Smulkių ir savanaudžių tamsi visuomenės didžiuma – silpna valstybė

Esama Lietuvos valstybės padėtis verčia pradėti tokiu piktu pavadinimu, tačiau atėjo laikas įvardinti reikalus jų tikraisiais vardais. Prieš pradėdami gvildenti tautos „atstovų“ – Seimo, prezidentūros bei jų sugeneruotos vyriausybės ir įvairių visuomeninių darinių neįgalumus, panagrinėkime R.Janutienės laidoje išsakytą prof.V.Radžvilo mintį, kad tauta ir valstybė yra besąlyginės vertybės, o valstybė be visuotinai įsigaliojusių sambūvio taisyklių tėra plėšikų gauja.

Vienas būdingiausių homo sapiens bruožų yra konkuravimas už resursus, suvokiamas priklausomai nuo situacijos, kaip kova už gamtos ar kitų žmonių surinktas bei sukurtas gėrybes artimoje teritorijoje, o šiais laikais dar ir kaip varžymasis už didesnę rinkos dalį, geresnį postą, dailesnę ar stipresnę antrą pusę, pagaliau už pripažinimą ar garbę. Aukščiausiame lygmenyje – globalus šešto didžiausių etnosų konkuravimas. Greta naujos XXa. tendencijos – kooperavimosi.

Įžvalgusis filosofas E.Fromas, beje, padedamas žmonos konstatavo penketą šiuolaikės visuomenės tipažų - fatalistinį (davatkišką), užsisklendėlio kaupėjo („mano namai – mano tvirtovė“), rinkos žmogų („viskas perkama viskas parduodama“), karjeristą, ir pozityviausią – produktyvųjį žmogų, kurio esmė yra pagarba ir meilė viskam bei supratingumas. Lietuvoje akivaizdžiai vyrauja pirmi keturi tipažai. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių jau susitaikę su likimu, nemenka dalis tveria kuo aukštesnę tvorą bergždžiai tikėdami, kad blogis ją neperlips, rinkoje mušasi gerokai virš 100 tūkst. įvairaus kalibro verslo savininkų, o partijose ir administravimo įstaigose vyksta intrigos ir nuožmokas valdžiažmogių konkuravimas be padorumo taisyklių, jau vien dėl to, kad jos, nėra formaliai pakankamai detaliai apibrėžtos. Tad neretai kiekvienam tenka ne pagal darbą, jo rezultatus, o pagal priklausomumą koalicijai – klanui, grupuotei, kol tai naudinga. Tada belieka prisiminti Merfi dėsnį, kad kiekvienas kyla iki savo nekompetencijos ribos dar ir todėl, kad viršininkas dažniausiai stengiasi susirasti pavaldinius mažiau gabius už jį patį. Juk kėdė svarbiausia.

Teigiama, kad jei visuomenėje supratingoji išsilavinusi šviesuomenė rūpinasi valstybės reikalais mažesniu būriu nei 5 proc. visos šios bendruomenės, tai ji yra pasmerkta. Kadangi konkuruoja ne tik atskiri individai, bei jų įvairiausių dydžių vienokio ar kitokio tvarumo koalicijos – šeimos, giminės, firmos, partijos, bet, pagaliau ir valstybės ar net etnosai. Arabų pasaulis pakurstomas kremliaus –vienas ryškiausių pavyzdžių.

Politika yra kova už didžiausių žmonių sluoksnių, ir, netgi, tautos interesus, o ne dalyvavimas atitinkamuose ritualuose – taip ją suvokia didžiuma. Taigi joje tarptautiniu mastu ir iškyla valstybės „rėmo“, bei jo žmogiškojo užpildo -tautos – visuomenės su savo kalba, paprotine kultūra, kaip taisyklė kaitinama jos istorijos skriaudų konkuravime naratyvo, svarba. Perfrazuojant garsųjį vokiečių militarizmo teoretiką Klauzevicą tenka pastebėti, kad politika tai yra karo tąsa taikesnėmis priemonėmis. Karo, kur kovoja ir konkuruoja visi su visais. Nors manoji karta pakliuvo į auksinį taikos su mažytėmis išimtimis istorijos periodą po I pasaulinių durtynių, sprogdynių ir dujų atakų su 13 mln. aukų bei II pasaulinio globalių manijakų paranojikų revanšistų Hitlerio ir Stalino sukeltų žudynių jau su 27 mln. aukų, o IV techninė revoliucija žada žmoniją išvaduoti nuo sunkaus fizinio darbo, tačiau trečio ir ketvirto tipažų demagogų apgautiems ir apvogtiems bei išblaškytiems Lietuvos žmonėms – pirmam, antram bei penktam tipažams, iškilę ir vis aštrėjančios problemos artimajame bei vidutiniame periode nežada nieko geresnio. Tad pažvelkime, kaip vyksta visuomenės organizavimo bei saviorganizacijos procesai.

