Šviesos laikas

„Kiekvienas žemėje paliekame pėdas, kai einame laukais.
Jei gilios – ilgam jos išlieka, jei teisingos – jos tampa takais.“

Just. Marcinkevičius



Šiuo metu, kai saulė sugrįžta, nors ir vėl žiema be sniego, kai tradiciškai mintys pakyla kiek aukščiau kasdienybės, bandau apžvelgti nueitą kelią ir pramintus takus.

Labiausiai noriu padėkoti skaitytojams, kurie skiria gabalėlį savo laiko mane skaitydami, nes nieko nėra brangesnio pasaulyje už skirtą laiką, kurio niekas niekada nekompensuos ir neduos mums jo daugiau.

Turėdama taikos viltį, trokštu palinkėti išmokti girdėti: girdėti, ką mums iš gilios senovės kalba protėviai, ką sako mums tolima ir ne tokia tolima istorija, ką apsprendžia mūsų šalies geografija, ką kalba artimas ar tiesiog šalia esantis žmogus, nes, kaip dažnai, prisipažinkime, mes to neišgirstame. Iš čia paskui ir visokie nelabai geri dalykai gyvenime ir politikoje dedasi.

Ir dar išmokime dvasiškai tobulėti, užsiimkime savišvieta, nes, turėdami savo tarpe žmogų, kalbantį iš širdies į širdį, tai lengva daryti – tik išgirskime jį. Dievo jis mums atsiųstas ne šiaip sau. Taip, mes neturime protingų, išmintingų politikų, neturime valstybės lyderių, vedlių, dvasios gurų, bet netikėtai aptinki, kad mes turime šalia mūsų gyvenantį paprastą, išmintingą žinių nešėją, kas savaitgalį kalbantį į tautą, skleidžiantį mums svarbią žinią. Jei tariami valstybės „politikai“ bent pusvalandį išklausytų jo kalbėjimo, gal suvoktų, gal sužinotų, kiek jie ko nežino, nes dabar jie nežino, kad nežino. Bet neužtenka tik klausytis – reikia dar ir išgirsti, kas pasakoma.

Tačiau pradžioje buvo žodis, ir nesvarbu, kad tie, kuriems labiausiai reikėtų išgirsti tuos žodžius, jų negirdi – pasakytas žodis keičia informacinį lauką, dėl to labai pamažu keičiasi realybė.

Turbūt jau supratote, kad kalbu apie Vytautą Mikalauską. Talentas kalbėti, kaupti milžiniškas geopolitines, istorines ir kultūrines žinias, gebantis dalintis jomis su paprastais žmonėmis. Verta, tikrai verta, sakau jums, jo išklausyti: paprasta, suprantama lietuvių kalba jis kalba ne šiaip sau. Tai viena iš gražiausių ir seniausių dar gyvų kalbų, kurios mokosi tikri kalbų kilmės ir istorijos tyrinėtojai, ir tai kalba, kurios, neduok Dieve, gali nelikti.

Susėskime ratu prie balto, lyg sniegas, Kūčių stalo, dalinkimės materialiais ir dvasiniais dalykais, gerais žodžiais, tikrais jausmais, smagiu laiku drauge, džiaukimės, ką mums duoda šventa saulėgrįžos šventė, rodykime brangiems žmonėms dėmesį, skirkime laiko prasmingiems ir būtį įprasminantiems dalykams.

Ateina šviesos laikas, tai švęskime tai.

Emilija S.