R. Paksas: „Dabar Lietuvoje – pati juodžiausia naktis ir, duok Dieve, kad tai būtų prieš aušrą!..“

- Sisteminės žiniasklaidos visuomenei brukamos tariamos europietiškos „vertybės“, dažnai tapatinamos su globalizmo, federalizmo bei liberalizmo tendencijomis reformų krizę išgyvenančioje Europos Sąjungoje, klaidina mažiau informuotus, propagandai neatsparius žmones. Tad visai nenuostabu, jog apstu atvejų, kai imama nebeatskirti tikrųjų vertybių nuo surogatinių pakaitalų, tiesą nuo melo. Į kokias problemas, jūsų nuomone, vertėtų atkreipti dėmesį, pažymint Lietuvos valstybės 100 - to metų jubiliejų bei atkurtos nepriklausomybės 28 – uosius metus, kad išsivaikščiojantys, priversti emigruoti tautiečiai neprarastų vilties ir noro čia sugrįžti? Dėl kokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių pagal daugelį rodiklių Lietuva vis dar tebėra autsaiderė, lyginant su kitomis ES šalimis?..

- Atsakant į jūsų klausimą norėčiau pradėti nuo išties man imponuojančio bei, sakyčiau, Lietuvai sektino Vengrijos pavyzdžio. Man labai patiko paskutinis Vengrijos premjero Viktoro Orbano kreipimasis į savo tautą, paaiškinant, ką per aštuonerius valdymo metus jam pavyko padaryti ir ko dar ne. Ypač gerą įspūdį paliko žinomo politiko pasakytos kalbos žmogiškasis faktorius, kai šalia statistinių rodiklių buvo pabrėžiama tai, jog prieš 8 metus vengrai puoselėjo viltį, kad situacija šalyje gali pasikeisti į gerą, ir štai dabar sustiprėjusi viltis virto tikėjimu, nes didžiąją dalį programinių siekių Vengrijos vyriausybei pavyko įgyvendinti.

2010 metais, kuomet V. Orbano vadovaujamas ministrų kabinetas pradėjo savo darbą, Vengrijos piliečiams buvo pažadėta per 10 metų šalyje sukurti milijoną naujų darbo vietų. Šiuo metu, vyriausybei atidirbus 8 metus, jau yra sukurta virš 700 tūkstančių naujų darbo vietų. Lygiai taip pat, vengrams buvo pažadėta sukurti orų pensininkų gyvenimą. Pasirodo, nuo šiol čia kiekvienas senjoras gauna ne tik orią pensiją, bet ir atsirado galimybė išmokėti dar vieną, tryliktąją pensiją.

Savo kreipimesi į tautą Vengrijos premjeras V. Orbanas papunkčiui išvardijo esminius dalykus: mums pavyko atkurti šeimos institutą, padidinti socialines išmokas, todėl ir gimstamumas šalyje auga. Buvo atlikti darbai valstybės sienų apsaugai nuo nelegalių migrantų, sustiprintos pasienio ir policijos tarnybos. Per aštuonerius metus mums pavyko sugrąžinti piliečių pasitikėjimą sunkiu darbu ir tradicine šeima. Iš vilties mes grįžome į tikėjimą. Daugelis vengrų patikėjo, kad iš tikrųjų galima gyventi oriai, savarankiškai ir laisvai. Ir tai dar ne viskas. Mes sugebėjome sustiprinti Vengrijos nacionalinę žiniasklaidą, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei 50 procentų. Mums pavyko daugiau nei 50 proc. išsaugoti nacionalinius bankus ir grąžinti Vengrijos skolas. Visa tai reiškia, jog kažkada puoselėtas viltis mes pavertėme tikėjimu. Dabar žmonės tiki, jog visai nebūtina bėgti iš savo šalies, nes sunkiai dirbant galima ir čia gyventi oriai, sėkmingai, didžiuotis, kad esi vengras. Mes atsispyrėme tokioms pasaulio galybėms kaip Tarptautinis valiutos fondas, nepasitikėjome netikrais pranašais, milijardieriaus Sorošo remiamomis visuomeninėmis organizacijomis, kurios suverenių šalių piliečius siekia paversti homo europien.