Konvejeris negali sustoti

Visuomenės raidos kryptį galima aiškinti jos vedančiosios dalies kuriama dominuojančios VIZIJOS – STRATEGIJOS – PROGRAMOS – VEIKSMŲ PLANO – ĮSTATYMŲ RINKINIO – BIUDŽETINIŲ LĖŠŲ PLANAVIMO ir kitų pinigų „įsisavinimo“ grandinėlės visuma.

Sisteminės valdžion pakliuvę partijos su keletu marginalesnių, kaip taisyklė, sukasi ir dar trinasi prie dviejų trijų paskutiniųjų, tačiau atėjus rinkimams būna prisimenamos ir kitos - pirmosios įprastinės privalomos politinio ritualo dedamosios. Samdomi ar priviliojami „partiniai rašytojai“, komunikavimo technologai, kurie dar išsunkia ir pagaulesnį obalsį, tęsiant tradiciją nuo „Už Sąjūdį, už Lietuvą“ iki „Tvarkos teisingumo“, „Nusipelnėme gyventi geriau“, „Svarbiausia žmogus“, „Darna“.

Taip yra todėl, kad partijų programų, kurios yra įstatymu numatytas atributas, niekas, apart, politologų neskaito, juolab visuomenėje tolydžiai mažėjo pasitikėjimas partokratija, o partijos virto pigiomis politinėmis retorikos loterijomis, kuriose, kaip taisyklė, fragmentinėmis, charizmą auginančiomis magiškomis prakalbomis viliamasi prasimušti į valdžią – savivaldos ar seimo lygmenyse.

Visgi, lietuvių išmintis sako, „devynis kartus matuok, dešimtą rėžk“, todėl aukščiau įvardinta grandinėlė yra, neabejotinai, verta dėmesio artėjant TIESOS visuomenėje momentui, kuriame reikalaujama pagal teorinį demokratijos standartą, kad žodis nesiskirtų nuo darbų arba pažadai būtų vykdomi.

Akivaizdu, kad visos Lietuvos partijos pasirodė negebančios visuotinės išorinės ir vidinės konkurencijos aplinkoje spręsti valstybei ir visuomenei iškilusių iššūkių bei problemų. Taip nutiko ne tik dėl visuotinio politikų sugedimo, kaip teigia vienas iš gajų mitų, bet ir dėl objektyvaus valstybės valdymo ir savivaldos sudėtingumo – įvairių parametrų ir procesų apimčių bei platumo. Tie valstybės kontrolės prieš keletą metų įvardinti 1782 ministerijų klerkų naudojami kriterijai, devynios dešimtys strategijų, keletas šimtų tūkstančių teisės aktų generuojamų vietinės ir ES biurokratijos bei 2.5 tūkst. kasmet vykdomų valdžios investicijų gerai iliustruoja pageidautiną intelekto ir taikomojo mokslo svarbą valstybės reikalams. Pridurkime dar ir paprotines puikybės apraiškas ir manymą, kad Seimas LDK laikų pavyzdžiu, kai į jį susirinkdavo kilmingiausi bei turtingiausi, gali bei turi spręsti viską. Prieš tris keturis šimtų metų tai būdavo, kaip taisyklė, kariuomenės finansavimo ar naujo karaliaus rinkimo reikalai. Ir nors dabartiniams seimams iškilusi problematika globalizmo sąlygomis yra šimteriopai platesnė kartu su visa informacijos gausa, jie toliau veikia iš esmės pagal atgyvenusį modelį, kadangi Lietuvos visuomenėje nėra natūralaus darbo pasidalijimo teisėkūroje bei administravimo – lėšų paskirstymo planavime tarp politikų, biurokratijos ir mokslo institucijų. „Mūsų niekas neklauso“ –teigė ir Mokslų Akademijos prezidentai ir Lietuvos Mokslo tarybos pirmininkai.

