Prezidentės kalboje nėra įrodymų, taip nereikalingų Viktorui? Neskubėkim, – jų gali atsirasti

Šį tekstą publikuojame asmeniniu autorės prašymu. Tikimės, jis sudomins mūsų skaitytojus. Ekspertai.eu

•••••••

Na ir užvirė košę ta Darbo partija! Na, su tais įrodymų ieškojimais… Teisingai žmonės sako: ką Dievas nori nubausti, tam pirmiausia atima protą. Arba pakiša kokaino pauostyti…

Tačiau tas savojo Darbo partijos kandidato stūmimas į prezidentus toks beatodairiškas, kad nebeįmanoma nustygti vietoje. Nesvarbu, kad A. Paulauskas prieš keletą metų pats viešai patvirtino, jog V. Uspaskichas dirba Kremliui, – šiandien tai jau prisiminė ir masinės komunikacijos priemonės, ir tą anachronizmą (Artūras Paulauskas, buvusio aukšto sovietų pokarinio KGB papulkininkio sūnus, į Nepriklausomos Lietuvos prezidentus kandidatuoja nuo partijos, kuriai vadovauja Kremliui tarnaujantis asmuo) akcentuoja daugybė Lietuvos piliečių. Reikia tikėtis, kad už 10-tį litų Lietuvos piliečiai to iki rinkimų nepamirš.

Nors, kaip teko girdėti senamiesčio varnas krankiant, dideli šešėliniai milijonai metami rinkimams „iš rytų šalelės, kur saulė tekėjo“, o ir valstybės biudžetas partijų dalyvavimą rinkimuose remia ar ne devyniolika milijonų. Žinoma, iki šiol įgudus pirkti rinkimų balsus gali atrodyti, kad pasiseks. Juo labiau kad Dalia Grybauskaitė, kuri kelia savo kandidatūrą kaip nepriklausoma kandidatė, nėra iš valstybės biudžeto remiama nė vienu litu. Ir juo labiau kad šiuo ypač pavojingu ir įtemptu laikotarpiu gaudomas kiekvienas Prezidentės žodis, siekiant ją sukompromituoti. Seimo daugumai, kurioje, neabejoju, veikia ir penktosios kolonos aktyvas, tai naudinga. Jei bus kuriama vėl kokia nors politinė kalbos komisija Prezidentės sakiniams nagrinėti, – o tikriausiai bus, nes ir Seimo pirmininkė p. L. Graužinienė, ir Valstybės saugumo komiteto vadovas A. Paulauskas – Darbo partijos nariai ir akivaizdžiai vykdo mažiausiai porą asmeninių Viktoro programų (tai asmeninė teisinės apsaugos programa ir ilgalaikė slaptoji griaunamoji Lietuvos užduotis, apie kurią netrukus pakalbėsime), – dauguma tikriausiai bus vieninga ir jau įsikalusi, kad Lietuva – ne prezidentinė-parlamentinė valstybė, o vien parlamentinė, kur Prezidentą iki šiol patogiausia buvo matyti kaip šventėse parodomą muliažą, taip pat kryžiuos Prezidentę, kad ji įžeidė garbingąjį Viktorą. Viktoras, traukdamas pažeista gleivine nosį, leidžia sau skeptiškai postringauti, kad Prezidentės įtarimai – tai Prezidentūros valytojos lygio plepalai. Nieko sau!!!!!

Televizijos kilbukai su malonumu tiražuoja šį „vaizdzialį“ ir toliau plauna neilgus protelius tai daliai žiūrovų, kuriai jau įteigta, kad „prie ruso buvo geriau“. Tačiau…

Pirma, Lietuvoje, ačiū Dievui, tebegyvena dar daug atmintį nepraradusių žmonių. Daug jų šiuo metu emigracijoje, bet ar ne dėl kaltės tų, kurie visus dvidešimt trejus metus žlugdė ir parceliavo Lietuvos ūkį, pramonę, skurdino dvasią, pratindami tyčiotis patiems iš savęs, įdiegdami savinaikos geną į tautinę sąmonę, naikindami pasididžiavimą savo kultūra, ardydami švietimo ir sveikatos apsaugos sitemas, sukurdami nepakeliamai brangų aukštąjį mokslą?.. O tiems įžvalgiesiems, kurie liko ištikimi savo pašaukimui sakyti teisybę, užkabindami „raudonojo“ ar „raudonosios“ etiketę. Kas tą darė? Kagėbistinės Felikso Edmundovičiaus ir Berijos mokyklos palikuonių klonai arba politiniai idiotai, garsiai ir užtikrintai kartojantys rėkiamas pavardes į pasmerkimo laužą siunčiamų žmonių, specialistų, patriotų. Kurie labiausiai buvo reikalingi kuriant nepriklausomą, laisvą tėvynę. Taip iš darbo atsakingiausiuose postuose buvo eliminota dauguma, kuri galėjo pasipriešinti Lietuvos žlugdymo programai. Kiti prisitaikė ir nutilo.