Kaip kažkada sovietmečiu „broliškų tautų“ piliečiai buvo verčiami homo sovieticus, taip dabar mes esame verčiami homo europien. Sumaišius tautas Europoje atsiranda kažkoks tai mišinys, kurį galima visai nesunkiai, kaip kokius gyvulius valdyti.

Be abejo, Vengrijos premjeras V. Orbanas pagrįstai gali didžiuotis, kad vengrams pavyko atsilaikyti prieš milžinišką Briuselio isteblišmento spaudimą ir apginti savo šalies nacionalinius interesus. Galiu tik pagarbiai nulenkti galvą, kad Vengrija turi politinį lyderį, kuriam pasiaukojančio darbo dėka pavyko daugumos tautiečių puoselėtas viltis paversti tikėjimu. Pasirodo, visa tai įmanomą, kai į valdžią ateina tikri savosios Tėvynės patriotai, o ne tariamas politinis „elitas“, tesiekiantis sau naudos, karjeros bei privilegijų.

Labai norėčiau, kad kažkas panašaus būtų ir Lietuvoje, kad kiekvienas tautietis pagrįstai galėtų didžiuotis lietuviu esantis. Ne paslaptis, jog dėl emigracijos lietuviai praranda tapatybę, nyksta jų santykis su Tėvyne. Remiantis oficialia statistika, 2018 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 milijonai 810 tūkstančiai nuolatinių gyventojų. Pernai iš Lietuvos emigravo 57,2 tūkstančiai gyventojų. Vietoj to, kad valdžia dėtų pastangas, priimtų būtinus sprendimus ir sukurtų tokias sąlygas, kurios skatintų sugrįžti, darbuotis ir oriai gyventi savoje šalyje, yra vykdoma visai priešinga politika. Lietuvos parlamentas dar niekada man neatrodė toks bejėgiškas, kaip pastaruosius keletą metų.

- Po įspūdingos įžangos, pravedant paraleles tarp Vengrijos ir Lietuvos, ar galima būtų teigti, kad mūsų tautiečių širdyse menka viltis dar teberusena?

- Man atrodo, šiuo metu mūsų šalyje daroma viskas, kad būtų užmušta paskutinė vilties kibirkštėlė. Kaip gamtoje pati juodžiausia naktis paprastai būna prieš aušrą, taip ir Lietuvos politiniame gyvenime, man regis, jau pasiekėme bene patį juodžiausią tašką, duok Dieve, kad tai būtų prieš aušrą!..

Galėčiau sarkastiškai pajuokauti: nuo dar didesnės bėdos – milžiniško migrantų antplūdžio į Lietuvą, bent jau kol kas, mus apsaugo skurdumas ir palyginti mažos socialinės išmokos. Ekonomiškai labiau išsivysčiusios Bendrijos šalys, pavyzdžiui, Švedija, Italija, Vokietija, gal iš kvailumo ar naivaus gailestingumo, grindžiamo marksistine ideologija, prisikvietė pabėgėlių ir dabar jau nebežino ką daryti, kaip suvaldyti išaugusi nusikalstamumą, kai nėra nė dienos be išprievartavimo, nekaltų žmonių žudymo, sprogdinimo, pjaustymo... Netgi tolerancija pasižymintys švedai piktinasi, kad Švedijoje pabėgėliams suteikiamos ženkliai didesnės socialinės garantijos, medicininės paslaugos bei socialiniai būstai, nei šiaip eiliniams piliečiams. Švedams darosi sunku pakelti tokią naštą ir užtikrinti saugumą musulmonų tankiai apgyvendintuose rajonuose, kurių paprasti žmonės vengia, o ginkluoti policijos ekipažai nedrįsta patruliuoti.

Nesprendžiant opiausių problemų, tikėtina, jog netolimoj ateity Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir netgi Vokietijoje bus tokia situacija, kokią po amerikiečių kuruojamos „demokratinės revoliucijos“ man teko matyti Venesuelos sostinėje Karakase. Ten išdygo milžiniški lūšnynų kvartalai, kur policija galėdavo atvykti tik su tankais bei šarvuota technika. Kažkas panašaus, man regis, dabar vyksta ir Europoje.

