Sąjūdžio pergalės ir pametimai

Sąjūdis vėl užgimė, kaip būta ir anksčiau - maždaug kas 30-40 metų, augančio Lietuvos inteligentijos nesitenkinimo ir jos aktyvumo didėjimo aplinkoje. Tam atvėrė kelią gorbačiovinio lozunginio persitvarkymo atėjimas. Su kremliaus pagaliau supratusio reformų būtinumą skelbtais „glasnost (rus. viešumo) ir demokratizacija“ siekiais. Trys jaunos maištingos sielos – filosofas dr.Arvydas Juozaitis, architektas Artūras Skučas ir fizikas dr. Zigmas Vaišvila, pamatę Estijos tautos fronto „Rahvarine“ spurtą, vietos Vilniaus klubinę veiklą išplėtojo iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio su jos Iniciatyvine grupe ir rėmimo būriais, atsiradimo. Sąjūdis susiurbė ir humanitarinę, ir šiek tiek mažesne dalimi, tikslesnių mokslų bei inžinerijos šviesuomenę. 1988 metų vasarą iki tol snūduriavusi disidentinių akcijų paunksmėje, Lietuva plykstelėjo nuvilnijusia trispalve mitingų liepsna kaip sausas šienas. Lietuviškas neoficialios spaudos savilaidos bumas, paakintas maskvietiška stalinizmo nusikaltimų atskleidimo organizacijos „Memorial“ veikla, drąsiais pagal buvusį laikmetį, „Ogoniok“ ir kitų leidinių straipsniais, laidomis, Ivanovo-Gdliano komisijos, tyrusios socialfeodalizmo apraiškas Vidurinės Azijos respublikose duomenimis, pagaliau bekompromise akademiko Andriejaus Sacharovo pozicija greta tvyrojusio partinio komunistinio sąstingio ir dogmatizmo, atvėrė kelią esminiams pokyčiams. Lietuvą demokratinės veiklos taikioms permainoms per dvi dienas galutinai pažadino transliuotas per TV Sąjūdžio suvažiavimas Vilniaus Sporto rūmuose 88-ųjų spalio 21-22d.

Suformuluoti trys sąjūdiniai tikslai – „viešumas, demokratizacija, suverenitetas“ buvo teikiami kaip komunistų partijos (TSKP) lyderio M.S.Gorbačiovo politikos dalis, siekiant savarankiškumo TSRS sudėtyje. Netruko skilti ir LKP, kurioje skubantys paskui Sąjūdį viršų paėmė naujieji – A.M.Brazauskas, N.Beriozovas bei Č.Juršėnas, L.Šepetys prie kurių laiku prisišliejo ir J.V.Paleckis bei J.Karosas. Rezistencinės „Lietuvos Laisvės Lyga“ ir „Helsinkio grupė“ įgiję dviprasmį dvigubą buferį, dar ir palaikomi „Amerikos balso“ bei kitų užsienio radijo stočių, sėkmingai kaitino atmosferą Lietuvos visuomenėje ir gaivino istorinę atmintį. Ribentropo – Molotovo pakto su slėptais protokolais pasekmių likvidavimas, sovietinių tremčių ir kalinimų baisybės, pokario partizanų kovos, religiniai persekiojimai tapo aktualiausiomis temomis tiesos ir teisingumo trokštančioje visuomenėje. Mitinginės demokratijos apogėjus – 1989 m,. rugpjūčio 23d. „Baltijos kelias“ nusidriekęs nuo Vilniaus iki Talino. Prieš tai įvykę kruvini kremliaus režimo nusikaltimai Tbilisyje bei Azerbaidžane su Černobylio avarijos „holodomoro“ badmečio ir kitų technogeninių nelaimių jūroje, geležinkeliuose, šachtose ar sušaudytos streikavusių darbininkų demonstracijos Novočerkaske atminimo aidais bei apytuštės prastų plataus vartojimo prekių parduotuvių vitrinos parašė nuosprendį sovietų sąjunga vadintai TSRS. Valstybei, kurioje viską buvo bandyta centralizuoti bei komanduoti partine linija.