Tokioje situacijoje politika Seime didžiąja dalimi tampa ne gautų mokslu grįstų projektų arbitražas –atitinka neatitinka visuomenės didžiumos interesus, o politikos imitavimas – biurokratinio įstaympataisdavystės konvejerio aptarnavimas, savireklama iš tribūnos ir žiniasklaidoje nesibaigiančių rietenų, beje, turinčių pagrindo godumo atskleidime, spec.tarnybų intrigų aplinkoje bei savų asmeninių piniginių interesų tenkinimu.

Didžioji visuomenės raidos programavimo grandinėlė dokumentų pavidale lieka neįdomia ir nereikalingo užpildo ritualine rašliava, o įstatymus beprotišku du tris kartus viršijančiu Estijos bei Latvijos teisėkūrą tempu toliau sau generuoja išvešėjusi biurokratija, kurią įtakingųjų biurokratų dalis - „rykliai“ besidalijantys milijonus ir net milijardus yra itin suinteresuoti, nes seimūnams įnikus į daugybę popierių jiems patiems elementariai nelieka laiko parlamentinei pagrindinių valstybės finansinių srautų kontrolei. Taip ir D.Grybauskaitė sugebėjo net 600 mln. eurų atimti iš nykstančio kaimo ir permesti Ignalinos AE konservavimo „plovykloms“.

O kad mūsų Seimai yra jau pakankamai „nuprotėję“, rodo keletas pastarųjų pavyzdžių. Mūsų demokratijai žengiant į ketvirtą dešimtmetį Seime diskutuojant apie pareigūnų algas iki šiol nesuvokta, kad jos turi būti atlyginimai už pasiektus rodiklius – rinkinėlius iš tų pačių įvardintų 1782. Tad ar reikia stebėtis, kad pats A.Kubilius po premjero S.Skvernelio metinės ataskaitos Seimui klausia – „o kas taip per žanras?“. Juk jei nėra tarp tų rodiklių gausos įtvirtinti įstatymu patys svarbiausi gerovės daugumai, tai premjero kalbų rašinėtojai toliau tęsia tradiciją užsiimti savigyra reitingų auginimams, kurio su demokratija (įsipareigojimai- atsiskaitinėjimai) nieko bendra neturi.

Deja, kiek buvo aiškinta rodiklių hierarchijos reikšmė už tai buvusiam atsakingam V.Bukauskui, o dabar ir P.Urbšiui, vadovaujančiam Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui bei jo kolegoms – viskas stovi vietoje, net po to kai ant stalo buvo padėti atitinkami įstatymų projektai.

Beliks iškalti ant Seimo, vyriausybės, o gal ir prezidentūros durų žodžius:

„PREMJERAS ATSAKO UŽ GEROVĖS DIDĖJIMO TVARUMĄ TEISĖKŪRA, EDUKACIJA, APSAUGA (sveikatos, aplinkos ir krašto bei vidaus), KULTŪRA, APRŪPINIMU BŪSTU, SUTARTIMIS SU KITOMIS VALSTYBĖMIS, o taip pat už

ES IR LIETUVOS BIUDŽETINIŲ LĖŠŲ EFEKTYVŲ ĮSISAVINIMĄ GEROVĖS DAUGUMAI DIDINIMO POLITIKOJE PAGAL ŠIUOS RODIKLIUS:

BVP, SOC.NELYGYBĖS KOEFICIENTAS, UŽIMTUMAS, NUSIKALSTAMUMAS, APLINKOS ( Gamtinės, urbanistinės ir informacinės)KOKYBĖ, SVEIKATINGUMAS, ILGAAMŽIŠKUMAS, Dirbantieji/išlaikytiniai, (Algos, pensijos, stipendijos, pašalpos/kainos), valstybės skola... „.

Trumpai ir glaustai. Dar būtų galima pridurti ir bent penkiolikos pagrindinių valstybės problemų bei iššūkių sąvadą už kurį vyriausybė turėtų atsiskaitinėti nuolat seimui, tačiau egzistuojantis vyriausybės valandos ritualas, kuriame smulkiais klausimėliais, dažniausiai purvasklaidos primestomis „špilkomis“, seimūnai „kutena“ ministerius ar premjerą, nieko bendro su sisteminiu valstybės reikalų aptarimu neturi.

Politinės gegužinės impulsas lenkia sąjūdinį birželio Forumą

Artimiausia ateitis ženkli dviem įvykiais: socialiberalios, magnatams ir koncernams palankios V.Šapokos mokesčių reformos debatais Seime bei istorinę birželio 3d. numatomais sąjūdinio bruzdėjimo bei Forumo plėtotės vilties apraiška.