- Kanclerė Angela Merkel neseniai pripažino, jog ir Vokietijoje esama nesaugių gyventojams vietų - dėl itin gausaus pabėgėlių antplūdžio, čia atvykusių musulmonų bei afrikiečių migrantų neadekvataus elgesio, deja, neišvengiami spontaniško smurto, prievartos atvejai...

- Prisiminkime, kodėl Vokietijos kanclerė Angela Merkel apskritai apsiėmė vykdyti globalistinę „refugees welcome“ politiką. Šiuo atveju, manau, labai tiktų liaudiškas posakis: vien tik iš durnumo taip kvailai nepadarysi!.. Matyt, kanclerė A. Merkel, negalėdama atsispirti globalistų įtakai, vedina tų pačių akstinų, pasitarnavo abejotiniems tikslams, kai „demokratiškai“ sumaišant tautas, sėjant anarchiją bei chaosą siekiama užvaldyti pasaulį.

Be abejo, Vokietijos kanclerei A. Merkel yra žinoma daugybę pavyzdžių, kaip musulmonai elgiasi jiems svetimos kultūros bei religijos valstybėse. Į kokią šalį jie beatvyktų, musulmonai nesiintegruoja, o buriasi į uždaras bendruomenes, kur susiformuoja palanki terpė religiniams fanatikams, radikaliems islamistams. Tokiam kontingentui svetingai duris atvėrusiai valstybei neišvengiamai tenka stiprinti savo armiją ir policines pajėgas, koncentruoti politinę valdžią vienose rankose, kad būtų galima palaikyti elementarią tvarką.

Tokia yra globalistinė – sorošinė arba marksistinė ideologija. Visos jos man atrodo panašios, neturinčios savo kalbos, nepripažįstančios valstybinių sienų. Šiuo metu pasaulinė bendruomenė nelaiko migracijos problema. Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pasisako už migrantų legalizavimą ir tokiu būdu nubrėžia oficialią Briuselio globalios politikos kryptį. Tai reiškia, jog oficialusis isteblišmentas tiesiogiai atsakingas už migracijos sukeltas socialines, ekonomines, politines, kultūrines ir religines problemas Europoje, už tuos dramatiškus iššūkius, kurie dar laukia ateityje tarptautinės bendruomenės.

Europos Sąjungos šalių politiniai lyderiai, anksčiau ar vėliau, turėtų atsitokėti ir suvokti, jog būtini racionalūs sprendimai globalizacijos keliamoms grėsmėms atremti. Tai suprato vengrai, čekai, slovakai, jau ir kroatai pradeda atsibusti, italai bei prancūzai. Todėl aš dar kartą sakau, dabar labai tamsu, bet viliuosi ir tikiu, kad neužilgo aušra palengva ims brėkšti...

- Kadangi Lietuvos politinis „elitas“ inertiškai palaiko, nuolankiai vykdo Briuselio federalistų bei Vašingtono globalistų direktyvas, ar nemanote, jeigu susiformuotų naujoji politinė alternatyva Europos Sąjungos didžiosiose bei įtakingiausiose šalyse, gal tada ir Lietuva turėtų realų šansą atsitiesti?

- Net jeigu kažkas ir pasikeistų Europoje, mano nuomone, Lietuvai įgauti daugiau savarankiškumo bus labai nelengva. Paaiškinsiu, kodėl aš taip galvoju. Net ir pasikeitus aukščiausiai politinei valdžiai Amerikoje, kai JAV prezidentu tapo D. Trampas, kurio reitingai pastaruoju metu išaugo, Lietuvos politinis „elitas“ tebesilaiko ankstesnės - proglobalistinės pozicijos. Perfrazavus garsųjį D. Trampo posakį „America first“, Vengrijos premjeras V. Orbanas neslepia, kad jam yra svarbiausia Vengrija - „Hungary first“, tačiau Lietuvos politiniam isteblišmentui tokie „mažmožiai“ beveik nerūpi.

- Ir vis tiktai, dėl kokių priežasčių Lietuvoje taip inertiškai įsikibus laikomasi globalizmo – federalizmo-liberalizmo tendencijų? Nejau aukščiausios valdžios institucijose apskritai nebeliko garbingų politikų, tikrų savosios Tėvynės patriotų?