Kaip ir kodėl sugriuvo TSRS?

Jos žlugimas buvo nulemtas egzistavusių gamybinių santykių neatitikimu gamybinių jėgų išsivystymui. Absurdiška komandinės ekonomikos ir nomenklatūrinės valdžios sistema su bolševikinio teroro paveldu negalėjo lenktyniauti su vakarietiška liberalia efektyvia ekonomine ir politine tvarka. Ja paremta galinga militarinė NATO sistema visame pasaulyje stabdė absurdiškas globalias kremliaus pasaulinės komunizmo pergalės užmačias ir, tuo pačiu, budriai saugojo savo korporacijų rinkas. Sovietų invazijos į Vengriją, Čekoslovakiją, Afganistano karo tragedija atnešusi šimtus tūkstančių naujų aukų tik pabrėžė chruščiovinių - brežnevinių kremliaus marazmatikų beviltiškumą.

1990 m kovo 11-a su prof.Vyt.Landsbergio dėsningu iškilimu tebuvo nepriklausomybės atkūrimo naujo etapo pradžia. Pasirodė, kad kurti yra žymiai sudėtingiau nei griauti, juolab Sąjūdis ir LKP likučiai į tą atmintiną dieną bei naują nežinią, Lietuvoje tebestovint sovietų kariuomenei ir grąsinant kremliui, atėjo su ... Vilniaus civilinės gynybos planu bei didžiuliu entuziazmu ir skepsiu. Dar ir su pakankami skirtingomis pažiūromis ir tikslais.

Beviltiškai suvėlinusi savo centralizuotos ekonomikos pertvarkymą į rinkos pusę, kremliaus vadovybė neatlaikė gerai koordinuoto vakarų ekonominio spaudimo. Pasaulinių naftos kainų numušimas, Vašingtonui susitarus su šeichais, gerokai sumažino valiutines įplaukas į sovietų biudžetą, o supratimas, kad valstybė duonos ir degtinės teturi dviem savaitėms, ir nėra už ką pirkti kviečių Kanadoje, privertė, galiausiai, Gorbį atsistatydinti su B.Jelcino atėjimu ir TSRS bei viso karinio „Varšuvos pakto“ demontavimu. Sąjūdis šiame visame geopolitiniame žaidime suveikė kaip stipriausias detonatorius, nes radosi gerokai palankesniu istoriniu momentu, nei garsusis lenkų profsąjunginis judėjimas „Solidarumas“. Prof.Vyt.Landsbergis įgijęs politines valdžios regalijas ir galias, tautai bei pasauliui atlaikius Sausio 13-os bei Medininkų žudynių išbandymus, per tris metus sulošė didmeistrišką politinės diplomatijos partiją ir 1993 m. rugsėjo 1d. Popiežius Jonas Paulius II pabučiavo laisvą nuo sovietinio kariško aulinio bato – „kerzo“ Lietuvos žemę. Tačiau grėsmė, „uchodia ostavatsa“ (rus. išeinant pasilikti) niekur nedingo. V-a kolona laukė signalo stabdyti, vilkinti permainas, ardyti valstybę viduje.

Ne stebuklas nepriklausomybę atkovojant nuo kremliaus įvyko, ne pro adatos skylutę išlįsta, kaip bandyta teigti, o istorija viską sudėliojo į savo nenumaldomos tėkmės ir permainų logiką. Galima teigti, kad bolševikų partija nuosprendį savo istoriniam geopolitiniam projektui – komunizmo pergalės visame pasaulyje vizijai ir išvystyto centralizuoto socializmo sukūrimui buvusios carinės Rusijos imperijos teritorijoje, pasirašė dar 1929 m., kai blaivaus proto politikas ekonomistas N.Bucharinas, nors ir prastūmęs partinę rezoliuciją dėl smulkaus bei vidutinio ūkio išsaugojimo kaime greta kolchozų ir sovchozų, buvo suignoruotas, o 1939 m. ir Stalino įsakymu per „didįjį valymą“ sušaudytas. Toks buvo Sąjūdžio veiklos turinys ir kontekstas, be kurio jo istorinės misijos neįmanoma suvokti.

