinomą viešą paslaptį, kad, matyt, už tuos pačius pinigus puikiai veikiančią minėtą sistemą yra įsidiegusios VSD operatyvinės tarnybos, sistemą, kuri veikia ir su SIM, ir be SIM kortelių, ir, be abejo, ne tik per TELE2 operatorius. Psichologiškai visai paaiškinama, kad kokia nors 112 Bitės ar Omnitel ryšininkė, kur lokalizavimo sistema nėra įdiegta, pristigs drąsos peradresuoti mergaitės pagalbos šauksmą tokiai galingai ir paslapčių paslaptimis apaugusiai institucijai kaip VSD. Tokia mažai paguodos teikiančia išvada šį rezonansinį kriminalą galėtume ir numarinti, nukišę į tolimiausio stalčiaus dugną, tačiau būtent praeitą savaitę mūsų politinį elitą ne juokais suerzino bylą laimėjusio buvusio FNTT vadovo Vitalijaus Gailiaus frazeologizmas, kad valstybę yra užvaldžiusi nusikaltėlių gauja, duodant suprasti, kad visos nematomos gijos ir politinės tikrovės audinys audžiamas būtent VSD audimo fabrike.

Skandalingas V. Gailiaus teiginys negalėjo likti nepastebėtas ir į jį nesureaguota iš gaujos apkasų pusės. Kaipmat buvo duotas signalas žiniasklaidos ir politologijos ruporams skandalą gesinti, o buvusį FNTT vadovą ir dabartinį Seimo antikorupcijos komisijos pirmininką parodyti vos ne kaip realybės jausmą praradusį gatvės politikaną, ant kiekvieno kampo skleidžiantį paranojiškus susigalvojimus apie totalinį sekimą ir sąmokslo teorijas apie valstybės užvaldymą. Puikiai prisimename kelių metų senumo „provokaciją“, kai buvo paviešintas anuometinės Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pusiau privatus pokalbis su visuomenininkais, kai antroji valstybėje politinė persona prisipažino, kad yra nuolatos sekama ir klausomasi jos net privačių pokalbių. Tuomet skandalas buvo tyliai nugesintas, nukreipus dėmesį ne į pačios žinios turinį, o į provokatyvų sensacingos žinios pasirodymo būdą, kaip neetišką žiniasklaidos elgesį. Vėliau jau visi matėme, kaip „techniškai“ antroji pagal populiarumą valstybėje politikė klikos buvo patraukta iš politinės ir partinės avanscenos. I. Degutienei, matyt, iš anos apkasų pusės buvo „delikačiai“ priminta, kad ji yra pažeidžiama ir tai, kas apie jos šeimos viešai nutylima, gali tapti labai rimtu kompromatu, kainuosiančiu jai politinę karjerą. Seimo pirmininkė pabūgo eiti iki galo, ir tas susverdėjimas kainavo jai lygiai tą patį, tik be didelio triukšmo.

Vitalijus Gailius pasirodė kur kas kietesnis riešutėlis. Jis pasakė kur kas daugiau nei buvusi Seimo pirmininkė ir, regis, apsisprendė nesustoti pusiaukelėje, o eiti iki galo. Indėnų terminais tariant, iškasė kovos kirvį kovoje su nusikalstama gauja. Būtent praeitą savaitę ir prasidėjo didieji šio intriguojančio politinio siužeto įdomumai. Tiesiog atskiro aptarimo prašytųsi per Lietuvos ryto TV tiesiogiai transliuota laida, kur vienas prieš kitą buvo susodinti to paties rango politikai – VSGK pirmininkas Artūras Paulauskas su Seimo antikorupcijos komisijos pirmininku V. Gailiumi, tikintis, kad senas vilkas A. Paulauskas be vargo susitvarkys su naujuoju „išsišokėliu“. Laidos užsakovai ir sumanytojai, matyt, nesitikėjo, kad V. Gailius nesileis išmušamas iš teisinių argumentų paradigmos. Tam buvo ir specialiai iš anksto parengtas filmuotas siužetas, kuriame savo propagandinę „išmintį“ dėstė Lietuvos ryto žurnalistas Vytautas Bruveris. Yra tokia nerašyta režisūros taisyklė, kad nieko negali numatyti iš anksto. Taip nutiko ir šioje laidoje. A. Paulauskas pasirodė nepasirengęs prieš V. Gailiaus teisinius argumentus, linksėjo ir kažką nerišliai mekeno, kai kalba sukosi apie sugriautą Generalinę prokuratūrą, kišeninį prokurorą, nepradėtą bylą dėl informacijos nutekinimo apie Snoro banką Lietuvos rytui ir kitus rezonansinius reikalus teisinėje mūsų betvarkėje. Tuomet laidos režisierius pagal numatytą scenarijų, nesusigaudęs kontekstuose, kyštelėjo iš anksto parengtą propagandinį siužetą. Situacija atrodė tragikomiškai, lyg aktorius spektaklio viduryje išbėgtų į sceną vaidinti savo vaidmens visai iš kito spektaklio veiksmo. Smagumo dėlei pažodžiui (neredagavęs) pacituosiu, ką kalbėjo Lietuvos ryto apžvalgininkas: „Aštrėjanti ir vis skambesnė pono V. Gailiaus retorika ir epokaliptinės kalbos apie planus užvaldyti valstybę rodo, kad ponas V. Gailius vis labiau įsijaučia į vaidmenį, į naują politinio herojaus ir politinės žvaigždės vaidmenį, ir jo politinės ambicijos auga kaip ant mielių. Ne juokas, aišku, pačią prezidentę nugalėti teismuose, ir čia, aišku, galbūt bet kam apsisuktų galva. Ponui V. Gailiui galbūt ji jau sukasi. Neatmesčiau galimybės, kad jam asmeniškai pabudusios ar bunda kažkokios prezidentinės ambicijos. Gal jis pagalvoja apie prezidento rinkimus, ar jį kokie nors veikėjai ar grupės skatina apie tai galvoti, ar tas frontas Lietuvoje, susiformavęs įvairiausio plauko kovotojų su įvairiausiais klanais, ar tas frontas, ryškiausiai nusidažęs violetine spalva. Jisai norės rinkimuose turėti savo prezidentą, savo herojų, savo atstovą. Ponia N. Venckienė, dingusi Seimo narė, ji nedalyvaus tuose rinkimuose, ji negalės dalyvauti tuose rinkimuose, kurios vietą turės kažkas užimti. Gali būti, kad artimiausią vietą toje pozicijoje turės užimti ponas V. Gailius“ (visą laidą galite pamatyti ČIA).

Štai su tokia oracija kaip Pilypas iš kanapių netiesiogiai išlindo į laidą „Lietuva tiesiogiai“ Lietuvos ryto apžvalgininkas Vytautas Bruveris. Šią jo kalbą ir kitas praėjusios savaitės temas bei potemes, kaip jos buvo atspindėtos mūsų priklausomoje žiniasklaidoje, bei pačios žiniasklaidos vaidmenį painiame ir intriguojančiame praėjusios savaitės politinių įvykių brūzgyne pakomentuosiu šios apžvalgos tęsinyje, kurį tikiuosi pateikti skaitytojams šį vakarą. Lukterėkite – vakarienei ekspertai.eu portale jūsų laukia karštas ir aštrus antrasis patiekalas.

Tęsinis ČIA.