Seimas taiso įstatymo spragas kovojant su Rusijos propaganda ir kitomis valstybę žalojančiomis negerovėmis

Seimo nariai tuščiai laiko negaišta – vienas svarbiausių jų darbų yra kovoti su priešiškos Rusijos skleidžiama propaganda, su tais, kurie kursto karą, kurie propaguoja ir reklamuoja pornografija ir bando iškraipyti istorinę atmintį ar kaip nors skatina nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe bei jos institucijomis (su visu įstatymo projektu galima susipažinti publikacijos apačioje).

„Lietuvoje 2019 m. artėja net treji rinkimai o 2020 m. – dar vieni Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugo ministerijos parengtame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime 2018 nurodoma, kad „Rusija aktyviai bandė daryti įtaką kitų valstybių vidaus politiniams procesams. Siekta paveikti rinkimų rezultatus skleidžiant dezinformaciją ir propagandą per žiniasklaidą, socialinius tinklus, vykdant kibernetines operacijas. Taip pat buvo skatinamos diskusijos tiesiogiai su balsavimu nesusijusiomis, tačiau jautriomis ir visuomenę supriešinančiomis temomis. Tokiais būdais mėginta mažinti Vakarų visuomenių pasitikėjimą demokratiniu procesu ir skatinti vidinį susipriešinimą“, - įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomos tokio įstatymo būtinumo priežastys (su visu įstatymo aiškinamuoju raštu galima susipažinti publikacijos apačioje).

Įstatymo projektą inicijavo Lietuvos radijo ir televizijos komisija, o žaliųjų valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio vadovaujamas Seimo Kultūros komitetas jas įregistravo.

Pasak R. Karbauskio įstatymas turėtų apsaugoti nuo propagandinių nedraugiškos valstybės naujienų, kurias skleidžia ne Lietuvoje, bet kitose Europos Sąjungos šalyse registruotos žiniasklaidos priemonės.

„Aš kažkaiptais matau didesnes grėsmes einančias iš Rytų į Lietuvą, todėl aš manau kad šitie papildomi saugikliai jie yra labai gerai“, - įstatymo pataisų iniciatyvai pritaria ir Žmonių partijos atstovas Vytautas Kernagis.


 

Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I-1418 19, 31, 34¹, 48 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

2019 m.   d. Nr.

Vilnius

1 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas

1. Pakeisti 19 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje:

1) raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai;

2) skatinami ar kurstomi teroristiniai nusikaltimai;

3) kurstoma neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, negalios, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu; 

4) skleidžiama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai;

5) propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai ir narkotinės ar psichotropinės medžiagos, patariama, kaip pasigaminti, įsigyti ar naudoti šias medžiagas, sprogmenis ar kitus gyvybei ar sveikatai pavojingus dalykus, skatinamas kitoks visuomenės sveikatai ypač pavojingas elgesys.“

2. Pakeisti 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Draudžiama platinti informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.“ 

2 straipsnis. 31 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 31 straipsnio 15 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2) transliavimo licencijos turėtojas paskelbia šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytą neskelbtiną informaciją ir jam per paskutinius 12 mėnesių už tokį patį pažeidimą jau buvo skirta šio įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta bauda arba taikytos kitos šiame įstatyme nustatytos poveikio priemonės;“.

3 straipsnis. 34¹ straipsnio pakeitimas

Pakeisti 34¹ straipsnį ir jį išdėstyti taip:

„34¹ straipsnis. Visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvė ir apribojimai

1. Lietuvos Respublikoje laiduojamas laisvas visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimas iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių.

2. Užsienyje parengtas radijo ir (ar) televizijos programas ir (ar) atskiras programas leidžiama transliuoti ir retransliuoti Lietuvos Respublikoje nepažeidžiant šio ir kitų įstatymų nuostatų.

3. Iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų, ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ar atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, ar užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų kataloguose esančių programų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai:

1) tokios televizijos programos ar atskiros programos pažeidžia šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 5 punkto reikalavimus ir yra visos šio straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos;

2) tokios televizijos programos ar atskiros programos pažeidžia šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto reikalavimus ir yra visos šio straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos.

4. Komisija taiko šio straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones nustačiusi šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 5 punkto reikalavimų pažeidimus tik esant visoms šioms sąlygoms:

1) pažeidimas padaromas bent du kartus per 12 mėnesių;

2) Komisija raštu pranešė visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui, jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakingai institucijai ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;

3) Komisija visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui suteikė teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausytam dėl įtariamų pažeidimų ir priemonių, kurių ji ketinasi imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;

4) konsultuojantis su jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakinga institucija ir Europos Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 1 mėnesį nuo šios dalies 2 punkte nurodyto pranešimo ir įtariami pažeidimai daromi toliau.

5. Komisija taiko šio straipsnio 3 dalyje nurodytas priemones nustačiusi šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkto reikalavimų pažeidimus, tik esant visoms šioms sąlygoms:

1) Komisija pranešė visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui, jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakingai institucijai ir Europos Komisijai apie įtariamą pažeidimą ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu toks pažeidimas pasikartos;

2) Komisija visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui suteikė teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausytam dėl įtariamo pažeidimo ir priemonių, kurių ji ketinasi imtis, jeigu toks pažeidimas pasikartos.

3) pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos.

6. Skubiu atveju, ne vėliau nei per 1 mėnesį nuo įtariamo pažeidimo dienos, Komisija gali nesilaikyti šio straipsnio 5 dalies nuostatų. Tokiu atveju Komisija apie taikomas priemones turi kuo greičiau pranešti Europos Komisijai ir Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, atsakingai institucijai, taip pat nurodyti priežastis, kodėl Komisija mano, kad tai yra skubus atvejis. Šios dalies reikalavimai taikomi tik imantis priemonių prieš visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėją, kuris priklauso Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai.

7. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti griežtesni ar išsamesni televizijos programų transliavimo reikalavimai, negu nustatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, o kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai priklausantis televizijos programų transliuotojas transliuoja televizijos programą, kurios visa ar didžioji dalis skirta Lietuvos Respublikos teritorijai, Komisija kreipiasi į jurisdikciją turinčios Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės atsakingą instituciją, kad būtų pasiektas abi valstybes tenkinantis bet kokios iškeltos problemos sprendimas. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis televizijos programų transliuotojas transliuoja televizijos programą, kurios visa ar didžioji dalis skirta kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės teritorijai, nesilaikydamas tos valstybės teisės aktuose nustatytų griežtesnių ar išsamesnių televizijos programų transliavimo reikalavimų, negu nustatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, ir gavusi tos valstybės kompetentingos institucijos pagrįstą prašymą, Komisija kreipiasi į transliuotoją su prašymu laikytis atitinkamos valstybės nustatytų televizijos programų transliavimo reikalavimų. Ne vėliau kaip per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos Komisija informuoja prašymą pateikusios valstybės kompetentingą instituciją apie pasiektus prašyme iškeltos problemos sprendimo rezultatus.

8. Jeigu Komisija nustato, kad šio straipsnio 7 dalyje nurodytu atveju iškeltai problemai spręsti pasiektų rezultatų nepakanka, o televizijos programų transliuotojas, kurio programos pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, įsisteigė kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės jurisdikcijai priklausančioje valstybėje, siekdamas išvengti griežtesnių nurodytoms sritims keliamų reikalavimų, negu nustatyti Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, taikomų Lietuvos Respublikoje įsisteigusiems televizijos programų transliuotojams, Komisija turi teisę nustatyti tam televizijos programų transliuotojui galimas taikyti objektyviai būtinas, taikomas nediskriminuojant ir proporcingas tikslams, kurių siekiama, tinkamas priemones ir jų imtis.