Sąjūdžio erozija ir atmirimas

Pažvelkime į Sąjūdžio vaidmenį ir jo deklaruotų siekių įsikūnijimą politikoje bei jų gyvendinimą po istorinio lūžio 1990 m. kovo 11-os. Juolab Sąjūdžio deklaruotas Lietuvos vaidmuo - tiltas tarp vakarų ir rytų taip ir nebuvo sukurtas.

Pats Sąjūdis dar 1889 m. praradęs savo atsiskyrusius spaudinius – „Atgimimą“ ir „Respubliką“, neteko savo idėjų, kuriomis, beje, nebuvo itin turtingas‚ sklaidos galimybių. Išsprogus, suskeldėjus Sąjūdžio frakcijai Atkuriamajame Seime, pats Sąjūdis įsitraukęs į kovą su komunistų partijos naujuoju ešelonu, pasukusiu liberalios socialinės demokratijos keliu, nerado savo kito kuriamojo vaidmens. Tapo iš jo gelmių išsirituliavusios Tėvynės sąjungos - konservatorių partijos, nereikšmingu priedėliu, juolab mitingai neteko prasmės, o vietos lokalios politikos olimpe – Seime „po saule“ buvo išsidalintos, nusistovėjus ilgalaikei reitinginei vidinei prof.V.Landsbergio vadovaujamos dešiniojo centro partijos hierarchijai. Istorinė galimybė 1990 m. vasario mėnesį sukurti galingą demokratinį, „skėtinį“ Sąjūdį, kurio seimelis susidėtų iš dviejų rūmų – rajonų Atstovų bei visų politinių ir visuomeninių organizacijų atstovų forumo pagal vakarietiško parlamentarizmo mpavyzdžius, buvo sužlugdytas retorinėmis prof.A.Dobrynino bei A.Abišalo ir E.Klumbio pastangomis paties Sąjūdžio viduje – pasitarimuose ir jo seimelyje. Susiformavus daugiapartinei sistemai „iš viršaus“, vikresni sąjūdiečiai elementariai išsibėgiojo po naujas politines organizacijas, siekdami dalyvavimo ir asmeninės karjeros, nors Sąjūdžio dvasia ir prisiminimas tebėra gyvi ir šiandien.

Tokioje situacijoje Sąjūdžio deklaruoti visuomenės tobulesnio organizavimosi prielaidų obalsiai: viešumas - demokratija – suverenitetas virto savaveiksmiais procesais, kuriuose šios fundamentinės idėjos apsprendė naująją Lietuvos būtį.

Viešumas?! Demokratija?! Suverenitetas?!

Pokyčius viešumo ir Lietuvos Konstitucijoje deklaruoto atviros visuomenės sukūrimo siekio sferoje lėmė per pastaruosius tris dešimtmečius spartus naujosios komunikacijos – interneto galimybių atsiradimas. Informacijos platintoju ir gavėju tapo kiekvienas sugebantis spaudyti klavišus, vienok, pagrindiniu jos realiai įtakinguoju skleidėju išliko centrinės televizijos studijos su savais etatiniais tikrąja ir perkeltine šio žodžio prasme, režisieriais, komentatoriais ir apžvalgininkais.

Įsigalėjus tipiškai marginalios, ne pačios aukščiausios kokybės, liberalios demokratijos keliu pasukusių valstybėlių keliu, naujai tvarkai su savais mechanizmais ir įpročiais, kurioje pirmu smuiku griežia pinigų siekis ir valdžios turėjimas su ministerijų ir seimų biurokratijos pastovumu, Lietuvos šviesuomenė ir mokslo bendruomenė tapo nustumtos į paraštes. Jos tėra reikalingos kaip naujos programos ar net globalios strategijos – eilinio rinkiminio masalo raštininkės ar „šliogeriškų“ padūsavimų bei pavirkavimų, kūrėjos.

