Suvokti problemas bei iššūkius sistemiškai

Garsi indų pasaka apie septynis neregius, kurie pačiupinėję dramblį skirtingai aiškino, kas jis esąs, yra kaip niekada aktuali ir Lietuvos politinėms jėgoms. Vienas šaukia apie regionus, kitas apie pensijas, trečias apie emigrantus ir įvežamą darbo jėgą, ketvirtas apie algas, penktas apie šiukšles, šeštas apie slaptą valstybės užvaldymą, o trisdešimtas – apie mergaitę. Todėl naujas rūpestis valstybės ir žmonių reikalais reikalauja gerokai sistemingesnio požiūrio, nei egzistuojantis – fragmentinis. Tokia situacija yra, iš dalies, neišvengiama dėl keleto priežasčių. Tai valstybės valdymo ir savivaldos reikalų platumo bei sudėtingumo apimtys, visuomenėje vykstančių procesų sunkus nuspėjimas – prognozuojamumas. Tai ir valstybės tarnautojų bei politikų ar žurnalistų ir visuomenės veikėjų išsilavinimo spragos, kaip ir netikę ne pačiais prasmingiausiais ritualais virtę seimų bei vyriausybių ir partijų veikimo įpročiai – prasta darbo organizacija, elementarių vadybos ir demokratijos principų nepaisymas. Ekspertų teigiama, kad dėl blogo valstybių valdymo pasaulis kasmet praranda tiek lėšų, kiek jų skiriama visiems infrastruktūriniams procesams. Bet apie viską iš eilės.

Gerovės valstybės daugumai tikslas

Pirmiausia turi būti aiškiai suformuluotas, įvardintas bei, netgi, įteisintas pagrindinis valstybės ir visuomenės tikslas – gerovės daugumai, o ne saujelei, sukūrimas, bent jau kiekvienoje politinėje organizacijoje. Lietuvos Konstitucijos preambulėje, deja, teturime įrašytą teisinės, o ne teisinės gerovės valstybės sukūrimo siekį. Tokios valstybės teoriją socialiniai mokslai gvildena jau gerą pusšimtį metų, nustatę pasaulyje egzistuojant septynetą skirtingų jos tipų. Gerovės valstybės pagrindinis bruožas – kiekvieno asmens socialinis apgintumas bei atsparumas kriziniams išbandymams. Šia prasme, prisiminus maždaug net 35 tūkst. pasitraukusių iš gyvenimo Lietuvoje kiekį, nežiūrint visos pažangos, mūsų valstybę laikyti, netgi, marginalia social - liberalaus tipo menkos gerovės valstybėle, nelabai kyla ranka.

Valstybės gerovė gerovei nelygi, todėl nemažai dėta pastangų jos pamatavimui įvairiais rodikliais. Mums peršamas Tarptautinio valiutos fondo ir visos armijos Briuselio biurokratijos valstybių konkurencingumo indeksas, apimantis 12-os sferų gerą šimtinę rodiklių nėra pats tinkamiausias pažangai ir gerovei pamatuoti, vien jau todėl, kad jis ir suniveliuoja, ir suplaka labai jau skirtingus dalykus – pvz. mus džiuginantį interneto išsiplėtojimą bei jo kokybę su ... socialine nelygybe. Todėl, verta valstybėje itin sureikšminti keleto pagrindinių jos gerovės rodiklių visumą: BVP (bendrąjį vidaus produktą, rodantį kiek pagaminama prekių ir sukuriama paslaugų), socialinės nelygybės koeficientą pagal kurį „pirmaujame“ pasaulyje drauge su JAV, tik ten pragyvenimo lygis kur kas aukštesnis), užimtumą, su juo tampriai susijusį nusikalstamumą (žinoma, su minuso ženklu), urbanistinės, gamtinės ir informacinės aplinkos kokybę – kas per gerovė, jei žiniose gausu blogų žinių, bei žmonių apsirūpinimą būstu, jų sveikatingumą ir ilgaamžiškumą.

