Rinkimai su deportacijos grėsme

Rusijos Federacijos ambasadaos Lietuvoje fragmentas.

Kovo 15-17 dienomis Rusijoje vyksta šalies prezidento rinkimai. Balsavimas vyksta tris dienas, o rinkėjai gali rinktis iš keturių kandidatų: tai dabartinis šalies vadovas Vladimiras Putinas, kompartijos atstovas Nikolajus Charitonovas, nacionalistinės Liberalų demokratų partijos pirmininkas Leonidas Sluckis ir ir liberalios partijos „Naujieji žmonės“ atstovas Vladislavas Davankovas. Buvo svarstoma kad rinkimuose dalyvaus ir dar vienas liberalus veikėjas Borisas Nadeždinas, tačiau jis surinko truputį mažiau parašų nei reikia pateikti rinkimų komisijai (tai 100 tūstančių Rusijos piliečių parašų), ir jo pavardės rinkimų biuletenyje nėra.

Rinkimai vyksta sustiprinto saugumo sąlygomis, gatvėse ir prie geležinkelio stočių, prie metro patruliuoja daugiau nei įprastai teisėsaugos pareigūnų. Tuo stebėtis neverta, nes dviejų metų bėgyje įvyko visa eilė teroro aktų: nužudyti žurnalistai Darja Dugina, Vladlenas Tatarskis, Ukrainos opozicijos veikėjas Ilja Kiva, sunkiai sužeisti rašytojas Zacharas Prilepinas (Z. Prilepinas liko gyvas, tačiau žuvo jo vairuotojas Aleksandras Šubinas) ir Ukrainos opozicijos veikėjas Olegas Cariovas, padegtas žurnalisto Trofimo Tatarenkovo butas, įvairiose vietose buvo pažeisti geležinkelio bėgiai.

Rinkimų atmosfera ypatinga

Rusijos prezidento rinkimai vyksta ir Lietuvoje, Rusijos Federacijos ambasados patalpose. Čia tradiciškai vykdavo įvairūs rinkimai – tiek prezidento, tiek rinkimai į šalies parlamentą. Paprastai jie vykdavo gan ramioje atmosferoje.

Tačiau jau du metai Lietuvoje padėtis ypatinga: vyksta specifinis ukrainietiškas vajus, ir net ukrainietiškų vėliavų jau daugiau nei vietinių, ir karinę isteriją kursto įvairūs ohmanai (ryškūs neonacistai), o be to, dažnai skleidžiama tokia specifinė propaganda, kad galime prisiminti garsų anekdotą: „Nuvirto girtas traktoristas, kaltas komunistas“. Tik greta komunisto pridedamas rusas. Kai kurių konservinių veikėjų pozicija tokia, kad rusai kalti dėl Lietuvos ekonominių bėdų, net dėl kultūros sferos spragų. Aišku, yra nemažai žmonių, kuriems tos versijos sukelia šypseną, komunistų valdžios jau nėra 34 metai, o rusai Lietuvoje sudaro tik 5,3 procento šalies gyventojų, kai kuriuose rajonuose jų skaičius nesiekia ir vieno procento nuo tam tikro rajono gyventojų skaičiaus.

Štai kovo 4-8 dienomis teko bendrauti su su Rusijos piliečiais V.O. ir P.Ž., jie abu gyvena Lietuvoje. Iš jų išgirsta informacija gana įdomi. V.O. nuomone, šįkart į rinkimus Rusijos ambasadoje ateis kur kas mažiau žmonių. Kodėl? Tarp Rusijos piliečių sklando gandai, kad galimos tam tikros priemonės tiems žmonėms, kurie ateis balsuoti į ambasadą atžvilgiu gali būti imtasi tam tikrų veiksmų, tame tarpe deportacijų. Be to, pasitaiko ir bauginimo atvejų.
Jo duomenimis, neseniai Rusijos pilietei, pagyvenusio amžiaus Galinai paskambino žmogus, prisistatęs vienos iš specialiųjų tarnybų atstovu, jis teigė: „Geriau neikite į rinkimus, nes gali būti pasekmės“.

Apie panašų atvejį pasakojo ir P.Ž. Jo teigimu, Rusijos pilietei Ninai vieną vakarą paskambino žmogus. Jis nepristatė, tik pasakė labai konkretų teiginį su klausimu: „Geriau neikite į rinkimus, jei eisite, teks gailėtis. Negi norite deportacijos?“. Išties argumentas gan kietas.

Faktai akivaizdūs

Aišku, tokius skambučius galima vertinti visaip. Nėra galutinai aišku, kas skambina iš tiesų. Bet tokie atvejai sėja baimę, nes seniau tokių skambučių nebūdavo.