Potencialių viešumo – informacijos sklaidos kanalų atsirado daugybė, tačiau teikiamo turinio kokybė, dažniausiai tapo apgailėtina dėl minėtos ir kitų keleto aplinkybių. Dėl rinkos mažumo, žurnalistai privalo produkcijos atiduoti daug ir greitai. Rimtai analitikai nelieka laiko, todėl viešąją erdvę užplūsta lėkštoki, paviršutiniški rašiniai, glamūrinės arba egzotinės „stilių ir gyvenimo būdų bei emigrantų“ laidelės, tuščių pasilinksminimų blizgučiai, reguliariai pertraukiami naujų skandalų, paskalų ar „kalbančių galvų“ suaktyvėjimo, priklausomai nuo politinio ciklo – rinkiminių batalijų fazės. Pati žurnalistika pradėjo misti pigiausia nelaimių – avarijų, gaisrų, vagysčių, korupcinių sprogimų ir visokių naujųjų kitų nužmogėjimų gausa. Akademinė bendruomenė, ir kūrybinė inteligentija, jei gauna balsą, tai nardinama arba į technokratinę „sriubą“ arba meninės išraiškos formų gaivalą. „Dėmesio centrai“ bruka antraeiles ar išpūstas problemas, apskritos „teisės žinoti“ neatneša ir nesiūlo sprendinių. „Nuogos tiesos“ bukina formos monotonija ir minčių fragmentiškumu.

Atviros visuomenės idėja virto patyčia slaptų pažymų cirkuliavime, viešųjų finansų skirstymo chaoso neskaidrume, kuriuo vikriai naudojasi įtakos grupuotės, pačios steigę ar nupirkę žiniasklaidos kanalus ir studijas bei redakcijas. Kas valdo informaciją, tas valdo ir rinkėjus, ir valstybės raidą bei grupinių finansų perspektyvą.

Naujoji biurokratinė pseudodemokrat - ... „pinigokratija“

Tokioje aplinkoje demokratija išvirto į nuolatinį asmeninio ar grupinio „politinio kapitalo“ pavertimo finansiniu siekį, ir atvirkščiai – bandymą naujų korporatyvinių finansų sėkmę užtikrinti įtakingumu valdžios viršūnėse. Susvetimėjusi valstybei visuomenė tapo atomizuota, kadangi įsigalėjo išgyvenamumo taisyklės, kur visi prekių, paslaugų teikimo ar net politikos rinkose, kovoja su visais. Netgi partijų ir organizacijų viduje vyksta nuožmios kovos už lyderystes, o kadangi jos nėra pakankamai reglamentuotos žmoniškomis varžymosi taisyklėmis, todėl smūgiai ne pagal taisykles ir žemiau juostos yra tapę kasdienybe. Jos nepakeis jokie garbės kodeksai ar raginimai siekti politinės kultūros. Pati politika yra virtusi ne kova už bendrą visuomenės sluoksnio interesą, o ritualu bei viešais ryšiais asmeninio reitingo pasiugdymui. Seimai jau senokai išvirto chaotiškos įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimo vergais. Šviežiausias pavyzdys – praeitą savaitę tarp bemaž pusantro šimto plenarinių posėdžių darbotvarkės dalių prasmego esminis krikščioniškas socdeminis (ar ne šimtas dvidešimt trečias pagal eilę?) - didesnio BVP perskirstymo per „turčių“ tarifą įvedimas, kuriame seimūnai, prisiekę tarnauti žmonių gerovei, atvirai balsuodami „prieš“ ar „susilaikydami“ gynė asmeninį ir grupinį finansinį interesą. Mūsų šaunioji žiniasklaida, žinoma, tokios „smulkmenos“ irgi nepastebėjo, nes įsitraukusi į NSGK išvadų liūną. Ar išbris iš jo pats prabilęs apie galimai nušvilptus nenušvilptus šimtus milijonų, seimūnas V.Bakas, paaiškės tik po metų kitų ir teisminių aiškinimųsi. O kad iš pensininkų jo bendrai ir ne visai tokie seimūnai tik ką tą dieną – paskutinį gegužės ketvirtadienį tarp 15.45 ir 16.05 val. „nufirfino“ 200 mln.eurų – tai reiškia maždaug „plius 30 eurų“ prie kiekvieno pensijos, mūsų viešoje erdvėje neįdomu niekam. Pabers pabarstys ateityje ir žilagalviams naujų trupinių, tačiau, kad prekybos tinklų „penkiamonopolio“ kainų šėlsmas ir juos tuoj pat susirinks į savas prekyviečių sąskaitas, vėlgi, niekam „viršuje“ neberūpi.

