Šachmatų Mocartas tapo karaliumi

Lapkričio pabaigoje šachmatuose prasidėjo nauja epocha. Magnusas Carlsenas, 22 metų Norvegijos šachmatininkas, lengvai nuvertė nuo šachmatų sosto 43 metų Višvanataną Anandą iš Indijos. Trys pergalės, septynios lygiosios ir nė vieno pralaimėjimo – M. Carlsenas pirma laiko laimėjo turnyrą, kuriame buvo numatyta 12 žaidimų.

Jaunojo norvego pergalė buvo numanoma: pastaruosius dvejus metus jis dominavo pasaulio šachmatuose, kai tuo tarpu V. Anando rezultatai patyliukais smuko žemyn. Tačiau svarbus ne tik reitingas. Tiesą sakant, šiame turnyre V. Anandas padarė nemažai bereikalingų klaidų. Tačiau jis kovėsi ne šiaip su galingesniu priešininku – jis kovėsi su laiko ir istorijos jėga. Atėjo M. Carlseno epocha, ir V. Anandas nieko padaryti nebeįstengė. M. Carlsenas – tai neišvengiamybė.

Aš treniravau norvegą 2009 metais. Ir jau tada buvau apstulbęs, kaip tiksliai, tiesiog intuicijos lygmeniu, be jokių papildomų apskaičiavimų jis gebėjo įvertinti šachmatų lentoje esančią poziciją ir toliau veikti maksimaliai tvarkingai.

Mano stilius visai kitoks: jis reikalaudavo nepaprastos energijos koncentracijos ir darbo prie lentos, gilaus daugybės variantų apskaičiavimo, kad rasčiau tą vienintelį teisingą ėjimą kiekvienoje konkrečioje lentos pozicijoje. M. Carlsenas priklauso kitai čempionų mokyklai, tai, kuriai atstovavo Jose Capablanca ir Anatolijus Karpovas: savo gebėjimais jausti šachmatų lentos harmoniją jie primena muzikantus virtuozus, turinčius absoliučią klausą.

Man labai gaila V. Anando: aš žinau, ką reiškia būti nugalėtam, ir suprantu savo sporto herojus dievinančių indų skausmą. V. Anando šlovė pavertė Indiją pasaulio šachmatų centru.

Tačiau tai, kad jam ant kulnų lipa M. Carlsenas, buvo aišku seniai: norvegas pradėjo rinkti prizus ir šachmatų Mocarto titulus būdamas paauglys. Jam prireikė vos 22 turnyrų, kad taptų pasaulio čempionu. Šiandien jo reitingas – 2872 punktai: jis pagerino mano rekordą (2851 punktas 1999 metais, kai dar buvau absoliutus pasaulio čempionas. Skliaustuose norėčiau pažymėti, kad 1985-aisiais, kai pirmą kartą tapau pasaulio čempionu, buvau keliais mėnesiais jaunesnis nei dabar M. Carlsenas, – šis rekordas vis dar priklauso man).

M. Carlsenas – tai visiškai naujos kartos žingsnis į aukščiausią šachmatų lygą. Kartos – o jis yra pirmasis tos kartos čempionas, kuri išaugo dėl nenusakomai galingų kompiuterinių šachmatų. Tuo metu, kai žaidžiau aš, mano nuolatiniai palydovai buvo popierinės užrašų kortelės ir krūvos senų knygų. Ir man teko išmokti naudotis duomenų bazėmis ir šachmatais kompiuteriu: mano akyse kompiuteriai tapo nepaprastai galingi, kad padėtų, o vėliau – kad nugalėtų šachmatų meistrus. Tam tikra prasme M. Carlseno kartos šachmatininkus kompiuteriai pavertė mažais robotais. Ir, be abejonės, ironija ta, – man maloni ironija, – kad naujuoju čempionu tapo žaidėjas, kuris visų pirma vadovaujasi savo intuicija. M. Carlsenas visai nėra mašina – jis labai labai žmogiškas, jei taip galima pasakyti, čempionas.

1985 metais, kai aš tapau pasaulio šachmatų čempionu, dar tebebuvo Tarybų Sąjunga, ir tarybinė šachmatų mokykla, ypač pasitraukus Bobby Fischeriui, atrodė nenugalima. Mažai kas tada galėjo įsivaizduoti, kad po 30 metų dėl šachmatų karūnos kausis žaidėjai iš Indijos ir Norvegijos. M. Carlsenas tapo pirmuoju per 76 metus pasaulio čempionu iš Vakarų Europos. Šachmatai – tai pritrenkiančiai universali kalba, kuri lengvai nugali kultūrinius, amžiaus, ekonominius, išsilavinimo ar lyties barjerus. Gali būti, kad M. Carlseno įpėdinis jau auga kur nors Pietryčių Azijoje arba Afrikoje, arba Karibuose. Ir jei tai atsitiks, tai bus nepaprasta naujojo čempiono sėkmė.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: http://newtimes.ru/articles/detail/74952/