Saldūs ožkelių mekenimai

Gražiai šį sausį Lietuva pražydo neužmirštuolėmis. Vieniems tai reiškė tikrai „nieko neužmiršime“, kiti – nors ir įsisegę tą gėlytę, nes masinės akcijos įtraukia, o ir išsiskirti nevalia – bevelytų viską  užmiršti, pamiršti ir trokšta, kad ir kiti pamirštų, kuo jie anksčiau buvo.

Bet tuo tarpu tie bando susilieti su minia, tapti ta susikaupusia minia, bet vėlgi, neiškentę, veržiasi į tribūnas, mat jie įsivaizduoja gimę būti oratoriais ar net tautos šaukliais. Ir pasakoja jie mums savo vingiuotus gyvenimus, klystkelius, savotiškai atgailaudami už savo miglotą praeitį, bet daug ką nutylėdami, apsimesdami buvę naiviais anksčiau ir dabar, bet tendencingai paryškindami tai, kas, pagal juos, būtina išryškinti – jų „atsidavimą“ tautai. 

Įvaldę oratorinius menus, o to juos mokė tuometinės aktorių kalvės, jie bando  savo žodžiais pavergti minias, sujaudinti jas, kitiems net išspausdami vieną ar  kitą  ašarėlę. Žmonės susijaudinę, mat mato tvirtą, ryžtingą dvasią, ir jiems nesvarbu, kad ta dvasia kažkada, beje, ne taip jau seniai – ėjo prieš juos pačius, buvo pasiryžusi tarnauti tiems, užmovusiems mums penkiasdešimties metų vergo žiedus. Ir Sibirus.

Bet mes atlaidūs, mes mylime tuos, kurie moka gražiai „nešti“ žodį, juk mes poetų, rašytojų tauta, mes mylime iškilmingai išrėžtą žodį, tokius žodžius mes  net mintinai išmokstame. Mums reikia gražių žodžių  sakytojų. Žodžiai mus jaudina, glumina, kartais net  nutilto mūsų pačių daugelį metų kartotus  ryžtingus žodžius.

Ir štai dar vienas žmogus iškilęs iš praeities – visai nenorintis, atsisakantis  eiti į užmarštį – įtaigiai spaudoje ir TV ekranuose dėlioja savo mintis apie praeitį. To mintys, žodžiai nukreiptos į mus, jos beldžiasi į mūsų sąžines, jausmus, tie žodžiai bando performuoti jau nusistovėjusias mūsų pažiūras ir nuomones.

Ir užmirštame, bent jau trumpam, dėl ko esame įsisegę neužmirštuoles į atlapus. Mums  gražu šiandiena klausytis buvusio komunisto gražbyliavimų, jo naivius  įtikinėjimus, kad iki pat brandžios jaunystės, atseit „nežinota, kad mes tada buvome okupuoti“. Ta moteriškutė nori mus tuo įtikinti, nori tiek mus apkvailinti, lyg tai mes nežinotumėm „su kuo buvo valgyta  druska“. O druskos buvo daug! Perdaug!

Vos  gimęs tuometinėje Lietuvoje vaikas jau žinojo – jis gimė nelaisvėje. Tėvų šnabždesiai, svetimųjų beldimasis į duris, jei turėjai giminių Sibire ar Amerikoje. Tėvų dūsavimai ir naktinės maldos. „Amerikos Balso  iš Washington“ tylus klausymasis. Visi gerai žinojome – esame okupuoti.

Bet  štai  išlenda į ekraną pasišiaušiusi aktoriukė ir bando mums kitaip sakyti – bando mus įtikinti, kad gyvendama tuometinėje Lietuvoje ji nežinojo, kad buvome okupuoti. Greitakalbė tos aktorės šneka, perpildyta grubumais, svetimybėmis: ten yra ir „chamų“, ir „fun“, ten ir „debilas“ apsigyvena. Marga šneka, kaip ir pačios aktorės praeitis...

Ir viskas prieš rinkimus į Seimą. Ir ar turėtumėm dabar visus tuos buvusius  komunistus „nubausti“ vien dėl to,  kad jie kažkada priklausė prasikaltusios  partijos viršūnėms?

Ne, jokiu budu – mes juk ne už raganų medžiokles! Lai gyvena tie, kurie dėl saldesnio kasnio atsisakė savo principų, įsitikinimų, piliečio garbės. Mes tik nenorime būti kvailinami. Melai, vien melai buvo tada, bet,  dabar, jau  laisvoje  Lietuvoje, mes nenorime klausytis tų senų melų. Tik  tiek.

Ir dar leiskime ateiti į Seimą jaunimui, tiems, kurie dar be praeities, bet su didele ateitimi. Kurie, tikiu, tikrai supranta, kad tik per mokslą, švietimą – ir  tik nuoširdžiu, sąžiningu darbu galima sukurti šalies ateitį. Taigi!

Niujorkas