Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Prieš Amerikos pilietinio karo pradžią Abraomas Lincolnas pasakė savo garsųjį posakį, kad „padalinti namai negali išsilaikyti“. Šiandien ES, kuri dešimtmečius siekė labiau susivienyti, turėtų pažvelgti į akis skaudžiai tiesai. Lincolno aforizmą vertėtų suvokti atvirkščiai. ES išgyventų tik padalinusi euro sistemą.
Per laikotarpį tarp Romos sutarties įsteigusios Europos ekonominę bendriją 1957 m. ir vieningos Europos akto, priimto 1986 m. , Europos šalys įgyvendino didžiausią taikią revoliuciją, kuri šiame žemyne nėra žinoma per visą jos ilgą ir audringą istoriją. Šios nuostabios sėkmės pagrindu ir buvo sukurtas euras.
Tai buvo dar vienas labai svarbus žingsnis stiprinant vienybę ir gerovę. Tačiau ekonominė krizė Pietų Europoje sudavė smūgį euro sistemai, bent jau jos dabartinei formai, ir tapo mirtina grėsme Europos vienybei ir gerovei.
Graikija, Ispanija, Portugalija, Italija ir Kipras įstrigo recesijos liūne ir dabar negali atkurti konkurencingumo devalvuodami savo valiutų. Euro zonos Šiaurės šalių ekonomikos nuolat turi vienyti jėgas gelbėdamos skenduolius, atsisakydamos savo suvokimo apie protingą ir atsargią finansų sistemą. Susidaręs užburtas ratas, kuriame nepasitenkinimas ir populizmas Europos pietuose ir nacionalizmo augimas šiaurėje, skaldo ES.
Bet krizė nemažėja. Prancūzijai, kuri yra antra pagal dydį ekonomika Europoje, dabar gresia recesija. Ji, kaip pietų šalys, turi atkurti savo konkurencingumą. Tačiau ji, kaip ir šalys pietuose, yra dalis euro sistemos ir tam neturi jokių galimybių.
Pirmiausia, kyla klausimas: „Kas nutiko?“ Buvo tikimasi, kad Europos bendra valiuta pagelbės nuosekliai plėtotis Europos ekonomikai.
Nustatęs valiutų kursus ir pašalinęs valiutų riziką, euras turėjo suartinti stipriąsias ir silpnąsias savo valiutos zonos ekonomikas – vadinamuosius centrą ir periferiją. Kapitalas iš šalių, kuriose yra pajamų perteklius, turėjo pasiekti šalis, kurioms reikėjo skolintis.
Ir tai turėjo padidinti produktyvumą ir paspartinti augimą.
Konkurencingumo skirtumai
Tačiau realybė pasirodė kitokia. Bendroji valiuta sutvirtino ir net sustiprino konkurencingumo skirtumus dėl skirtingų infliacijos ir darbo sąnaudų vienam produkcijos vienetui normos. Padidėjo tarptautinių mokėjimų disbalansas. 1999-2011 metais darbo vieneto produkcijos Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje, lyginant su Vokietija, kaina išaugo 19-26%.
Mažiausiai konkurencingose šalyse 2010 m. tai sukėlė einamosios sąskaitos deficitą iki 10,2% BVP. Tuo tarpu Vokietijoje einamosios sąskaitos deficitas buvo 6% BVP. Kadangi devalvacija buvo neįmanoma, pašalinti šį disbalansą galima tik dviem būdais: per tarpvalstybinių lėšų pervedimą arba dėl „vidaus devalvacijos".
Vidaus devalvacija reiškia, kad deficito šalys bando atkurti savo konkurencingumą mažindamos valstybės išlaidas ir didindamos mokesčius, tikėdamosi, kad tai lems kainų ir darbo užmokesčio mažinimą. Tai – trumpalaikis efektas, silpninant vidaus paklausą.