Ir man atrodo – dabar atėjo šventas laikas, kai ir nutilusieji atgaus atmintį ir prabils, o eliminuotieji pajus vėl sutelkiančią balsą tiesos galią, galią pasipriešinti Kremliaus finansuojamiems akiplėšoms, tėvynės išdavikams, žmonėms be savo šaknų jausmo, be kultūros, kurie skaito vienintelę lektūrą – pinigus, kur pagrindinis tekstas parašytas, deja, ne gimtosios kalbos raidėmis, o skaičiais.

Antra: pabandysime sugrįžti į praeitį ir prisiminti faktus, kuriuos buvo bandoma skelbti, apie kuriuos buvo pranešama ir Valstybės saugumo komitetui (vieną asmenį su laišku p. Malakauskui iki šios įstaigos palydėjau aš pati), tačiau ši įstaiga buvo tokia draugiška Rytų kaimynų politikos atstovams Lietuvoje, kad niekas net nebandė tirti laiško, o jei jis būtų buvęs tiriamas, šiandieną Viktorui netektų postringauti apie Prezidentūros valytojų politinį išprusimą. Netektų, ko gero, ir A. Paulauskui vadovauti reikšmingam Seimo komitetui, be abejo, ir vargti kandidatuojant į prezidentus. Taigi sugrįžkime…

Tai buvo laikai, kai tuometinio Seimo buvo vėl sugrįžta prie Pakaunės maišto ar bandomo perversmo. Neseniai buvo daugybę spėliojimų sukėlusi Bražuolė… Tai buvo metas, kai buvo bandyta ištirti Juro Abromavičiaus nužudymo bylą, bet… Viskas buvo tiriama lygiai taip pat, kaip iki šiol „tiriamas“ preigūnų nužudymas pasienio poste Medininkuose. Man bent išliko tokia nuomonė, kad Lietuvos VSD niekada nesirūpino ardomąja Lietuvos priešų veikla, o vaidino priešų ir teroristų gaudymo spektaklį pagal scenarijų, kur blogiečiai visada turėjo būti tie, kurie scenarijuje numatyti. Ir jokios tiesos! Už tiesą tiesiog galėjai pats iškristi pro langą, kai atsistoji ant palangės pasisioti (viena rečiausių mirties priežasčių pasaulinėje statistikoje, jei ne unikali). Keista, kad dar nebuvo nustatyta, jog Abromavičius pats susisprogdino. Apie merginą, kurią nušovė kažkas iš Pakaunės sukilėlių, iš viso net neužsimenama ir, aišku, niekas nenuteistas.

Tada buvo labai paprasta paleisti skraiduolį žodį „Maskvos agentė“ ir tai labai suveikdavo, nes niekas nenorėjo būti taip pavadintas, išskyrus adrenalino fanatikus, kurių vieną gerai pažinojau, labai prijaučiau ir stebėjausi tiek informacijos šaltinių įvairove, tiek jų suteikiama informacija. Tiek tuo, kad ta „agentė“ kažkokiais būdais išlaviruodavo beveik ant peilio ašmenų ir vis dėlto nebuvo pertrenkta mašinos ar kaip kitaip neatidavė galo pačioje jaunystėje. Nors ji rašydavo straipsnius, pagal beveik kurių kiekvieną buvo galima pradėti prokuratūros tyrimą ir kelti baudžiamą bylą, – ir net labai labai… asmenims. Tiesa, kartą užėjus į „Voveraitės“ kavinę pasikalbėti su vienu karo vyru, kuris prašė nerašyti apie kažkokias Dudajevo sūnaus problemas, įvyko keistas dalykas, kuris visuomenėje buvo piešiamas kaip anekdotas. Jai nesutikus nerašyti, netikėtai pasikeitė baro dama ir pagal užsakymą atnešė arbatos, kurios spalva pasirodė keistoka. Laimė, kad Adrenalino fanatikė nebuvo itin ištroškusi ir porą gurkšnių nurijo tarsi ragaudama neįprastą skonį. Kaip tik dėl to lėtumo sugebėjusi pajusti, kad tirpsta ir šąla lūpos, ji suspėjo dar paskambinti tėvui ir pasakyti, kur esanti… Jei nebūtų suspėjusi, tikriausiai šunvyšnė būtų tobulai imitavusi mirtį, sustojus širdžiai nuo pervargimo, o iš kavinės nugabenti arčiau namų buvo pasiruošta – tėvas atvažiavęs pastebėjo keletą kaukazietiškos išvaizdos vyrukų, nusisukusių į kieme esančio garažo sieną… Kai informacija apie tai pasiekė atitinkamus organus, gerai žinomas Seimo narys sureagavo labai paprastai: „Nieko ten nebuvo, mes norėjome pagąsdinti.“ Kai Adrenalino fanatikė pietavo su žinomu verslininku – šaltiniu, šis buvo paprastenis, – jų pasaulyje, matyt, apie tai buvo kalbama kaip apie cigaretės surūkymą, – staiga nustojęs valgyti ir atstūmęs lėkštę, jis paprastai paaiškino: „…pamiršau, kad man liepė nieko nevalgyti, kai būsiu su tavimi.“