Daugelis politikų temoka pasakyti, kad BVP – „ekonomika auga“, „pritrauksime investicijas, kursime darbo vietas“ ir tuo jų žinios apie gerovės daugumai kūrimą baigiasi. Pastebėkime, kad socialinės nelygybės koeficiento neskelbia ES statistikos įstaigos „Eurostat“ kasmet išleidžiamos knygos, o jį galima aptikti tik jos interneto svetainės užkampyje, nors šis rodiklis yra pagrindinis socialiniam teisingumui visuomenėse nusakyti.

Turėdami pagrindinių gerovės rodiklių rinkinį, galime gerokai sustiprinti ir demokratinį veikimą, nes jį įteisinus, premjerams ir ministrams tektų atsiskaitinėti ne lozungais, o labai konkrečiais skaičiais, kaip ir seimūnams atvykus pas rinkėjus.

Įvairiais amžiais žinomieji mąstytojai pabrėždavo vieną ar kitą visuomenės ir valstybės organizavimosi pusę ar siekį. Jie teigė, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikras materialus gėris (Adam Smith, Keynes, Frydman), tam tikras jos saugumas-tvarka (Platonas, Hobbes), tam tikra pasirinkimo laisvė (Millis, Hayek) bei teisingumas (Russeou, Marx). Deja, šie „susisiekiantys indai“ priklauso vienas nuo kito, o kurio nors vieno pernelyg didelis sureikšminimas geriausiu atveju į politikos olimpą atvesdavo eilinį demagogą, tačiau blogiausiu – ir begalę nelaimių. Bandymai sukurti teisingesnę visuomenę neturint gerovės valstybės ar jų sąjungos prielaidų neišvengiamai susidurdavo su aštriu anksčiau egzistavusios tvarkos pasipriešinimu.  Po frydmanizmo vėliava  su libertalia ekonominės laisvės dogma naujos pasaulio politinės, socialinės ekonominės tvarkos kūrimui planetą pastaraisiais dešimtmečiais nusiaubė neoliberalizmo taifūnas pasibaigęs pastarąja 2008-2009 metų pasaulio krize, kurioje pasipelnė tik bankai.  Kuo daugiau neapgalvotos voliuntaristinės lygiavos, tuo lig šiol būdavo mažesnė gerovė. Kuo ji mažesnė, menkesnė ir laisvė, o tada ir tvarka palaipsniui mažėja. Kurgi tas „aukso“ vidurys?

Platesnės gerovės siekis be ryškesnio visuomenės evoliucionavimo bendrojo gėrio link supratimo, be gerovės pamatavimo konkrečiais skaičiais  liko arba mąstytojų raštuose, arba pasitarnavo siaurų klanų interesams mulkinant tautas po demokratijos, dažniausiai pasibaigiančios po rinkimų iki sekančiųjų, priedanga. Todėl belieka perfrazuoti garsųjį posakį ir teigti, kad kiekvienoje politikoje – kovoje už daugelio žmonių interesus, o ne beprasmiuose ritualuose ir kalbose, yra tiek tiesos, kiek joje skaičių.

Norint įveikti problemas jas reikia sistematizuoti

Siekiant pažangos ir kuriant tikrą - pamatuojamą gerovę daugumai, susiduriame su daugybe valstybę ir visuomenę kamuojančių ilgalaikių ar naujai kilusių aštrių problemų. Pirmųjų pavyzdžiu galėtų būti trumpesnė nei ES vidurkis gyvenimo trukmė bei menkesnis sveikatingumas, girtavimas, prie antrųjų – emigravimas. Naujas, užaštrėjusias ir neatidėliotinas problemas yra priimta vadinti iššūkiais.

Niekas nesiginčys, kad pagrindinės neatidėliotinai spręstinos Lietuvos ilgalaikės problemos ir aktualūs iššūkiai yra, maždaug, tokie:

1. Emigracija, kurianti ir ilgalaikes demografines problemas

2. Regionų ir kaimo nykra su depopuliacija, dirvos prastėjimu, melioracijos sistemų nusidėvėjimu, gyvulių, pašarų, technikos ir žemės išpardavimu užsieniečiams

3. Valstybės skolos dydis ir augimo tempai, rodantys nepakankamą ir ribotą ekonomikos efektyvumą su menku atsparumu kriziniams išbandymams

4. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP ir kartelinio pobūdžio oligopolių sukeltas kainų šėlsmas