Jei šito nekompensuos išorės paklausos augimas šalyse, kur yra pajamų perviršis, visų pirma, Vokietijoje, priemonės, kuriomis siekiama įveikti krizę, pavyzdžiui, taupymo didinimas, pakenks ekonomikos augimui, taigi ir viešiems finansams deficito šalyse. Tačiau negali būti net kalbos apie tai, kad Vokietija ir kitos panašios į ją ekonominiu požiūriu euro zonos šiaurinės dalies šalys sutiktų suteikti tokias lengvatas, nes tai prieštarauja jų politinei ir ekonominei kultūrai ir tradicijoms.
Šis požiūris sustiprina abejones dėl įsiskolinusių šalių finansinio stabilumo ir perspektyvumo, jų gebėjimo mokėti skolas ir politinio tinkamumo imtis vidaus devalvacijos priemonių.
Latvijos pavyzdys
Latvija ir Islandija parodė, kokia galinga gali būti ekonominių ir socialinių sąnaudų kaina, lyginant vidaus devalvaciją su išorės. Nuo 2008 iki 2010 m. BVP Islandijoje (kurioje vyko išorinė devalvacija) smuko du kartus lėčiau nei Latvijoje (kurioje vyko vidaus devalvacija).
Islandijoje nedarbo lygis padidėjo 5%, o Latvijoje – 17%. Eurooptimistas gali pasakyti, kad vidaus devalvacija pradeda duoti rezultatų: pažeistų euro zonos šalių, tokių kaip Graikija, realus darbo užmokestis pradėjo sparčiai mažėti, pradėtos struktūrinės reformos siekiant pagerinti produktyvumą. Tačiau neaišku, ar valdžia Latvijoje, kur gyventojai susiduria su gamybos kritimu, užimtumo ir pajamų mažėjimu, atgaus pasitikėjimą ir toleranciją.
Pagrindinė alternatyva yra lėšų pervedimas. Deficito šalys galėtų sušvelninti verslo veiklos nuosmukio poveikį, jei gautų lėšų iš valstybių su perviršiumi, o ne dėl vidaus devalvacijos. Bet problema yra ta, kad tokie pervedimai ilgainiui bus labai skausmingi.
Iki pat 2008 m. jie buvo vykdomi tarpvalstybinių paskolų forma valstybėms ir privatiems bankams, kurie daugeliu atvejų paskolindavo pinigų skolininkams, siūlydami kaip užstatą nekilnojamąjį turtą.
2008 m. , kai kredito burbulas sprogo, šiuos privataus kapitalo srautus pakeitė perlaidos iš valstybės biudžeto.
Tai žymiai padidino biudžeto deficitą ir periferinių šalių paslėptus įsipareigojimus Europos centrinio banko (TARGET2) sistemoje. Daugelis nekonkurencingų šalių be perlaidų iš Vokietijos ir kitų euro zonos šalių būtų patekusios į beviltišką biudžeto padėtį.
Tokie pervedimai susidaro iš mokesčių mokėtojų pinigų, ir jie atliekami tiesiogiai per Europos stabilumo mechanizmą, arba netiesiogiai per bankus šalyse kreditorėse. (Tuo atveju, kai bankai-kreditoriai susitaria dėl tam tikro valstybės skolos restruktūrizavimo, jiems tenka atlikti rekapitalizavimą mokesčių mokėtojų lėšų savo šalyse sąskaita.)
Tokia perspektyva kupina politinio sprogimo. Todėl šie pervedimai yra atliekami iškeliant griežtos biudžetinės disciplinos ir struktūrinių reformų sąlygas.
Nepaisant tokių atšiaurių sąlygų, mokesčių mokėtojai-rinkėjai kreditorių šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, niekada negali susitaikyti su šia mintimi, kas kelia nepalankaus požiūrio į ES riziką. Ši neigiama reakcija tikriausiai smarkiai pratrūktų, labai tikėtinu atveju, jei kas nors bandytų apeiti galiojančias taisykles arba jas laužyti.