Sąjūdis, intuityviai ir jautė bei deklaravo geresnės, tobulesnės visuomenės su aukštesne visapuse gerove siekį, turėdamas galvoje vakarų „eldoradą“. Tačiau jis teisiškai konstituciškai neįtvirtino esminės nuostatos ir atgimusios Lietuvos valstybės atkūrimo tikslo - gerovės valstybės daugumai, kad ir Danijos, kurioje sėkmingai suderinta laisvos rinkos bei viešojo gamybinio ir paslaugų sektoriaus sąveikos privalumai, pavyzdžiu. Sąjūdžio „muškietininkų“ – „juozaitiškas“ paveikus ir įtaigus emocionalus egzaltuotumas, „skučiška“ žvalgyba ir slapta kova su valstybės priešais, logiškas „vaišviliškas“ kapojimasis su sistema, kuri sutrypė jo darbą privačiose ekonominėse struktūrose, kaip ir jas pačias, visuomenės gerovės permainų negali atnešti. Don Kichotai sukelia vėją malūno sparnuose, bet ne atneša liūtį ištroškusiai žemei, nors ką gali žinoti?

Ar atgims Sąjūdis sunkiai ir klampiai besiburiančio Lietuvos forumo pavidale su jo šaukliu, Sąjūdžio pirmeiviu - prof.Vyt.Radžvilu, siekiančiu ir tikinčiu mitinginės demokratijos galia, priklausys nuo pačių žmonių. Jų organizuotumo, valstybės ir visuomenės problemų ir idėjų, suvokimo, jų išryškinimo. Kaip ir nuo sprendinių paieškos, kuriai reikia pakankamai sudėtingo, sunkaus ir imlaus, intelektualaus darbo.

Suverenumai ir laisvės

Šio pasaulio, kuriame gyvename šiandien, „smagratį“ sudaro kariniai pramoniniai kompleksai, kova dėl naftos ir dujų šaltinių bei rinkų, prekyba pinigais bankuose, maistu, ginklais ir narkotikais bei žmonėmis ir kitais daiktais. Ir, žinoma, juos aptarnaujančios ir dosniai finansuojančios valdžios bei organizacijos – dažniausiai įperšamos ir renkamos ar perkamos. Politinė, žiniasklaidinė, mafijinė valdžia – neatsiejamas pasaulinės sistemos atributas. Demokratija, piliečių dalyvavimas valdyme, pagaliau ir nepriklausomybė - suverenumas yra raktažodžiai naivuoliams, nors pasitaiko ir išimčių. Netruks ateiti ir tas metas už keleto dešimtmečių, kai viena prieš kitą stovės ištisos metalinių robotų bei iš lengvesnių medžiagų pagamintų skraidančių žudikų – dronų armijos. Su metalinėmis piranijomis po vandenimis yra sudėtingiau, bet ir čia nesimato didesnių kliūčių. Techninis progresas gerokai lenkia socialinį. Informacinės biotechninės IV revoliucijos inovacijos gerokai lenkia socialias, tarp kurių nedrąsiai galvą kelia dalijimosi ekonomika, beviltiškais atrodantys klimato karštėjime ekologiniai projektai ir neišsenkamos kantrybės krikščioniška labdara. Kaip šias visas permainas sutinka mūsų valstybė?