Pirmasis, būtent, remiasi į labai konkretų aukščiau įvardintą rodiklį – SOCIALINĖS NELYGYBĖS KOEFICIENTĄ viename ar kitame pavidale, kurių esmė ta pati – kiek visuminio turto jau užvaldė turčiai – „šustrikai“, bei kas liko „miamlikams“ – tykiems darbštuoliams, juodnugariams bei socialiai atskirtiems bei pasmerktiems iki „bomžyno“. Lietuva pagal šį nelygybės rodiklį pirmauja pasaulyje drauge su USA. Tik ten pragyvenimo lygmenys gerokai aukštesni bei žmonės pajamingesni, tačiau atotrūkis tų pačių proporcijų.

Vilniaus universitete užvakar įvykęs apsitarimas –disputas yra simptomatiškas. Prof.V.Radžvilas bandė abstrahuoti ir įvertinti situaciją: „kaip jie per paklusnius Finansų ministerijos klerkus mus mausto ir mulkina“, o N.Puteikis išdėstė karišką planą: „bent 5 tūkst. prie Seimo sienų, ir dvidešimt teisingųjų viduje“. A.Maldeikienė išrėžė – trečias dešimtmetis tesimokoma rinkos ekonomikos dogmų, bet ne politinės ekonomijos. Pastaroji tuo ir skiriasi, kad gvildena ir skirtingiausius interesus „pyragų dalybose“, o ne vien „bevėpė“ didinimą.

Taigi, turime akivaizdų dviejų realijų mūsų visuomenėje susidūrimą ir tam tikrą priešpriešą: socialinio ekonominio teisingumo reikalavimą, beje, kylantį labiau iš nuskriaustos ir apvogtos profsąjunginės, o ne socdeminės-krikdeminės politikų terpės, bei tautinio idealizmo sąjūdinį foruminį traukinėlio vėlavimą, kadangi jo naujas „sutūtavimas“ yra pririštas prie istorinės birželio 3d. datos. Vilties teikia, kad po tam tikros kritikos ir viešų klausimų pats prof.V.Radžvilas pradėjo didesnį dėmesį skirti ekonomizmui arba visuomenės juslėms, bet ne vien intelektui, kadangi išvykus beveik milijonui veikliųjų bei protingųjų mūsų autoritarinio mentalumo visuomenėje vyrauja labiau kainų didumo ir turimų lėšų menkumo pajautimo, o ne priežasčių suvokimo bei jų aptikimo poreikio atmosfera.

Į ką tai išsiritulios – nelengva pasakyti, tačiau teturime labai laiku ir vietoje generolo lazdą pasiėmusį N.Puteikį su visuotinio streiko raginimu, keletą dešimčių jo Centro partijos ir JDJ aktyvistų, penkias dešimtis sąjūdžio L.Kerosieriaus pasišventėlių sektantų tebegyvenančių ano stebuklo viltimi, o žmones prie Seimo, kuriame tėra dvi dešimtys teisingųjų seimūnų tegali sutraukti jų pačių piniginis interesas.

Kitaip tariant, viskas priklausys, kaip plačiai bus išsiuntinėta ši N.Puteikio pastraipa: „Vyriausybės siūloma mokesčių reforma naudinga tik 35 tūkst. turtingiausių LT žmonių, kuriems tenka 3,5 milijardo € pajamų per metus ir kurie sumoka tik kelis % mokesčių. Todėl niekas nesikeis biudžeto surinkime - kaip buvo 30% nuo BVP, taip ir liks. Tuo tarpu Estijoj - 35 %. Jei taip būtų pas mus, atsirastų 1,5 milijardo € daugiau, kurių trūksta viešam sektoriui - gydytojams, slaugėms, soc. darbuotojams, mokytojams, policininkams.  O dabar milijonui dirbančiųjų, kurie veža pagrindinę mokesčių naštą, iš esmės tik kelių eurų persiskirstymas. Todėl kartu su kolegomis buriu Seimo narių grupę estiškam/europietiškam modeliui siekti. Bet dar reikia 10 000 mitinguotų po langais, nes Vyriausybę remiantys privačių pensijų fondų valdytojai ir Laisvos rinkos institutą finansuojantys turtingiausieji nenori nei mažinti turtinės nelygybės, nei to papildomo 1,5 milijardo € į biudžetą ir šiandien Seime jie kol kas yra stipriausieji.

