Balandžio 16 d. sukako pirmosios metinės, kai ukrofašistai keturiais šūviais į nugarą iš pasalų prie pat savo namų Kijeve nužudė beginklį žurnalistą, populiarų rašytoją, pasišventusį Ukrainos patriotą Olesį Buziną.
Įtariami žmogžudžiai, spaudžiant fašistuojančių nacionalistų miniai, tarytum kokie didvyriai teisėsaugos pareigūnų buvo paleisti į laisvę ir iki šiol nenuteisti.
Olesis Buzina - aktyvus visuomenės veikėjas, ilgus metus dirbęs žiniasklaidoje. 2015 metų pradžioje O.Buzina buvo paskirtas laikraščio „Segodnia“ redaktoriumi, tačiau netrukus atsistatydino teigdamas, jog publikacijų temos yra „nuleidžiamos“ iš viršaus ir yra draudžiama kritikuoti premjerą Arsenijų Jaceniuką.
Dalyvaudamas radijo ar TV diskusijų laidose pasisakydavo gan atvirai, nuoširdžiai, aštriai ir kritiškai. Jo manymu, Kijeve surengta Maidano „revoliucija“ – tai valstybinis perversmas, išprovokavęs pilietinį karą Pietryčių Ukrainoje. Valdžią perėmusi proamerikietiška politinė grupuotė griežtai laikosi vakarietiško kurso, tačiau dėl to bene labiausiai kenčia dauguma Ukrainos gyventojų, seniai supratę, jog visi Maidano pažadai „Ukraina ce Europa“ subliuško ir paliko tuščiu skambėjimu.
Olesis Buszina ragino savo tautiečius pripažinti, kad valstybė suklydo pasirinkdama griežtai antirusišką kursą ir norėjo, kad būtų viskas padaryta, jog santykiai tarp Rusijos ir Ukrainos būtų sušvelninti.
Pernai, bemaž tuo pat metu, Ukrainoje įvyko net keturios rezonansinės žmogžudystės: naktį iš balandžio 12 d. į 13 d. buvo nužudytas leidinio „Obkom“ įkūrėjas Sergejus Suchobokas, balandžio 15 d. — leidinio „Netešinskij vestnik“ vyriausioji redaktorė Olga Moroz ir buvęs Aukščiausiosios Rados deputatas Olegas Kalašnikovas, balandžio 16 d. — publicistas, rašytojas Olesis Buzina.
Visi nužudytieji buvo aktyvūs visuomenės veikėjai, žurnalistai, pasisakydavę aktualiomis politinėmis temomis, neabejingi gimtojoje šalyje vykstančiais procesais. Visi, išskyrus O. Moroz, buvo nužudyti Kijeve. Nors pranešimai apie šias žmogžudystes nuskambėjo Ukrainoje ir visame pasaulyje, tačiau Lietuvos ir Europos Sąjungos vadovai šių tragiškų įvykių tarsi „nepastebėjo“.
Kai Rusijoje ar Baltarusijoje įvyksta panašios nelaimės, tiek Briuselio klerkai, tiek ir veidmainiai politiniai veikėjai Lietuvoje, smerkia nužudymus, pareiškia užuojautą mirusiųjų artimiesiems ir šeimoms, o šalies vadovai raginami kuo skubiau ištirti žmogžudystes ir išsiaiškinti jų užsakovus bei vykdytojus. Nė nesulaukus tyrimo pabaigos, skubama pareikšti, kad Rusijoje vyksta nusikaltimai prieš žurnalistus ir politikus, o politiniai lyderiai ne tik nesugeba apsaugoti savo piliečių, bet gal net patys užsako politiškai motyvuotas žmogžudystes. šiuos nusikaltimus.
Bet ar kam nors iš LT politinio „elito“ išties parūpo, kodėl „demokratiškoje“ Ukrainoje žudomi savos šalies patriotai, žurnalistai, reiškiantys kiek kitokią nuomonę, nepritariantys nesantaikos kurstymui ir konfrontacijai su „teroristine“ valstybe Rusija?!.. Taikomi dvejopi standartai, interpretuojant žmogaus teises bei žodžio laisvę, politinių žmogžudysčių toleravimas – tai absoliuti veidmainystė, pats juodžiausias kompromisas su savo sąžine, kurios turėjimu, deja, negali pasigirti nei Lietuvos politinis „elitas“, nei LT sisteminės žiniasklaidos propagandistai.