Šios fanatikės man buvo gaila. Jauna, auginanti du sūnus, bjaurojama eteryje, bet aprašanti stulbinančius realiai egzistuojančius faktus, – nesulaukia jokios reakcijos, išskyrus kaltinimus, kad dirba Maskvai, Mosadui, anglams, amerikonams, bet ypač – Maskvai. Net ateidavau jos pasitikti iš darbo ir palydėti per miestą, – na tegul mato, kad ne viena… O kai užeidavome į kavinukę, oi kaip mus sekdavo… Žavūs vyrai, kurie kas pusvalandį keisdavosi, tiesiog akiplėšiškai šypsodavosi žiūrėdami į mus. Arba šalia įsitaisydavo koks nors technikos mėgėjas su kompiuteriu ir įnikęs knebinėdavosi.

Po susitikimo su atviruoju verslininku palydėjau ją į VSD ir paskui iš karto pas Algirdą Paleckį, kuris kūrė savo partiją ir į kurią jau būrėsi daugybė niekur nepritapusių, „išryškintų“ arba skubančių užimti nišą… Buvo ir kurie norėjo kandidatuoti į prezidentus etc. Aišku, iš nešvarių struktūrų. Adrenalino fanatikę paprašėme priimti vadovauti partijos Teisės reikalų komitetui (atrodo, taip vadinosi), paaiškinusios, kad tai būtina jos saugumui, nes nunuodyti šios atseit prorusiškos partijos teisės reikalų vadovę – jau politika, o ne eilinis širdies sustojimas nuo šunvyšnės. Algirdas Paleckis suprato ir sutiko, tačiau prarado ne vieną savo narį prisiplakėlį, kurie pamatę Adrenalino fanatikę išlakstė kas sau, – ji gi buvo gryna kriminalinė enciklopedija, žinanti jų tamsiuosius darbelius.

Tikriausiai jau atpažinote, – ta fanatikė buvo „Karšto komentaro“ redaktorė Giedrė Gorienė. Besergėdama jauną moterį, kuri dirba visų labui, o niekas negina jos, ir pati pradėjau rašyti tam laikraščiui.

Taigi – dabar prie reikalo. Kadangi šiuo metu kelioms dienoms apsistojau vienoje gydymo įstaigoje, negaliu nukakti ten, kur guli mano bloknotėliai su užrašiukais, taigi nepasakysiu, kokiomis aplinkybėmis pas ją atsirado vienas ypatingas čečėnas – pulkininko Denijevo asmens sargybinis. Buvo kalbama, kad tas pulkininkas neva buvo FSB infiltruotas į čečėnų kovotojus, o vėliau sargybinio akyse kažkokiomis aplinkybėmis nušautas. Tačiau gerai atsimenu, kad jis ėjo pas redaktorę tikėdamasis, jog jo informacijos paviešinimas padės apsaugoti jį, jo šeimą ir Lietuvoje atsidūrusį nemažą būrį čečėnų, kurie mūsų specialiųjų tarnybų buvo bandomi įtraukti į kriminalinius nusikaltimus, po kurių galėdavo gauti lietuvišką pasą su pakeista pavarde ir mauti iš Lietuvos, kur nori. Kaip tik tuomet buvo ruošiama keista diversija: karaimams neva buvo siūloma žemė jų šventyklai ir gal net pagalba ją pastatant, ko jie seniai ir bergždžiai siekė, tačiau už šią savivaldybės malonę, lydimi čečėnų, jie turėjo kažkokiu reikalu nuvykti į Libiją pas Kadafį. Žmonės atėjo pasitarti pas tą asmens sargybinį, ir šis, supratęs, kuo viskas baigsis, atmovė į redakciją. Redaktorė irgi suprato. Seimas buvo jau savo nutarimu patvirtinęs, kad konservatorių partija susijusi su terorizmu. Visi žinojo, kad čečėnų klausimą nuo seno itin kuruoja prof. Vytautas Landsbergis. Taigi, bereikėjo, kad keli čečėnai kirstų Libijos sieną, paskui laimingai grįžtų namo, tuomet maža bombelė po kokiu traukinuku – ir vienos partijos, amžinos sovietinės Rusijos ideologijos priešininkės, nebėra, – Seimas jau buvo paruošęs visas sąlygas ją uždrausti. Bereikėjo akivaizdžių įrodymų, kad sprogdintojai čečėnai neseniai buvo pas Kadafį, ir vieno „bum…“. Aš supratau kiek kitaip – tiesiog atsibodo amžinai kintanti dauguma ir kiekvieną kartą resursų perdalijimas saviesiems, – kiekgi galima…