Spausdinti pinigus
Daugelyje valstybių skolininkių norėtų gauti pervedimus spausdintų pinigų forma (spausdintus Europos centrinio banko (ECB) ir kuo geresnėmis sąlygomis. Prancūzijos lyderiai apie tai prabilo viešai. Tačiau daugausia, ko jie gali tikėtis, – tai, kad ECB pirktų vyriausybės obligacijas už trumpalaikes paskolas (tai vadinama tiesioginėmis piniginemis operacijomis). Jei tai atsitiktų, tada šis pirkinys būtų palydėtas ne ką mažiau griežtomis finansinėmis sąlygomis nei lėšos, gautos per Europos stabilumo mechanizmą. Tad euro zonos įsiskolinusių šalių perspektyvos nepavydėtinos: nenumaldomas fiskalinių priemonių sugriežtinimas ir ne vieneri metai sumažėjusios paklausos. Tai reikš gamybos ir žmonių pragyvenimo lygio mažėjimą arba geriausiu atveju stagnaciją. Tuo tarpu antieuropietiškos ir antivokiškos nuotaikos stiprėja: tiesiog pakanka prisiminti scenas iš Nikosijos gatvių, kai Kipras nugrimzdo į krizę. Ar jungtinės Europos valstybės pajėgios išgelbėti situaciją? Dalis 1990-ųjų pabaigos euro šalininkų manė, kad šiuo projektu „ekonomika lenkia politiką“. Bendroje valiutoje jie matė galimybę kreipti žemyną į negrįžtamą procesą siekiant sukurti visavertę politinę sąjungą. Europos rinkėjai ryžtingai būtų atmetę tokį skubėjimą, jei tai būtų pasakyta atvirai. Viena iš tokios sąjungos savybių gali būti padidėjęs darbo jėgos mobilumas. Galite įsivaizduoti, kaip ekonominės depresijos kamuojami gyventojai tokiose šalyse, kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija, migruotų į turtingą Vokietiją ar Suomiją. Pagal šį scenarijų ištisos šalys ilgainiui galėtų virsti dykuma žemės ūkio regionų, kaip tai buvo pokario Prancūzijoje, nes jauni ir išsilavinę žmonės pulkais skubėjo į miestus, palikdami vyresnio amžiaus žmones, kurie buvo visiškai priklausomi nuo socialinės apsaugos. Tačiau, atsižvelgiant į kalbos ir kultūros kliūtis, ši ekonominės adaptacijos forma yra mažai tikėtina. Vietoj to eurooptimistai savo viltis sieja su fiskaline sąjunga. Migracijos vietą turi užimti pinigų pervedimai, naujos politinės atskaitomybės mechanizmai ir atsakomybė užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir sumažinti kylančias įtampas. Deja, net jei tai būtų įmanoma padaryti, konkurencingumo problemos skirtumai vis dar išlieka. Paimkime Rytų Vokietijos ir Pietų Italijos pavyzdžius. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m. darbo užmokestis buvusioje VDR buvo konvertuotas į Vakarų Vokietijos markes santykiu vienas prie vieno, dėl to Rytų vokiečių ekonomika vienu metu tapo labai nekonkurencinga. Vokietijos pervedimai Kiekvienais metais po susivienijimo Rytų Vokietija gaudavo 4 % Vokietijos BVP pervedimą. Tačiau konvergencija neįvyko. Jauni ir išsilavinę žmonės ir toliau liko vakarinėje Vokietijoje. Pietų Italijoje, nepaisant daugelio metų vykdomo lėšų pervedimo, toks suartėjimas taip pat neįvyko. Nedarbas yra du kartus didesnis nei šiaurės Italijoje, o BVP vienam gyventojui yra dvigubai mažesnis. Ir tai yra politika. Nekonkurencingos euro zonos šalys negali tikėtis kasmet gauti pervedimus 25% jų BVP, kaip tai buvo rytinėje Vokietijos dalyje, arba net 16% BVP, pietų Italijoje. Tad reikia kažką paaukoti, ir tai turėtų būti euro sistema. Kad išliktų Europos Sąjunga, reikia sunaikinti pinigų sąjungą. Čia yra labai tinkama istorinė paralelė, kai tarpukario laikotarpiu buvo laikomasi aukso standarto, kuris beveik sunaikino pasaulyje demokratiją. Euro sistemos suskaidymas visiškai atitinka Europos interesus, nes tai pagreitins grįžimą prie ekonomikos augimo Europos Sąjungoje, kuris yra vienintelis patikimas Europos stabilumo ir vienybės garantas. Parengta pagal Bloomberg
Komentarai (15)
EURUI NE
Faktas, kad Vokietijoje apyvartoje tebėra apie 13 milijardų doičmarkių ir kad daug parduotuvių juos priima už prekes (2 markės – 1 €), taip pat daug ką pasako. Tik tešlagalviai gali skubėti įsivesti €. Vytautas Ju.