9. Komisija taiko šio straipsnio 8 dalyje nurodytas priemones tik esant visoms šioms aplinkybėms:

1) Komisija yra pranešusi Europos Komisijai ir Europos Sąjungos valstybei narei, kurioje įsisteigęs televizijos programų transliuotojas, apie ketinimą imtis šio straipsnio 8 dalyje nurodytų priemonių, nurodydama priežastis, kuriomis ji grindžia savo vertinimą;

2) Europos Komisija nusprendžia, kad numatytos taikyti priemonės suderintos su Europos Sąjungos teise ir kad vertinimai, kuriuos Komisija atliko pagal šio straipsnio 7 ir 8 dalis imdamasi šių priemonių, yra tinkamai pagrįsti.

10. Jeigu Europos Komisija nusprendžia, kad priemonės nesuderinamos su Europos Sąjungos teise, tai Komisija neturi teisės imtis pasiūlytų priemonių.

11. Iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, ar katalogų laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje gali būti sustabdytas Komisijos sprendimu, jeigu tokios valstybių televizijos programos ir (ar) atskiros programos, ir (ar) katalogai pažeidžia šio įstatymo 17 arba 19 straipsnių reikalavimus. Komisija savo sprendime nurodo, kokios priemonės ir nuo kada bus taikomos, siekiant sustabdyti minėtų televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Numatomos taikyti priemonės ir jų taikymo terminai turi būti proporcingi padarytiems pažeidimams, o taikoma priemonė turi būti parinkta atsižvelgiant į subjektą, kuriam ji taikoma, ir viešosios informacijos skleidimo būdą.

12. Pagal šio straipsnio 11 dalį priimtas Komisijos sprendimas dėl televizijos programų ir (ar) atskirų programų, ir (ar) katalogų priėmimo sustabdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgiau kaip 72 valandoms gali būti priimamas tik gavus Vilniaus apygardos administracinio teismo sankciją.“

4 straipsnis. 48 straipsnio pakeitimas

1. Pakeisti 48 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) už šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytos neskelbtinos informacijos paskelbimą, teikimą skleisti ir skleidimą – taikyti šio straipsnio 3 dalyje nurodytą baudą radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojams bei užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjams;“.

2. Pakeisti 48 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Transliuotojui, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjui už šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos paskelbimą, o retransliuotojui, kitam asmeniui, teikiančiam Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, – už šio įstatymo 33 straipsnio 12 dalies 1 ir 2 punktuose, taip pat šio įstatymo 34¹ straipsnyje nurodytų Komisijos sprendimų nevykdymą gali būti skiriama bauda iki 3 procentų transliuotojo, retransliuotojo, kito asmens, teikiančio Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjo bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, o tais atvejais, kai bendrąsias metines pajamas apskaičiuoti sunku arba neįmanoma, – iki vieno šimto tūkstančių eurų.“

5 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas

Papildyti priedą 6 punktu:

„6. 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808 kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL 2018 L 303, p. 69).“

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

Respublikos Prezidentas

Teikia Seimo nariai Vytautas Kernagis, Ramūnas Karbauskis, Stasys Tumėnas, Raminta Popovienė, Ona Valiukevičiūtė

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I-1418 19, 31, 34¹, 48 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai:

Lietuvoje 2019 m. artėja net treji rinkimai o 2020 m. – dar vieni Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugo ministerijos parengtame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime 2018 nurodoma, kad „Rusija aktyviai bandė daryti įtaką kitų valstybių vidaus politiniams procesams. Siekta paveikti rinkimų rezultatus skleidžiant dezinformaciją ir propagandą per žiniasklaidą, socialinius tinklus, vykdant kibernetines operacijas. Taip pat buvo skatinamos diskusijos tiesiogiai su balsavimu nesusijusiomis, tačiau jautriomis ir visuomenę supriešinančiomis temomis. Tokiais būdais mėginta mažinti Vakarų visuomenių pasitikėjimą demokratiniu procesu ir skatinti vidinį susipriešinimą.“