Taigi ypatingasis čečėnas, be visų kitų įdomiausių dalykų, papasakojo ir kaip jis asmeniškai dalyvavo kažkuriais metais Kremliuje iškilmingo apdovanojimo ceremonijoje, kur apdovanotas buvo ir mūsų gerai visiems pažįstamas Viktoras. Ir jis buvo apdovanotas ar tik ne už gerą ar geriausią agentūrinio tinklo paruošimą. Tai galėjo būti ir kitaip pavadinta, – aš tiesiog neatsimenu tikslaus žodžio, o ir data – ar 1994, ar kokie kiti panašūs metai… Už kiek pirkau, už tiek parduodu, kaip sako žmonės. Tačiau prekė buvo tikrai reali. Adrenalino fanatikė redaktorė padalijo įrašą į dvi dalis, tiesiog savo saugumo sumetimais. Pirmoji dalis baigėsi maždaug tokiu sakiniu: „Ar jūs žinote, kokia tikroji Viktoro Uspaskish pavardė?“ Atsakymas buvo: „Taip, žinau.“ Toje vietoje redaktorė nutarė nutraukti įrašą ir aš jį nunešiau profesoriui Vytautui Landsbergiui, tikėdama, kad jam, svarbiam politikui, perdavus tokią medžiagą VSD prasidės tyrimas. O tada redaktorė perduos likusią dalį, – ji norėjo būti tikra, kad ta čečėno versija nebus naudojama išplėšti milijonams ir nebus parduota pačiam Viktorui, o bus tiriama. Tačiau nieko panašaus neįvyko.

Neprisimenu, ar telefonu, ar susitikus, profesorius labai skeptiškai pasakė, kad ten nėra visas įrašas, kad trūksta svarbios dalies ir kad toks įrašas be tos pavardės niekam netinka… Apie tyrimą nebuvo nė kalbos. Tačiau įdomus dalykas – kambaryje, kur buvo įkalbama į diktofoną, pravirko neseniai gimęs kūdikis – nelegalas. Pagal tai vis dėlto buvo nustatyta, kas tą įrašą įkalbėjo. Čečėnu susidomėjo policija, ir kartą išėjęs iš policijos, kur buvo iškviestas ir nesutiko būti kažkokiu šnipinėtoju ar kitokio užsakymo vykdytoju, jis parkelyje buvo užpultas peiliais ginkluotų asmenų. Čečėno Denijevo asmens sargybinis dar buvo išlaikęs kovinę formą ir atsišvaistė. KK redaktorė Adrenalino fanatikė apie tai yra parašiusi savo laikraštyje – labai gerai tą atsimenu. Dabar, jei p. Grina norėtų atrasti kokių nors įrodymų, apie kurių galimą buvimą prasitarė Prezidentė, turėtų pastudijuoti, ką rašė laikraštis kokiais 2007–2008 metais, ir pradėtų eiti savo pareigas, kaip pridera. Nes kada nors ir jis gali būti apkaltintas, kad dirba Kremliui, ir tai būtų ne mažiau panašu į tiesą. Nes, esant dabartinei geopolitinei situacijai, leisti vystytis tokiai informacinei diversijai apie svarbų šioje politikoje asmenį – mūsų valstybės Prezidentę – reiškia ne ką kita, o dalyvavimą šioje diversijoje. Nustebau išgirdusi, kad Prezidentė kaltinama, kodėl neskubėjo sušaukti Gynimo tarybos. Tada pažvelkime, kas ją sudaro. Patys, čia jau, mielieji, patys paieškokite tarp pavardžių, – turėtumėte atrasti tris, kurios galimai palaiko antiprezidentinę politiką. Ar neatrodo, kad tokioje situacijoje Prezidentė paliekama viena ir sąmoningai atiduodama, kaip sakoma, „na sjedenije volkam“? Ir tai vyksta visos šalies akivaizdoje!