Daugiadalelių sistemų savybė yra ta, kad tokios sistemos yra adityvios (sistema yra aritmetinė jos dalių suma), tik kai jų sudedamosios dalys yra laisvos. Tokia sistema pasiekia aukščiausią energijos lygį, kai kiekviena sudedamoji pasiekia aukščiausią savo energijos lygį. Tačiau jei dalys yra surištos į vieną sistemą, jos ne tik praranda adityvumo savybę, todėl ją valdyti ir optimizuoti yra labai sudėtinga, ji dažnai yra nestabili, bet dalis jos energijos pereina į ryšio energiją, kad sistema neišsilakstytų, todėl jos energija visada mažesnė nei laisvos adityvios sistemos energija. Ekonomikoje bei politikoje tai reiškia, kad klestėjimas pasiekia aukščiausią laipsnį tik demokratijos, laisvės ir suvereniteto sąlygomis.
Kad įvedus € vyks finansinė subrogacija, buvo aišku nuo pat susitarimo pradžios, nes fiskalinės politikos klausimų niekas net nebandė svarstyti. Šiaurė — tikėdamasi Pietų pritarimo dėl bendros valiutos, Pietūs — tikėdamiesi priėjimo prie Šiaurės kreditinių resursų. Skeptiškai į bendrą valiutą žiūrintys Vakarų Vokietijos politikai ir garbūs ekonomistai-finansistai buvo įvairiausiais būdais diskredituojami. Europa eilinį kartą tapo Federalinio rezervo bandymų poligonu. Kad $ žlugs, žino ir mažas vaikas, klausimas tik kada. Prieš įvedant amero reikia pasipraktikuoti.
Mokykimės iš Britų, jie eurą įsives tik tada, kai bus įsitikinę, kad visa ES sėdi jų kišenėje... Dabar didžioji ES dalis sėdi Vokietijos ir kelių jos finansinių satelitų kišenėje. Tai yra paprasčiausias naujausiųjų laikų kryžiaus karas.