5. Pastovi bedarbystė (virš 100 tūkst.) ir jos palydovas - skurdas, mažos algos ir pensijos

6. Masinis girtavimas ir kitos priklausomybės bei menkas sveikatingumas

7. Smurtas ir neadekvačiai aukštas bylų kiekis teisėsaugos sistemoje

8. Keliolikos tūkstančių Lietuvos NVO atskirtis, piliečių susvetimėjimas ir abejingumas valstybės reikalams, mokslo atskirtis nuo valstybės valdymo

9. Gan lėkštoka, negatyvi be reikiamos analitikos žiniasklaida

10.Atgyvenusi siaura kultūros samprata ir jos politika, neskirianti dėmesio pvz. darbo jėgos rekreacijos – vaišinimosi, teisinei politinei bei žiniasklaidos kultūrai

11. Blogas Seimo, politinių koalicijų darbas ir teisės aktų priėmimas be reikiamos ekspertizės, chaotiška, nesuorientuota į ilgalaikes esmines valstybės ir visuomenės problemas bei aktualius iššūkius teisėkūra, valdymas ir atsiskaitinėjimas be įteisintos pagrindinių valstybės rodiklių hierarchijos

12. Nacionalinio saugumo grėsmės, nežiūrint NATO „skydo“

13. Neefektyvi švietimo sistema, rengianti socialinių, inžinerinių ir humanitarinių mokslų specialistus santykiu, neatitinkančiu valstybės poreikių

14. Silpna strategija „Lietuva 2030“, nes joje nefigūruoja pvz. žodis „kaimas“. Blogas strateginis planavimas, ministerijų nekuruoja mokslo įstaigos ir institucijos, mokslas atskirtas nuo valstybės valdymo problematikos

15. Neefektyvi ES ir Lietuvos užsienio ekonominė politika, neeliminuojanti dempingavimo apraiškų bei neieškanti tarpvalstybinio mokesčių sistemų harmonizavimo

...

Be abejonės, šių ir kitų pirmaeilės svarbos ir itin aukšto sudėtingumo problemų sprendimas bent jau turėtų būti, pirmiausia ne vyriausybės ir Seimo ar politinių partijų, o visos puokštės tiksliojo modeliuojančio ir socialinių mokslų institucijų uždavinys, kurios bent jau įsivaizduoja, sistemų analizės, optimalių sprendimų ir tinklinio planavimo metodus, leidžiančius minimaliomis sąnaudomis pagal pagrįstą veiksmų ir sprendimų tvarkaraštį siekti gerovės rodiklių reliatyvaus maksimumo. Šių problemų sprendinių suderinta visuma, vyriausybėje gaunama paskyrus reikiamą finansavimą, ir turėtų apibrėžti vyriausybės veiklos prioritetus, kurie dabar kuriami kanceliarijose „iš lubų“. Tarp šių metų 33 prioritetų - ... ir ministerijų kilnojimas, ir paciento patekimo laiko pas gydytoją trumpinimas.

Deja, Seimas, veikiantis iš esmės pagal LDK tradiciją, yra sau priskyręs įsivaizduojamą visažinių bei visagalių aureolę, savo esme yra paverstas įstatympataisdavystės konvejerio, generuojamo gausios biurokratijos, vergu. Prastai ES ekspertų vertinamos Lietuvos Socialinių mokslų įstaigos tebeknebinėja sau patogias fragmentines problemėles. Mokslų Akademija, kuri pagal įstatus konsultuoja Seimą savo Socialinių ir humanitarinių mokslų skyriuje yra per silpnos sudėties. Lietuvos Mokslo taryba, sprendžiant iš reikminių mokslinių tyrimų tematikos, kuriuose figūruoja ir kurortologija, nesuvokia ar nenori suvokti ir prisiimti atsakomybės už išvardintų problemų visumos sprendimą – sukoordinuoti ir panaudoti esamų intelektinių pajėgumų galias, juolab Lietuvos ilgalaikių esminių problemų ir aktualių iššūkių sąvadas nėra įteisintas oficialiai. Švietimo ir mokslo ministerija esminėms permainoms neturi reikiamų galių, todėl užsiima abejotino tikslingumo reformomis. Negi, neužteko paskirti keletą rektorių dignitorių, turinčių galias keletui jungtų aukštųjų mokyklų, kad jų ir jungtinių mokyklų senatų dėka taptų apkarpytos nereikalingos programos bei rastųsi didesnis tarpdiscipliniškumas pagal geruosius ars libera pavyzdžius ?

