|
|
Ta "labai rimta kova" dėl antrosios vietos per pirmą rinkimų turą gali galutinai panaikinti galimybę vienytis antrame, nes tokio gali net nebūti. Nereikia aukštojoje matematikoje naudojamų formulių tam, kad pamatytumėm, kokioje beviltiškoje situacijoje yra atsidūrę visi tie "rimti kovotojai" jų elektoratus į krūvą sudėjus. Iki sausio mėnesio vis dar galima buvo tikėtis, kad dabartinei prezidentei D.Grybauskaitei gali atsirasti rimtesnis konkurentas, kurio galimybės dirbti tokiose atsakingose pareigose yra svarstytinos. Lyg ir švietėsi, kad toks konkurentas galėjo tapti dabartinis premjeras A.Butkevičius. Labiausiai jam trukdė (ir trukdo) dar AMB "pasoginė" aplinka bei valdančios koalicijos partneriai, kurių socdemai jokiais būdais nenori ir negali atsisakyti. Visas tas tuntas išduotų kandidato A.Butkevičiaus rolę užviršuoti kairiųjų piramidę su stipriu "burokiniu" kvapu. Nedidelių galimybių gal būtų turėjęs V.Ušackas ar G.Nausėda, tačiau plačios paramos jie kažin ar būtų sulaukę. Be to pastarasis labiau pastebėtas šauniai nardant finansų vandenyse. Prezidento veikla kur kas platesnė ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje.
Nors dabartinė prezidentė nuolat pabrėžia, kad partinė sistema jai visai nerūpi, tačiau pati savo reitingus kaupia daugiausiai politinėmis priemonėmis. Nesuvokimas partijų vaidmens valstybėje yra vienas iš dar likusių prezidentės nesusivokimo faktų. Pažanga per kadencijos metus pastebima ryški, tad, kiek sumažinus aroganciją, galima ir likusias spragas užpildyti. Mokytis niekam negali būti gėda. Net ir aukštame poste besidarbuojančiam politikui. Prezidentė D.Grybauskaitė - drąsi politikė. Ji netgi išdrįso ne kartą atkreipti visuomenės dėmesį į DP vadų "kreivą" politiką ir netgi į VSD darbo dirbtinį apimties ribų siaurinimą. Ji leido suprasti, kad nereikia jai tik užslaptintų pažymų, kurias galima laikyti tik seife. Kur kas prasmingesnės yra tos, kurios, jas paviešinant gali būti nukreiptos sutelkti visuomenės sutelkimui bendram prasmingam darbui "Vardan tos..."
Verta pamąstyti, kad 24 metai po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų visuomenėje vis dar vyksta sena kova tarp Rytų ir Vakarų įtakų. Pasirinkome demokratinį kelią, o dairomės per petį - ką mus pamokys kokie Rytų imperijos siekių įtakojami "gelbėtojai" visokie "uspaskichai" ar "paksai"? Kiek dar jie, kaip sakoma, "kabins mums makaronus ant ausų", o mes palankiai linksėsime ar krykštausime iš džiaugsmo, kai tie veikėjai mums du pirštus kilos, ar trijų pirštų kombinacijas panosėn kaišios. Ar jau visai pradedame savigarbą prarasti? Kaip tokie mes atrodome demokratinių šalių visuomenėms? Jos gali lengviau suprasti estus ir latvius, kurių žemėse prigužėję kur kas daugiau rusakalbių kolonistų . Tuo tarpu mūsų tauta, buvusi Sovietų Sąjungos skilinėjimo ledlaužiu, rodo savo neatsparumą "penktos kolonos" demagogijai? Pastaroji tokia gausi ir įmantri, kad ant jos šūkių kartais pasikabina netgi visai padorūs piliečiai. Negi taip sunku atsirinkti, kas yra kas ir kam tarnauja?
Jei kas šiandien paklaustų kas laimės pirmą vietą pirmame ture? - nedvejočiau. Ją laimės kur kas labiau patyręs ir svalvingesnis įvairiomis prasmėmis A.Paulauskas. Kartą jis su gausia V.Uspaskich paramą vos vos nelaimėjo LR Prezidento rinkimus. Jis moka "eiti į liaudį", jau išmokęs gražiai kalbėti lietuviškai, gerai jaučia kaip populizmą derinti su karjeros siekiais. Jo patirtyje netgi savų išspyrimas iš Seimo pirmininko posto. Kvailokai pasielgė kairieji. Jie nesuprato, kad lanksčios Artūro šnektos skirtos jo antram rinkimų bandymui. Kairieji prarado dar vieną šansą užviršuoti savo valdžios piramidę. Jie dar kurį laiką nemažai tikėjosi iš prezidentės D.Grybauskaitės, tačiau ta greitai pastatė juos į vietą. Ne ką švelniau elgėsi ir su "Permainų koalicijos" vyriausybe. A.Kubiliui teko pademonstruoti didelį manevringumą ir tai pasiteisino, nes Prezidentė palaikė vyriausybę priimant sunkius būtinus sprendimus. Pasaulinė krizė Lietuvoje visko nesugriovė ir matom galimybę žengti toliau.
|
Association „Global Gaze Network“