ir kiek „Bočių“ bei kitų panašių sambūrių , medikų, mokytojų profsąjungų vadukai yra neparsidavę parsidavę magnatų atstovams – valdžiai. Tautai atėjo kritinis momentas, tačiau sumarinuotas „Sąjūdis“ ir jo kamienas skilęs į liberalią, tautinę bei krikdeminę šakas šiam dalykui yra veik absoliučiai nepasiruošę. Pasimatys iš šios dienos jų suvažiavimo rezoliucijų. Rimtų organizacijų Lietuvoje, išskyrus gerai finansuojamą ir apginkluotą FSB-SVR-GRU-kgb rezidentūrą nėra, tad artimiausius įvykius nulems spontaniškumo momento pagreitis ir prostitutės: žiniasklaidos-purvasklaidos sąmoningumas. Ten irgi žmonės.

Forumas, „Sąjūdis“ ir kiti mohikanai

Norint veikti efektyviai su minimaliomis turimomis sąnaudomis būtina atitinkamai organizuotis. Šia prasme ir Forumas, besilaikantis ant prof.V.Radžvilo bei keleto entuziastų, ir susikivirčijęs „Sąjūdis“ atrodo silpnai. Visas civilizuotesnis pasaulis savo demokratijose išpažįsta mišrų - teritorinį bei elitinį intereso atstovavimą, idant, sostinių centralizmas nesusiurbtų pagrindinių resursų, o ir intelektas bei garbė netaptų sustumti į paraštes. Lietuvoje regionų milijardus jau išsiurbė trys miestai, o seimą užvaldė ir savų reikaliukų pasitvarkytojai pirmoje eilėje, greta keleto idealistų protestuotojų.

Forumas iki šiol nesuvokė elementarios efektyvesnės demokratijos poreikio, nors pasižvalgyti į dviejų rūmų britų, USA, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos parlamentus ar Ispanijos kortesus, jų sąrangą ir ritualus niekas netrukdo. Raginimas forumams steigtis rajonuose yra sveikintinas, tačiau kuo tai baigiasi, aiškinti nereikia. Sąjūdis savo pakilime buvo silpnas jo teminių-probleminių komisijų ir komitetų veikloje, o tai persimetė ir į ponepriklausomybinius seimus. Ir šiame, teisininkė A.Širinskienė vadovavo ... Sveikatos komitetui, verslininkas R.Karbauskis, kurio hobby – kultūros renginiai, užsiėmė Kultūros komiteto vado postą, Finansų ir biudžeto komitetui diriguoja guvaus proto, bet ne profesionalas S.Jakeliūnas, Ekonomikos - inžinierius chemikas R.Sinkevičius, pedagogui V.Simulikui atiteko Žmogaus teisės, restauratorius G.Kirkilas pučia pypkės dūmą Europos reikaluose, teisininkas J.Bernatonis „maudosi“ užsienių politikose be jokios ekonominės dimensijos, o agronomas V.Pranckietis iki šiol nesusiprotėjo, kad ne Seimo komitetai turi posėdžiauti „atbulomis rankomis bei smegenimis“, o jų kuopos – į labai konkrečias problemas orientuotos grupės. Nesakau, kad tai beviltiška sudėtis, tačiau pakankamai neprofesionali. Kodėl ir vėl tai nutiko? Ogi, partijos elitas – klanai, prisidengę obalsiu eiliniais naiviais nariais bei niekam neįdomiu programos tekstu „ima valdžią“. Po to seka minisiterių ir geriau apmokamų komitetų kėdžių dalybos saviems. Bolševikinis kelias, kad virėja gali tvarkyti valstybę yra atviras jau trečias dešimtmetis.

Belieka, pasiguosti, kad dviejų rūmų Seimo idėja apie kurią ir pats rašiau, ir prof.Alf.Vaišvaila kalbėjo, jau įsisuko į Seimo konstitucijos komisiją, ir jei ši susiprotės siūlyti skelti seimą pusiau – į 70 atstovų rūmus bei 71 senato, o rinkiminiame biuletenyje rasis greta renkamo atstovo dar ir 14 pozicijų į konkretų seimo komitetą, su politinės kultūros pageidavimu – tos srities išmanymu ir patirtimis, tai pažanga seiminėjimuose netruks ateiti.

Tvarkingo ir efektyvaus darbo tradiciją reikėtų pradėti diegti būtent visuomenės organizacijose ir partijose. Kas trukdė forumui jau burtis į problemines grupes ir teminius padalinius, kur reikia daug intelekto, apsiskaitymo bei žinių? Bent jau e- jei ne tiesioginiu pagrindu?

