R. Karbauskio viešas kreipimasis į Lietuvos valdžią

Tai, ką padarė Lukašenka su opozicijos atstovu Ramanu Pratasevičiumi ir kaip tai padarė, nusispjaudamas į tarptautines taisykles, žmogaus teises, net neabejoju, jog bus įvertinta demokratinio pasaulio lyderių ir teisėsaugos.   

Taip pat tikiuosi, kad Lietuvos politikai, ypač valdantieji, nepasinaudos proga pasislėpti po kaimyninės Baltarusijos žmonių siekiu būti laisvais ir po valstybinio terorizmo aktu, o išreiškę paramą Baltarusijos opozicijai, kartu imsis daryti darbus, kurių tikisi Lietuvos žmonės, kurie kovojo už savo laisvę bei demokratiją ir, be jokių abejonių, to linki kaimyninei šaliai.

Šiandien tik patys būdami stiprūs galime padėti kitiems, bet kad tokie būtume,  mūsų valstybėje valdžia turi girdėti savo žmones. Totalitarinis valdymas. Jis Lietuvoje nėra grindžiamas karine jėga, kaip tai daro Lukašenka Baltarusijoje. Tačiau mūsų valdžios metodai, kuriuos ji smerkia rodydama į Baltarusijos pusę, jau įgauna panašumų – negirdima žmonių valia, kai visuomenei brukamos jai nepriimtinos vertybės ir sprendimai, o, vietoje Tautos vienybės puoselėjimo, užsiimama visuomenės skaldymu, prioritetu padarant dalykus, kuriems priešinasi didžioji dalis Lietuvos žmonių!

Kalbu apie fundamentalius dalykus, apie šeimos sampratą ir bandymus ją keisti.

Jei ši valdžia bent kažkiek girdėtų ir norėtų išgirsti bei tartis su žmonėmis, kaip tą skambiai žadėjo prieš rinkimus, vargu, ar praėjusį penktadienį dienos šviesą būtų išvydęs partnerystės įstatymas, kuriuo siekiama įteisinti tos pačios lyties šeimas. Taip, būtent šeimas. Kad ir kaip tą neigtų įstatymo rengėjai, jiems nepavyks įrodyti, kad Konstitucinio Teismo dar 2011 metais pateiktas šeimos apibrėžimas partnerystės įstatyme atsirado atsitiktinai ir neplanuotai bei lygiai taip pat atsitiktinai ir neplanuotais naudojamas ne kam kitam, o būtent partnerystei apibrėžti. Projekto rengėjai netgi suvienodino partnerystės ir santuokos sudarymo sąlygas, esmines partnerių ir sutuoktinių teises bei pareigas. Taip savo įstatymu kurdami iš esmės santuokos pakaitalą ir, kitu – partnerystės pavadinimu – apeidami Konstitucijos 38 straipsnyje esančią nuostatą, kad santuoka gali būti sudaroma tik laisvu vyro ir moters susitarimu. Visa tai – nėra atsitiktinumas, o aiškiai sąmoningas veikimas, keičiant mūsų visuomenės ir valstybės pagrindo, šeimos, sampratą.

Neabejoju, kad valdantieji yra matę pastarosiomis dienomis paviešintas visuomenės nuomonių apklausas, kurios nedviprasmiškai sako, kad Lietuvos gyventojai tos pačios lyties asmenų partnerysčių įteisinimui nepritaria ir tokių nepritariančiųjų – absoliuti dauguma, 65 procentai. Tačiau tai, kad valdančiųjų keliamos idėjos neturi atramos juos išrinkusių žmonių tarpe, jokios reikšmės jų sprendimams neturi – žmonių valia yra tiesiog ignoruojama. Tad referendumas būtų kelias suteikti teisę sprendimą priimti žmonėms.

Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų ir 13 krikdemų, išreiškusių savo paramą referendumui praėjusią savaitę, mintys sutampa – dėl tokio drastiško šeimos sampratos keitimo, kaip pasiūlyta partnerystės įstatyme, gali nuspręsti tik pati Tauta, išsakydama  savo valią referendumo būdu. Bandymai keisti šeimos sampratą negali būti vykdomi negirdint žmonių – tik jie gali priimti sprendimą šiuo svarbiausiu mūsų visuomenei ir Tautai klausimu.  

LVŽS šešėlinė Vyriausybė jau praėjusią savaitę ragino Seimą nesvarstyti partnerystės įstatymo projekto. Sprendimo priėmimą palikime visiems žmonėms.

Matant, kaip valdžia savo sprendimais kaskart vis labiau nutolsta nuo žmonių, o Lietuva per pastaruosius 20 metų dėl demografinių priežasčių neteko dalies savo piliečių, tenka galvoti ir apie kitką – referendumo kartelės mažinimą. To siekia ir patys žmonės, dažnai viename ar kitame susitikime klausiantys, kada tai įvyks, suprasdami, kad 300 tūkst. jų parašų yra nesąžiningai per daug. Tokių kartelių nėra senos demokratijos šalyse. Tam taip pat reikalingas referendumas.

Nepritarsiu populistinėms idėjoms referendumus rengti atskirai nuo rinkimų. Vien todėl, kad tuomet tikimybė, jog referendumai įvyks – beveik nulinė, tad žmonėms negalima sukelti nepagrįstų lūkesčių iš anksto suprantant, kad jų išsipildymas yra nerealus. Kaip žinia, daugiausiai rinkėjų pritraukia Prezidento rinkimai, kiek mažiau – Seimo ar savivaldos. Apie šiuos rinkimus ir galėtume galvoti, kaip apie tą momentą, kuomet referendumas gali įvykti ir būti privalomu valdžiai. Juolab, kad Konstitucijos I skirsnis „Lietuvos Valstybė“, kuriame ir yra įtvirtinta 300 tūkstančių piliečių parašų reikalaujanti referendumo kartelė, gali būti keičiamas tik tuomet kai tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą.

Raginu pradėti ruoštis šiems dviem referendumams. Atsiklauskime žmonių, išgirskime juos ir gerbkime jų nuomonę bei pasirinkimus!

LVŽS pirmininkas, šešėlinis Ministras Pirmininkas Ramūnas Karbauskis