Ar ponas Grina mano, kad Lietuvoje nebeliko nė vieno mąstančio, kad visi taip užliūliuoti „raudonosios Dalios“ autorės ar kolegos signataro Z. Vaišvilos, kuris vis ieško Polikarpo Grybausko gaisrininko uniformos antpečiuose NKVD kariškio specialiųjų ženklų? Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga.

Mes, žinoma, pakraupome su Redaktore, kai čečėno versija ne tik nebuvo tiriama, bet buvo bandoma inscenizuoti kriminalinio pasaulio kivirčą, po kurio vienas būtų likęs gulėti parkelyje… Pagal slapta perduotą įrašą tokiam aukštam valstybės veikėjui prasidėjo mirtinas liudininko persekiojimas, reikėjo kažką daryti. Paviešintas užpuolimo faktas kuriam laikui turėjo sustabdyti liudininko pašalinimą, tačiau supratome, kad neilgam.

Artėjo istorinių karaliaus Mindaugo karūnavimo iškilmių paminėjimas Prezidentūroje. Neliko nieko kito, kaip tokį įrodymą perduoti pačiam Jo Ekscelencijai Prezidentui Valdui Adamkui. Bet kaip? Aš, kaip Kovo 11-osios Akto signatarė, į panašius renginius esu kviečiama (po šio straipsnio gal signatarai nebebus net į Seimą įleidžiami), tad sukūrėme planą. Aš paėmiu įrašą ir Prezidentūros sode priėjau prie ponios Almos Adamkienės, jai patyliukais paaiškinau situaciją ir perdaviau paketėlį. Ji, išgirdusi istoriją, iš siaubo išplėtė akis ir greitai paketėlį paslėpė rankinėje. Aš patenkinta atsikvėpiau, atlikusi pareigą valstybei, ir telefonu raportavau Adrenalino fantikei. Ir ramiai sau grožėjausi – kiek ponų, kokie visi gražūs… Kaip tam apsakyme… Ir netikėtai pamačiau Jo Ekscelenciją, jis dar prisiminė ne visiems paspaudęs ranką ir artėjo prie kažkokio išsidraikiusio būrelio svečių, kurių pakraštyje buvau ir aš.

Apsidžiaugusi, kad galėsiu jam priminti, kažką skubiai pasakiau apie paketėlį, kuris perduotas jo poniai. Spėjau tik pamatyti akimirksiu baisiausiai persikreipusį jo veidą – jis atšoko nuo manęs lyg pasibaidęs žirgas, ant kurio Meksikos prerijose Main Rido laikais galėjo klajoti raitelis be galvos.

Tačiau atgarsį mūsų sąžiningų pastangų valstybei vis dėlto išgirdome.

Apie tai vieną dieną užtriūbijo visa žiniasklaida: Viktoras, skrendant į Maskvą, Varšuvoje buvo iškeltas iš lėktuvo ir sulaikytas kokiai porai valandų. Supratome, kad tų valandų ir užteko amerikonams perverbuoti Viktorą. Štai kodėl jis gali dėti dabar ant mūsų Prezidentės ką tik nori – p. Grina, matyt, yra jo stogas. Jei Prezidentė turėtų tokį stogą, nereikėtų jai pačiai aiškintis, kas Maskvai dirba. O kaip kitaip suprasti? Bet jei valstybė tokį stogą turėtų!!!

Arba jei į tokį tyrimą įsikištų dar ir Artūras Paulauskas – net ir šiandien atrodo, kad jis tikrai galėtų papasakoti apie tą sumanymą surengti ekskursiją pas Kadafį, – kažkaip išliko atmintyje, kad jis buvo „v kurse“, – gal ir klystu, nežinau, bet atrodo, kad jis kažką turėtų žinoti…

Dabar, kai papasakojau istoriją apie įrodymus, kurių taip reikalauja Viktoras, manau, kad jų gali ir atsirasti, nes apie juos žinojo daug gerau, nei aš tikrai dar keli asmenys. Klausimas tik, ar amerikonų specialiosios tarnybos paaukos Viktorą, ar ne, – dabar, kai jų dolerio kursui karas būtų kaip ir naudingas.