Pinigai yra ne tik vertės matas, bet ir atsiskaitymo priemonė bei ekonomikos lygio rodiklis. Jie yra, kaip laivo vaterlinija ir grimzlės reguliavimo įrankis. Kai Laivas per daug nukrypsta nuo savo vaterlinijos, jis arba apvirsta arba užliejamas ir abiem atvejais nuskęsta. Kai keli skirtingo tonažo ir/ar grimzlės laivai sujungiami į vieną katamaraną, tik mažas didžiausio laivo grimzlės pakitimas mažuosius arba paskandina arba iškelia virš vandens ir visą krūvi prisiima sau. Tiktai piratai du laivus sukabina (abortuoja), kad silpnesnįjį nusiaubtų. Euro sąjunga laikosi ant stipriųjų ekonomikų siekio sukurti unitarinę valstybę ir silpnąsias pajungti, bet už tai turi mokėti valstybių narių visuomenių nuskurdinimo kainą, rizikuodama maištu katamarano viduje, arba prisiimti visą krūvį ir tokios tylios ekspansijos kaštus. Sąjunga yra grindžiama solidarumu, todėl kiekvieno nario laivelis turi savarankiškai reguliuoti optimalią grimzlę - nacionalinės valiutos kursą, kol įgais vienodą pajėgumą. Laisva ekonomikos raida neatskiriama nuo demokratijos bent valiutų kurso lygyje, centrinio banko diktatas virsta vergija ir ją lydinčiu plėšikavimu bei maištais. Lietuva vien tik pririšusi litą prie euro jau prarado trečdalį tautos - brangiausią turtą, jei įsives eurą, praras likusio turto dalį, nes nebeliks jokių, net formalių valiutos barjerų. Tokiai avantiūrai gali ryžtis tik labai agresyvus piratas, tikintis visus nugalėti. Ar Lietuva turi tam prielaidų? Reiškia, Lietuva išlikdama ES ir įvesdama eurą yra pasmerkta žūti nelygioje kovoje už išlikimą arba likti suverenia ES nare bet susigrąžinti savarankišką monetarinę sistemą, kaip vieną to suverenumo garantų.
Dar Venckienę užmiršai.
panaikinus NE euro, o eurąąąąąą. Mokykitės lietuviškai rašyti
Jūs mąstote teisinga linkme, tačiau nei jūs, nei daugelis žmonių, o Lietuvoje, tai čia iš viso apie ekonomiką jūs negalite kalbėti beveik nė su kuo, tai susidaro įspūdis, kad neegzistuoja jokių įmonių, organizacijų ar valstybių valdymo sistemų. Bet iš tikrųjų, tai šitos valdymo sistemos egzistuoja. Pagal šias sistemas funkcionuoja daugybė privačių įmonių, kurios gauna pelną didesnį nei visa Lietuvos valstybė, nors ten nedirba net 100 000 žmonių. Štai mes su jumis nueiname pas Lietuvos premjerą ir sakome: štai premjere yra faktai, kad tokios ir tokios ministerijos funkcionuoja nuostolingai. Mes jums galime sutvarkyti, kad jos dirbs taip, kaip ir turi būti. Po 5-6 mėnesių jūs pamatysite pagerėjimą ir jūs pamatysite augimą. Kai jūs įsitikinsite gautais realiais rezultatais, tai vėliau mes galime sutvarkyti ir kitas jūsų ministerijas. Galutiniame rezultate jūs gausite valstybines įstaigas, kurios išskirtinai dirba tik vieną darbą - neša konkrečią naudą Lietuvos visuomenei. Skurdas pradeda nykti, gyventojus pradeda dominti šios valstybės reikalai, ir jie vis aktyviau ir aktyviau įsijungia į tos valstybės gyvenimą. Man įdomu, ką galvojate jūs šiuo klausimu: 1) Premjeras nustebs, kad taip paprastai galima sutvarkyti, panorės susipažinti su kokiu nors projektu, kad būtų reliai matyti, kur tai jau buvo padaryta. Ir galutiniame rezultate sušuks - darom. 2) Premjeras pasakys: "Na, taip, mes turime daugybę visokių pasiūlymų, et žinote, visi jie sako, kad jų sistema yra geriausia, o kai pradedi dirbti pasirodo nieko gero nėra. Galite palikti savo pasiūlymus, aš perduosiu savo pavaduotojams, jie yra geri ekspertai, ir jūs gausite atsakymą, kaip ir pridera". 3) "Na, čia jūs tokie, kaip ir racionalizatoriai. Norit kažką tai patobulinti? Manau, kad nieko neišeis, nes mes turime savas institucijas, kurios už tai yra atsakingos. Na taip, mes turime gerinti savo specialistų darbą, bet valdymo sistemos tai tikrai dar niekas, nei dabar egzistuojanti demokratija, niekas nesugalvojo. Tad ačiū už pasiūlymą, bet, manau, mes patys susitvarkysime. Jauna demokratija, taip. kad mums čia dar mokytis ir mokytis". 4) "Ach, tai jūs siūlote geresnę valdymo sistemą? Na, na, tikrai esate drąsūs vaikinukai. Gerai, palikite, peržiūrėsime, gal ir ką nors pritaikysime. O kodėl ne? Na, tai ačių, ir viso gero. Mes jus pakviesime ir mūsų specialistai su jumis padiskutuos". Kai mes su jumis išeiname, po keletos dienų, jau premjeras yra paruošęs atsakymą, o vienam iš padėjėju jau yra įsakyta, kad mūsų niekur neįsileisti, ir būtų gerai paruošti apie mus kokį nors diskredituojantį straipsnį, kad mes esame avantiuristai, kurie nori iškaulyti iš valstybės gana dideles sumas, apsimesdami, kad jie, ką nors supranta apie ekonomiką". Tai klausimas būtų jums: kokį iš 4 atsakymo variantų pasirinktų dabartinis premjeras?