Kaip ir galima buvo tikėtis, oficiozinė žiniasklaida Lietuvoje net nepaminėjo Olesio Buzino tragiškos žūties metinių. Gerai bent, kad kažkas iš skaitytojų priminė 2015 m. balandžio 17 d. nepriklausomo žurnalisto Artūro Račo publikaciją internetiniame portale faktai.lt.
Šiandien jaučiuosi ne kaip. Nepadariau nieko blogo, nieko nenuskriaudžiau, nieko neįžeidžiau, tačiau jaučiu kaltę ir didelį gėdos jausmą.
Šiandien man gėda, kad esu žurnalistas ir priklausau Lietuvos žurnalistų bendruomenei. Tai bendruomenei, kuri viešai pasisako už žodžio ir minties laisvę, tai, kuri dar visai neseniai su žvakutėmis ir juodais užrašais „Jes suis Charlie“ ėjo prie Prancūzijos ambasados protestuoti prieš žurnalistų žudynes.
Stovėjo ten greta su politikais, fotografavosi, dėjo savo nuotraukas į savo portalus, taip lyg leisdami suprasti, kad jiems rūpi. Nes taip reikėjo ir tuo metu tai buvo madinga.
Šiandien jie visi tyli. Specialiai pažiūrėjau visų vadinamųjų Lietuvos žiniasklaidos žvaigždžių Facebook profilius, kurie po tragedijos Prancūzijoje puikavosi “Je suis Charlie” užrašais. Neradau nieko, kas liudytų, jog jiems iš tikrųjų rūpi trys Ukrainoje nužudyti žurnalistai.
Net populiarusis A. Tapinas, neseniai debiutavęs pagrindiniame naujienų portale su verksmingu ir didaktiniu komentaru apie tai, kad Lietuvoje niekam neįdomios žudynės Afrikoje, neįsidėjo Ukrainos vėliavos ir neparašė „Я Бузінa“. Matyt, jis juo ir nėra, o tas komentaras tebuvo kaukė, skirta lengvatikiams.
Pažiūrėjau ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus Facebook profilį ir Lietuvos žurnalistų sąjungos puslapį. Pirmajame – nieko, antrajame šios dienos aktualija – kvietimas į „Chorų karus“.
Man gėda.
Man taip pat gėda už Lietuvos prezidentę, kuri taip aršiai kovoja už žiniasklaidos kokybę ir jos teisingą kryptį. Gėda, nes ji taip pat tyli, lyg acto į burną prisisėmusi, tarytum trys nužudyti žurnalistai per dvi dienas būtų normalus Ukrainos kelio į Europą etapas.
Tyli ir premjeras A.Butkevičius, nieko nesako ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Nieko nesigirdi iš Seimo žmogaus teisių, Švietimo ir Užsienio reikalų komitetų, nors, pavyzdžiui, pastarasis visai neseniai griežtai pasisakė dėl Krymo totorių teisių varžymo ir televizijos kanalo uždarymo.
Tyli Švedijos demokratas ir visuomenininkas Jonas Ohmanas, tyli Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Remigijus Šimašius, Eligijus Masiulis, Kęstutis Daukšys, Rolandas Paksas, Artūras Zuokas. Tikriausiai jie visi, kaip ir J.Ohmanas mano, kad į žurnalistų žudymus nereikia kreipti dėmesio. Ypač – jei jie rašo ne taip ar užduoda “neteisingus” klausimus.
Man dėl jų irgi gėda.
Ir aš nesuprantu, ar jie tyli todėl, kad nesupranta, ką reiškia žurnalistų žudymas, ar todėl, kad jie pritaria tam, ar todėl, kad jiems niekas neliepė kalbėti.
Nepaisant to, aš dėl visų jų atsiprašau...
Artūras Račas
Susiję:
Žurnalistikos pabaiga Ukrainoje: išskirtinis interviu su Anatolijumi Šary
Ukrainoje prasidėjo kitaip mąstančių medžioklė
Žudymas nėra politinė priemonė, nors konservatoriams atrodo kitaip
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