Lietuva, palankiai susiklosčius kitoms aplinkybėms, atkovojusi savo politinę nepriklausomybę nuo kremliaus, nesuskubo tuoj pat užsitikrinti tokią pat energetinę. Tai su kitomis priežastimis – privatizacijos pobūdžiu ir valdžios svertais, nulėmė ne per aukščiausią, kurio buvo tikėtasi, žmonių pragyvenimo lygį. Dar daugiau, 2003-2004 metais tapusi ES ir NATO nare, Lietuvos valstybė gynybą patikėjo aljansui, o direktyvinę įstatymdavystę – Briuseliui. Kaipgi su tuo žadėtu, Lietuvai - Marijos žemei priderančiu taikingumo tiltu tarp rytų ir vakarų?

Deja, Lietuvos užsienio politiką užvaldė pati pigiausia, įsiteikimo rinkėjams padiktuota, jos militarizuota forma. Lietuvos valdžiai atsisakius tarpininko tarp vakarų ir galingos branduoline ginkluote Rusijos vaidmens, šiai beliko naujas permainas Europos žemėlapyje suvokti ne kaip galimybes, o kaip didžiulę grėsmę prie savo sienų. Tai labai paranku ginklų gamintojams ir rėksmingiems politikieriams. Rezultatas – tebeaugantis branduolinis militarinis potencialas Karaliaučiaus srityje su naujos klasės raketomis „Iskander“ bei „Sarmat“ ir iš kito šono tuoj pradėsiantis alsuoti atominis monstras lietuvių etninėse žemėse - Astrave. Tuo metu Sirijoje išbandytas šiuolaikės NATO karinės aviacijos flagmanas – skraidanti platforma F-35, prie kurios galima tvirtinti įvairiausią ginkluotę, o Rusija paleido į rikiuotę keturgubų raketinių salvių iš povandeninių laivų techniką.

Lietuvoje, atsidūrusioje ant rytų-vakarų politinių įtampų tektoninio lūžio ribos ir nieko mūsų valdžiai neįnešusiai į taikingą Ukrainos problemos sprendimą lemtingų pasaulio politikai kruvinų „maidanų“ ir kremliaus inspiruoto Donecko-Lugansko maišto (pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. gyvybių), išvakarėse, tebevyksta užslėptos ir atviresnės įtakų kovos politikoje, finansuose ir viešoje informacinėse erdvėse, o valstybės teritorijoje ir akvatorijoje atviram Rusijos atgrąsymui šiomis dienomis vyksta didoki savo apimtimis manevrai. Atsidūrėme ant pačios jau ne parako, o radioaktyvaus urano ir plutonio sklidinos statinaitės, tad pats laikas susimąstyti, ką reiškė švento rašto žodžiai – palaiminti taikdariai. Juk ir bloga taika yra žymiai geriau už gerą karą!

Galime paklausti – kokia tradicinio „Landsbergių sąjūdžio“ ar „Radžvilo forumo“ vieta šioje augančių įtampų situacijoje? Pirmasis vos rodo gyvybės ženklus, skirtingai nuo žvalios vietinės reikšmės retorikos konservatorių partijos, o ar antrasis virs galingu impulsu judėjimui už geresnį bei taikingesnį pasaulį – pekla žino?! Potencialo lyg ir yra. Rytoj istorinėje Mokslų akademijos salėje paaiškės, ar vėl bus kaip įprasta, melstasi, giedota, prisveikinta ir prifilosofuota, ar, pagaliau, susiorganizuota realiems darbams ir veiksmams.