Pažvelkit atidžiau į VIENO IŠTISINIO PROSESO( prancūzų revoliucija, Napoleono siekiai, Rotšildų aferos, 1812m. karo eiga, Aleksandro I nuvertimas, dekabristai, sionistinio pasaulinio centro sukūrimas, Rezervų fondo įsigalėjimas JAV, Morganas, Rokfeleris, Varburgas, I Pasaulinis karas, 4 imperijų žlugimas,Trockis, Leninas ir Co. 1917m. Rusijos perversmas, II Pasaulinis karas, Izraelio valstybės įkūrimo pagrindai, Jungtinių tautų įkūrimas, J. Kenedžio likvidavimas, popiežiaus Jono Pauliaus I likvidavimas, rugsėjo 11 spektaklis, agresija prieš Iraką, Afganistaną, Libiją... Siriją, AIDS, kiaulių, paukščių gripai, dirbtinė ekonominė krizė, bankų įsigalėjimas ir siautėjimas ir t. t. ) varomąsias jėgas, pasaulio užvaldymo architektus per 250 metų. Nereikės paistalų apie rusų grėsmes ir kitų primityvių užkeikimų.
Taigi. Kuo greičiau mes įsivesim evrą, tuo sistemai greičiau bus kaput. Gamta visus sustato į savo vietas. Po gaisro miškas atauga ir geresnis, negu buvo.
komunistų ignoravimas - tai realios opozicijos ir konkurencijos politikoje nebuvimas. Ir ne bet kokių komunistų ,o su visa ta jų nacionalizavimo strategija,jei konkurencingumą praradusi turginė ekonomika pradeda eiti dabartine - ekonomikos kracho kryptim. To nebūtų ,jei net ir privatūs bankininkai suprastų ,kad už savo riziką ,už kurią nesigėdi plėšt gerus pinigus, teks iš tikro ,o ne remiantis mokesčių mokėtojų pinigais, atsakyt ,gal būt net praradus viską -netekt laisvės. Ilgam ir be jokių palengvintų sąlygų. Taigis, planinė ekonomika ,turint omenyje dabartinį skaitmeninių technologijų pasiektą lygmenį - ko gero ilgam ,o gal ir amžinai sėkmingai perimtų bekrizinės ekonomikos funkcionavimą. Tiesiog š. atv. ekonomikai tapus pagrinde valstybine - labai paprastas taptų ir jos funkcionavimo optimizavimas,nuolatinis planavimo tobulėjimas. Kas praktiškai yra neimanoma "nepriklausomos" ,savireguliacijos korupcijoje bebaigiančios paskęsti ,tiesiai tariant , paprasčiausios turginės /antpirštinės ,jeigu taip begalima ir vadinti, ekonomikos sąlygomis. Matomai ir komunistinių idėjų nebūtų ,jei rinkos fundamentalistai bent kažkiek būtų pateisinę savo egzistavimą realiais darbais,o ne kurstomomis baisiomis ekonominėmis krizėmis, su visom tragiškom iš to sekančiom pasekmėm. Nesu joks komuninstinių ar liberastinių idėjų fanatikas, tačiau manau,kad tikrai konkurencija ir tarp politinių idėjų demokratinėje valstybėje tiesiog privalo būti natūrali joje vykstančios politikos terpė.
