Tarptautiniame Minsko kino festivalyje triumfavo „Ida“ – juosta apie fanatišką katalikybę ir antisemitizmą

Tarptautinis Minsko kino festivalis „Listapad“, vykęs lapkričio 1–8 dienomis,  nustebino programos brandumu. Jo žodžiams antrino ir šiųmetinis festivalio šūkis: In kino veritas.  Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasario“ meno vadovei Santai Lingevičiūtei  šiais metais teko garbė ne tik būti žiūrove, bet ir tarptautinės kino kritų žiuri nare.

„Jei dėl kitų apdovanotų filmų ir kilo diskusijos, tai pagrindinį prizą skirti Pawelo Pawlikowskio juostai „Ida“ (Lenkija-Danija, 2013) buvo nutarta vienbalsiai. Apskritai ši drama festivalyje triumfavo: jai didįjį prizą skyrė ir pagrindinės konkursinės programos žiuri, taip pat buvo įvertintas jauno ir debiutuojančio operatoriaus Łukaszo Żalo darbas, už antraplanį vaidmenį apdovanojome ir aktorę Agatą Kuleszą. Primenu, kad Pawlikowskio juosta taip pat triumfavo ir tarptautiniame Monrealio kino festivalyje“, – pasakoja S. Lingevičiūtė.

„Ida“ – tai drama apie pokario Lenkiją. Vienuolė Ana ruošiasi priimti įžadus. Vienuolyne ji gyvena nuo vaikystės, nes ją dar kūdikį 1945 m. čia paliko nežinomi žmonės. Tačiau naujoji vienuolė turi dar gyvą giminaitę, su kuria skatina susitikti Vyriausioji motinėlė. Tai Anos teta Vanda. Ji emancipuota, gyvena viena, mėgsta išgerti. Anksčiau moteris buvo aukšto rango teisininkė ir atsidavusi komunistė, tačiau už nusižengimus darbe pažeminta pareigose. Vanda atskleidžia jaunajai Anai paslaptį: jos tikrasis vardas Ida ir ji esanti žydė. Taip ir prasideda dviejų moterų kelionė per Lenkiją ieškant savųjų šaknų. Filmas „Ida“ – tai drama, kuri netiesiogiai, tačiau atvirai pasakoja apie Lenkijoje ir šiandien opias problemas: fanatišką katalikybę, antisemitizmą, Bažnyčios bei Valstybės manipuliacija galia. Britų kino kritikų filmas vadinamas mažu šedevru ir priskiriamas prie neo-naujosios bangos. „Kino pavasario“ programos sudarytojai jau taip pat tariasi dėl lietuviškos šio filmo premjeros per artėjantį festivalį.

Kitas vertas dėmesio filmas, kuris buvo apdovanotas Kanuose, Minske susilaukė prizo už geriausią režisūrą ir taip pat bus rodomas „Kino pavasaryje“ – „Nuodėmės prisilietimas“. Tai ypatingai žiauri juosta ne tik smurto prasme, tačiau ir režisieriaus Jia-Zhang-ke ataka prieš kiniškąjį vartotojiškumą. Šiemet režisierius tikrai šokiravo ne vieną, nes anksčiau buvo žinomas kaip ramus dokumentinio realizmo šalininkas. Filmas tikrai patiks žiūrovams mėgstantiems Quentino Tarantino juostas, kovos menus ir nepaviršutinišką scenarijų.

Ne mažiau spalvingesnė festivalio asmenybė buvo režisierė Claire Denis. Šiais metais Minsko kino festivalis kartu su Prancūzijos ambasada surengė jos filmų retrospektyvą bei prisiviliojo pačią viešnią. Claire Denis juostos dažniausiai analizuojamos postkolonijinių studijų rėmuose, ji – elipsinio montažo virtuozė, chrestomatiniu jau tapęs jos filmas „Gražus darbas“ (Beau Travail, 1999). Jos paskutinįjį filmą „Šunsnukiai“ (Les Salauds, 2013) jau planuoja parodyti ir „Kino pavasaris“, o pakviesta apsilankyti Vilniuje – režisierė nudžiugo ir liepė pasakyti Šarūnui Bartui, jog jo pasiilgo. Beje, garsus lietuvių režisierius naujausiame  C. Denis filme suvaidino epizodinį vaidmenį.