O veikti ir nuveikti, tikrai yra ką. Pirmiausia, suvokti kad laisvė turi ne tik tarpvalstybinių santykių dimensiją, bet ir asmens laisvių dimensiją. Ar gali apie 1 mln. atsidūrusių materialiniame skurde Lietuvos gyventojų kurti savo verslą, mokytis, laisvai keliauti? Itin ribotos galimybės – nebent, sukrapščius paskutinius, emigruoti paskui veiklesnių tautiečių, bemaž, milijoną. Todėl koktu yra klausytis nuolat iš Seimo tribūnų visuose proginiuose renginiuose fetišizuojant ir mistifikuojant Nepriklausomybės atkovojimą, jį tapatinant su laisvės atgavimu. Tai nėra vienodi, lygiaverčiai dalykai, nes laisvė yra ir tuomet, kai kišenėje turi bent tūkstantį kitą eurų ir gali skristi, kad ir iki Naujosios Zelandijos. Kai įperki ekologiškus, o ne su užslėptais kas antrame produkte liekamaisiais herbicidais produktus. Kai išgirdęs demagogą ar sukčių gali jam laisvai stoti skersai kelio studijose ar redakcijose. Kai gali laisvai kritikuoti valdžią ar nušviesti narystės ES problemas, visai ne kaip prof.Vyt.Radžvilas su kuriuo buvo elementariai susidorota darbinėje dėstytojo veikloje. Be šių pamatinių dalykų, be elementaraus pasiturėjimo visuomenėje ir valstybėje, turinčioje įteisintą pamatuojamos gerovės daugumai sukūrimo tikslą, visos pilietinių visuomenių, teisinių valstybių teikiamos demokratinės laisvės yra elementari fikcija.

Susumuojant, Sąjūdžio siekius belieka prieiti liūdną išvadą. Nežiūrint visų titaniškų pilietinių pastangų, energijos ir greitai išblėsusio entuziazmo, realaus turiningo viešumo nepasiekta, pilnavertės tikros demokratijos nebuvo sukurta, o suverenitetas atiduotas Briuseliui, daliai politikų virtus nuolankiais jo „liokajais“, taikantis į gerai apmokamą karšinčiaus vietas europarlamentuose, o kitai pusei tebetarnaujant kremliaus interesams.

Lietuva netapo žadėtu tiltu tarp rytų ir vakarų, nes tam reikia ypatingo politikų, dvasiškių, mokslo ir kultūros veikėjų taikdariško geranoriško krikščioniško pasiryžimo, pagarbos visų kaimynų kultūroms ir nemažiau skaudžioms tautų ir liaudžių istorijoms bei didžiulių diplomatinių gebėjimų. Mūsų politikoje visa tai elementariai neapsimoka, kadangi didžiuma rinkikų ir šioje, dabar jau vakarietiškoje, ir anoje – rytietiškoje pusėje yra kurstomi vieni prieš kitus amžinų priešų iškamša, o pats pigiausias būdas įsiteikti kvaitinamiems esamomis ir nebūtomis grėsmėmis balsuotojams yra vis naujo baubo įteigimas. Dar ir savo asmeninio vaidmens krašto gynime, suprask, ir žmogaus kuriam kalbama saugojime, sureikšminimas. Soldafoniškos retorikos užsienio politika, be ekonominės jos dimensijos mokesčių sistemų ir kainų politikų harmonizavime yra Lietuvai pražūtinga, nes dėl skaičiukų ant kainų ir algalapių skirtumų, ir su gudriai dempinguojančia Lenkija, ir su kitomis vakarų valstybėmis, Lietuvos gyvybiniai resursai – žmonės, alinamos dirvos ir teršiami vandenys bei produktai sparčiausiai pasaulyje senka bei prastėja.

Tam priešpastatyti tegalima naują ryžtingą ekonominę, socialinę ir kultūrinę – aplinkosauginę bei techninės raidos vietinės ir tarptautinės reikšmės politiką, o šią tegali sukurti šviesuomenės ir mokslo bendruomenės branduolys, bet ne išsigimę ir tušti partiniai ar visuomeninių žiniasklaidinių demagogų kuriami dariniai – simuliakrų generatoriai. Tada žinant kaip ir ką priversti - valdžią paklusti daugumos žmonių intereso įgyvendinimui ir yra reikalinga Sąjūdžio patirtis bei jo pamokos.