Dar aiškumo dėlei – kodėl taip ilgai neįsikišo Europos Sąjunga į tuos Maidano reikalus? Juk galėjo, kol dar tęsiasi olimpiada, – juk kol vyksta olimpinės žaidynės, ginklai tyli, pasaulyje turi būti taika…

Ogi paprasta priežastis – Vokietija groja vienu iš pačių pagrindinių smuikų Europos Sąjungoje, o kaip tik ji ir yra strateginė Rusijos partnerė dujų reikaluose. Mačiau, kaip švelniai Rusijos „ogoniokuose“ šaipomasi iš p. Angelos Merkel, – taip švelniai šaipomasi tik iš savų.

Žinoma, prancūzų pastatytas ir praėjusį pirmadienį per LRT parodytas filmas „Putinas grįžta“ labai gadina Europai būsimo ilgalaikio biznio partnerio įvaizdį. Tikriausiai daugelis matėte? Jei nematėte, pasistenkite pamatyti. Tada geriau suprasite, prieš ką reikia tai „raudonajai Daliai“ atsilaikyti vardan tos Lietuvos, kurios vadove būti ji yra prisiėmusi atsakomybę. Tada taps aiškiau ir kokie „ne raudonieji“ žurnalistai rašo tokias knygas ar kodėl kas kelios dienos Seimo konferencijų salėje skelbiamoje konferecijoje primygtinai įrodinėjama, kiek daug nusikaltimų šaliai padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš tiesų, iš tiesų – chunta negali atleisti jos inicijuoto įstatymo, kad neteisėtai įgytas turtas būtų atimamas. Kas gali tą atleisti?! To mūsų Lietuvoje dar nebuvo! Ir kas gali atleisti apkarpymą tų šimtų milijonų, kurių Gazpromo tarpininkės įmonės nebegaus, ypač kai pagal jos pasirašytą prekybos sutartį su Amerika prasidės dujų tiekimas į Lietuvą ar tik ne keturis kartus pigiau? Kas gali atleisti jos užsimojimą prieš neskaidrią teisėtvarką? Manote, lengva tą aštuonkojį sutvarkyti?

Ir dar man kyla mintis – jei Prezidentė būtų vyras, tiesiog tas puolimas automatiškai būtų mažesnis. Mūsų mentalitetas akivaizdžiai priklauso nuo kažkokios beveik zoologinės neapykantos moteriai. Čia reikėtų gilių psicholgo studijų – kodėl savarankiška ir stipria moterimi Lietuvoje nepasitikima, o „minkštakiaušis“ vyras tinka visur? Gal kad jį lengviau papirkti, kad jam nesvarbūs principai, kad neturi savo vertės pajautimo, atsakomybės? Kad nereikalauja iš savęs daugiau, nei kartais įmanoma? Būtent ši neetiška bjauri antifeministinė veikla ir parodo, kad Lietuvoje tikrai veikia penktoji kolona su savo informacinėmis struktūromis, į kurias įtraukti beveik visi laikraščiai ir daugybė žurnalistų bei įtakingų asmenų. Juk čia neaktyviai dalyvauja daugybė valstybės žmonių, kurių mentalitetas, erudicija nė iš tolo neturėtų toleruoti su Prezidente moterimi tokio elgesio, kuris aiškiai peržengia konstruktyvumo ribas. Vadinasi, erudicija paklūsta ideologijai. Matėme jau. Iš tiesų, reikėtų pritarti Adrenalino fanatikės išvadoms, kad tie trisdešimt tūkstančių veikliųjų agentų bylų, kurios buvo išvežtos į Rusiją, dar ilgai gadins Lietuvos gyvenimą. Nes šantažas – baisus dalykas ne tik patiems agentams, bet ir jų vaikams. Ir dar daugybė mūsų bus tampomi už senų klaidų virvučių. Vardan tos Lietuvos gal geriau paimtumėte visi, kurie bijote, ir garsiai pasakytumėte: nebenoriu laisvoje Lietuvoje gyventi kaip įkaitas, nebegaliu, tėvynę teturiu vieną ir ilgiau dalinti sąžinės nebeturiu jėgų. Ir aš bent didžiuočiausi, kad tokių žmonių atsiranda, mylėčiau ir gerbčiau jų lemtingą pasirinkimą.

