R. Juknevičienė. Sukrėtimo reikėjo

Penktoji kolona (isp. Quinta columna) – generolo Franko agentūra, veikusi Ispanijoje 1936–1939 m. vykusio pilietinio karo metais, skelbia interneto enciklopedija vikipedija.

Antrojo pasaulinio karo metais „penktaja kolona“ pradėta vadinti nacių agentūra, įvairiose šalyse padėjusi vermachtui jas užgrobti.

Vėliau plačiąja prasme taip pradėtos vadinti žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai.

Sukrėtimo Lietuvai labai reikėjo. Tik gaila, kad jis vyksta jau tūkstančiais skaičiuojamų ukrainiečių gyvybių sąskaita.

Sukrėtimo, kuris privertė atsibusti iš pavojingos komos, kai ne vienas gyveno nerealių iliuzijų pasaulyje. Keletą pastarųjų metų retas kuris Lietuvoje norėjo atsimerkti ir pamatyti tikrąją buvusios KGB struktūros valdomo Kremliaus politiką aplinkinėse valstybėse. Rusijos bandymų vadinamąja minkštąja galia užvaldyti visą kaimyninę erdvę nebuvo norima matyti ir Europos Sąjungoje. Net vykstant vizito į JAV turėdavai savo tezes pokalbiams apie Rusiją apkaišyti politinio korektiškumo klišėmis, kad bent išgirstų, apie ką kalbama. Gerai pamenu „Mistral“ projekto pradžią. Susitikau su tuometiniu Prancūzijos Gynybos ministru ES ministrų susitikimo paraštėse. Bandžiau įtikinti, koks pavojingas ir klaidingas yra jų sumanymas parduoti Putino valdomai Rusijai moderniausias karines technologijas. Juk tuo metu NATO kaip tik rengė gynybos planus Baltijos valstybėms, net vaikai turėjo suprasti, nuo ko gintis yra rengiamasi.

Ministro neįtikinau. Jo žodis buvo trumpas: „Madam, Sovietų Sąjungos nebėra, o jums – fantominiai skausmai“.

Tokia aplinka labai veikė Lietuvos politinį dirvožemį. Prorusiškoms partijoms ir politikams, daliai žiniasklaidos, verslo, nemažai daliai visuomenės Lietuvoje tai buvo lyg trąša toliau bujoti savo iliuzijose ir pragmatiškuose sandoriuose su paslaugiai dirvą purenančiais Latvių gatvės sodininkais.

Tik keletas ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų apžvalgininkų domėjosi, kad šalia mūsų jau dislokuojami „Iskander“ ar S – 400 ir ieškoja atsakymų, kodėl tai daroma. Buvo formuojama tokia aplinka, kad domėdamasis tikrąja saugumo situacija automatiškai tampi konservatoriumi, keistuoliu. Tokiu, kaip apibūdino „Mistral“ ministras – su fantominiais skausmais.

Net koalicijos partneriai tuometinėje mūsų Vyriausybėje po uždaro posėdžio KAM apie siaurėjantį karinį žiedą aplink mus leido sau ciniškai mestelėti – moki pinigus išmušinėti.

Dabar yra susiformavusi gana stipri kritinė masė visuomenės nuomonės lyderių, kurie greitai ir efektyviai skleidžia svarbiausias su krašto saugumu susijusias nuostatas ir žinias. Tai labai svarbus stabdys visiems prorusiškiems veikėjams, kurie vos prieš nepilnus metus dar siautėjo Seime, drausdami skleisti mūsų istorijos gražiausius momentus svečiams iš ES.

Šiandien daug klausimų, kaip ginsimės, ką turėtų kiekvienas daryti, ar yra parengta tinkama įstatymų bazė. Tokia bazė buvo sukurta dar 2000 metais, kai Seimui vadovavo Vytautas Landsbergis. Įsiskaitykite į vieną prieš 14 metų priimto Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymo nuostatą:

„2str. Karinė agresija yra: 7) užsienio valstybės veiksmai – rėmimas, siuntimas ar leidimas siųsti ginkluotas gaujas, grupes ir nereguliarias pajėgas arba samdinius, kurie vykdo ginkluotas operacijas prieš Lietuvos Respubliką (…)“

Šis įstatymo projektas tuomet susilaukė daugybės pašaipų ir patyčių. Dabartinis Krašto apsaugos ministras balsuodamas Seime jam nepritarė, nepritarė ir kai kurie tuometiniai LDDP lyderiai, nebalsavo nė vienas dabar su Darbo partija keliaujančio Gedimino Vagnoriaus bendražygis.

Reikia neužmiršti ir tuometinės įtemptos politinės aplinkos. Lietuva energingai siekė narystės NATO, o artėjančiuose rinkimuose buvo dar energingiau agituojama neskirti pinigų gynybai, nes jų reikia švietimui. Nuo tada ir susiformavo dalies visuomenės abejingas požiūris į krašto saugumą.

Na, o ko verta vien pastarojo meto kova dėl visų energetinio saugumo projektų! Arvydas Sekmokas galėtų daug papasakoti. Tai būtų pamokančių pasakojimų rinkinys apie naujausių laikų lietuvių kolaboravimą ir nesugebėjimą suvokti, kad kiekviena minutė yra brangi, kalant esminius polius šitos Lietuvos Nepriklausomybei. Salomėjos ir Justai kitais vardais iki pat Maidano augo lyg grybai šią vasarą.

Jeigu tokia aplinka būtų toliau vešėjusi, Putino minkštoji galia būtų pasiekusi savo. O tikslas paprastas – bevalė, demoralizuota visuomenė su silpnais ir valdomais politikais bei užvaldytomis struktūromis. Maidanas sukrėtė. Ačiū ukrainiečiams, kad bent jau gynybos biudžeto klausimas tapo svarbiu.

Ar atsivėrimas nuoširdus? Noriu tikėti, kad taip.

Tačiau išlieka ir kita medalio pusė su keliomis dešimtimis procentų mūsų visuomenės, laukiančios Putino ir įtikėjusios, kad Amerika dėl visko kalta. Per kuriuos politikos veikėjus Kremlius juos ims į savo rankas, netrukus pamatysime.