- Manau, į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Vieni politikai yra susaistyti bendrais interesais, kiti galimai finansine nauda, treti galbūt valdžios postais, ketvirti – galimybe kažką gauti ES tarptautinėse institucijose, kurios gan dažnai dosniai finansuojamos, penkti galbūt elgiasi taip, kaip jiems atrodo lengviau ir patogiau, kai visur esi kviečiamas ir jautiesi svarbus, šešti galbūt, pasimokę iš kolegų likimo, paprasčiausiai bijo pareikšti savo nuomonę, septinti prisitaikėliškai elgiasi iš kvailumo, esą dabar madinga nekalbėti lietuviškai, elgtis „kitoniškai“.

Žodžiu, yra visas kompleksas „kodėl“ kilus konfliktui ar šiaip kritiškoje situacijoje verta nesikišti ir likti pasyviu stebėtoju. Pavyzdžiui, važiuojant autobusu du keleiviai apsistumdo, kyla muštynės, kažkas nukenčia, patiria traumą, o visi kiti keleiviai pasyviai stebi incidentą, tyli ir nesikiša. Vėliau kiekvienas sąžinei nuraminti randa pasiteisinimą, kodėl nesikišo ir „stovėjo po medžiu“...

Panašiai elgiamasi ir politikoje. Siekiantys naudos sau sparčiai kopia karjeros laiptais, greitai papildo politinio „elito“ gretas, kadangi išmoksta prisitaikyti ir netarti nė žodžio prieš, kai tveriamos niekšybės, kai Seime balsų dauguma stumiamos milijardinės politinės korupcinės aferos, darančios milžinišką žalą mūsų valstybei, kai prisidengiant kolektyvine atsakomybe kurpiami ydingi įstatymai ir valstybės vardu daromi nusikaltimai.

Štai dėl kokių priežasčių šiandieninė Lietuvai tampa pilotiniu Jungtinių Europos Valstijų projektu, siekiant išbandyti įvairias technologijas, paverčiant mūsų valstybę globalistinių interesų teritorija, kurioje dar kol kas gyvena lietuviai. Jeigu ir toliau šia kryptimi bus judama, tai globalistų, ES federalizmo šalininkų pilnai užvaldytoje teritorijoje, šiame unikaliame žemės gabalėlyje lietuvių beveik nebeliks ir gyvens kažkas kitas.

Apskridęs mūsų planetą vienmotoriu sportiniu lėktuvu turėjau unikalią galimybę dar kartą įsitikinti, jog gražesnio už Lietuvą žemės gabalėlio pasaulyje nėra. Pas mus nebūna nei žemės drebėjimų, nei gamtos kataklizmų, puikus klimatas žmonėms gyventi, keturi metų laikai, švarus vanduo, nuostabus Baltijos jūros pakrantės ruožas, gera infrastruktūra, dosniai finansuojama ES struktūrinių fondų, skirtingai nei mūsų kultūra, švietimas ar socialinė sritis. Suprantama, kodėl Europos Sąjunga skatina tvarkyti pastatus, kelius, krantines, nes Briuselio federalistai gerai žino, ką daro: net jeigu Lietuvoje nebeliks lietuvių, tai liks infrastruktūra, kuri pravers bet kokiam homo europien.

Kaip žinia, lietuvių emigracija į kitas šalis vyksta todėl, kad niekas Lietuvoje jos nestabdė, tiktai skatino, nes verslininkams labai naudinga atsivežti pigią darbo jėgą iš ekonomiškai skurdesnių šalių. Ne veltui vienas iš keturių kertinių ES stulpų - nevaržomas darbo jėgos judėjimas, pirmiausia naudingas verslininkams, didžiosioms tarptautinėms korporacijoms, globalistams. Mes atiduodame milijoną darbingų, kvalifikuotų žmonių, o į Lietuvą atvyksta tie, kurie sutinka dirbti pusvelčiui. Šiuo atveju apie Tautą negalvojama, savi išvejami, svetimi atsivežami.

- Kadangi panašiai mąstančių žmonių, gebančių adekvačiai vertinti geopolitinius iššūkius bei politinę situaciją mūsų šalyje, be abejo, yra ir daugiau Lietuvoje, kodėl, jūsų nuomone, veikiama palyginti mažomis disidentinėmis grupelėmis, o tautiečių vienijimosi procesas stringa?