Kodėl tokioms grupėms bendriau susiburiant negvildenti tarpžinybinių problemų?

Pamatę, kad tai labai rimta – yra įdirbio, periferijose foruminiai padaliniai dygtų kaip grybai po šiltos liūties. Bet ar susiprotės forumas savo tarybą formuoti iš dvejų padalinių –„atstovų-arbitrų“ ir „problemistų sprendikų“?

Elementaru, tačiau ta prūsiško bismarkinio vienmenio parlamentarizmo tradicija, kur kaip benubalsuotų tradiciškai 20-30 plenarinio pasėdžio dalyvių, vis tiek, savo sprendinį priims dauguma, smelkiasi ir į mūsų seimą, kur tesusirūpinta tik balsavimu „kojomis“. Nes Seimo autoritetas labai menkas, o tai yra didelis minusas būsimiems rinkimams. Visuomenės resursas ir dėl nuovargio ir dėl išvykimo yra pakankamai menkas, todėl pats laikas apmąstyti veikimo ir saviorganizavimosi būdus.

Akivaizdu, kad forumui ir sąjūdžiui tebetrukdo inovatyvaus mąstymo stoka ir aklas ėjimas sąjūdiniu keliu. Betgi, nebus tų mitingų bangos šią vasarą 88-89 pavyzdžiu, o ir uždavinys – labiau griauti išorės jėgas nei kurti naują visuomenę buvo kitas. Forumas irgi gerokai atsilieka nuo virsmo į įtakingą jėgą saviorganizacijos ir mąstymo reikalavimo, kadangi politikos programavimo grandinėje forumas dar tebėra embrioninėje vizionieriškumo būklėje – kur jiems iki programos bei konkrečių įstatyminių projektų, nes tam reikia ne kalbėti, o rimtai dirbti.

Baigiant šiuos situacijos apmąstymus belieka pastebėti, kad lietuvių tauta tėra išmokusi per tris dešimtmečius atlikinėti proginius ritualus, žygiuoti, kartais papiketuoti ar sukvietus Tapinui – stipriau pamitinguoti. Labiau rūpintis sava tvora nei bendru gerbūviu. Pati partijų, seimo, vyriausybės reglamentinė struktūra ir funkcionavimas gerovės daugumai kūrime yra beviltiški, tačiau, anaiptol, ne tokie lėšų „įsisavinimuose“ bei savireklamose. Demokratija yra išvirtusi į anarchiškų veiklų impulsų entropiją, o objektyviai bešališkai žvelgiant, ryškesnė per tris dešimtmečius tebuvo anos valdžios energetinė bei šios - A.Verygos antialkoholinė – D.Kepenio sveikuoliška politinė linija.

Valstybė ir tauta pasaulyje, išties, yra didelės vertybės šiame visuotinio konkuravimo laikmečio perėjime link kooperuotumo, tačiau jos išlikti gyvybingomis tegali tik tinkamai organizuodamos savo veikimą. Tam reikia atmesti tiek bajoriškas LDK seiminėjimų, atvedusių į žlugimą tradicijas, tiek ir atsikratyti fragmentinio mąstymo, abstrakčios lozunginės tuščiakalbystės.

Įstatymus duokit, konkrečius įstatymus eidami į seimą, o ne, kaip taisyklė, neįgyvendinamus pažadus. Tai ir sukūrė susvetimėjimo valstybei atmosferą beia atomizuotą visuomenę.

Politinės kultūros reikalavimas programuojant valstybės raidą yra akivaizdus – priešrinkiminių pažadų grandinėje turi atsirasti ir itin konkretūs bent jau dešimties pagrindinių įstatyminių idėjų kruopštūs, juridiškai nepriekaištingi išdėstymai. Kitaip tariant – klokite mokesčių tarifus, biudžeto išklotinę arba „tik nereikia ir vėl mūsų mulkinti“. Tačiau tam partijos turi mokesčių mokėtojų pinigus ne švaistyti TV laidoms, tuštiems pompastiškiems renginiams, lankstinukams bei plakatams, o skirti rimtai ekspertinei veiklai. Arba valstybėje bus pagaliau aptikti „smegenys“ ir „protas“ arba ji žlugs – nuriedės ten kur ją stumia ir kur bliaudama, ašarodama bei šūkaliodama keliauja pati. Kaip taisyklė – svetur.