Pragmatiškas pasaulis gyvena žiūrėdamas savo interesų. Jie jau pamiršo, kad Rusija kol kas tebėra agresorius, amžinai budintis ir tykantis, kad „velikoderžavnaja Rossija“ tebėra įaugusi dažno sąmonėje. „Velikoderžavnaja“ mažesnių tautų sąskaita. Pagal minėtą prancūzų susuktą filmą jos Prezidentas Putinas – ypač suktas aukščiausių slaptųjų tarnybų projektas, tarnaujantis sluoksniui, kurio mes niekada nepamatysime ir apie kurį beveik nieko niekada nesužinosime. Todėl tikėtis iš to projekto galima visko. Ir būtent mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiuo metu iš naujo žadina Europos atmintį, savo veiksmais, savo būdo bruožais ir asmenybės ypatumais nuolat primindama, aiškindama ir nušviesdama, kokio pavojingumo mūsų kaimynas yra taikiai ir ramiai Europos gyvenimo siekiamybei. Ir tam reikalingas didelis lankstumas, didelis taktas, didelė išmintis ir labai didelė drąsa. Mažos valstybės vadovei elgtis taip, tarsi ji būtų didelės valstybės vadovė, – teisingai suprastas tautų bendrijos lygiavertiškumo principas. Ir tą ji daro pirmiausia dėl mūsų saugios kaimynystės.

Sutinku su signataro Algirdo Patacko maksimalistinėmis išvadomis – Ukraina gali skilti, tačiau tas skilimas gali duoti gryną, tikrą, savitą sąmonę, neužkrėstą vergavimo „vyresniam broliui“ bakterija, su tikru laisvės siekiu, kuris žmogui duotas kaip kūrybingumo paveldas. Rusijai reikia jūros, reikia uosto, reikia stepių, reikia iškasenų. Rusijai niekada neužteko jos pačios, nes istorija taip jau sutvarkė, kad dažno ruso akys įkypos. Po ilgamečio mongolų totorių sėklinimo Rusijai reikalinga tautinė tapatybė, – slavai – šviesiaplaukių mėlynakių aukštaūgių žmonių kiltis. Su kuo ji, be Ukrainos slavų, dar gali identifikuoti save? Su stepių gyventojais? Ne, rusai kildina save iš labai civilizuotos praeities. Todėl jiems reikia Ukrainos. O iš keršto ir pagiežos ne pro šalį būtų ir Lenkija su Pabaltiju. Tačiau čia grėstų rimtu karu, kuris pačiai Rusijai būtų be galo žalingas. Putinas visiems laikams įeitų į istoriją kaip ciniškas nereikalingo kraujo praliejimo pretekstas. Nemanau, kad jam tai būtų priimtina.

Tad vis dėlto manau, kad Putinas neaukos Rusijos kraujo. Tačiau jėgos šantažo bandymai jam priimtini. Bandyti ir žiūrėti – kaip reaguoja pasaulis. Ir pasinaudoti  kiekviena pasyvumo galimybe, kiekviena aplinkinių šalių abejone. Ir šioje situacijoje apsnūdusią Europą pasiekia Dalios Grybauskaitės aiškiai orientuoti, aktyvūs veiksmai. Jos misija šioje istorinėje situacijoje, jos elgesys – labai iškalbinga rinkimų reklama. Todėl ji sulaukia tokio puolimo iki apkaltos užuominų – koks šlykštus absurdas!

Jos principingas požiūris į Seimo daugumos kokybę – išskirtinis skaidrios politikos ir ekonomikos bruožas, kurio nepajėgė pakeisti ar devalvuoti aktyvus sabotažas iš daugelio valstybės institucijų pusės. Pirmiausia – tai teisėtvarkos ir VSD pusės. Todėl turime padėti jai.

—————————————————————————

P.S. Nuo autorės asmeniškai kiekvienam skaitytojui:

Šią akimirką dar nežinau, kur, be manojo vidmantejasukaityte.wordpress.com,
bus paskelbtas šis straipsnis, tačiau tikiuosi, kad jis ką nors tikrai sudomins. Manau, kad neturėjau teisės tylėti, manau, kad kaip tik šis laikas palankus atskleisti, prie ko esu prisilietusi. Kad taip aktyviai iš televizijos ekranų nesiveržtų putojantis akiplėšiškiausias melas. Kad Viktoras nekaltas, turi jis pats įrodyti su mūsų specialiųjų tarnybų pagalba.

Mažos valstybės Lietuvos VSD ne tam turi tarnauti, kad vyktų postaliniai mainai slapta informacija, prekyba įrodymais, derinimai tarp šalių, kam kiek kokių agentų atskleisti. Mūsų maža šalis Lietuva turi teisę pareikalauti skaidrumo iš pačios slapčiausios tarnybos, ir to nereikia bijoti.