Tokia visa apgailėtina situacija valstybiniame reguliavime turėtų iš esmės užsiimti Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių bei Mokslo komitetai – penki įstatyminiai siūlymai naikinantys mokslo atskirtį pateikti, tačiau pasižiūrėjus į jų veiklą ir sudėtį „iš maišo išlenda kita yla“ - seimų bei valstybės pareigūnų neprofesionalumas.

Kaip pagerinti Seimo darbą?

Įvairūs vietiniai siūlymai ar net Konstitucinio Teismo nutarimai – mažinti Seimo narių skaičių, naikinti rinkiminius partinius sąrašus, nemokėti algos už praleistus posėdžius, nieko nedavė. Todėl verta pažvelgti į vakarietiškų demokratijų pavyzdžius – Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Ispaniją , Italiją, Šveicariją, JAV ir kitas valstybes, kuriuose parlamentai susideda iš dviejų rūmų. Atstovų rūmai renkami apygardose kontroliuoja, kad biudžetinės lėšos būtų pakankamai tolygiai paskirstomos po visą valstybės teritoriją, o Senatas – kad neįsigalėtų provincialumas. Jei Lietuvos Seimas būtų perskeltas pusiau į Atstovų rūmus, bei Senatą – darbui salės yra, tai regionų politikai skirtų milijardų trims miestams istorijos pasibaigtų – nepraleistų atstovai. Gi senatas, jei į jį būtų renkama nurodant biuletenyje konkrečius komitetus, taptų žymiai profesionalesniu, kadangi žemės ūkio specialistas, vargu bau, ar taptų Informacinės plėtros komiteto pirmininku, kaip buvo nutikę panašiai ne tik M.Basčio, bet ir dešimtimis kitų atvejų. Panaikinus Lietuvoje mokslo atskirtį nuo valstybės valdymo rastųsi ir kita Seimo paskirtis. Jis taptų vyriausiu arbitru – spręstų ar atitinka daugumos žmonių gerovės kūrimo interesą teikiami taikomojo mokslo įstaigų projektai su atitinkamais ministerijų vertinimais bei žymiai daugiau laiko skirtų parlamentinei kontrolei. Daugelis klaidingai teįsivaizduoja, kad išrinkus „gerus seimo narius“ viskas susitvarkys savaime. O kad to neužtenka, kad reikia ir gero jų veiklos bei sąveikos su mokslo bendruomene, vyriausybe bei visuomeninėmis organizacijomis reglamentavimo– nesusimąsto. Juk laikrodžio veikimui neužtenka ratukus sumesti į dėžutę, o būtina sudėlioti visą mechanizmą ir jį paleisti.

Neprofesionalumo aplinkoje darbinė iniciatyva yra patikima ne per geriausia apmokamiems, ir todėl, ne pačios aukščiausios kvalifikacijos patarėjams, o seimūnai tampa ne tik savotiškomis marionetėmis - „kalbančiomis galvomis“ bet, neretai, ir prisirašinėtojais – teikia ne savas įstatymų pataisas, skelbia ne savo parašytus straipsnius, o „spyčraiterystė“ – kalbų rašymo profesija ne retenybė ir Lietuvoje, ir kitur. Reiktų vieną kartą pabaigti su įstatymų pataisų tikrųjų autorių anonimiškumu, o ir kiekvienas Seimo narys bei kitas valstybės pareigūnas turėtų kiekvieną dieną internete paskelbti, panašiai kaip Austrijoje, ką jis nuveikė, ir ką veiks kitą dieną, kad galėtų prisijungti įvairios visuomeninės organizacijos. To reikalauja aukštesnis demokratijos lygmuo.