Ir žmonių nerimą galima tikrai suprasti, nes jie žino labai konkrečius faktus. Per keletą mėnesių priimti sprendimai dėl grupės Rusijos piliečių deportavimo iš Lietuvos, ir pagrinde tai pagyvenę žmonės. Tai sprendimai dėl Valerijaus Ivanovo, Vladimiro Bodo, Arturo Karukumianco, Valentinos Vatutinos deportacijos iš Lietuvos. Beje, 87 metų senukas A. Karukumiancas, jis net mažai vaikšto. V. Vatutina – 76 metų pensininkė, faktiškai nedalyvavo politinio pobūdžio renginiuose, kartais tik rengdavo poezijos vakarus, koncertus.

Žmonės bijo deportacijų, nes daugelio iš jų vaikai ir anūkai –Lietuvos piliečiai, jie dirba ir mokosi Lietuvoje, kai kurie gyvena Vakaruose – Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar kitur. Jie negalės kartu su tėvais, seneliais vykti į Rusiją, o jei kada ir galės, tai tik gerokai vėliau. Beje būna ir atvejų, kad Lietuvoje gyvenantys Rusijos piliečiai net neturi giminaičių šioje šalyje. Kodėl? Atsakymas paprastas – didelė dalis vietinių rusų yra čia jau labai senai apsigyvenusių rusų palikuonys. Istoriniai duomenys aiškūs, kai kurie rusai Lietuvoje apsigyveno dar XIV-XV amžiuose, kai kurie XVIII-XIX amžiuose.

Kur demokratijos „raudonos linijos“?

Gaila, kad Lietuvoje tolstama nuo demokratijos standartų. Štai jau parengti planai dėl rusiškų mokyklų pertvarkos į lietuviškas, ir kėslai nuversti paminklą Puškinui – tai tik atskiros antidemokratinių procesų detalės. Juk greta to ir paminklų Petrui Cvirkai, Salomėjai Neriai vertimas (nors daug žmonių tam nepritarė), ir buldozerinis būdas, kaip keisti S. Nėries mokyklos vardo pavadinimą (nors mokyklos kolektyvas nori išsaugoti tą pavadinimą), ir nuožmi cenzūra rusiškų knygų atžvilgiu, kai daugelis jų jau išimtos iš knygynų ir bibliotekų lentynų (na aišku paliekant keleto specifinių autorių knygas, kaip Viktoro Suvorovo, Boriso Akunino), bei dar visa eilė kitų veiksmų.

O juk Lietuvos valdžios šulai daug metų visam pasauliui trimitavo: „Mes tikrai laikomės demokratinių vertybių. Lietuva – pažangi demokratinė šalis“. Ir kvietė į Lietuvą Armėnijos, Gruzijos, Moldovos visuomeninių organizacijų atstovus, žurnalistus, jiems dėstė, štai laikomės tikrų demokratinių vertybių, rengiame jums seminarus. Galima įvertinti – štai Vengrijos valdantieji bent jau laikosi nuosaikios pozicijos, ir tikrai taip nesiblaško.

Ekonomistas ir publicistas Viktоras Kaplanas teigia: „Stebiu padėtį Lietuvoje, ir dažnai stebiuosi. Iš vienos pusės-tikrai mūsų krašte gyvena daug gabių kultūros ir meno srities atstovų, žinomų sportininkų, aplamai matau daug perspektyvaus jaunimo. Tik jau didelė dalis tų žmonių paliko gimtinę, dalis rengiasi išvykti, jie traukiasi nuo ekonominio bei politinio sąstingio, nuo uždarumo atmosferos. Valdantieji jau seniai pamiršo populiarų posakį: „Lietuva – tiltas tarp Rytų ir Vakarų“. Rytai atkertami, sinofobija ir rusofobija ant bangos.

Dar neseniai vis tik buvo įvairūs ryšiai su Rusija, o dabar neva jau ten baubas-ir vykti negalima, ir net su Rusijos muzikantais bendrauti negalima. O su Kinija bendrauja visas pasaulis, nuo Ispanijos iki Vokietijos, ir Afrikos, Lotynų Amerikos kraštų. Tačiau valdantieji nutarė: „Lietuvai bendrauti su Kinija negalima“.

Kas darosi? Ir štai dabar girdžiu, jog Lietuvos valdžios veikėjai nutarė, jog ir rinkimai Rusijoje-tai blogis, reikia imtis priemonių. Vyksta specifinis spaudimas, kad žmonės, Rusijos piliečiai, Lietuvoje neitų į rinkimus Rusijos Federacijos ambasadų patalpose. Manau, reikia aptarimo, reikia visuomeninės diskusijos, kur einame? Kur nueisime? Kaip grįžti prie ištakų – tų demokratinių idealų, kurie buvo deklaruojami 1990 metais?“.