Šiandien, kovo 14 d., 17.00 val. VDA parodų salėse "Titanikas" I aukšte (Maironio g. 3, Vilniuje) vyks Vlado Urbanavičiaus parodos „Sukonstruota Titanikui“ atidarymas.
„Ilgai svarsčiau, ką galėčiau eksponuoti „Titaniko“ erdvėje. Anksčiau rodyti darbai netiko. Nutariau padaryti tik šiai erdvei skirtus darbus. Ilgai tikslinau salės matmenis – patalpos aukštis buvo ypač svarbus. Kai turi priklausomybę nuo erdvės, nejauti saiko. Nauja vieta kaip geros mielės kai kur iki paskutinio centimetro veikė konstruojamų skulptūrų dydį. Patalpoje tilpo tik penki darbai: „Sijų kampainis ir armatūros strypai“, „Sijų kampainis ir du akmens rutuliai“, „Kiauras daiktas“, „Trys stačiakampiai“ ir į „Lietuvos aido“ galerijos salę pro duris netilpusi „Maslausko dėžė“, – kalbėjo autorius Vladas Urbanavičius.
Skulptorius Vladas Urbanavičius (gim. 1951 m. Kvitoko gyvenvietėje Taišeto r., Irkutsko sr.) yra vienas nuosekliausių, tačiau kartu nenuspėjamiausių, kaskart nustebinančių plastinės raiškos reformatorių. 1977 m. baigęs skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), garsiųjų Smiltynės granito skulptūros simpoziumų (1978, 1980,1981, 1982, 1983), įdomiausių anuomečių parodų (Pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda, 1979, Ksenija Jaroševaitė, Stanislovas Kuzma, Petro Mazūras, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Vladas Vildžiūnas: mažoji plastika, piešiniai, 1984 ir kt.) dalyvis.
Jau ankstyvuosiuose granito, netikėtos metalo ir medžio sąjungos skulptūriniuose objektuose, autorinės bronzos liejiniuose stebima savita, anuomečių figūrinių ir siužetinių kompozicijų aplinkoje išsiskirianti, ne ypač toleruota, asociatyviai minimalistinė plastinė raiška. V. Urbanavičius priklauso vėlyvojo sovietmečio skulptorių technologų, nenuilstančių naujų galimybių atradinėtojų kartai (Petras Mazūras, Mindaugas Navakas). Menininkui būdinga plastinė klausa, jautrumas ir išradingumas lemia platų jo kūrybinės veiklos lauką. Audringas diskusijas apie šiuolaikinio meno vietą ir vertę visuomenėje sukėlusios „Krantinės arkos“ (2009) autorius per daugiau nei porą nepriklausomybės dešimtmečių yra sukūręs skirtingos paskirties darbų viešumoje: skulptūros „Dvi dalys“ (2002, Busanas, Pietų Korėja), „Vaivorykštė“ (2004, Utena), „Sąrama“ (2005, Vasaknų dvaras, Rokiškio r.) „Kabantys akmenys“, (2006, Taikos pr., Kaunas), „Špūlė“(2011), „Kenotafas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarams Kazimierui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui“ (2007, Rasų kapinės, Vilnius), Kryžius, Altorius, Tabernakulis, Žodžio stalas, Celebrantų suolas (2004, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios presbiterija, Vilnius).
Nuo 2006-ųjų V. Urbanavičiaus kultivuotą skulptūrinių objektų iš industrinių medžiagų konstravimo pomėgį keičia siekis pasitelkiant tas medžiagas užvaldyti, plastiškai, tarsi Johnas Cage'as, įgarsinti, balto kubo erdvę („Lietuvos aido“ galerijos projektai – „Atsidurti skulptūros erdvėje“ 2006, „Geležinė skulptūra“ 2011, „Pakelta sija ir kiti dalykai“ 2012). „Titaniko“ parodų salėje skulptorius pristato naują, šiai erdvei sukurtą įgarsinimo projektą.
Parodos kuratorė Elona Lubytė
Paroda veiks iki balandžio 6 dienos.