Nereikia manyti, kad visi seimūnai ištisai pusiau veltėdžiauja, nors ir būta sunkiai suvokiamų atvejų, o ir beveik pusė metų „atostogų“ yra valstybei aiškiai per didelė prabanga. Seimas, užkrautas begale įstatyminių projektų, ES raštais ir direktyvomis, frakcijinėmis rietenomis, komisijomis, informacijomis ir interesantais bei lobistais su konferencijų ir posėdžiavimų gausa, dūzgia kaip širšynas. Deja, jis veikia ir pagal sovietinio batų fabriko principą – kuo daugiau batų, tuo geriau, todėl Vilniuje priimama kasmet du tris kartus daugiau įstatymų, nei Rygoje bei Taline. Juk reikia biurokratėliams įrodyti savo reikalingumą – teikti pataisas, kurių pilni ministerijų ir vyriausybės bei seimų koridoriai, beje, nuolat besivartaliojantys apie sunkiai suvokiamą tūkstantinį dydį . Valstybės kontrolė atlikusi valdymo auditą nustatė, kad ministerijos ir žinybos vadovaujasi net 1782 skirtingais kriterijais – rodikliais be jokios hierarchijos, kurios viršuje ir turėtų būti minėti gerovės rodikliai. Dabar gi skirtingi daliniai kriterijų rinkinėliai leidžia kurti begalinį kiekį pataisų pataisėlių, o tai ir kuria nesisteminį pragaištingą įstaympataisdavystės srautą, kuriame kiekviena ministerija ar komitetas proteguoja savus begalinius pataisymus. Todėl, vienam įstatyminiam projektui seimūnas teturi apie pusę valandos, nelieka laiko pagrindinių valstybės finansinių srautų parlamentinei kontrolei, o tuo itin suinteresuoti įvairūs klanai bei įtakos grupuotės, bekovojančios dėl biudžetinių ir ES lėšų. Gi patys reikalingiausi įstaymai yra tie, kurie labiausia didina gerovės daugumai rodiklius.

Kokios galimybės tokiai Seimo ir valstybės valdymo neprofesionalumo būsenai pakeisti? Menkokos, nes tam, tikriausiai, priešinsis „sąrašiniai“ nepakeičiamieji „profesionalūs“ Seimo nariai – partiniai elitai, nors tame seimūno asmeninių privačių ir viešųjų interesų konfliktas akivaizdus. Todėl pradžią pribrendusioms permainoms turėtų duoti gausių visuomeninių organizacijų pavyzdžiai, jei jos savas tarybas organizuotų dviejų rūmų principu, derindamos teritorinį atstovavimą su profesionaliuoju. Būtina išreikalauti, kad kiekvieno vadovo pareigybės apraše rastųsi ir konkrečių rodiklių, už kuriuos jis atsako, rinkinys. Ne prezidentūros įpirštas pareigūnų rotacijų vajus, o nuolatinis atsiskaitomumas už įsipareigotus rodiklius, kaip tai dera demokratinei valstybei, turėtų tapti atitikimo pareigoms kriterijumi. Bet ar reikia itin stebėtis, kad taip įvyko, jei pačios prezidentūros svetainėje neaptiksite rinkiminės pažadų tautai programos, kuri, beje, 2009 m. tebuvo mitinginio lygio „špargalke“. O ir konkursus pareigoms užimti derėtų organizuoti atsižvelgiant ne tik į išsilavinimą bei patirtis ir kompetencijas, o ir į būtiną veiklos planą, kuris turėtų tuos rodiklius gerinti ir už kurį tektų, vėlgi, atsiskaityti jau ne konkurso organizatoriams ir sprendėjams. Tai padėtų bent jau apmažinti gajų nepotizmą – savų kėlimą.

Žmonėms būdinga skaidyti sudėtingus uždavinius į paprastesnius, dalinius, betgi, jie sugeba ne tik sudėlioti iš tūkstančių kortelių spalvingus „puzlių“ piešinius ar pastatyti įstabius rūmus iš daugybės detalių. Mūsų valstybės pastatas ir „politinės apeigos bei ritualai“ projektuoti sudėtingokomis sąlygomis, 1993 m. priimtu ne pačiu tobuliausiu pagrindiniu įstatymu – Konstitucija ir nesuderintų ministerijų nuostatų bei atsakomybių-pareigybių klampyne, reikalauja esminio atnaujinimo. Kadangi tos visuomenės, kurios valdyme bei savivaldoje neišnaudoja savo šviesuomenės ir mokslo bendruomenės potencialo yra pasmerktos atsilikimui bei svetimų užvaldymui naująja ideologine, ekonomine bei kultūrine vergija.