Buvimas šitame pederastyne-pražūtis Lietuvai.
Manau teisingai visi daiktai ar asmuo atejes per prievarta yra nemielas. Ar ilgai laikesi SSSR kur buvo politine ekonomika kaip ir dabar Lietuvoje? Rusija kad ir turtinga iskasenomis, subyrejo per 50m. Lietuva susinaikino save per 23m.
Aš nežinau, kas yra šio straipsnio autorius, bet pagaliau kažkas prabilo normalia profesionalo kalba: "Tad reikia kažką paaukoti - ir tai turėtų būti euro sistema. Kad išliktų Europos Sąjunga, reikia sunaikinti pinigų sąjungą". Faktiškai, tai ir būtų naujas SĄJUNGOS modelis, kuris ir skirtusi nuo TSRS. Šitas modelis koordinuotų Europos Sąjungos veiklą tik pačiais svarbiausiais klausimais ir dirbtų tik šios SĄJUNGOS tobulinimo rėmuose. Dabar gi Europos Sąjunga užsiima Graikijos ekonomikos sprendimo klausimais, Portugalijos< Ispanijos ir t. t. Gerai, kad Europos Sąjungoje dar nėra laukinių Afrikos genčių, kurias taip pat imtų "auklėti" Europos Sąjunga. Reikalas tame, kad Europos Sąjungos valdymo struktūrose pilna komunistų, kurie neagišuoja, kad jie yra komunistai, ir įvairių neprofesionalių, o kartais net su iškrypusia sąmone žmonių. Jie jokios naudos neatneš, o tik sugriaus tą Europos Sąjunga su savo "Gėjų paradais" ir naujomis komunistinių idėjų pagrindu sukurtomis "santuokomis" tarp dviejų vyrų. Dabartinė euro sistema Europoje yra panaši į homoseksualų santuoką. Ir nenustebčiau, jeigu šią euro sistemą buvo pasiūlęs koks nors homoseksualas. Šita euro sistema neturi jokio ryšio su ekonomika ir yra grynai padaryta, kad tokiu būdu patenkinti savo savanaudiškus tikslus. Jeigu Europoje bus įvesta euro zona, tai mes sulauksime revoliucijų škvalo įvairiose šalyse. Kodėl? Todėl, kad tokioje euro zonoje reikia KGB, t. y. šunų, kurie saugotų nuo machinacijų, bet tai neįmanoma, nes tada turi būti bendras planavimas ir bendras ūkis, o tai neišvengiamai turės būti sunaikintas nacionalinis savitumas. Gaila, kad lietuviai pamiršo komunizmo pamoką. Europa nežino, kas yra komunizmas, todėl jie toleruoja užsimaskavusių komunistų beprotiškas idėjas, net nenujausdami, kad komunistui padaryk nuolaidas, jis tuoj pat lips į viršų ir reiklaus dar didesnių nuolaidų. Ir tai darys tol, kol neužsiropš į valdžią. O užsiropšęs į valdžią, jis neišvengiamai reikalaus diktatūros įvedimo. Europos Sąjunga gali funkcionuoti tik vienu keliu: sudaryti maksimalias galimybes vystytis savarankiškai tautų ekonomikai ir kultūrai. Dabar einama atvirkščiu keliu, ir svarbiausia panašiu keliu, kokiu Lietuva jau buvo ėjusi komunistinės Rusijos sudėtyje. Euras turi būti tarpvalstybinė valiuta ir tada Europos ekonomika nedelsiant pradės augti ir traukyti finansinės krizės pančius.