Susirūpinimą dezinformacijos įtaka demokratiniams procesams, ypač rinkimams, reiškia ir Europos Vadovų Taryba bei Europos Komisija. 2018 m. gruodžio 5 d. priimtame Kovos su dezinformacija veiksmų plane Europos Komisija taip pat atkreipė dėmesį į 2019 m. Europos Parlamento rinkimus ir tai, kad iki 2020 m. valstybėse narėse vyks daugiau kaip 50 prezidento, nacionalinių, regioninių ar vietos valdžios institucijų rinkimų, dėl ko būtina nedelsiant dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti laisvus ir sąžiningus demokratinius procesus.  

Europos Komisija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors socialiniai tinklai tapo svarbia dezinformacijos skleidimo terpe, daugelyje regionų didelę reikšmę tebeturi tradiciškesnės priemonės, tokios kaip televizija. Kaip skelbiama Kantar TNS Metinėje žiniasklaidos tyrimų apžvalgoje 2017 metais, net ir vystantis technologijoms laiko, praleidžiamo prie televizoriaus ekrano, trukmė auga, o ypač ši trukmė auga tarp suaugusių Lietuvos gyventojų. Daugiausia gyventojų per parą pasiekė TV (83,6 proc.), internetas (67,9 proc.), toliau – radijas (49,1 proc.), spauda (22,7 proc.).

Tuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose stebimos ženklios spragos, juose nenumatyta efektyvių priemonių operatyviai kovai su dezinformacijos ar kitos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios informacijos sklaida viešojoje erdvėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją, dezinformacijos skleidimas valstybės viduje yra apskritai nebaudžiamas. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRTK) savo sprendimu ne ilgiau kaip 3 mėnesiams sustabdo transliavimo licencijos ir (ar) retransliuojamo turinio licencijos galiojimą, jeigu transliavimo licencijos turėtojas paskelbia inter alia dezinformaciją ir jam per paskutinius 12 mėnesių už tokį pažeidimą jau buvo skirta šio įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta bauda arba taikytos kitos šiame įstatyme nustatytos poveikio priemonės. Visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta galimybės skirti baudą transliuotojui už dezinformacijos paskelbimą, taip pat nėra numatytų kitų poveikio priemonių, taikytinų transliuotojų atžvilgiu už dezinformacijos paskelbimą, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 15 dalyje numatyta poveikio priemonė – transliavimo licencijos galiojimo laikinas sustabdymas dėl teisinio reglamentavimo ydingumo taip pat negali būti pritaikyta praktikoje. 

Priemonių, kaip kovoti su dezinformacija ar kita nacionalinio saugumo interesams kenkiančia informacija, skleidžiama televizijos programose, kurių transliuotojai įsisteigę Europos Sąjungoje, taip pat nėra. Reikia pripažinti, kad iki šiol galiojusios Europos Sąjungos teisės normos, įtvirtintos 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (kodifikuota redakcija) (OL 2010 L 263, p. 15), suteikė tik labai siauras galimybes Europos Sąjungos valstybėms narėms sustabdyti iš kitų valstybių narių transliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą. Tačiau 2018 m. lapkričio 14 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1808, kuria, atsižvelgiant į kintančias rinkos realijas, iš dalies keičiama Direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva), (OL 2018 L 303 p. 69) (toliau – Direktyva (ES) 2018/1808). Direktyva (ES) 2018/1808 išplečia pagrindų, leidžiančių riboti iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių transliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą, sąrašą, į jį įtraukiant ir informaciją, keliančią didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą, taip pat įgalina valstybes nares skubiais atvejais taikyti „greito reagavimo procedūrą“ siekiant sustabdyti iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių transliuojamų televizijos programų laisvą priėmimą. Direktyva (ES) 2018/1808 įsigalioja 2018 m. gruodžio 18 d. ir į nacionalinę teisę turės būti perkelta per 21 mėnesio laikotarpį. Tačiau atsižvelgiant į pastaraisiais metais susiklosčiusią geopolitinę situaciją, 2019 m. vyksiančių rinkimų kontekstą ir dėl to išaugusius Lietuvos informacinės erdvės apsaugos stiprinimo poreikius, siekiant operatyviau ir efektyviau užkirsti kelią grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios informacijos skleidimui Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 33, 34¹, 47, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektu (toliau – įstatymo projektas) siūloma neatidėliojant į nacionalinės teisės sistemą perkelti Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas, kuriomis pakeičiamos Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio nuostatos, susijusios su laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu. Atsižvelgiant į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje nėra eksplicitiškai išskirta, kokia informacija laikytina keliančia didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą, taip pat į Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, išskirtas informacijos kategorijas, keliančias grėsmę nacionalinio saugumo interesams, ir kartu siekiant teisinio aiškumo, tikslinga Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje aiškiai išskirti draudžiamos skelbti informacijos kategoriją – prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą informaciją.

Galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija įgalina imtis poveikio priemonių dezinformaciją platinančių televizijos ar atskirų programų, taip pat katalogų, transliuojamų ar retransliuojamų arba internete platinamų  iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, atžvilgiu. Šiuo atveju LRTK gali taikyti proporcingas priemones siekdama sustabdyti transliuojamų, retransliuojamų ar platinamų internete televizijos programų, atskirų programų ar katalogų laisvą priėmimą Lietuvos Respublikoje. Visuomenės informavimo įstatyme nėra detalizuojama, kokių konkrečių priemonių LRTK gali imtis, tačiau nustatyta, kad priemonės ir jų taikymo terminai privalo būti proporcingos padarytiems pažeidimams ir parinktos atsižvelgiant į subjektą, kuriam jos taikomos, bei į viešosios informacijos skleidimo būdą. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnio 12 dalies nuostatomis, LRTK sprendimą dėl televizijos programos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių priėmimo sustabdymo visais atvejais turi sankcionuoti Vilniaus apygardos administracinis teismas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Direktyva (ES) 2018/1808 leidžia taikyti greito reagavimo procedūrą Europos Sąjungos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų ar užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų atžvilgiu, sistemiškai turėtų būti numatyta ir operatyvi laisvo televizijos programų, kurios transliuojamos ar platinamos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, ribojimo procedūra.

Atsižvelgiant į išdėstytą, įstatymo projektu siekiama:

1. perkelti į nacionalinę teisę Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas, kuriomis pakeičiamos Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio nuostatos, susijusios su laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu;

2. numatyti galimybę operatyviai reaguoti ir ne ilgiau kaip 72 val. riboti laisvą televizijos programų, kurios transliuojamos ar platinamos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, priėmimą Lietuvos Respublikoje, įgalinant LRTK priimti sprendimą, kuris nėra teisminio sankcionavimo objektas.

2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:

Įstatymo projektą inicijavo Lietuvos radijo ir televizijos komisija, parengė – Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto sudaryta darbo grupė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektui dėl Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos dalinio perkėlimo parengti.

3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai:

Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnyje įtvirtinti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo laisvės apribojimai atitinka Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnyje nustatytą reguliavimą, inter alia nustatyta, kad iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių transliuojamų ar retransliuojamų arba internete platinamų televizijos programų ar atskirų programų, kai perduodama tik atskira programa, laisvas priėmimas Lietuvos Respublikoje laikinai sustabdomas, kai yra visos šios sąlygos:

1) tokios televizijos programos pažeidžia šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar 4 punkto reikalavimus;

2) šios dalies 1 punkte nurodytas pažeidimas padaromas pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo pažeidimo padarymo dienos;

3) Komisija, nustačiusi šio įstatymo 17 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar 4 punkto pažeidimą, pranešė televizijos programų transliuotojui ir Europos Komisijai apie įtariamus pažeidimus ir apie priemones, kurių Komisija ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos;

4) konsultuojantis su televizijos programas transliuojančia valstybe ir Europos Komisija nepavyksta susitarti abipusiu sutarimu per 15 dienų nuo šios dalies 3 punkte nurodyto įspėjimo ir tariami pažeidimai daromi toliau.

Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad LRTK sprendimą dėl televizijos programos iš ne Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės valstybių ar kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių priėmimo sustabdymo visais atvejais turi sankcionuoti Vilniaus apygardos administracinis teismas

4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:

Įstatymo projektu siūloma perkelti Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatas, kuriomis keičiamos Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio nuostatos, susijusios su laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo iš Europos Sąjungos valstybių narių apribojimu, inter alia Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje detalizuojant grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams keliančios informacijos kategorijas, taip pat papildant draudžiamos skleisti informacijos kategorijas informacija, kuria skatinamas visuomenės sveikatai ypač pavojingas elgesys. Suderinant su perkeliamomis Direktyvos (ES) 2018/1808 nuostatomis, siūloma pakeisti Visuomenės informavimo įstatymo 34¹ straipsnyje nustatytą laisvo visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo laikino sustabdymo tvarką ir sąlygas, t. y. nustatyti:

1. vienodus laisvo programų priėmimo ribojimų pagrindus ir tvarką, taikytinus tiek užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis kataloguose esančių programų atžvilgiu, tiek ir taikomus televizijos programoms;
2. nustatyti skirtingas televizijos programų ir (ar) atskirų programų laisvo priėmimo ribojimo taisykles, taikytinas priklausomai nuo to, kokias Visuomenės informavimo įstatymo saugomas vertybes (draudžiamos platinti informacijos kategorijas) jos pažeidžia;
3. nustatyti skubaus reagavimo procedūros taikymo galimybę, kurią taikant LRTK galėtų apriboti laisvą televizijos programų ir (ar) atskirų programų priėmimą Lietuvos Respublikoje, kuomet būtų skleidžiama prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija.  

Sistemiškai įvertinus Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas ir poveikio priemones, taikytinas už neskelbtinos informacijos paskelbimą, dezinformacijos kategoriją siūloma įrašyti 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte, greta kitų draudžiamos skelbti informacijos kategorijų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su grėsmėmis nacionalinio saugumo interesams, kas leistų išspręsti nebaudžiamumo už dezinformacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse problemą.

Įstatymo projektu bus sudarytos galimybės greičiau ir efektyviau užtikrinti visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų priėmimo, kai tokių paslaugų teikimas kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimą, sustabdymą.

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo“, 4 punktu, teikiamam įstatymo projektui numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas neatliekamas.

Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma.

6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:

Priimtas įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu įstatymo projektu nenumatoma reguliuoti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas neatliekamas.

7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:

Priimtas įstatymo projektas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai.

8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, įstatymai, kuriuos būtina priimti, galiojantys įstatymai, kuriuos reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:

Priimto įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti nereikės priimti naujų teisės aktų, šiuo metu galiojančių teisės aktų pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės.

9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:

Įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimus. Įstatymo projekte nėra nustatomos naujos sąvokos ir jas įvardinantys terminai.

10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:

Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus.

11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:

Priėmus įstatymo projektą įgyvendinamųjų teisės aktų parengti nereikės.

12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):

Priimtam įstatymo projektui įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės.

13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:

Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta.

14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis:

Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą: „programa“, „televizijos programa“, „neskelbtina informacija“, „laisvas priėmimas“, „laikinas sustabdymas“, „Lietuvos radijo ir televizijos komisija“.

15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:

Nėra.

Teikia Seimo nariai Vytautas Kernagis, Ramūnas Karbauskis, Stasys Tumėnas, Raminta Popovienė, Ona Valiukevičiūtė