Tiesa aukščiau visko. Mus išgelbėti gali tik Tiesa. Turime tapti Tiesa. Turime Tiesoje gyventi ir Tiesoje mirti. Tik tada būsime tikrai laisvi. Laisvė kartais būna aštri kaip Afrikos paprika. Ja naudotis reikia atsakingai, nes jos skonis gali virsti kraujo skoniu. Negalima prisidengiant laisve slėpti Tiesos, skleisti melą ir jį dauginti, kartu ir tarnauti melo imperijoms. Laikui bėgant Tiesa įgis vis didesnę vertę ir mes, maža tauta, netrukus galime būti labai vertingi savo suvokta ir persiimta Tiesos misija. Be materijos, egzistuoja ir dvasinis pasaulis, ir jis labiausiai lemia mūsų bei mūsų ainių gyvenimą. Nespekuliuokime tiesa ir neiškreipkime, nes tiesa eina drauge su evoliucija, su gyvenimo galia, su Dievu.

Kiekvieną skaitytoją, kuris pajus, kodėl ir kas skatina mane rašyti šį tekstą, prašau jį dauginti ir skleisti. Vardan tiesos. Prašau dauginti ir skleisti informaciją apie prezidentės Dalios Grybauskaitės rėmimo galimybes.

Rašau tikėdama žmonėmis, kurie skaitys. Rašau tikėdama, kad nesu viena iš mažumos. Tikiu jumis, kuriems rašau. Žinau, kad daug mūsų, kurie trokštame Tiesos, kuriuos neteisybė išvijo iš gimtųjų namų… Tikiu, kad labiausiai alkstame ir trokštame Tiesos. „Tiesa padarys jus laisvus“ – atsimenate, kas taip pasakė? Į laisvą žmogų ima plaukti laisva mintis, viltis, atjauta, gerumas, meilė… Ko mums reikia daugiau, jei ne šitų šventų dovanų, kurios čia pat, tereikia tik pasiekti Tiesos dvasią.

Taigi:
Lietuvos piliečiai nuo vasario 24 d. savo parašais jau gali išreikšti palaikymą Prezidento rinkimuose dalyvaujančiai Daliai Grybauskaitei. Pasirašyti už Dalios Grybauskaitės kandidatūrą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose galima ne tik parašų rinkimo lapuose, bet ir elektroniniu būdu tinklalapyje grybauskaite2014.lt Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapyje bei per nuorodą Prezidentės Facebook paskyroje. Pagal galiojančius įstatymus, kad būtų įregistruotas kandidatu dalyvauti Prezidento rinkimuose, politikas turi surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių jį remiančių ir rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų.

Šie Prezidento rinkimai yra pirmieji, kuriuose galima pasirašyti už pretendentą elektroniniu būdu. Pasirašyti už kandidatą galima tik vieną kartą – arba parašų rinkimo lapuose, arba elektroniniu būdu. Jeigu žmogus pasirašys abiem būdais, jo parašas iš viso nebus įskaitomas. Pasirašyti už Dalią Grybauskaitę galima visoje Lietuvoje ir parašų rinkimo lapuose.

Informacija, kuriuose Lietuvos miestuose bus renkami parašai už Dalią Grybauskaitę, bus skelbiama grybauskaite2014.lt. Vilniečiai, norintys pasirašyti parašų rinkimo lapuose, gali atvykti į Dalios Grybauskaitės rinkimų štabą adresu Gedimino pr. 20 kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki18 val. Nuo pirmadienio, vasario 24 d., darbą pradeda ir Dalios Grybauskaitės rinkimų štabas. Štabo vadovas – Romas Švedas, iždininkė – Jolanta Žutautienė, atstovė spaudai – Skaistė Plaušinytė. Finansinę paramą nepriklausomai kandidatei Daliai Grybauskaitei galima teikti per grybauskaite2014.lt/paremk/. Finansinę paramą Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanijai galima teikti per sąskaitą LT62 7044 0600 0794 3282. Iki 40 (keturiasdešimt) litų nereikia jokių pajamų deklaracijų. Daugiau nei 40 litų būtina 2013 metų pajamų deklaracija. Paramos suma neturi viršyti 10 (dešimties) procentų metinių pajamų.

Nepriklausoma kandidatė į Lietuvos prezidentus Dalia Grybauskaitė savo rinkimų kampanijoje nėra remiama valstybės. Tai – mūsų reikalas. Nebijokime. Baimė nužudo tiesą ir užslopina dvasią. Tauta be dvasios – kaimenė, kurią gano svetimi piemenys.

Pagarbiai,
Vidmantė Jasukaitytė