Pone Valdai Adamkau

Dėl prezidento Valdo Adamkaus pareiškimo ,,Jei minia pradeda diktuoti valstybei, tai – tragedija.“

Pone Valdai Adamkau – nuo tokių žodžių mintyse ima dėliotis atsakymas, nors keista ir neįprasta taip kreiptis į buvusį Lietuvos Prezidentą. Kodėl? Priežastis – pono V. Adamkaus nuomonė apie Lietuvos žmones, kurie nepabijojo pasinaudoti savo konstitucine teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia: 

Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. (4 straipsnis)

Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus... (33 straipsnis)

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai... (25 straipsnis)

Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. (36 straipsnis)

Kaip žinome, susirinkimuose ir eisenose ginkluotų žmonių nebuvo, o jų veiksmai nekėlė pavojaus valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, dorovei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms.

Lietuva jau buvo vadinama ir šunauja, ir runkeliais, ir patvoriniais. Galbūt epitetas ,,minia“ yra kultūringesnis, bet esmės tai nekeičia.

Jeigu taip apie mus būtų pasakęs Michailas Gorbačiovas kokiais 1989 – 1991 metais, nebūtų nieko keisto, bet ponui V. Adamkui norėtųsi priminti, kad kaip tik tie Lietuvos žmonės, kuriuos jis pavadino ,,minia“, prieš daugiau nei dvidešimt metų išdrįso išeiti į gatves, susikibti rankomis ,,Baltijos kelyje“ ir pasipriešinti tokiam, atrodytų, nepajudinamam monolitui, kaip Sovietų Sąjunga. Iškovoti laisvę ir nepriklausomybę mums visiems. O dabar tie patys žmonės - net ir Nepriklausomybės akto signatarai – yra tampomi po teismus, ir tik todėl, kad kovojo už mūsų konstitucines teises.

Tad galima daryti išvadą, kad nors ponas V. Adamkus (o ne tik jo šlepetės) pabuvojo Lietuvoje nemažai metų, jam ši šalis, o taip pat lietuvių tauta, liko svetimi.

Bet ,,šlepetės“ yra jau senokai primirštas dalykas, tad verta prisiminti ir šį tą daugiau.

Pavyzdžiui - kaip ponas V. Adamkus nutraukė atostogas šiltuose kraštuose ir skubėjo į Lietuvą, kai iškilo pavojus, kad sutartis su ,,Williams“ nebus pasirašyta ir kažkas negaus tokios geros dovanėlės, kaip ,,Mažeikių nafta“. 

Visa Lietuva laukė Prezidento nuomonės šiuo šaliai gyvybiškai svarbiu klausimu. Ir išgirdo. Po kelių dienų – tada, kai sutartis jau buvo pasirašyta - mūsų Prezidentas pareiškė, kad jis kategoriškai prieš tokį sandorį.

Gal vertėtų prisiminti ir tai, kaip po gardžių pietų pas Kėdainių ,,kniazių“ šio krašto žmonės taip pamilo Lietuvos Prezidentą, kad padengė šimtatūkstantines jo skolas, likusias po rinkimų.

Užmarštyje liko (o gal kai kas ir prisimena) ir Lietuvos pilietybė, dalinta atsitiktiniams (o gal tik mums taip atrodo) žmonėms, ir valstybės apdovanojimai, įteikti aukšo rango KGB pareigūnams – o tai galėtų būti vertinama kaip Konstitucijos pažeidimas.

Nemažai paties pono V. Adamkaus prisipažinimų apie jo antikonstitucinius veiksmus surastume ir jo knygoje ,,Paskutinė kadencija“: tai ir spaudimas teisėsaugai ar teismams, ir neadekvatus kai kurių pareigūnų (pavyzdžiui, KGB rezervistų) palaikymas.

Be kitų dalykų, iš tos knygelės puslapių sklinda prastai slepiama neapykanta Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, taip pat ir panieka Lietuvos žmonėms.

Todėl ir neapsiverčia liežuvis, ir plunksna neklauso vadinti poną V. Adamkų Prezidentu ar ,,Jūsų Ekscelencija“.