Mano supratimu, tai labai lietuviškas bruožas: du lietuviai ir trys partijos!.. Be abejo, tautiečių telkimuisi bei vienybei neretai koja pakiša ir tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas. Ir tik pačiais kritiškiausiais momentais, kai mūsų valstybei realiai iškyla didelis pavojus, tik tada lietuviai susitelkia. Visais kitais atvejais - palaida bala...

Gerai prisimename, Sąjūdžio laikas žmonės rinkosi į daugiatūkstantinius mitingus, atkovojo valdžią, atkūrė nepriklausomą Lietuvą. Bet po to, mitinguotojams išsiskirsčius, praktiškai niekieno nekontroliuojami tautos išrinktieji, vadinamasis politinis „elitas“, toli gražu, ne visuomet elgdavosi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai. Pirmiausia ieškantys naudos sau, neretai „užmiršdavo“ savo pareigą - dorai ir pasiaukojančiai ginti mūsų valstybės ir Tautos interesus.

- Matyt, ne veltui sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas. Darbuojantis valstybės ir Tautos labui, daug ką nulemia žmogiškasis faktorius, tačiau duotuoju istoriniu momentu įsitvirtinusieji valdžioje nepasižymi profesionalumu valstybės valdyme, nei aukšta morale, nei vertybėmis. Ar nemanote, jog esminiai pokyčiai bus galimi tik pasireiškus pavienių žmonių telkimosi iniciatyvai ir gerai valiai, apsisprendimui burtis, vienytis disidentinei kovai „Vardan tos Lietuvos“?..

Manau, viskas yra daug sudėtingiau, kai kalbame apie valstybės valdymo arba svetimų valstybių užvaldymo būdus. Pagrindinis globalistų tikslas –visapusiškai remti ir išlaikyti marionetinę valdžią jų kontroliuojamose valstybėse.

Grįžtant prie Makiavelio postulatų: tie patys sprendimai, padaryti bet kokiu laiku, duoda tą patį rezultatą. Arba tie patys veiksmai duoda tas pačias pasekmes. Pernelyg naivu būtų tikėtis, kad dešimt kartų darydamas tą patį, vienuoliktą kartą gausi kitokį rezultatą. Tad jeigu vienas atsiduri prieš valdininkų armiją, kuri turi savo interesus, ir bandai tuos interesus apriboti, kad Lietuva atsigautų ir paprastiems žmonėms būtų geriau gyventi, tu neišvengiamai sulauki atpildo.

Žvelgiant į pastaruoju metu susiklosčiusią situaciją Lietuvoje, susidaro įspūdis, jog politinis isteblišmentas, vykdydamas pilotinį projektą, pavertė mūsų valstybę forpostu globalistų technologijoms.

Deja, panašūs „eksperimentai“ vykdomi jau seniai. Pavyzdžiui, kas man galėtų uždrausti galvoti, kad pirmoji Europos Sąjungoje prezidentinė apkalta, „sėkmingai“ realizuota Lietuvoje 2004 metais, nebuvo pilotinis bandymas, siekiant išsiaiškinti: kaip reikėtų elgtis tuo atveju, jeigu išrenkamas „ne tas“ prezidentas, kurį iš anksto buvo numatę globalistai?..

Vadinamasis prezidentinis skandalas Lietuvoje, galima sakyti, idealiai atitinka iš anksto parengtą scenarijų. Rinkiminės kampanijos metu buvo giedami ditirambai globalistų proteguojamam prezidentui V. Adamkui, įskaitant JAV prezidento Dž. Bušo jaunesniojo atvykimą į Lietuvą. Bet vos tiktai paaiškėjo, jog žmonės išsirinko „ne tą“ prezidentą, iškart subruzdo specialiosios tarnybos, atsirado fiktyvi VSD pažyma, protestuotojų chorai, o dar po kelių mėnesių prasidėjo apkaltos farsas Seime, sukurpiant „toną kaltės“ demokratiškai išrinktam „ne tam“ prezidentui, kaip žinia, pasibaigęs „civilizuotu“ valstybiniu perversmu, be kraujo praliejimo. Buvo išleista nemažai pinigų realizuojant pilotinį projektą - kaip ES valstybėje, prisidengiant teisės kvapeliu bei „konstitucinėmis dvasiomis“, pakeisti sistemai „netinkamą“ prezidentą. Tą kart pavyko. O dabar stumiamas kitas pilotinis projektas - kaip sunaikinti nacionalinę Lietuvos valstybę.

