Sekmadienio pasakėčia. „Šauktiniai“ ir tuo patenkinti

Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione tarnaujantys jaunesnieji eiliniai Gintarė Bujaitė ir Mindaugas Vilkas į devynerių mėnesių karo tarnybą ateiti nutarė patys. Kaip ir didžioji dalis šauktinių, tarnybą šie kariai pradėjo Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje, kuriame diplomuota kineziterapeutė Gintarė ir nemažai darbų civiliame gyvenime išmėginęs Mindaugas baigė bazinį kario kursą. Būsimieji karo inžinieriai pasakoja, kaip pavyko integruotis į kariuomenę ir atskleidžia, ko labiausiai norisi būnant „priešakinėse linijose“.

Apie save: „Norėjosi kažko daugiau“

Gintarė: Man 24 metai, esu baigusi kineziterapijos studijas bei masažo techniką. Dirbdama pagal specialybę vis mąsčiau,kad noriu kažko daugiau. Paskatinta geriausios draugės, kuri taip pat tarnauja Lietuvos kariuomenėje, užpildžiau prašymą ir štai, aš jau čia. Tarnauti atėjau savanoriškumo principu, bazinį kursą baigiau Jonušo Radvilos mokomajame pulke, o šiuo metu tarnauju Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Šiuo metu esu išbandymo savęs laikotarpyje, nors atėjau su tikslu dirbti pagal savo specialybę, įmanomas dalykas, kad kariuomenėje atrasiu save iš naujo visai kitoje srityje.

Mindaugas: Iki atvykstant tarnauti į privalomąją pradinę karo tarnybą ilgą laiką manyje vyko vidinė diskusija ar eiti tarnauti ar ne. Ir nepaisant to, kad nuspręsdavau – ne, prie šio klausimo sugrįždavau vėl ir vėl. Tad galiausiai nusprendžiau, kad neabejočiau ir negalvočiau apie tarnybą, jei kažkas manęs ten nedomintų ir neviliotų. Taigi, sprendimas buvo priimtas ir tam sprendimui jokių  išorinių trikdžių nebuvo.

Tarnybos pradžia: „Staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis“
 
Mindaugas: Pradėjus tarnybą, pirmos kelios dienos buvo labai keistos, atrodė, kad staiga gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis: rikiuotės nurodymai, nesupratimas kur esu ir kas vyksta, nejaukus miegas buvo pirmą naktį. Viskas keitėsi gana greit, ypač, per pirmąsias savaites. Uniforma greitai priaugo, rutina pasidarė įprasta. Kuomet prasidėjo kariniai mokslai, mankštos ir pratybos laikas tiesiog pralėkdavo, atrodė, tik išėjai trumpam į mišką ir štai grįžti pavargęs, bet ir su džiaugsmu. Pradėjus tarnybą baziniame kario kurse mano draugų ir pažįstamų požiūris į mane tikrai nepasikeitė, sakyčiau didesnį įspūdį tarnyba padarė man. Manyje vyko asmeniniai pokyčiai: atsirado daugiau pasitikėjimo, pradėjau jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir tarnybos draugus.

Gintarė: Pats geriausias dalykas, kuris nutiko man tarnaujant pirmuosius mėnesius kariuomenėje tai, kad tiek emociškai, tiek fiziškai jau dabar aš tapau stipresnė. Padidėjo pažįstamų ir draugų ratas, ir save pažinau šiek tiek daugiau iš kitos pusės. Labai patiko lauko taktikos pratybos ir šaudymai. Pratybose teko įvairių situacijų ir užduočių,  kurias įvykdžius - jautiesi viską galinti, nors  jas atliekant tekdavo patirti nemažai streso. Aš pati niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie mėgsta aktyvų gyvenimo būdą. Esu jautri ir maniau negalėsianti iš savęs išspausti nieko daugiau, todėl labai gerai, kai yra kas nurodo kaip, kada ir ką daryti.

Bazinis kursas: „Po jo sunkiai beatpažintume karius“

Gintarė: Mano tarnyba kariuomenėje dar tik įsibėgėja, bet Bazinį kario kursą baigiau. Prisimindama pirmuosius mėnesius kariuomenėje, bazinį kario kursą, galiu pasakyti, jog gyvenimo sąlygomis skųstis negaliu, nors, atrodė, jos tikrai dalinyje nebuvo pačios geriausios, bet kaip sakoma, ten kur mūsų nėra visada atrodo viskas geriau. Pavyzdžiui: sėdi apkase, svajoji apie miegmaišį, o kai guli jame – svajoji apie kareivišką lovą, kai guli lovoje kareivinėse mąstai apie namus. Namie tingiai gulinėdamas svajoji apie atostogas Maldyvuose. Tokia jau ta žmogaus prigimtis – visada norisi geriau.

Mindaugas: Tuo metu, kai trys bazinio kario kurso mėnesiai jau artėjo į pabaigą, besiruošiant galutinėms lauko pratyboms sunkiai beatpažintume  karius, kokie jie buvo kurso pradžioje ir kokie tapo kurso pabaigoje, stebint jų pasiruošimą pratyboms: ekipuotė jau paruošta, vedlys su žemėlapiu planuojasi maršrutą, šaulys gelbėtojas kartojasi medicinines procedūras ir t.t. Visi atrodėme gerokai pasitempę nuo tų pirmų dienų.

Apie motyvaciją: „Stipriai prisideda ir vidinis ego“

Mindaugas: Mano galvoje dažnai  apsilanko mintis apie profesionalią tarnybą Lietuvos kariuomenėje, nors dar liko gana nemažai laiko tarnauti privalomoje tarnyboje, ją tęsiant Kaune esančiame J. Vitkaus inžineriniame batalione, tikrai stengsiuosi viską išbandyti ir atrasti tai, kas man labiausiai tinka. Civiliniame gyvenime taip pat esu išbandęs save daugelyje profesijų. Esu dirbęs apskaitininku, mūrininko padėjėju,civilių inžinieriumi, programuotoju. Tačiau tarnyba kariuomenėje ir tas netikėtas stebėjimo iš šalies bei virsmo kariu momentas paliko man labai didelį įspūdį, sukėlė emocijų audrą, pasididžiavimą savimi ir tarnybos draugais. Kiek daug žmogus gali padaryti ir pasiekti, kai turi nustatytą režimą, tikslą ir ne tik pats stumiasi į priekį, bet kartu jį stumia ir motyvuoja vadai, tarnybos draugai.

Gintarė: Žodis ,,kariuomenė“ kai kam asocijuojasi su laiko išnaudojimu veltui, gyvenimo, kurį jaunas žmogus gyveno prieš tai, praradimu. Faktas, kad tokį mąstymą turi žmonės, kurie prie to visiškai neprisilietę arba tiesiog ne tam skirti, juk visi esame skirtingi. Tie, kurie atvyksta tarnauti savo noru, yra kur kas labiau motyvuoti. Žinoma, čia nėra lengva, reikia ne vieną prakaito lašą išlieti, kad pasiektumei savo tikslą ir tikrai būna akimirkų, kai norisi tiesiog viską mesti, bet taip gali nutikti bet kur ir bet kam. Gyvenimas sudėliotas iš įvairių išbandymų , gyvenimo posūkių ir jei ištikrųjų gyveni, visada ir visur sunkumai tave užklups. Visada sakau, kad išbandymai būna skirti stipriems žmonėms. Mane tarnauti motyvuoja tokie paprasti ir tuo pačiu ne itin lengvai paaiškinami dalykai: Lietuvos gamta, gimtinė, lietuvių kalba, papročiai. Kariška aplinka nebuvo svetima ir anksčiau - paauglystėje dalyvaudavau sukarintose vaikų vasaros stovyklose, turiu geriausią draugę, kuri jau 5-erius metus tarnauja ir labai džiaugiasi tarnyba kariuomenėje. Labai stipriai motyvuoja ir vidinio ego veiksnys, kaip įrodymas sau, kad aš galiu. Patikėkite, kartais tikrai neįsivaizduojate, kiek jūs galite.

Kiti pamąstymai: „Karo lauke teisybės ieškoti nebus kada“

Mindaugas: Prieš tarnybą sunku suvokti, kaip gali susibendrauti visiškai svetimi žmonės. Šiandien jau galiu pasakyti, kad tas susibendravimas tarp karių įvyksta žaibiškai, atrodo, savaime nutinka. Kur buvo 160 nepažįstamų žmonių, dabar ten viena kuopa karių ir visi vienas kitą bent kažkiek žinom ir bendraujam.

Gintarė: Dėl tvarkos kariuomenėje jokių  nusiskundimų neturiu, gal tik keletą smulkių pastabėlių, kurias pasiliksiu sau, nes nepamirškim, kad karo lauke teisybės ieškoti nebus kada. Kariuomenės režimas stiprina, ugdo bendrąsias žmogiškąsias vertybes, tokias kaip darbas komandoje, pagalba kitam, valia, ištvermė, atsakomybė ne tik už save, bet ir kitus, laiko planavimas, greitas vykdymas, išklausymas, tvarka ir kitos, kas šiais individualizmo laikais tampa itin aktualu. Be galo didelį dėkingumą jaučiu savo šeimai, kad jie nors ir su didele nuostaba priėmė mano sprendimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Ir iki šiol labai palaiko mane ir padeda emociškai judėti į priekį. Aplinkinių dėmesys pamačius mane su uniforma buvo tai pat labai geras, gavau nemažai pagyrų. Mano nuomone, uniformos dėvėjimas yra labai atsakingas dalykas – ji tarsi  tave drausmina ir įpareigoja. Be abejo, ji visuomet turi būti švari ir tvarkinga, batai švariai nuvalyti, nes kiekvienas iš mūsų, karių, esame kariuomenės veidas.

Parengė Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas.

Šaltinis: KAM