- Kritišku Lietuvai momentu ar tik nevertėtų prisiminti, jog kylantys į kovą žemaičiai visuomet pasižymėdavo atkaklumu, ištverme, tvirtu stuburu?..

Galiu atsakyti vaizdžiai, metaforiškai: kelias priklauso einantiems!.. Nesvarbu, kokia ilga ir varginanti ta kelionė bebūtų, viskas prasideda nuo pirmojo žingsnio, ryžtingai žengto pasirinkta kryptimi, o tada jau nebegalima mindžiukuoti, nei žengti į kairę, dešinę ar atgal.

Prieš pradedant eiti tuo keliu, pirmiausia turime nusistatyti tikslus ir pasirūpinti būtinais instrumentais. Manau, be nepriklausomos žiniasklaidos nieko nebus. Nes tie globalistai, nuo ryto iki vakaro varantys savo propagandą (amerikiečiai pavadino ją public relation), nuolat skaldo, klaidina visuomenę. Be nacionalinės bankininkystės sistemos Lietuvoje taip pat nieko nebus.

Savaime suprantama, be vilties ir tikėjimo, be patikimos komandos ir branduolio (maždaug šimto tvirtų, principingų žmonių raktinėse pozicijose), kažin ar apskritai verta leistis į atsakingą kelionę.

- Baigiant interviu, matyt, derėtų priminti, jog Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas Paksas - atviras naujoms iniciatyvoms ir pasiūlymams , pasirengęs konsoliduoti ir informuoti pilietiškai aktyvius žmones, kurie išties norėtų pasitarnauti Lietuvai?

- Be abejo, kad aš nestovėčiau šone, jeigu matyčiau ir turėčiau realią galimybę veikti. Kiek mano jėgos, supratimas ir žinojimas šiuo metu leidžia, tą aš bandau sakyti, aiškinti, kadangi pačiam kažką daryti Lietuvoje iš manęs yra atimtos galimybės, bent jau kol kas. Todėl aš kviečiu, rašau, nurodau kritinius taškus, nes žmonės šiandien penimi politine propaganda ir dezinformacija, bandant užgožti realią situaciją ir tai, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje.

Paprastai lietuviai yra labai kantrūs, o šiuo metu veikianti valdžios sistema gudriai sugalvota: dalis biudžeto lėšų (socialinės išmokos, pensijos) atriekiama tiems, kurie gyvena skurdžiausiai (kad gatvėj nesimatytų mirusių badu), kiek tiktai nori pasiima sau vadinamasis politinis „elitas“, o kas jau liko – paskirstoma tokioms sritims, kaip švietimas, mokslas, kultūra, medicina ir kt.

Bet kai dabar mes stebime šalyje tikrą bakchanaliją, tarsi klaikų šokį mūsų valstybei nykstant, nepaisant šventinių ženklų - šimtmečio jubiliejaus bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 28-mečio, kai pradedant Eurostatu ir baigiant kitų institucijų statistiniais rodikliais, mes matome, jog situacija šalyje išties labai bloga, tai nežinau, gal tiktai didelis vargas, skurdas ir nepritekliai privers lietuvius vėl pakilti, telktis į kovą už save ir savo valstybę.

Žmonės jau yra visiškai nusivylę, nebeliko nei vilties, nei tikėjimo, visuomenėje tvyro didžiulė baimė, nepasitikėjimas, įtarumas. Juolab kai nuo ryto iki vakaro susiduriama su psichologiniu teroru bei sistemai „neparankių“ žmonių persekiojimu, autokratinės - policinės valstybės požymiais, tai apie kažkokią konkurencingą ir garbingą politinę kovą Lietuvoje, bent jau kol kas, galime tik pasvajoti.

- Dėkoju už pokalbį.